Naujausios
Gijos
Vytautas KIRKUTIS
Rudenį būna kelios dienos, kai kiekvienas, net ir toliau išvykęs, pašaukiamas grįžti. Į savo namus, į savo buvusių namų vietą, į savo kaimą ar miestelį, pavaikščioti senais takais, pasisveikinti su kaimo senoliais, pastovėti po dangų remiančiais medžiais.
Galų gale – aplankyti kapines, kuriose ilsisi artimiausi žmonės. Kelios dienos – Ilgės, Vėlinės, Mirusiųjų atminimo diena. Truputį liūdna, jeigu tik mirusieji teprikviečia mus į gimtąsias vietas, į atminties lankas, į kažkur toli palikusią praeitį. Tačiau gerai, kad dar jų kvietimą girdime, kad visai nesutrūkinėjo gijos su praeitimi, su būtuoju laiku.
Netikėkite, jei koks nors didmiesčio apsvaigintas žmogus sakys, kad gimtinė jam nieko nereiškia. Gal jis tiesiog nenori atrodyti sentimentalus. Reiškia, ir labai daug reiškia. Kuo žmogus senyn, tuo šis jausmas stipryn. Jokie chirurgai jo neišoperuos. Jokios modernios technologijos jo nepakeis.
Daugiau kaip prieš dešimtmetį su rašytoju Stasiu Lipskiu Vilniuje įkūrėme Kuršėniškių klubą. Jame – apie šimtas žmonių, kurie gimė Kuršėnuose, čia gyveno, dirbo, o paskui išvyko į sostinę. Nesutikau nė vieno, kuris sakytų, kad Žemaitijos miestas abipus Ventos Kuršėnai jam visai nebesvarbūs. Norima apie juos sužinoti, girdėti, kas ten vyksta, apsilankyti juose, susitikti su ten gyvenančiais pažįstamais ar giminėmis.
Norima jausti gimtinę ir jaustis gimtinės neužmirštiems.
O kiek kraštiečių privažiuoja į Pakruojo, Radviliškio, Kelmės, Akmenės ar kitų rajonų kaimus ir parapijas, kai vyksta atlaidai – savotiškos kraštiečių susitikimo sueigos. O kiek prikviečia buvusių mokinių susitikimai mokyklose, giminių suvažiavimai sodybose, tradiciniai miestelių ir kaimų renginiai... Nerasi rajono, didesnio miestelio, kuriame nebūtų kraštiečių klubo.
Ir ne tuščiomis atvyksta. Kas su nauja knyga, kas išleidęs žurnalą, kas atveža naujų paveikslų parodą, kas koncertą, spektaklį, o kas – gausybę idėjų, ką dar įdomaus galima surengti, organizuoti, padaryti.
Nesutrūkinėję saitai tarp gimtųjų vietų ir išvykusiųjų, tarp praeities prisiminimų ir dabarties realybės. Tarp gyvenančių gimtinėje ir išvažiavusių į didesnius miestus. Manau, nesutraukys tų ryšių, tų gijų ir emigracija, išviliojanti mūsų kraštiečius į didesnius miestus ir tolimesnes šalis. Kur jie benuvyktų, kur jie būtų, visur yra savotiški savo gimtinės ambasadoriai.
Ne kartą „Atolankose“ esame rašę apie kultūros, meno žmonių apsilankymus savo gimtinėje su nauja paroda, knyga, koncertu. Spausdinome jų mintis apie gimtąsias vietas. Šiandien vėl viena iš temų – sugrįžimai namo.
Jeigu Jūs norėtumėte papasakoti apie kultūros, meno žmonių ryšius su gimtine ir abipusiai svarbų bendravimą ir bendradarbiavimą, lauktume Jūsų laiškų.
„Atolankų“ elektroninis paštas: atolankos@skrastas.lt arba: P. Višinskio g. 26, Šiauliai.