Naujausios
„Gimtinė – neatskiriama mano gyvenimo dalis“
Su rašytoju, literatūros kritiku, Vinco Mykolaičio-Putino literatūrinės premijos laureatu, leidyklos „Žuvėdra“ savininku, Kuršėniškių klubo Vilniuje prezidentu, Kuršėnų miesto garbės piliečiu Stasiu LIPSKIU kalbasi žurnalistas Vytautas Kirkutis.
Poetas linkėdavo mylėti knygą
- Gerb. Stasy, ką Jums reiškia gimtasis miestas Kuršėnai? Kokie gyvenimo epizodai susiję su šiuo miestu prie Ventos? Čia gyvenote apie 20 metų?
- Tikrai taip, iš Kuršėnų išvažiavau 1961 metais. Pirmuosius septynerius metus praleidau Micaičiuose, kur ir gimiau, bet dabar toji vieta jau seniai „priklauso“ Kuršėnams...
Dabar jau nebėra ir gimtojo namo žymių, prieš gerą dešimtmetį jis sudegė (tai paskutinis namas Ventos gatvėje, prieš pat geležinkelio juostą, už kurios dabar jau Micaičiai...). Tas mano gimtasis namas (čia mes gyvenome kaip nuomininkai) jau senokai buvo patekęs Ventos gatvės „priklausomybėn“, ton pačion, kurios pradžioje aš ir pragyvenau iki pat išvykimo Vilniun. Šioje vietoje, kur kadaise stovėjo mūsų mažas, pačių jėgomis pasistatytas namelis, šiandien iškilęs penkiaaukštis daugiabutis su "Maxima" pirmajame aukšte ir mano brolio sodintais šermukšniais...
Gerai menu saulėtą 1961-ųjų rugpjūčio pabaigos pavakarę, kai mane, nešiną nedideliu lagaminėliu, mama palydėjo iki autobuso, važiuojančio Vilniun. Tada jie sustodavo centre, kur dabar autobusų stotelė... Sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus ir turėdamas trejų metų darbo stažą (oho, kaip jis buvo madingas ir reikalingas anuomet), išvykau studijuoti į Vilniaus universitetą. Tuomet mama nujautė, kad į Kuršėnus tikriausiai nebegrįšiu. Mamos nuojauta pasiteisino... Per tuos prabėgusius penkis dešimtmečius daug kartų grįždavau į Kuršėnus – bet vis su reikalais: tai artimųjų laidoti, tai į visokiausius renginius, klasės draugų susitikimus ar šventes...
O epizodų, kaip sakote, susijusių su miestu prie Ventos, galėčiau išvardinti daugybę, pakaktų ne vienam laikraščio puslapiui. Dabar net negalėčiau išskirti, kuris iš jų reikšmingesnis, kuris gal tik vienadienis... Bet visi jie brangūs, kiekvieno jų prisiminimas maloniai kutena širdį.
Išskirčiau gal pirmuosius mano susitikimus su rašytoju Stasiu Anglickiu. Tuomet, dar paauglystėje, ganydavau savo karvutę pakelėse netoli žvyrduobių. O tuo keliu iš savosios Olesinės kasdien į darbą mokykloje pėsčiomis ar vedinas dviračiu eidavo poetas. Jis, pamatęs mane su knyga rankose (mėgau skaityti), visada pasisveikindavo, dažnai užkalbindavo, ir neretai palinkėdavo mylėti knygą... Tie jo palinkėjimai giliai krito į mano širdį...
- Paskui gyvenimo keliai nuvedė Jus į didesnius miestus, tačiau ir dirbdamas įvairiose redakcijose, ir rašydamas knygas, ir analizuodamas kitų rašytojų kūrybą, vis nepamiršdavote Kuršėnų. 2006-aisiais Jums suteiktas Kuršėnų miesto Garbės piliečio vardas. Sakoma, kad pats svarbiausias apdovanojimas tas, kurį gauni savo gimtinėje iš savo kraštiečių...
- Taip, neslėpsiu, man šis apdovanojimas buvo malonus ir brangus. Kuršėnai dabar tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi. Kiekvieną rytmetį, įsijungęs internetą, skaitymą pradedu nuo Kuršėnų svetainės, lygiai taip pat apžvelgiu kiekvieną „Šiaulių krašto“ numerį. Esu dėkingas redakcijai, jog ji sudarė galimybę užsiregistruoti nuolatiniu svetainės skaitytoju ir susipažinti su visų laikraščio publikacijų tekstais.
