Naujausios
“Ir ko jūs čia atvažiavot?” – lyg ir savęs klausia tarp rožių besiilsintis, nes supranta, kad jo neišgirs. Supranta, kadangi jau bandė ne tik prabilti, bet ir šaukti ir spėjo įsitikinti, jog viskas veltui.
“Dieve, Dieve”, – dar pabando suaimanuoti, tačiau išgirsta tik save.
Skausmas atlėgo, tačiau koks jis buvo baisus, niekada nepamirš. Vos spėjęs parašyti “Neatidaryčiau durų. Svaigsta galva”, pajuto tokį dūrį į širdį, kokio niekada nebūtų galėjęs įsivaizduoti. Tačiau jei tą jo laišką perskaitė, kažin ar suprato, kad jau viskas. Ne sykį panašiai guodėsi, pridėdamas, kad nekreiptų dėmesio, išgers lašiukų, ir viskas bus gerai. O šįkart reikėjo būtinai pridėti dar vieną žodį: “Gelbėkit”. Deja, nesuspėjo.
“Ko verti jūs, kursiokai, jei tik dabar prisiminėt? Kodėl nepadėjot, kai darbo prašiau? Kai buvau persekiojamas už drąsius straipsnius, dėjot į krūmus. O kai milijonieriaus sūnelis atėmė iš manęs, kolega, tavo seserį, kad taip įvyktų, ir pats stengeisi. O laikiau geriausiu draugu. Ne ką geresnis pasirodei ir tu, kurį taipogi vadinau draugu. Matyt, bijodamas, kad tik kas neįtartų, jog rūpiniesi artimu. Tiek pasiekus, norisi dar aukštesnės tarnybos? Tai ko vis dėlto čia atvažiavot? Kad žmonės neabejotų jūsų padorumu?
Na, o jūs, profesore, turbūt laiminga, išgirdusi apie mano mirtį? Nesitikėjot tokios greitos nepatogaus žmogaus baigties? O jūs, profesoriau, ta proga turbūt ir taurelę išlenkėt? Juk su tokia neapykanta reikalavot iš kolegų jokiu būdu nedalyvauti tos mano nelaimingos knygos pristatyme. Nieko kito iš sektanto ir negalima buvo tikėtis. O aš tą liūdną vakarą pirmąsyk pajutau peilio dūrį į širdį. Tik dar ne lemtingąjį. Iki jo dar buvo likę šiek tiek laiko. Na taip, jau visai nedaug.
Jei iš naujo leisčiau tą knygą, tikrai nebeatsisakyčiau puslapių, kuriuose buvo ir žymiausių sektantų pavardės. Tarp jų ir lietuvių, net kai kurių ministrų. Gelbėdamas knygą padariau nedovanotiną nuodėmę. Atleisk man, Viešpatie.
O stipendijos kaip doktorantas taip ir negavau. Didysis profesorius, tituluojamas geriausiu Lietuvos istoriku (nors tiek mūsų istorijoje pripainiojo, kad pats velnias joje koją nusilaužtų), pasistengė, kad jo sūnelis būtų pamalonintas. Žinoma, pamalonino, nors ir arkliui aišku, kad yra durnas, kaip bato aulas. Su Pono Dievo, atsiprašau, su galingojo tėvelio pagalba jau ir disertaciją apgynė. Užtarėjai lydėjo kiekviename žingsnyje. Taip, kaip mane visokie drijauskai, pasiryžę jei ne sunaikinti, tai bent išpurvinti.
Mano el. pašte suradote pasaką? Taip, buvau sumanęs parašyti jų visą knygą. O tą pirmąją nusiunčiau latvikei, apie kurią visko prisisvajojau. Deja… Tokio atsakymo sulaukiau, kokio niekam nelinkėčiau. Šalia pagiriamojo pasakos komentaro radau ir porą sakinių, kurių niekam nelinkėčiau: “Man reikia tokio vyro, kuris turi rūmus, liuksusinį automobilį ir daug pinigų”.
O ko vertas kunigėlis, pradėjęs ceremoniją, kai tėveliams iki kapo duobės buvo likęs gal pusšimtis metrų – abiems problemos su kojomis? Na taip, nepagalvojo tėvelis, kad taip gali atsitikti ir atsiskaitė su dvasiškuoju tėvu iš anksto. O šiam, regis, toji šimtinė eurų kišenę degino, – savo giesmę užbaigė mano brangiems tėveliams tik priartėjus prie kapo. Į velnių būrį šaut tokius kunigėlius!
Gal ir po visų šitų prisipažinimų galvojate, kad man būtų geriau ant Žemės negu po žeme? Oi, kaip klystate.
Padėk man, Viešpatie”.
