Naujausios
Pirmoji paroda atidaryta
Galerija-menininkų rezidencija „Perkąkošis“ Saugėlaukio seniūnijos Giminėnų kaime su pirmąja paroda į kultūrinį rajono pasaulį „įšoko“ metams baigiantis, tarsi netikėta vizija, kuri po švenčių galėtų išsisklaidyti ore lyg nebuvusi. Juolab kad apie renginį plačios informacijos nesimatė, tik kur ne kur šmėstelėjo žinutė socialinėje erdvėje.
Bet ne, galerija-menininkių rezidencija nebuvo vienadienis projektas. Ji gyvuoja, čia kas savaitę reziduoja ir prie tolesnių savo kūrybinių sumanymų dirba šiaulietis menininkas Adomas Žudys, kuris tapo pirmosios parodos iniciatoriumi ir autoriumi, tiksliau – vienu iš trijų autorių, nes parodai jis pristatė skaitmenizuotą Alberto Žąsino iš Stoniūnų kaimo „Nesąmonių sodybą“, kurioje šeimininkas per daugelį metų sukūrė medinių šmaikščių skulptūrų parkelį, jau tapusį rajono lankomu objektu, taip pat parodą papildė antrokės Alisos, „Perkąkošio“ galerijos-menininkų rezidencijos sodybos savininkų Linos ir Aidano Rauckių dukros, piešiniai, pavadinti skaitmeninėmis nesąmonėmis.
Menininkas, Vilniaus dailės akademijos doktorantas Adomas Žudys, gavęs Joniškio rajono savivaldybės stipendiją, dirbo metus laiko, naudodamas trimatės dokumentacijos technologiją–fotogrametriją, kai sodybos objektai dokumentuojami fotoaparatu ir kompiuterio pagalba paverčiami į trimačius objektus virtualioje erdvėje. Skaitmeninėmis tapusios A. Žąsino skulptūros buvo papildytos ir vaizduojamos kartu su virtualioje realybėje spontaniškai Alisos pieštais objektais–nesąmonėmis.
Skaitmeniniai objektai suprojektuoti vaizdo formatu ąžuolinių šaknų fone, ant sienos tarsi koliažas buvo sukabintos mažo formato juodai baltos nuotraukos iš „Nesąmonių sodybos“, atspaustos ant paprasto spausdinimo popieriaus, kurios iš toliau įsižiūrėjus sudarė Alberto Žąsino veido profilį. Tai tarsi nuoroda į liaudies menininko vidinį pasaulį ir aiški neatskiriama sodybos bei jos savininko išmonės jungtis.
Galerijos atidarymą lydėjo Simono Šipavičiaus muzikinis projektas „Sheep Effect“, muzikines selekcijas pristatė Mantas Ri, Arturas Vai.
Tinkama menininkams apsistoti rezidencija
Galerija-menininkų rezidencija įkurta viename iš buvusių ūkinių pastatų. Visai neseniai, jau šią žiemą prie įėjimo atsirado ir stoginė-terasa, kur galima prisėsti. Viduje – ne tik erdvė paveikslams ar kitai kūrybai eksponuoti, bet ir Adomo Žudžio dirbtuvės, į kurias jis atvyksta iš studijų Vilniuje beveik kas savaitę, o kartais ir dar dažniau. Sienas baltai išdažė pats menininkas.
Sodybos savininkas Aidanas Rauckis veda į kitas, prie galerijos prisišliejusias patalpas: įrengta virtuvėlė su pasisėdėjimo ir miego zona, yra dušas, tualetas. Tad ryškiausia šios vietos vizija, kokią šiuo metu mato Aidanas ir tarpdisciplininio meno kūrėjas Adomas, abu geri bičiuliai dar nuo senų laikų projektinių veiklų kartu Jaunimo centre Šiauliuose, – menininkų rezidencija, kurioje įsikūrus kelioms savaitėms, mėnesiui galima ramiai niekieno netrukdomam kurti.
Šalia – tik atsiveriantys lygus kaip stalas laukai ir viena kita mažo kaimelio sodyba. Nėra ne tik miesto šurmulio, bet ir susikaupti trukdančios vizualinės taršos, nėra triukšmo, nebent vasaros darbymetį, kai aplink pluša žemės ūkio technika.
