Naujausios
Netikėta ir malonu
– Kokie jausmai, mintys, apibendrinimai – po Vyriausybės kultūros ir meno premijos?
– Gal šiek tiek netikėta, vėliau sužinojau, kad buvo 48 kandidatai ir reikėjo atrinkti 12, tai ir galvoju, kad čia yra ir šiek tiek laimės. Dar vėliau sužinojau, kad iš 12 komisijos narių už mane balsavo 11, tada ir pradėjau galvoti, kad mano veikla, susijusi pirmiausia su vertimais iš prancūzų kalbos, buvo pastebėta ir įvertinta. Lietuvos vertėjų sąjunga mane pristatė ne tik kaip vertėją, bet ir kaip literatūrologą, o tai susiję daugiausia su prancūzų literatūra ir prancūzų kultūra. Todėl šalia netikėtumo, tam tikros loterijos yra ir pasitenkinimo, kad mano kelių dešimtmečių darbai yra pastebėti, nenukeliavo į užmarštį, išliko atminty, kažkam padarė įspūdį.
– Sakote: netikėta. Kaip tik dabar skaitau poeto Algimanto Mikutos pastebėjimų knygą „Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai“ ir ten rašoma, kai jis, gavęs būtent Vyriausybės kultūros ir meno premiją, sukūrė eilėraštį apie atsitiktinumą:
Taip krenta rutuliai,
o kas dar teisingiau
už jo kilnybę atsitiktinumą?
Žinodamas Jūsų kaip vertėjo, literatūros mokslininko, kultūrininko veiklą, sakau, kad ši premija nėra atsitiktinumas.
– Gal ir taip, bet tie 48 pretendentai juk ne patys pasisiūlė, jų kandidatūras vertino, iškėlė, už juos balsavo komisija, ir tai nėra atsitiktiniai žmonės, savo kultūros sferose yra daug nuveikę, todėl ir sakau, kad man ši premija buvo netikėta, bet kai pripažįstama, pastebima visada yra malonu.
Laimingas žmogus
Vytautas Bikulčius – ne tik Šiauliuose, bet ir Vilniuje neatsiejamas nuo prancūzų kultūros, literatūros. Išvažiavęs dirbti į Vilniaus universitetą galėjo mėgautis savo veikla. „Vilniaus universitete – žymiai mažesni dėstymo krūviai nei buvo Šiauliuose, todėl galėjau daugiau laiko skirti kultūrologiniam darbui. Šiauliuose labai trumpai gyvavo prancūzų kalbos ir literatūros programa, gal penkerius metus, vėliau ji virto lietuvių kalba plius prancūzų kalba, o Vilniuje – tik prancūzų kalba ir literatūra, nuo trečio kurso studentams buvo dėstoma tik prancūziškai“, – sakė profesorius.
V. Bikulčius gimė Pakruojo rajone, Pašvitinyje, tame pačiame name, kaip ir literatūros mokslininkas Kostas Korsakas, labai susijęs ir su Šiauliais. „Taip ir supratau – tame name gimsta tik literatai.“
Save jis laiko pasvaliečiu, nes Pasvalyje baigė vidurinę mokyklą.
„Tais laikais niekam neleido rinktis užsienio kalbos, kokia buvo, tokios turėjai mokytis. Pasvalyje buvo prancūzų kalba. Mano laimei, ji sutapo su mano ketinimais.“
Juokaujame: atsirado keistuolis, kuris jau aštuntoje klasėje žinojo, kad studijuos prancūzų kalbą ir literatūrą. „Devintoje klasėje pradėjau skaityti knygas prancūziškai, netgi pradėjau versti. Mano svajonė – baigus universitetą dėstyti visuotinę literatūrą ir versti knygas. Abi svajonės visiškai išsipildė. Tais laikais buvo iššūkis dėstyti visuotinę literatūrą – tuo metu Lietuvoje reikėjo gal kokių 7 dėstytojų. Esu laimingas žmogus, nes mano svajonės išsipildė.“
Viename interviu „Šiaulių kraštui“ Vytautas sakė, jog svajonė virto realybe tik beprotiško darbo dėka: po paskaitų eidavo į biblioteką, o namo – tik permiegoti. Bibliotekoje atsivėrė kultūros lobiai.