*
Jei Dievas būtų buvęs gailestingas, nebūtų leidęs numirti tokiam jaunam ir talentingam, daug galėjusiam, bet dar daugiau nespėjusiam. Lyg ir nebuvo už ką taip nubausti, tarsi nepagalvojus, jog kartu pasmerkiami dar du šios Žemės žmonės. Mažiausiai du.
Žemėje ir taip per daug nelaimingųjų, kokia prasmė tokiu būdu dar padidinti jų skaičių? Gal toks klausimas kai ką papiktins, atseit, piktžodžiauja žmogus. O jūs bent akimirkai atsidurkit šito nelaimėlio vietoje. Iškart pasaulis apsivers aukštyn kojomis.
Kažkada kažkas yra užrašęs: “Vėl imčiau melstis, jei būtų Dievas”. Tą eilutę galėjo užrašyti tik be galo didelį skausmą patyręs ir jau niekuo nebetikintis. Nei Dievu, nei velniu. Toks, kaip ir šių eilučių autorius.
Na taip, tūkstantį kartų per dieną pakartoju: “Amžiną atilsį duok, Viešpatie”. Tik ar nors kiek palengvėja nuo šito? Tikrai ne. Tik dar sykį prieš akis pamatai ne tik visai neseniai matytą mielą veidą, išgirsti balsą, kurį atpažintum iš milijonų, ir vėl apsipili ašarom, nors kas tik netingi įrodinėja, kad jokiu būdu negalima ašaroti – taip tik apsunkinsi šią Žemę palikusiojo dalią. O kas ir kada turėjo galimybę tuo įsitikinti? Jei dar visai neseniai tą tau taip brangų žmogų matei sveiką ir gyvą, o dabar negali neįsivaizduoti, kas maždaug vyksta su juo.
Gatvėje, prekybcentriuose, traukinių stotyse, kontorose, visur kur, kur skuba ar neskuba žmonės, tarsi niekas ir nepasikeitė. Niekas net nepastebi tavo nelaimingo veido. Koks negailestingas pasaulis užgriuvo tave, ir kad niekada jau nebūsi laimingas, žinai tik pats. Ir tas žinojimas varo iš proto. Net iki tokios ribos, kad, jei turėtum pistoletą, tikrai nusišautum. O ir jau ne pirmą sykį pagalvoji, kaip būtų gerai, jei vaistinėje ar bent pas turgaus prekeivius galėtum nusipirkti kalio cianido. Nes toliau gyventi nebėra nei prasmės, nei jėgų.
Tik dar sykį prisiminęs ne taip seniai to tau brangaus žmogaus pasakytus ir į širdį įkritusius ždžius, kurie tąkart neatrodė labai svarbūs, supranti, kiek daug nespėjai, nes vis pritrūkdavo laiko. O ir svarbiausių jam skirtų žodžių nespėjai pasakyti. Juk buvai įsitikinęs, kad juos ištarsi, kai pats pajusi, jog netoli valanda, kurios dar niekam niekada nepavyko išvengti. Deja, toji nelaimingoji sumaišė kortas. O dabar kažką atiduotum, jei likimas bent vienai dienai sugrąžintų tai, ką jau visam praradai.
2023 m. birželio 28-30 d.
INTERNACIONALAS
Kiek toje istorijoje teisybės, dabar sunku pasakyti. Tiesa, kai apie tai pasakojo viename lageryje su poeto Kazio Binkio sūnumi Gerardu sėdėjęs pažįstamas, atrodė, jog abejoti nėra dėl ko. Tuo labiau, kad tas žmogus buvo ir padorus, ir iš tų, kurie bet ko bet kada nepasakoja.
O istorija susijusi su proletariato himnu „Internacionalas“, kuriam atsirasti neva padėjusi prancūzų „Marselietė“. Jį ir parašė prancūzas – transporto darbininkas, poetas, Paryžiaus Komunos narys Eženas Potje 1871-aisiais, po garsiosios kruvinosios savaitės. Vėliau atsirado rusiškasis variantas. Vertimas iš rusų į lietuvių kalbą buvęs nevykęs, tačiau tie, kurie pasiryžo apversti pasaulį aukštyn kojomis, vis vien jį giedojo. Kazio Binkio šauniai kompanijai lyg ir pritrūkus pinigų linksmybėms, kažkas įkalbėjęs poetą užsukti pas raudonuosius ir pasiūlyti jiems už padorų atlyginimą išversti tą himną į normalią kalbą – kad nebūtų gėda ir žodžius išmokti, ir giedoti. Lyg ir Algirdas Julius Greimas tai buvęs, kurio dėka Binkis jau buvo ne visai padoriai aprašęs viešnagę pas bendrą pažįstamą: „Pas Melngailį, pas Borisą kas norėjo, tas ir pi..“. Vizitas pasisekė, už vertimą Binkiui neva buvo sumokėta tūkstantis litų.
