Naujausios
Laiškas „Atolankoms“
Gimnaziją baigėme prieš septyniasdešimt metų
Jaunos dienos neprotingos,
Paklydimais gan turtingos,
Neina pėsčios, bet risčia,
O senatvė jau ir čia.
Taip, senatvė! Mes, kurie dar esame šiame pasaulyje, baigiame devintą dešimtį. O tada, prieš septyniasdešimt metų, 1944-aisiais, mes buvome aštuoniolikmečiai devyniolikmečiai abiturientai, sugebėjome merginos ir vaikinai vasario mėnesį dar ir šimtadienį kartu atšvęsti. Bet paskutiniais vokiečių okupacijos metais, balandžio mėnesį artėjant grįžtamajam frontui, valstybinės mergaičių ir berniukų gimnazijos buvo uždarytos. Jose, o taip pat ir pedagoginiame institute, buvo įkurtos vokiečių karo ligoninės. Be abitūros egzaminų, be išleistuvių šventės, su iš trimestrų išvestais pažymiais atestatuose buvome paleistos į pasaulį.
Vokiečių spauda neskelbė apie artėjantį frontą. Susirinkime Šiaulių mergaičių gimnazijoje vokiečių kariškis mums šešiasdešimt trims abiturientams pranešė, kad kas rudenį norės studijuoti universitete, privalės dirbti karo ligoninėse. Tos, kurios buvo iš kaimo, pabėgo į namus, kitos slapstėsi, kad nepakliūtų į reicho darbo tarnybą. O mes, kurioms nebuvo kur dingti, dirbome pedagoginio instituto, gimnazijų patalpose įkurtose karo ligoninėse vokiečių medicinos seserų pagalbininkėmis. Klasėse įrengtos palatos buvo pilnos sužeistųjų. Teko juos transportuoti ir į Vokietiją vykstančius traukinius.
Iš keturiasdešimt trijų Šiaulių berniukų gimnazijos abiturientų devyniolika išėjo į generolo P. Plechavičiaus organizuotą vietinę rinktinę. Deja, vokiečiams neįtikus, rinktinė buvo išvaikyta. Vieni grįžo ir slapstėsi namuose. Tik Mykolui Šurnai nepasisekė, jį išvežė į Vokietiją, į Štuthofo lagerį. Rusams išvadavus lagerio kalinius, buvo paimtas į rusų armiją, kare sužeistas ir grįžo į namus be abiejų kojų pėdų.
Rusams „išvadavus“ Lietuvą, nemažai mūsų klasės draugų traukėsi į Vakarus. Stanislava Griciūtė žuvo per Berlyno bombardavimą. Gailutė Klupšaitė ir Elija Tamašauskaitė atsidūrė Australijoje, Danutė Šurkutė – JAV, Gailutė Kernauskaitė, aktorės Elenos Bindokaitės dukra, Kanadoje, Eugenija Tašlikaitė, gimusi dvarininkų šeimoje, tėvas buvo Lietuvos karininkas, nusiskandino, nes dėl kilmės nebuvo priimta studijuoti universitete.
Raimundas Ambraziejus, gimnazijos direktoriaus sūnus, su tėvais besitraukdamas į Vakarus, atrodo, irgi žuvo pakelyje. Jurgis Daugirdas, Viktoras Janušauskas, Jonas Jonaitis, Kazys Kasperavičius, Aleksandras Kulnys, Aleksas Lauraitis, Romualdas Veitas, Algirdas Žukauskas atsidūrė Vakaruose: JAV, Kanadoje. Jonas Valavičius – Brazilijoje, Vytautas Cibulskis, Jurgis Janavičius – Australijoje. Ne visų klasės draugų likimus pasisekė išsiaiškinti. Ne vienam teko ir Sibiro lageriuose pabuvoti.
Į Vilniuje surengtą užsienio lietuvių dailės parodą savo darbus buvo atsiuntę Danutė Šurkutė ir Jurgis Janavičius. 1994 metais pasisekė suorganizuoti abiejų gimnazijų 1944-ųjų metų abiturientų laidos penkiasdešimtmečio susitikimą Šiauliuose. Iš JAV atvyko Algirdas Žukauskas, iš Australijos – Jurgis Janavičius. Aplankėme Didždvario ir J. Janonio gimnazijų muziejus. Deja, iš buvusių mokytojų jau nė vieno nebesutikome.
Iš 106-ių 1944-ųjų metų abiturientų šiandien šiame pasaulyje tebesančių gyvų jau tik ant pirštų besuskaičiuoti. Kiek užsienyje – nebeišsiaiškinti. Tik žinoma, kad R. Veitas gyvas, anksčiau į Lietuvą dažnai atvažiuodavęs. Gyvas ir A. Lauraitis, palaikantis ryšius su prezidentu Valdu Adamkumi. Atrodo, ir A. Žukauskas dar laikosi.
Lietuvoje devyniasdešimtmečių „merginų“ likome devynios, „berniukų“ – penki. Jau nebesusitikti septyniasdešimtmečio proga, tik telefonu retkarčiais begalime pasikalbėti. Mes, karo meto jaunuoliai, savo atgyvenome, mūsų gyvenimą tęsia mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai.
Aldona Čepulienė,
1944-ųjų metų abiturientė
GIMNAZIJA: Mergaičių gimnazijos abiturientės. 1944 m. balandžio 14 d.
Asmeninio albumo nuotr.