– Dar įdomesnis aspirantūros laikotarpis (dabar būtų doktorantūros). Tais laikais visuotinės literatūros aspirantūra buvo tik tuometiniame Leningrade, Maskvoje, Tbilisyje. Pasirinkau Maskvą. Galimybės atsivėrė dar plačiau. Galėjai surasti, ką tik panorėjai, bibliotekos – fantastiškos. Intelektualinis lygis – elitinis. Galėjai sutikti žymiausių mokslininkų, nueiti į jų paskaitas.
Prancūzijoje stiprėja socialinė įtampa
Visi interviu su profesoriumi prasideda ar baigiasi Prancūzija, Paryžiumi. Ne išimtis ir šis pokalbis.
– Vytautai, kaip jautėtės, kai pirmąkart atvažiavote į Prancūziją, į Sorbonos universitetą – patį respektabiliausią Prancūzijos universitetą. Tai buvo 1990 metų ruduo.
– Labiausiai nustebau, kad toji prancūzų kalba, kurią mokiausi mokykloje ir universitete, labai skiriasi nuo tos prancūzų kalbos, kuria kalba prancūzai. Mano kalba buvo klasikinė, mus mokė, kaip taisyklingai kalbėti, suprasti parašytą tekstą – tokios buvo programos. Šiais laikais pirmiausia mokoma kalbėti. Greitai supratau, kad žmonės gatvėje nekalba taip, kaip rašoma knygose – tas pats ir Lietuvoje. Pripratau ir didelių sunkumų susikalbėti su prancūzais nebuvo.
Lietuvoje buvome pripratę prie pastovumo: žinojai, kad ir po 20 metų, pavyzdžiui, duonos parduotuvė bus toje pačioje vietoje, o Paryžiuje net per metus pastebėjau nuolatinius aplinkos pokyčius: parduotuvės, kavinės užsidaro, atsidaro, persikelia, transformuojasi.
– Ar kada buvo kilusi mintis: gal verta tapti prancūzu?
– Manęs daug kas klausia, kodėl nepasilikau gyventi Prancūzijoje, ar buvo progų? Jeigu į šią šalį būčiau atvažiavęs iki penkerių metų, gal ir būčiau pritapęs prie jos, o aš pirmąkart joje atsidūriau jau 36-erių. Nors ir gerai mokėjau kalbą, buvau susipažinęs su šalies kultūra ir istorija, bet visiems sakau, kad niekur lietuviui nėra taip gerai kaip Lietuvoje. Be to, Paryžiuje pažinojau nemažai lietuvių, kurie čia pateko po Antrojo pasaulinio karo, ir jie nuolat klausdavo – kaip ten, Lietuvoje, kaip ten gyvenate? Nostalgijos neįveiksi. Tiesa, dabartinių lietuvių emigrantų situacija visai kitokia: jie nebegyvena už geležinės uždangos, bet kada gali grįžti, susitikti su artimaisiais.
– Tačiau ir lietuviai gali nuskristi savaitgaliui išgerti puodelį kavos restoranėlyje prie Senos.
– Nei Prancūzija, nei Paryžius jau nėra stebuklas kaip mano laikais. Stebuklas kaip buvo man, nes – prieš akis tai, apie ką tik knygose skaitei, per paskaitas girdėjai. Paryžiaus lietuviai provokuodami klausdavo, ar mane kas Paryžiuje nustebino? Atsakydavau, kad niekas labai ir nenustebino. Negalėdavo patikėti, kad taip gali būti, nes kiti tautiečiai, kai jų paklausdavo, tik aikčiojo ir žavėjosi. Aš jiems atsakydavau, kad dar mokykloje vadovėliuose buvau skaitęs, kad Opera yra dešiniajame Senos krante, o Eifelio bokštas – kairiajame, o atvažiavęs matau, kad taip ir yra. Ko čia stebėtis, nebent jei būtų atvirkščiai. Tada jie neatlyždavo ir klausdavo: – O parduotuvės? Ir pridurdavo, kad viena lietuvė, atėjusi į mėsos parduotuvę, net apalpo, išvydusi gausybę įvairios mėsos rūšių. O tavęs tai nestebino? – teiraudavosi jie. – Kas čia keisto, – atsakydavau jiems, jei parduotuvėse pilnos lentynos prekių, taip ir turi būti, man keisčiau, kad Lietuvoje tuščios lentynos: didžiulė parduotuvė ir tik kelios konservų dėžutės...