Istorijos tęsinys ne toks linksmas. Gal kažkas iš giedorių, įtardamas kažką negero, išsiaiškino, kad, skaitant himno pirmąsias eilučių raides, gaunasi ne tik nei šis, nei tas, bet tikra katastrofa, o gal ir Binkio kompanijos vyrai kažkam kažkur prasitarė apie akrostichą, kuriuo, versdamas himną, poetas nutarė pasaldinti pernelyg rimtus to teksto žodžius. Regis, ne tik už dalyvavimą Birželio sukilime prieš sovietų valdžią, kuo didžiavosi tėvas, bet ir už tokio vertimo populiarinimą nukentėjo jo sūnus Gerardas, vėliau ir lagerininkus su tikromis himno eilutėmis supažindinęs.
Pats bjauriausias pasirodė pirmasis posmas:
Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
Sukilkit, žmonės pavergtieji,
Kovon visi išvien smarkyn!
Na, o iš tolesnių eilučių pirmųjų raidžių taipogi gana rimti žodžiai radosi: KOL GALI. Ir taip toliau...
Todėl nenuostabu, kad, vos okupavus Lietuvą, bolševikų oficiozas „Tiesa“ paskelbė viešą vertimo konkursą naujam „Internacionalo“ lietuviškam tekstui sukurti. Tame pat laikraščio numeryje pripažinta, kad esantis vertimas nevykęs, tačiau dėl kokių priežasčių, nepažymėta. Tik nurodyta būsimiems vertėjams, jog naujasis tekstas turi visiškai atitikti originalą ir revoliucinės poezijos kūrinio reikalavimus, o svarbiausia, kad turi būti „vertas mūsų išvaduotosios liaudies, kuri jį dainuoja su tokiu entuziazmu ir dvasios pakilimu“. Už geriausius tekstus, kurie laukiami iki 1940 metų rugsėjo 15 dienos, pažadėtos trys premijos – 500, 300 ir 200, tik nepažymėta, kokia valiuta – litais ar jau červoncais.
Naująją valdžią toji istorija, regis, bus gerokai suerzinusi, jei net Justas Paleckis nesugebėjo nuo lagerio išgelbėti savo krikštasūnio – poeto Binkio sūnaus. O gal nenorėjo? Tačiau kai nelaimėlis grįžo iš kalėjimo ir jie susitiko, tarsi nieko apie tai nebūtų girdėjęs, okupuotos Lietuvos valdovas paklausė: „Na, kaip, kaip tu ten, sūnau, patekai?“ „Nieko nuostabaus, – atsakė poeto atžala. – Pasaulyje visi keliai veda į Romą, o Tarybų Sąjungoje – į kalėjimą.“
Nei klausimas, nei atsakymas neišgalvoti. Juos iš poeto sūnaus išgirdo tas pats lageryje kartu vargus vargęs pažįstamas. Nesinori tikėti, kad melavo.
Panašu į istorinę fantaziją? Gal. Kad tikrai taip galėjo būti, pats Greimas, originaliojo nekrologo „Varpuose“, skirto poetui Binkiui, autorius neabejojo.
Na, o kiek tiesos kitoje istorijoje, susijusioje su pačiu Antanu Smetona, taipogi iki galo neaišku. Prezidento biografiją parašęs poetas įterpė tarp rimtų faktų ir įvykių nei šį, nei tą: kad Smetona neva užtaisęs mergai vaiką. „Kodėl? Kodėl tokią nesąmonę įrašei?“ – lyg ir klausęs Binkio Prezidentas. „Turi gi būti tokio rimto, solidaus žmogaus biografijoje kas nors netikėto, smagesnio. Kad skaityti nebūtų nuobodu“, – lyg ir atsakęs Kazys Binkis.
Binkis nebūtų Binkis. Tešviečia jam amžinoji šviesa.
2022 m. gruodžio 4 d.
KADA BUS GERIAU
Senokai Jeronimas nebuvo užsukęs į tą miesto dalį, kuri arčiausiai centro. Miegamajame rajone, kaip dabar įprasta vadinti daugiaaukščių kvartalus, yra beveik viskas, ko reikia – bent keli prekybos centrai su vaistinėm, bankais, kavinukėm, na ir keliolika kitokių prekybinių taškų. Net moderni bažnyčia, išdygusi šalia seno beržynėlio. Ir poliklinika, pastatyta dar sovietmečiu. Jokio ypatingo reikalo seniems kaulams sukti ienas ten, kur daug ponų ir visi gražūs.
Tačiau šiandien nori nenori teko pajudėti traukinių stoties link – seniai svečiuose nebuvusi teta panoro aplankyti, neatsakysi juk, būtų nei šis, nei tas. Kelias pažįstamas, nors ir labai seniai nematytas.