- Kai daugiau kaip prieš dešimt metų kūrėme Vilniuje Kuršėniškių klubą, galbūt ir nepagalvojome, kad susiburs daugiau kaip šimtas kraštiečių. Jie klubo prezidento pareigas patikėjo Jums. Ir taip visą dešimtmetį telkiate kuršėniškius, gyvenančius Vilniuje, ir skatinate juos neužmiršti Kuršėnų. Tikriausiai, ne prezidento alga čia svarbiausia?
- Tikrai ne, juolab, kad ir tos algos nėra – juk pareigos visuomeninės. Bet man malonu suktis savo kraštiečių būryje, bendrauti su jais. Savojoje leidykloje esu išleidęs ne vieną kuršėniškio knygą. Po „Žuvėdros“ sparnu pasaulio šviesą išvydo keletas brandžių nūnai amžiumi Lietuvoje paties vyriausio poeto Vacio Reimerio kūrinių. Jau išspausdinta kuršėniškio, Vilniaus edukologijos universiteto profesoriaus Jono Kievišo sudaryta kolektyvinė monografija „Ugdymo dvasingumo kontekstas“ (šioje stambioje 400 puslapių knygoje yra nemažai ir kuršėnietiškų akcentų). Metų pabaigoje, tikiuosi, pavyks išleisti mano gimtinėje kadaise dirbusio architekto, profesoriaus Jurgio Vanago (tai jo projektuotas paminklas Laurynui Ivinskiui stovi Kuršėnų centre) knygą „Pamirštas Antakalnis“.
- Kuršėniškių klubo veikla labai įvairi – susitikimai, pokalbiai, sueigos, knygų ir parodų pristatymai, dvi Kuršėnų enciklopedijos...
- Jau tapo tradicija, jog Vilniaus kuršėniškiai į susitikimus renkasi kartą per metus, dažniausiai rudenį. Tokia sueiga kaip tik ir įvyko lapkričio 18 dieną Vilniuje. Kraštiečių susibūrimams pasirenkame, kaip minėjote, vieną ar kitą temą, pasisvečiuojame ar kūrybinėje dirbtuvėje, ar aptariame naują knygą. Šiemet be kuršėniškės aktorės Kazimieros Kymantaitės pagerbimo bei naujų knygų pristatymo, dar surengėme ekskursiją į Vilniaus Katedros požemius.
Kai pasirodė „Kuršėnų enciklopedijos“ pirmoji laida, ją padovanojau sodo kaimynui rašytojui Rimantui Šaveliui. Tuomet jis su pavydu nusistebėjo, jog daugelis miestų neturi tokių leidinių, o štai nedidelis miestelis prie Ventos „nušluostė“ nosį ne vienam rajono centrui...
„Kuršėnų enciklopedija“ pasirodė 2005 metais. O 2011 metais išėjo antroji, gerokai pataisyta ir atnaujinta jos laida „Kuršėnų krašto žmonės“. Pastarojoje kuršėniškių sueigoje ir vėl buvo kalbama apie naują enciklopedijos leidimą. Matyt, mielas Vytautai, (šios enciklopedijos – juk mudviejų darbo rezultatas) po Naujųjų teks mudviem kitus darbus stumtelėti į šalį ir vėl sėsti prie enciklopedinių reikalų...
Beje, kadaise parašiau laišką Kelmės rajono savivaldybei, siūlydamas ir jiems išleisti panašią enciklopediją. Miesto vadovai idėjai nepritarė, nors jų ir neprašiau finansinės paramos, tikėjausi išsiversti pačių kelmiškių lėšomis. Ir štai neseniai internete perskaičiau, jog jau išleista Kelmės enciklopedija, beje, kaip rašoma internete, su baisiomis klaidomis, užtat jos leidybai skirta suma dešimt kartų (!) viršijo sumą, kurią esame gavę Kuršėnų enciklopedijai. Ką gi, eilinis „vaizdialis“ apie tai, kaip kartais lengvai žarstomi biudžetiniai pinigai...
„Leidybos reikalai sujaukia kūrybinius planus“
- Parašėte daugybę knygų, parengėte, sudarėte, redagavote, išleidote dar daugiau. Visas Jūsų gyvenimas – su knyga, tarp knygų. Esate knygininkas? Ką Jums reiškia knyga?