– Kokia situacija Prancūzijoje dabar: kada žmonėms buvo lengviau gyventi tada,1990-aisiais, ar šiuo metu? Kaip pasikeitė šalis?
– Pasikeitė. Gal Paryžiuje – labiau, ir tai labiau pastebima, tuo tarpu provincija – stabilesnė. Paryžiečiai amžinai skuba, neturi laiko. Su paryžiečiu artimiau susipažįsti tik tada, jei jį sugebi sudominti, nes prancūzui nepatinka žmonės, kurie nemoka palaikyti pokalbio; jie – kalambūrų, gero sąmojo mėgėjai, todėl, sutikę įdomų pašnekovą, gali po kurio laiko pasikviesti į svečius. Provincijoje paprasčiau: jei sudominai, tai iškart būsi pakviestas pietų. Čia laikas teka lėčiau.
Paskutinį XX a. dešimtmetį žmonės mažiau jautė socialinių įtampų. Matyt, tas laikas nuo 1968 metų studentų streikų, kai gyvenimas Prancūzijoje iš esmės pasikeitė, dar nereikalavo naujų reformų. Šiandien tas socialinis nerimas, netikrumas padidėjęs įvairiuose visuomenės sluoksniuose ir yra susijęs su viso pasaulio įtampomis: pandemija, karu Ukrainoje, todėl gyvenimas darosi sujauktas. Prancūzai susiduria su labai didele imigrantų problema, tačiau pastaraisiais metais imigrantai Prancūziją renkasi labiau kaip tarpinę stotelę, nes juos labiau vilioja Didžioji Britanija arba Vokietija. Kalbėdamasis su prancūzais irgi junti tam tikrą įtampą. Tai ir yra didžiausias pokytis nuo pirmųjų mano kelionių į šią šalį.
Liūdina, kad Paryžiuje nyksta ir knygynai, jau nebėra kokių 20–30 knygynų, kuriuose lankydavausi, kai kurie iš jų man labai patiko. Keisčiausia, kad net ir prie pat Sorbonos universiteto nebėra puikaus knygyno, kuris buvo priderintas prie studentų poreikių ir į kurį per stažuotę užeidavau praktiškai kiekvieną dieną.
– Šiandien išgyventi paryžiečiui sunkiau nei prieš 30 metų?
– Išgyventi šiandien sunkiau. Aišku, prancūzai gali didžiuotis, kad praėjusiais metais pas juos buvo mažiausia infliacija Europos Sąjungoje, bet ir ten kainos kyla. Gal kokius 15 metų 6-ių 1,5 l vandens butelių pakuotė kainavo vieną eurą, o pernai kaina pakilo 20 centų ir – skandalas: prancūzams tai buvo didžiulis šokas – kaip taip galima: 6 vandens buteliai pabrango 20 centų. Ar Lietuvoje kas nors į tai būtų atkreipęs dėmesį?! Pagrindinė problema dabar – pensinio amžiaus didinimas, nes norima jį pavėlinti nuo 62 iki 64 metų. Kyla demonstracijos, streikai, ir neaišku, kaip baigsis toji istorija.
Ukraina – tema kasdieninė
– Kaip Prancūzijoje reaguojama į karą Ukrainoje?
– Žiniasklaidoje ta tema – kasdieninė. Prancūzijoje gyvena apie 100 tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių. Kiekvienąkart apsistojęs viešbutyje matau, kad virtuvėje dirba ir kelios ukrainietės, galima matyti vėliavų ant Paryžiaus namų langų ir prie merijų. Ir prezidentas E. Macronas jau teigia, kad rems Ukrainą iki pergalės, nors kitą dieną paaiškina, kad Rusijos negalima sutriuškinti, galima tik nugalėti.
