Naujausios
Iš rašomos knygos apie Lietuvos generolą Stasį Raštikį
Pirmieji ligos simptomai niekada nekelia tragiškų aliuzijų į gyvenimo baigtį. Juk dažniausiai taip ir būna: ligos ateina ir … praeina. Kas kita buvo Stasiui Raštikiui. Dėl sveikatos niekada neturėjęs didesnių problemų (išskyrus sužeidimus karo frontuose), dabar jis pajuto skaudžią nuovoką: gal tai likimo ženklas? Ne taip seniai sulaukęs pensijos, jis džiaugėsi turėsiąs daugiau laiko kontaktams su bičiuliais, nes svetimame krašte bendravimas su tautiečiais buvo bene pagrindinė dvasinė paguoda.
Tad pirmoji operacija ir pirmosios savaitės ligoninėse paskatino jį atsigręžti į savo gimtinę. O toji gimtinė – Kuršėnai – jau seniai ištirpusi vaikystės miglose. Taip, jis gimė Kuršėnuose, bet patys pirmieji vaikystės įspūdžiai liko blankūs. Tą jo gimtąjį miestelį tėvai visam laikui paliko tuomet, kai Stasiui suėjo vos penkeri metai. Atmintis išsaugojo tik kuklias prisimimų akimirkas.
Ne taip seniai jis lietuviškoje Amerikos spaudoje aptiko gimtųjų Kuršėnų vardą – miestelis tarsi minėjo keturių šimtų metų įkūrimą. Bet ta pasąmonėje šmėstelėjusi informacinė žinutė jo nei sujaudino, nei sugraudino. Bolševikų okupuota Tėvynė jo sieloje tebebuvo skaudus žaizdras, kurio nesinorėjo dar labiau aitrinti.
Taip, Kuršėnai tapo tolimu vaikystės miražu, bet Raštikis niekuomet neneigė savo priklausomybės šiam Žemaitijos miesteliui. Bene tiksliausiai savo etnografinės kilmės esmę jis pasakė savo pirmojoje atsiminimų knygoje, tad dabar atsivertęs pirmąjį jos skyrių jis su malonumu dar kartą perskaitė šias eilutes: “Nors mano tėvai ir žemaičiai, ir aš pats gimęs Žemaitijoje, tačiau manyje liko tik žemaičių kraujas ir galbūt būdas. Žemaičių tarmės mano kalboje, deja, nebeliko. Visą savo vaikystę ir jaunąsias dienas praleidęs Dūkšte, perėmiau ir dūkštiečių kalbą ir jų papročius. Pamilau šį kraštą, kuris sudaro Vilniaus krašto dalį, ir tapau vilniečiu. Ir dabar manau, kad manyje kraujas žemaičių, o visa kita – vilniečių ar, geriau pasakius, dūkštiečių”.
Pasąmonėje išsibarstę Kuršėnų vaizdiniai gal ir visai būtų pradingę iš atminties, bet bręsdamas ir augdamas jis noriai kaupė bent menkiausią kruopelytę apie savo tėvų gyvenimą, rinko jo paties gal ir nepatirtas, bet realiai egzistavusias biografines detales.
Skaudžiausia buvo tai, jog tėvas niekada nepriklausė turtingųjų sluoksniui, visa gyvenimą ištikimai dirbo liokajumi – tarnavo kitiems. Argi neapmaudu, kad liokajus, sulaukęs septyniasadešimt ketverių metų ir sunkai sergantis, buvo ištremtas į Sibirą ir tenai mirė… Stasys Raštikis kartais net pajuokaudavo: jis, generolas, o juk buvo liokajaus sūnus...
Jo tėvelis sekė savo tėvo pėdomis – kaip ir du jo broliai išmoko siuvėjo amato. Bet tuo nenorėjo tenkintis. Kuršėnuose pas fotografą Talutį jis išmoko šio amato, dar domėjosi knygrišyste, laikrodžių taisymu. Gabus, apsukrus jaunuolis vėliau pateko pas dvarininką Gruževskį ir čia ištikimai tarnavo liokajumi.
Gal būtų čia ir dar ilgiau dirbęs, bet kunigas Špokauskas iš Žemaitijos 1901 metais buvo paskirtas klebonu į Dūkštą. Jis būtent ir pakvietė Stasio Raštikio tėvą į šį tolimą (nuo Kuršėnų) miestelį dirbti zakristijonu. Ir čia jis ištikimai tarnavo net keturiasdešimt metų. Iki pat tremties Sibiran.
Taip iš Stasio Raštikio gyvenimo išnyko jo gimtasis miestelis – Kuršėnai. Tiesa, paaugliui dar įsiminė viena trumpa viešnagė jo gimtajame miestelyje. Tėvas, pasikvietęs sūnų, iš Dūkšto atvažiavo į Kuršėnus aplankyti giminių. Vaizdas berniukui liko nekoks. Kuršėnai buvo ką tik nukentėję dėl didelio gaisro. Jo vaikystėje ilgam įsirėžė tik vienas epizodas: paauglys ilgai stebėjosi bažnyčios šventoriuje esančiu būgnu, kuris pradėjus skambėti varpams, imdavo būbninti ir kviesti žmones į bažnyčią. Tokių reliktų jam neteko matyti nei Dūkšte, nei kitose parapijose.