– O kas gi čia dabar? – garsiai išsprūdo važiuojant jau Stoties gatvele. – Ko čia tie žmogeliai lūkuriuoja? Ir dar tokioj ilgoj eilėj...
– Taigi čia vargšų vargšai, – atsiliepė į Jeronimo klausimus taksistas. – Labdaros valgykla.
Pasijuto tarsi iš naujo skaitytų Janonio eilėraštį. Tiesa, jame eina kalba apie laukiančius darbo, ne duonos ar sriubos lėkštės. Be to, šitoje eilėje stovintys neatrodo nei apspurę, nei dar kažkuo išskirtiniai, kaip tas poeto vargšas bedarbis. Tik kažkodėl visi suka akis į šoną, kiekvienas stengiasi dar labiau užsimaukšlinti kepurę ar gobtuvą, ar šaliku veidą prisidengti
– Gėdijasi, – trumpam kažkodėl stabtelėjęs sako taksistas. – Juk tarp pijokų, tarp kitokių nelaimėlių yra ir aukštuosius mokslus baigusių, normalios pensijos neužsitarnavusių ar galo su galu nesuduriančių našlių.
Kad tokia pagalba yra teikiama, buvo girdėjęs, o ir per televiziją kažką panašaus matęs. Tačiau visa tai pamatyti iš arti visai kas kita. Nenorėtų tokioje eilėje atsidurti. Neduok Dieve, neduok Dieve... Ko vertas toks gyvenimas, jei dėl lėkštės viralo ar riekės duonos taip turi nusižeminti?
Jau kelinta diena per radiją ir televiziją pasakoja apie ūkininkus, išpilančius laukuose pieną, nes, praradę bet kokią viltį, vargšai dar tikisi, kad gal valdžia susipras ir kažkokiu būdu privers didelius ponus padidinti supirkimo kainą. Kad bent nereikėtų papjauti paskutinės karvutės. Lietuva juk visais laikais garsėjo savo kaimo produkcija. Smetonos laikais lietuviškas sviestas net į užjūrį iškeliaudavo, buvo labai vertinamas. Ir Jeronimui sunku suprasti, kodėl iš parduotuvės parsinešamas pienas gal septynis ar net aštuonis kartus brangesnis, nei už jį moka ūkininkams. Žurnalistų kalbinamas ministras apsimeta šlanga, premjerė, regis, taipogi nelinkusi kištis į „privačius reikalus“.
Teta dar prisimena Smetonos laikus. Važiuojant iš traukinių stoties nejučia kalba pakrypsta apie godumą:
– Anuomet net ministrai pėsti į tarnybą vaikščiojo. Ir tūkstančių hektarų, kokius dabar valdo buvusių kolchozų pirmininkų sūneliai, niekas neturėjo.
– Deja, tokie sūneliai valdo ne tik žemę... Pabandyk jiems paprieštarauti. Bemat sužinosi, iš kur kojos dygsta.
Liūdna, bet ne beviltiška, galvoja Jeronimas. Ateis ir toks laikas, kai daug kas pasikeis į geresnę pusę. Juk ir dabar jau yra kuo pasidžiaugti – neatpažįstama Lietuva, jei palygintume ją su ta, kuri buvo devyniasdešimtaisiais. Na taip, jei nebūtų buvę leista raudongalviams susigrobti fabrikų, kolchozų, dabar gal gyventume kaip kokioj Švedijoj. Juk, susigrąžinus Nepriklausomybę, viešai jau buvo kalbama apie švediškąjį variantą. Deja, tiems, nuo kurių labai daug priklausė, netrukus kažkas pasufleravo kitą, kai kam sotesnį kelią.
Nejučia prisiminė Jeronimas lyg ir kalambūrą, o gal ir tikrai vienintelio padoresnio Rusijos žmogaus – pirmojo prezidento Jelcino – lyg ir juokais pasakytus žodžius. Kai jo paklausė, kada bus geriau, truputį pagalvojęs atsakė: „V subbotu“*. Regis, atsakymas patenkino ne tik klausiantįjį.
Buvo gana įdomi asmenybė. Pasakojama, jog, išgėręs litrą degtinės, sugebėdavo vesti srities partinį plenumą. Nusipelnė jis ir Lietuvos nepriklausomybės labui. Belieka apgailestauti, kad buvo priverstas į prezidento kėdę leisti atsisėsti profesionaliam kagėbistui Putinui. Be jokių rinkimų. Ir dar pasakojama: kai mirė Jelcinas, jo laidotuvių dieną našlė buvo išmesta iš buto, kuriame gyveno.
2023 m. vasario 17 d.
* šeštadienį