– Ar prancūzai neina į koncertus, jei ten atliekama rusų kompozitorių muzika?
– Koncertuose grojama klasikinė rusų kompozitorių muzika, kurių autoriai nieko bendro neturi su Rusijos agresija Ukrainoje. Neteko sutikti prancūzo, kuris pasakytų: neinu į operos teatrą todėl, kad ten rodomas Čaikovskio baletas. Gal vienas antras toks ir pasitaiko.
Haris Poteris Katedros bokšte
Per kelias savaites, kai buvo rengiamas šis interviu, Vytautas bene du kartus pabuvojo Paryžiuje. Laikas grįžti į Šiaulius.
– Vytautai, Jūs į Šiaulius iš Vilniaus ar Paryžiaus grįžtate dirbti ar ilsėtis?
– Šiauliai man yra ne tiek poilsiui, bet tai yra mano dabo vieta: čia rašau straipsnius, verčiu knygas. Šiauliuose turiu susikaupęs puikią biblioteką, todėl daug, kas man darbui reikalinga, turiu namuose. O jei noriu ilsėtis – važiuoju į Palangą, bet ir ten dirbu. Toks mano gyvenimas: pradėjęs savo mėgstamą darbą negaliu sustoti.
– Grįžkime dar giliau į Šiaulius. Ar įmanoma buvo išsaugoti Šiaulių universitetą, ne tai, kad atsirastų Vilniaus universiteto Šiaulių akademija, o savą?
– Manyčiau, jeigu Šiaulių universitetui būtų vadovavę kiti rektoriai, gal ir turėtume savo universitetą. Pagrindinė bėda, dėl kurios žlugo Šiaulių universitetas, – pokyčių baimė. Universitetas pagal savo prigimtį turi nuolat keistis, reaguoti operatyviai į plačią aplinką, o mūsų universitetą valdė žmonės – prorektorių, rektorių postuose – net po dvidešimt metų, taip priprantama prie padėties, stengiamasi išsaugoti savo kėdes, nebesuvokiama, kad reikalingi pokyčiai ir kokie jie turi būti. Reformos, kurios buvo daromos, buvo ekstensyvios, ne intensyvios. Svajota net statyti studentų miestelį, ačiū Dievui, kad tos svajos neišsipildė, būtų likę žlugusių svajonių paminklai ir nebaigtų statybų griuvėsiai.
Antra priežastis – universitete įsigalėjo grupuotė, kuri nepaisė kitų darbuotojų interesų, nesitarė, galvojo, kad jie yra vieninteliai viešpačiai. Taip atsirado priešprieša tarp jų ir tų dėstytojų, kurie pasijuto antraeiliais žmonėmis, nes matė, jautė, kad šiame universitete yra nebereikalingi. Todėl stipriausieji savo srities specialistai paliko šią aukštąją mokyklą, kurioje nebegalėjo tobulėti. Iš dalies Šiauliams – blogai, bet kitiems Lietuvos universitetams – gerai, nes, pavyzdžiui, profesoriai Gintautas Mažeikis ar Jonas Ruškus, išvažiavę į Kauną, valstybei yra naudingi.
– Prisimenu rektoriaus rinkimus, kuriuose galėjo būti išrinktas G. Mažeikis, bet neišrinko.
– Taip. Neišrinko. Manau, išrinkus tada rektoriumi G. Mažeikį, universitetas nebūtų atsidūręs toje apgailėtinoje padėtyje, kai tenka arba numirti, arba tapti kito universiteto dalimi. Tai mes dabar ir turime. Ir gerai, nes galėjo atsitikti, kad ir visiškai jokio padalinio nebebūtų.
– Bet ir universiteto bendruomenė, ne tik vadovai, išsigando pokyčių, nes valdymo organai yra renkami?
