Naujausios
Įžanginis žodelis. Iš rašomos knygos apie Lietuvos generolą Stasį Raštikį
1972 metais sulaukęs pensijos, Stasys Raštikis labai tikėjosi dabar kur kas daugiau laiko skirti bendravimui su lietuviais. Jis net persikėlė į Los Andželą, kuriame buvo stipri lietuvių išeivių bendruomenė. Pradžioje viskas kaip ir sėkmingai klostėsi. Raštikiai artimai bendravo su Juozo Kuojelio šeima, kitais lietuviais. Bet likimas jam žiauriai pašykštėjo laimės. Septyniasdešimtųjų pabaigoje jis pradėjo sirguliuoti. Pirmieji apsilankymai ligoninėse, regis, nežadėjo nieko tragiško. Bet palaipsniui, metai iš metų, sveikata pastebimai blogėjo. Pagaliau gydytojai jam konstatavo patį nemaloniausią verdiktą – vėžys...
Labiausiai pergyveno jo ištikimoji gyvenimo draugė Elena Smetonaitė. Negi dar maža išbandymų, kuriuos likimas užkrovė ant jos gležnų pečių? Sibire žuvo ten išvežti jos tėvai bei brolis, ji prarado Tėvynę, tremtis pražudė visas tris jos mažametes dukras. Ir dabar Damoklo kardas iškilo virš jos brangiausiojo vyro Stasio. Tokiais momentais ji vis prisimindavo vieno humoristo posakį, jog gyvenimui virstant skaudžiu pipiru, svarbiausia nepasiduoti panikai ir nepulti depresijon. Tą ji gerai suprato, bet dėl to supratimo nebuvo nė kiek lengviau... „Būdavo užsidariusi viena graudžiai raudodavau, kad regis širdis plyš iš skausmo, o naktimis vis negalėdavau užmigti, o užmigusi klaikius sapnus sapnuodavau – sapnuose eidavau, krisdavau ir tiesdavau rankas į raudojančius ir atsibusdavusi verkdavau niekuo negalėdama padėti... Esu labai liūdna ir dabar, ir kaip koks sunkus akmuo slegia mano širdį“. Tai jos pačios žodžiai, rašyti laiškuose dukroms.
Panašiai galvojo ir Stasys Raštikis. Jį labai sujaudino vienos ponios priekaištai žmonai, jog ji esą palikusi savo vaikus Lietuvoje... Ak, jeigu taip būtų pasakiusi paprasta moterėlė, bet juk taip kalbėjo žinoma inteligentė, netgi baigusi universitetą... Jis apgailestavo, jog lietuvių išeivių tarpe yra tokių vadinamų inteligentų, kurie nesidomi nei knygomis, nei spauda. Tąkart Stasys Raštikis dienoraštyje parašė: „Todėl tokia inteligentė ir galėjo taip pasakyti kenčiančiai nelaimingai motinai, iš kurios bolševikai išrovė visus jos mažus vaikus, ir kuri visą laiką, dieną ir naktį, tik galvoja bei sapnuoja apie savo dukreles, buvusias Sibiro kankines, o dabar tebevargstančias okupuotoje Lietuvoje be teisės pasimatyti su savo tėvais, ir apie savo trečią dukrelę, vos vienerių metų kūdikį, atplėštą nuo motinos krūtinės ir, kaip nusikaltėlę, ištremtą į Sibirą ir ten baigusią savo kūdikystės gyvenimą – mirusią šaltame Sibire“. Ir kitame laiške Elena dar labiau atviravo: „Dažnai pagalvoju, kad nebegyvenau per tuos metų metus, o tik merdėjau“ .
Ramybės Raštikiui nedavė ir tas faktas, jog jis ilgą laiką bijojo net rašyti laiškus savo dukroms, likusioms Lietuvoje. Jis buvo įsitikinęs, jog sovietų saugumui Raštikis dar tebėra kažkoks baubas, kurį reikia kaltinti... Ir tik 1975-ųjų vasarą jis pagaliau išdrįso parašyti bent kelis žodelius savo mylimoms dukroms. Laiške Laimutei jis atviravo: „Mudu su Mamute labai dažnai, beveik kasdien, prisimename Tave ir niekad neužmiršime. Kaip gaila, kad žiaurus likimas perskyrė mus dar tada, kada Tu buvai dar tokia jauna ir labai gabi mergaitė. Ir aš tada buvau dar jaunesnis ir stipresnis. Dabar dažnai turiu rūpesčių su savo širdimi. Gydausi, bet tai nedaug tepadeda“.