Kuršėnai visam laikui išnyko iš Stasio Raštikio vaikystės. Jų vietą užėmė nedidelis Dūkšto miestelis. Čia augančiam berniukui viskas buvo įdomu. Prie Persveto ežero įsikomponavęs piliakalnis, nors prie jo vaikai bijodavo net priartėti, nes pasak žmonių čia kadaise buvusi užkasta bažnyčia, vakarais skleisdavusi vargonų bei giesmių garsus. Kas kita būdavo subatvakariais, kai dūkštiečių kiemuose pasigirsdavo liūdnos ir graudžios dainų melodijos. Susiliejusios su iš kitų kaimų atklystančiais skambiais posmais nejučiom sudarydavo bendrą lietuviško folkloro foną. “Gražu buvo akiai, malonu ausiai, lengva ir ramu širdžiai”,– tai paties Stasio Raštikio žodžiai iš jo atsiminimų knygos.
Mažame, zakristijonui skirtame kambarėlyje išsiteko medinė lova su šiaudiniais čiužiniais, siuvamoji mašina, didelis stalas. Ir dar vienas akcentas, susijęs su jo gimtuoju miesteliu. Prie sienos kabojo trys dideli, iš Kuršėnų atsivežti paveikslai – Kristus su erškėčių vainiku, verkiančios Marijos atvaizdas ir Žemaičių Kalvarijos bažnyčia. Gal kasdien stebint šiuos šventųjų paveikslus ir brendo Stasio Raštikio mintis apie kunigų seminariją?
Porą kartų pas Dūkšto kleboną buvo atvažiavęs Maironis. Miestelio vaikiukai žiūrėjo į jį kaip savotišką antžmogį: Stasiuko bendraamžiai tikėjo, jog eiles rašo nepaprastos asmenybės, o stebėdami Maironį jie tematė paprasčiausią žmogų… Ir dar Stasio tėvas pridūrė, jog Maironis kurdamas eiles dar skambina ir lyra… Paauglio galvelėje išvis dvelktelėjo fantastika ar net mistika. Jis tada taip ir nesuvokė, kaip toks paprastutis žmogus kuria nepaprasto grožio poeziją…
Vaikystėje Stasiukas pamėgo piešti. Popieriaus lape jis atkurdavo kasdien matomus vaizdus: bažnyčią, namus, tėvus, gyvunėlius. Pastebėjęs sūnaus polinkį, tėvas nupirko spalvotų pieštukų. Jis netgi patarė sūnui nupiešti Kristaus kankinimo įrankius – kryžių, ietį, vinis, erškėčių vainiką. Tas vaikinuko nupieštas paveikslas tėvui labai patiko, jog jį patalpino lange prie vartų, kur prieš Velykas būdavo įrengiamas Kristaus grabas. Tas paveikslas čia būdavo kabinamas daugelį metų – ir tuo jaunasis Stasys Raštikis teisėtai didžiavosi…
Zakristijono sūnui nebūdavo gėda ne tik lankyti bažnyčią, o ir dažnai patarnauti kunigams. Ypač vaikas laukdavo atlaidų, kai tekdavo patarnauti keliems kunigams. Už gerą darbą klapčiukai sulaukdavo ir atlygio – keliolikos kapeikų, o kartais į delną įkrisdavo ir sidabrinė moneta…
Sulaukus bene dvylikos metų Stasiuko gyvenime atėjo svarbus momentas – “dirmavonė”. Sutvirtinti vaikų sakramentą, į Dūkštą atvyko vyskupas. Šiai šventei pasirengė visi trys Raštikio sūnūs – Stasys, Andriejus ir Genrikas. Tad vaikams reikėjo pasirinkti antrąjį, vadinamąjį krikšto vardą. Štai čia ir prasidėjo rietenos, netgi aršūs ginčai.
Stasiui labai imponavo kaimynystėje matytas šventojo Jurgio paveikslas. Kur gi ne! Sidabriniai raitelio drabužiai, piestu stovintis prašmatnus žirgas, į slibiną nutaikyta ietis… Kas galėjo būti drąsiau už šventąjį Jurgį? Bet to paties vardo panoro ir kiti du broliukai. Nė vienas nenorėjo nusileisti – visi rinkosi tik Jurgio vardą.
Ginčą netikėtai išsprendė tėvai. Jurgio vardas atiteko Stasiui, kaip vyriausiajam Raštikių sūnui. Gavęs tą šventojo vardą, Stasys labai didžiavosi. Ir tie jo gražūs sentimentai išliko iki pat senatvės…
“O, laimingoji ir nekalta vaikyste! Kiek nerūpestingo džiaugsmo, energijos, sumanymų, fantazijos ir neišaiškintų klausimų tu slepi savyje! O vis tik nors tu būtum ir varginga, ir skurdi, kiekvieno žmogaus atsiminimuose tu sudarai maloniausią ir laimingiausią dalį“,– taip savo dienoraštyje rašė Stasys Raštikis.
Sugiedojęs tokius gražius ditirambus vaikystei, Stasys Raštikis turėjo, deja, liūdnai konstatuoti: tėvas mirė Sibiro lageriuose, brolis Andriejus be žinios dingo Sibiro gulaguose. Buvo ištremtos visos trys jo mažametės dukros, kurių jis daugiau gyvenime nebeišvydo... Suparalyžuota motina lovoje išgulėjo vienuolika mėnesių ir Stasiui dar mokantis pradinėje mokykloje mirė (palaidota Dūkšto bažnyčios šventoriuje). “O aš,– rašė diienoraštyje Stasys Raštikis,– kaip nerami dvasia be vietos, blaškausi po pasaulį su savo gyvenimo palydove Eliute, netekę Tėvynės ir tėvų, neturėdami nei džiaugsmo, nei namų, nei pastovaus naudingo darbo, kaip tikrieji D. P. (Displaced Persons), t. y. iš viso ko išvietinti asmenys, kaip mus nevykusiai yra pavadinę didieji pasaulio galiūnai”.