– Senatas rinko, o senatą sudarė ne patys jauniausi žmonės, kurie norėjo ramaus gyvenimo. Atsirado vis daugiau inercijos, plaukimo pasroviui. Nepatenkinti esama padėtimi nusivylę dėstytojai ėmė palikti universitetą, o užsiauginti gerą dėstytoją, mokslininką reikia ne vienerių metų. Prarasti aukštos kvalifikacijos dėstytojus, mokslininkus provincijos universitetui yra pražūtinga. Prisiminkime tuos laikus, kai Šiaulių universiteto Lietuvių kalbos katedra savo kūrybinėmis galiomis, kompetencija lenkė net Vilniaus universiteto analogišką katedrą. Nebėra pačios stipriausios katedros. Dar turime Specialiosios pedagogikos katedrą, bet, būtina susimąstyti, Vilniaus universitetas nori ją perimti. Kalbame apie įtraukųjį ugdymą mokyklose, atsiras labai daug problemų, o be specialiosios pedagogikos specialistų – nė žingsnio. Būtent šiai katedrai turime būti dėkingi, kad Šiauliuose dar turime bent kito universiteto padalinį.
– Turime jau du Trečiojo amžiaus universitetus...
– Skaičiau, sensta Šiauliai.
– Sakoma – didžiausia gėda yra svetima gėda. Mane tokia gėda ištiko, kai Šiauliuose buvo sumanyta iš Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos pavadinimo išmesti Daukantą. Ir kai po kilusio Šiaulių šviesuomenės viešo pasipiktinimo tai neišdrįsta padaryti, Šiaulių miesto taryboje aiškinama, jog gimnazijos bendruomenė ir Savivaldybė buvo lyg ir išprievartauta, suprask, Daukantas iš mokyklos nepašalinamas tik dėl susiklosčiusių nepalankių sąlygų, o ateityje prie šio klausimo dar bus grįžtama. Kas vyksta didelėje (gal net didžiausioje?) mūsų visuomenės dalyje, kad jau pasiklystame ir tarp dviejų pušų. Suprantu, kodėl Buridano asilai pastimpa, bėgiodami nuo vienos šieno kupetos prie kitos, bet kodėl S. Daukantas netinka inžinerinės pakraipos gimnazijai, nesuvokiu.
– Išties labai keista istorija. Sovietmečiu, jei būdavo pavykę ką nors išsaugoti iš prieškarinių laikų, kaip, tarkim, paminklą Petrui Vileišiui prie tuometinės Pasvalio vidurinės mokyklos ar vardą (kaip „Aušros“ muziejus Šiauliuose), tai visi tuo didžiuodavosi, jautė tam tikrą sąsają su praeitimi. Neatsitiktinai kiekviena Pasvalio vidurinės mokyklos abiturientų laida, gavusi atestatus, fotografuodavosi prie minėto paminklo.
Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, buvo grąžinami sovietmečiu panaikinti vardai gimnazijoms, mokykloms, muziejams ir atrodė, kad ant senų tvirtų pamatų augs naujos kartos žmonės, kuriems nebereiks gyventi dvigubo gyvenimo kaip jų pirmtakams, kuriems teko slapta švęsti Kūčias ar eiti į bažnyčią ir pan. Pasirodo, net ir trisdešimties metų per mažai, kad žmonės susivoktų, kas jie tokie ir kur jie gyvena. Graudu klausyti, kai aiškina, kad Simono Daukanto gimnazija gavo savo pavadinimą nuo šalia esančios gatvės. Atrodo, kad Atgimimo laikais, kai visa Lietuva tiesiog ūžė, patyrusi nepriklausomos šalies stebuklą, šioje gimnazijoje gyvavo kažkokie žmonės be atminties, nesuvokiantys savo tapatybės. Įdomu, kaip jie būtų pavadinę mokyklą, jei šalia būtų ėjusi Lenino gatvė?