Dar po dviejų metų Stasys Raštikis vėl atsiduria ligoninėje. „Pagaliau šiandien aš grįžau namo,– rašė jis 1977 metų sausio 22 dienos dienoraštyje.– Sumenkėjau aš toje ligoninėje ir netekau 15 svarų. Mano liga dviguba – susikomplikavę ir padidėję seni mano širdies negalavimai ir padidėjusi sena, dar per 1919 metų karą gauta kojos žaizda, atsivėrusi, negyjanti, pūliuojanti ir linkusi prie komplikacijų. Ta kojos žaizda sudarė man net daugiau rūpesčių negu mano širdis“. Ir kurgi nesukels – juk pagrindinė tos pūliuojančios žaizdos priežastis niekada nebuvo pašalinta: į kaulą įaugusios sprogstančios „dum-dum“ kulkos metalo skeveldros pasiliko kaule, nes jų niekas negalėjo pašalinti...
Praeina du mėnesiai ir Stasys Raštikis vėl ligoninėje. Apie tai jis rašo dienoraštyje: „Atrodo, kad šį kartą bus rimtesnė liga, susijusi, turbūt, su inkstais. Tai yra naujas didelis moralinis smūgis mano Gerajai Eliutei. Ji labiau ir skaudžiau pergyvena tokius smūgius, negu aš pats“. Tąkart jam ligoninėje iš šlapimo pūslės buvo išpjautas vėžinis auglys ir išdeginti du mažesni vėžiniai spuogai. „Taigi, vėžys!,– liūdnai savo dienoraštyje konstatuoja Stasys Raštikis.– Pasirodo, ir aš neišvengiau tos pavojingos ligos, kuri ir Amerikoje nužudo tūkstančius žmonių, kuri čia laikoma daugiausia paplitusi liga, ir pavojingiausia, kuriai gydyti medicina iki šiol dar nėra išradusi tikrai veikiančių vaistų“.
Vėžio diagnozė buvo baisus smūgis Raštikio žmonai Elenai. Viltimi ir paguoda jai tapo krikščionybės idealai – dabar ji tapo ypatingai religinga (“Sugebėjau melstis tik rašydama. Esu dėkinga Jėzui Kristui ir Motinėlei Šv. Marijai. Tie, kurie regi tą dievišką šviesą išmoksta gyventi išmoksta kantrybės, išmoksta ir visus žiaurumus, paniekinimus pakelti, nors širdis plyštų iš skausmo“,-– toks Elenos įrašas 1977 metų birželio 30-tos dienos dienoraštyje). Pabėgti nuo šiurpios kasdienybės didžiausią paguodą ir dvasinę ramybę jai teikė maldos, tikėjimas bei viltis, kad išėjusieji kada noras atgims... Stasys Raštikis stengėsi kuo mažiau galvoti apie vėžio diagnozę. Jo sąmonėje be perstojo spindėjo dukrų paveikslai, kurių jis daugiau niekada nepamatė ir, tikriausiai, jau nepamatys. Tą dieną, kai jo jauniausiajai dukrelei Aldutei būtų sukakę trisdešimt septyneri metai, jis rašė dienoraštyje: „Argi tas nekaltas angelėlis galėjo būti toks pavojingas bolševikams, kad jie ir jį laikė politiniu nusikaltėliu ir kartu su kitais trėmė į Sibirą? Juk tai negirdėtas pasaulyje žiaurumas: pirmiausia atskirti tėvus nuo jų mažų vaikų ir po to ištremti visus vaikus už tūkstančių kilometrų badui ir mirčiai. Dvi kitos dukrelės, taip pat buvusios Sibiro tremtinės, tebelaikomos bolševikų priežiūroje, neleidžiant joms ligoninėje pamatyti nei savo motinos, nei tėvo“.
Tų, 1977-ųjų, metų pabaiga buvo dar dramatiškesnė. Pasklaidykime Stasio Raštikio dienoraštį: „Šįmet sirgau dažniau, negu bet kada praeityje. Teko net tris kartus gulėti kiekvieną kartą po keliolika dienų. Turėjau ir dvi sunkias operacijas,
, nes mane buvo užpuolusi pavojinga liga – vėžys. Metams baigiantis kita pavojinga liga buvo užpuolusi ir Eliutę. Ją, sušilusią miesto skalbykloje, per daug perpūtė šaltas oras iš pūtyklės ir suparalyžiavo veido kairiąją pusę: kairioji akis buvo užtinusi, lūpos perkreiptos į dešinę ir kalba kiek sutrukdyta“.
Optimizmu netryško ir prasidėję 1978-ieji metai. Liūdna žinia atskriejo iš Lietuvos – susirgo Elenos Raštikienės brolis Antanas. Vienintelis, likęs iš visos Smetonų šeimos. O tam Antanui diagnozė irgi nepaguodžianti – vėžys. Sibiro pragarus praėjęs Antanas, skausmus dėl ištremtų sesers dukrų išgyvenęs dabar jis jau skaičiavo paskutines gyvenimo dienas.