- Taip, knyga, kaip, beje, ir Kuršėnai – neatskiriama mano gyvenimo dalis. Daug metų dirbdamas „Naujų knygų“, vėliau pavadintų „Knygnešiu“, vyriausiuoju redaktoriumi, įsisukau į knygų pasaulį ir dabar be jo nebeįsivaizduoju savo likimo... Džiaugiuosi, kad knygai neabejinga ir mano dukra Rasa, ir mažasis mano anūkas Joris. Būdamas septintoku, jis per trimestrą perskaito apie du tūkstančius puslapių knygų ir klasėje tapo nepralenkiamu skaitytoju...
- Rašytojai pakankamai nepraktiški žmonės. Apie Jus to nepasakysi. Juk Stasio Lipskio leidykla „Žuvėdra“, įveikdama visokius finansinius sunkmečius, sėkmingai skrenda jau daugiau kaip dešimt metų. Ir leidžiate ne komercines knygas... Kaip pavyksta?
- Ačiū už gražius žodžius, bet leidybinė situacija kasdien akivaizdžiai prastėja. Daugelyje rajonų centrų užsidarinėja knygynai, bibliotekos irgi gauna kelis kartus sumažintą finansavimą, iš spaudos puslapių seniai seniai išnyko pasakojimai apie knygas... Daug kartų sumažėjo knygų perkamumas. Visa tai negali neskaudinti...
Ir vis dėlto apie savo, kaip knygų leidėjo, kapituliaciją dar negalvoju... Lietuvos kultūros tarybai parėmus dar šiemet išleisime dvi įdomias knygas. Tai – rašytojo Vytauto Bubnio pokalbių bei kūrybinių portretų knyga „Suktinis su P. ROZA“, o taip pat knyga – albumas apie nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, poetą Joną Strielkūną – čia spausdiname neskelbtus jo dienoraščius, laiškus, eilėraščių faksimiles, taip pat daugybę nuotraukų iš kūrėjo gyvenimo. Spaudai baigiame paruošti Eugenijos Šimkūnaitės užrašytų vaistažolių receptų knygą, o Kelmėje gyvenantis Benediktas Morkaitis prieš kelias dienas įteikė naują, gerokai papildytą neseniai mano leidykloje išleistos knygos „Kelmės krašto policija“ rankraštį.
- Atsimenu, prieš porą metų paskambinęs Jums sužinojau, kad sėdite sode ir rašote apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Ši monografija jau baigta, išleista ir Putino premija už knygą atsiimta. O kokie rankraščiai dabar kaupiasi?
- Prieš pusmetį „Nemuno“ žurnalas išspausdino mano dokumentinę noveletę apie Stalino anūką, garsų rusų režisierių Aleksandrą Burdonskį. Jo žmona buvo žinoma lietuvių teatro režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Rašydamas susipažinau su gausia archyvine medžiaga, atsiminimų knygomis. Nedideliam kūriniui prireikė perskaityti keliolika leidinių. Bet man šis darbas patinka, kai pajudinęs vieną faktą tarsi ratilus vandenyje sukeli atmintyje daugybę kitų įvykių, kurie padeda geriau suprasti ir perprasti pagrindinį, pirminį faktą.
„Nemuno“ žurnalas neseniai išspausdino ir kitą mano dokumentinę noveletę „Bohemos žiburiai“. Joje pasakojama apie literatūros tyrinėtoją Vytautą Kubilių, teisingiau, jo pirmąją akistatą su tuometine bohema. Tas bohemiškas vakarėlis įvyko prieš pusę amžiaus – 1964 metų gruodžio mėnesio 2–ąją dieną. Jame dalyvavo tokie žinomi to meto „bohemininkai“, kaip Tomas Venclova, Judita Vaičiūnaitė, Aušra Sluckaitė, Gerardas Binkis ir kiti. Tyrinėdamas tą vakarėlį, perskaičiau daugelio rašytojų atsiminimus, perverčiau tos dienos spaudą... Vėlgi darbo įdėta daug, o tas rašinys – vos kelių puslapių... Bet man šis kūrybinis procesas įdomus, patrauklus, viliojantis.
Besigilindamas į Vytauto Kubiliaus asmenybę, esu parašęs ir didesnės apimties noveletę „Didžiam kely – trys mažos nuodėmės“ – apie tris dramatiškus epizodus literatūrologo gyvenime, kurie daug metų nedavė ramybės pačiam kūrėjui. Tekstą išspausdino „Varpų“ almanachas.