Vadinasi, per tuos tris dešimtmečius nesusiformavo orientyrai, kurie net nebūtų leidę iš viso kelti klausimo, kad inžinerinės gimnazijos pavadinimas gali apsieiti be minėto istoriko vardo. Tiesa, kai kas buvo užsiminęs, kad Simono Daukanto vardas labiau tiktų humanitarinei gimnazijai. Tačiau neatsirado nė vieno gimnazijos bendruomenės nario, kuris būtų prisiminęs, jog Simonas Daukantas, trokšdamas mokslo, net pėsčias nuėjo į Vilnių. Simboline prasme, tai buvo jo noras veržtis į šviesą. Ar inžinerinei gimnazijai gali būti svetimas toks noras? Man vis dar kirba mintis, kad gimnazijos bendruomenė kur kas greičiau būtų sutikusi, jog ši mokymo įstaiga vadintųsi ne tautinio atgimimo veikėjo, bet Hario Poterio vardu. Šiais globalizacijos laikais tai, matyt, nieko nebestebintų...
– Neseniai „Atolankose“ perspausdintas Jūsų moderuotas Šiauliuose, 1995 metų rudenį, vykęs pokalbis su žymiuoju grafiku Žibuntu Mikšiu (1923–2013). Man atrodo, kad salėje kilusi diskusija tarp Ž. Mikšio ir auditorijos, menininko atsakymai į Jūsų klausimus galbūt yra labiau aktualūs šiandien, nors ir praėjo beveik trys dešimtmečiai. Prisimenu, tada pokalbis, pavadintas „Geresnės Lietuvos troškimas“, spausdintas „Šiaulių krašte“, sukėlė nemažai aistrų: nepasitenkinimo, nuostabos, net įtūžio, buvo ir giliai įsižeidusiųjų.
–Taip, jau ankstesnis mano atsakymas liudija, kad per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje mažai kas pasikeitė žmonių mąstyme. Žinoma, mes galime didžiuotis, kad Lietuva priimta į Europos Sąjungą, į NATO, bet žmonių mąstymą pakeisti daug sunkiau. Net ir dabar, kai Lietuva priklauso europinėms struktūroms ir įeina į pasaulio organizacijų sudėtį, mes vis tiek turime ne vieną korupcijos atvejį, galime guostis nebent tuo, kad ir kitose šalyse to „gėrio“ pasitaiko. Matyt, vis dar įsišakniję papročiai iš sovietmečio, kai viskas priklausė valstybei, ir vogė, kas netingėjo, ir netgi skelbėsi, kad šitaip „griauna“ Sovietų Sąjungą.
Prisimenu, kaip Lietuvos ambasados Prancūzijoje darbuotojai stebėjosi, kad pirmasis mūsų šalies ambasadorius Osvaldas Balakauskas neleisdavo savo asmeninių laiškų siųsti ambasados paštu, pirkdavo pašto ženklus ir tuos laiškus pats išsiųsdavo. Atrodytų, smulkmena, bet ji parodo požiūrį į savo valstybę. Dabar, kai gviešiamasi milijonų, pasitelkiant sudėtingas schemas, į tokius dalykus niekas net nekreipia dėmesio. Per tą pokalbį Žibuntas Mikšys puikiai atskleidė, kad naujas Lietuvos kelias nėra lengvas, bet jis siekia, kad Lietuva, kaip jo gimtoji šalis, vis dėlto būtų geresnė. Sąžinės, tvarkos, padorumo problemos šiandien yra tokios pat aktualios, kaip ir tada 1995 m., kai vyko pokalbis. Tobulumui, kaip žinia, galo nėra.
–-
„Mano Lietuva iš principo turi būti geresnė Lietuva. Ne tokia, kokia buvo, ir ne tokia, kokia dabar yra. Ta geresnė Lietuva gal neįgyvendinama, bet jos siekiu. Man nerūpi, kad Prancūzija būtų geresnė, man rūpi, kad Lietuva būtų geresnė“, – sakė Ž. Mikšys.Argi ne šios dienos mūsų gyvenimo aktualija ir siekiamybė, – pastebėjo Vytautas Bikulčius. Viename interviu „Šiaulių kraštui“ profesorius, kalbėdamas apie humanitarikos (ir visuomenės) siaurėjimą, surado palyginimą su viduramžių katedromis – jos buvo statomos šimtmečiais. Taip ir geresnė Lietuva.