Darbe ar kovų laukuose buvęs tvirtas, ryžtingas karininkas, namuose Stasys Raštikis nusimesdavo uniformą, ir nebeslėpdavo savo jausmų. Čia jis buvo savas, mylintis vyras ir tėvas, jautrus ir nuoširdus šeimos narys. Tų, 1978-ųjų metų, liepos mėnesį jis parašė bene nuoširdžiausią sveikinimą savo žmonai Elenai. Juolab buvo graži proga – jos 75-oji gyvenimo metų sukaktis. Liepos 14-ąją jis parašė tokį sveikinimą: „Mano Mylimiausioji ir Brangiausioji Eliute, visos mūsų šeimos Geriausioji Mamute: Tavo Garbingo Amžiaus Deimantinės sukakties proga mūsų Dukrelių ir savo vardu nuoširdžiai sveikinu Tave, Eliutėle, dėkoju už Tavo Meilę, Pasišventimą, Pasiaukojimą ir nuolatinį rūpestį mumis; stebiuos Tavo jautria ir praktiška išmintimi, Tavo nepailstama energija, ir tavo nesugriaunama ištikimybe Dievui, Lietuvai, savo tautai ir Mūsų Šeimai“.
O po pusmečio Stasio Raštikio dienoraštyje atsiranda dar vienas liūdnas įrašas: „Šiandien mane išvežė į tą pačią ligoninę. Rytoj bus jau ketvirtoji pūslės vėžio operacija“. Bet liūdėti nėra kada – po trijų mėnesių, birželio 29-ąją, sukanka auksinė vedybų sukaktis.
Netrukus ir atėjo toji birželio 29-oji... Auksinė vedybų sukaktis. Stasio Raštikio įsitikinimu tai galėjo būti nepaprastai graži ir iškilminga Šeimos šventė. Bet skaudi realybė nušlavė visas kilnias iliuzijas. Patys brangiausieji artimieji ten – okupuotoje Lietuvoje. Daugelio jiems brangių žmonių kaulai trūnija kažkur Sibiro platybėse. Tad iš visos jų šeimos čia, Los Andžele, tik jiedu dviese – Stasys ir Elena. Pusšimtis kartu pragyventų metų jiems neatnešė nei turtų, nei laimės. Vienintelė paguoda, kad bent jie, abudu, kartu, dviese įveikę visas negandas, skausmus, medikų atliktas operacijas.
Todėl ir tą auksinę birželio 29-osios dieną jiedu atšventė namuose, nesiekdami jokios viešumos, nelaukdami jokių sveikinimų. Skaudžią jubiliejinės vakarienės atmosferą bent šiek tiek praskaidrino nuostabi abiejų atmintis; jie iki smulkmenų prisiminė tas akimirkas, kai 1929-ųjų birželio 29-ąją Kauno Įgulos bažnyčioje juos sutuokė vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas dekanas Vladas Mironas. Anų dienų grožis taip giliai įaugo jų sielose, jog ir šiandien vėl jautė aną šventinę nuotaiką, regėjo vaizdus, girdėjo tąsyk sakomus linkėjimus...
Po tos auksinės, jubiliejinės vakarienės gyvenimas vėl įsisuko į rūpesčių kupiną kasdienybę. Sparčiai bėgo metai, į standartinių dienų realybę įnešdami vis dažnesnius apsilankymus ligoninėse, vis didėjančius skausmus inkstuose ar žarnyne... Gydytojų diagnozės nežadėjo nieko gero, pagaliau medikai jau nebeliūliavo rožinėmis vizijomis. Organizme suvešėjusios vėžio ląstelės nebeleido sėsti prie rimtesnių darbų. Pagaliau jo viso gyvenimo ataskaita juk jau suguldyta keturiose atsiminimų knygose.
Beje, Stasys Raštikis labai mėgo britų posakį „Praeičiai nusiimkime kepures, ateičiai – švarkus“. Lietuviškai kalbant, gerbkime praeitį, dirbkime atieičiai“.
Kas beliko Stasiui Raštikiui? Mintimis vėl ir vėl leistis į savo gyvenimo praeitį, prisiminti dienas ir akimirkas, kai jis, liokajaus sūnus, kilo į legendines aukštumas, tapo generolu – tautos didvyriu.
Panašiais atvejais pirmiausia prisimenama vaikystė. O Stasio Raštikio gyvenime ji neatskiriamai susijusi su gimtuoju Kuršėnų miesteliu...