Toliau gilinuosi į įdomią Vytauto Kubiliaus asmenybę. Galimas daiktas, kad metų pabaigoje gal pavyks užbaigti meninę apybraižą apie jo gyvenimą.
- Vis tikiuosi išgirsti, kad jau baigiate rašyti knygą apie Kuršėnus...
- Deja, deja, leidybos reikalai gerokai sujaukia kūrybinius planus. Todėl lieka džiaugtis kolegų knygomis. Maloniai nustebau sužinojęs, jog netrukus pasirodys istoriko Jono Kiriliausko knyga apie senuosius Kuršėnus. Stengdamasis sekti visas knygų naujienas visuomet apsidžiaugiu radęs jose ir kuršėnietiškų pėdsakų...
„Žmonės išreiškia pagarbą kultūros šviesuliams“
- Pasakykite atvirai, kaip dabar gyvena rašytojai? Kas Jus, kaip rašytoją, džiugina ir kas liūdina?
- Rašytojų kasdienybė irgi priklauso nuo Lietuvos visuomeninio gyvenimo aktualijų. Bene skaudžiausiai literatų buitį veikia suprastėjusi knygos reikšmė, sumenkęs jos autoritetas ir, žinoma, akivaizdžiai smukęs skaitomumas. Su nostalgija širdyje prisimename Atgimimo metus, kai populiarios knygos būdavo spausdinamos šimtatūkstantiniais tiražais ir dar nepakakdavo... Šiandien prozos knygoms tūkstantinis tiražas jau vos ne legenda, o poezijos rinkiniai leidžiami dviem – trimis šimtais egzempliorių ir dar reikia sukti galvą, kaip tuos kelis šimtelius išplatinti...
Šiuos atsakymus rašau Vėlinių dieną, ką tik aplankęs Antakalnio kapines. Kiek čia daug šviežių kauburėlių... Ant literatų kapų degančios žvakutės be žodžių liudija, jog žmonės neabejingi rašytojų asmenybėms. Dar šviežiais vainikais tebekvepia Romualdo Granausko kapas, greta jo – ne taip seniai atsiradusios Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno kapavietės. Kasmet aplankau menininkų kalnelį ir kasmet kartojasi tas pats vaizdas – yra kapų, ant kurių mirksi ne kelios, o kelios dešimtys žvakučių. Tai – Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio, Jurgos Ivanauskaitės, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kapavietės. Taip žmonės išreiškia pagarbą kultūros šviesuliams, kadaise visiems mums dovanojusiems ŠVIESĄ...
- Gal baigdami mūsų pokalbį vėl grįžkime į Kuršėnus. Dažnai lankotės gimtajame mieste. Kaip dabar Jums atrodo miestas prie Ventos? Nesinorėtų grįžti į Kuršėnus – kaip rajono centrą?
- Labai aktyviai palaikiau idėją, kilusią prieš keletą metų, jog jau pats laikas Kuršėnams suteikti rajono centro statusą. Ir pats rašiau laiškus įvairioms instancijoms, ir pasirašinėjau po įvairiausiomis peticijomis. Dabar ši idėja tarsi nublanko, bet, manau, jog laikas savaime iškels būtinybę Kuršėnams suteikti rajono centro statusą. Miestas, kurio gyventojų skaičius gerokai viršija ne vieno rajono centro mastą, vertas tokios privilegijos.
Miestas, įgijęs rajono centro statusą, iškart įgautų kitą, dinamiškesnį kvėpavimą, rastųsi daugiau investicijų. O kol kas jis man mielas ir toks. Nesakau, kad jis be trūkumų, bet jis vis dėlto vienintelis, nepakartojamas, nes tai mano gimtasis miestas...
GIMTINĖ: Rašytojas ir knygų leidėjas Stasys Lipskis randa laiko ir savo gimtajam miestui, dažnai jame lankosi, domisi kultūriniu gyvenimu, vadovauja Vilniaus kuršėniškių klubui.
Algimanto Briko nuotr.
.jpg)
KRAŠTIEČIAI: Du kraštiečiai kuršėniškiai – Stasys Lipskis (kairėje) ir poetas, Kuršėnų miesto garbės pilietis Vacys Reimeris.
Vytauto Kirkučio nuotr.