Dairėsi į Kurtuvėnus, bet pasirinko Giminėnus
„Tai babos namai, kur prabėgdavo vasaros, kur prieš dešimtmetį įvyko ir mūsų su žmona vestuvės. Paskutiniu metu sodyba priklausė dėdei, gyvenančiam Vilniuje. Mes su šeima buvome įsikūrę Šiauliuose nedideliame bute ir jau kuris laikas galvojome apie savo sodybą užmiestyje, aplink Šiaulius. Iš pradžių dairėmės Kurtuvėnų kryptimi, kur itin gražios vietos. Bet gal prieš kokius šešerius metus šaltesnę žiemą dėdė pasiūlė keltis į sodybą ir ją prižiūrėti, apkūrenti šaltuoju metų laiku. O paskui nusprendėme ir įsigyti, pilna koja įsikurti. Gyvename jau penkerius metus. Porą metų kasdien abu su žmona važinėjome į darbus Šiauliuose. Paskui sulaukiau geresnio darbo pasiūlymo ir apmąstėme, kad kol kas iš mano atlygio pagyvensime. Nors žmona dirbo Šiaulių Valdorfo darželyje, ir dukrą Alisą ten vedėme, bet važinėti kasdien iš Giminėnų, o dar žiemą kartais kelius užpusto, slidu“, – apie pasirinkimus dėsto Aidanas Rauckis, pats dirbantis garso operatoriumi. Anksčiau jam yra tekę kaip garso ir vaizdo operatoriui prisiliesti prie TV laidų, renginių organizavimo. Bet buvo, kad ir fiziniu darbu užsiėmė, kuris tuo metu nešė didesnes, labiau užtikrintas pajamas.
„Specialiai tam Žemės ūkio mokykloje baigiau kursus, išsilaikiau reikalingas kategorijas, įgijau pažymėjimus ir išėjau dirbti su ekskavatoriumi“, – sako drąsiai naujus pasirinkimus darantis Aidanas.
Keliaujančios ąžuolo šaknys
Tas ekskavatorininko pažymėjimas netikėtai pravertė padedant kurti meną.
„Bendravome su Adomu Žudžiu. Nuvažiuoju į Naisius, kur jis gavo ąžuolo kelmą, bet reikėjo pačiam išsikasti. Matau, kad su kastuvėliu bando šaknis rausti. Tai prisijungiau su ekskavatoriumi ir tada jas sėkmingai iškasėme, iškėlėme, paskui sugalvojau, kaip tuo ekskavatoriumi pargabenti kelmą su šaknimis į dirbtuves“, – smagiai įvykį prisimena pašnekovas.
Tas ąžuolo šaknis menininkas pavertė mobilia instaliacija, kurią pats šveičia jau ne vienerius metus, o ramaus meditatyvaus veiksmo fone narplioja, kuria ir pristato tęstinį pseudodoksologinį (gr. klaidingų vaizdinių) tyrimą apie mitologiją, kibernetiką, kraštovaizdį, natūralius ir dirbtinius artefaktus. Šaknys buvo eksponuojamos ir jo parodoje „Šak\nis“ Šiaulių dailės galerijoje. 600 metų ąžuolo šaknys tapo ir 2022 metais jo parodos „Post-skaitmeninė laiko kapsulė“ Joniškio Baltojoje sinagogoje ašimi.
Dabar tos šaknys vietą rado galerijoje „Perkąkošis“.
Atkeliavo Spaudos ąžuolas
Ąžuolai A. Žudžio nepalieka ramybėje arba – jis jų. Giminėnų kaime atsidūrė ir kito ąžuolo, vadinto Spaudos ąžuolu, iš Šiaulių Prisikėlimo aikštės mediena. Medis ėmė nykti po greičiausiai netinkamos priežiūros atliekant aikštės rekonstrukciją. Jis 2024 metais buvo nupjautas, o kamieną su vainiko dalimis nuspręsta panaudoti meniniam objektui. Menininkas Adomas Žudys doktorontūros metu įgyvendins kūrybinę idėją, per kurią Spaudos ąžuolas bus prikeltas naujai funkcijai ir grąžintas į Šiaulius.
O dabar ąžuolo kamienas paramstytas laukia 7 metrų aukščio paties Adomo Žudžio lėšomis pastatytoje medinėje priedangoje, saugančioje nuo lietaus, sniego, vėjo Giminėnų kaime.
A. Rauckis sako, kad kol kas labiau šios vietos paskirtį mato kaip menininkų rezidenciją, o ne kaip galeriją, kurią nuolat tam tikru laiku žmonės galėtų lankyti. Juk „Perkąkošis“ įkurtas privačioje erdvėje, privačioje sodyboje greta gyvenamojo namo. Bet jau yra menininkų, kurie mielai norėtų čia eksponuoti savo darbus, taip pat – ir apsistoti kuriam laikui.
Ką reiškia „Perkąkošis“?
O ką vis dėlto reiškia pavadinimas „Perkąkošis“?
„Vieno pasisėdėjimo metu nuskambėjo frazė „per ką košis“ (nuo žodžio „košti“) ir Adomui patiko. Jis pasiūlė sujungti į vieną žodį, nes atrodo tarsi kokia tarmybė. O tie, kas apsilankys, tegul laužo galvas, spręsdami, spėliodami, kas tame pavadinime užkoduota“, – juokiasi Aidanas.
Lina ir Aidanas Rauckiai savo sodyboje Giminėnų kaime dar iki privačios galerijos-menininkų rezidencijos įkūrimo netrūko idėjų. Čia net kelerius metus buvo organizuojami privatūs festivaliai su įvairiais šalyje žinomais atlikėjais, muzikantais, organizuotos Joninės.
