Geltona ir…

Ele­na No­na Za­vads­kie­nė (dešinėje) ir Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė.
Šiemet dailės festivalio „Šiaulių Monmartro respublika’2020“ organizatoriai – „Laiptų galerijos“ vadovė Janina Ališauskienė ir jos komanda – su nerimu laukė artėjančio rugpjūčio, kuomet jau 18-tą kartą į Saulės miestą suvažiuoja dailininkai, pasklinda aliejinių dažų kvapas, atgyja kūrybos laisvės ir bendravimo su menu dvasia: rengiamos parodos, koncertai, dikusijos. Pamatuotą nerimą kėlė žinios apie galimą antrąją korona viruso bangą… Tačiau „Šiaulių Monmartro respublikos“ himnas suskambo kaip ir planuota – rugpjūčio 4-ąją.
Aštuonioliktą kartą rengiamas dailės festivalis „Šiaulių Monmartro respublika“ kasmet turi savo šaukinį. 2020-ųjų kodas „Geltona ir…“ tarsi pratęsė pernykštį – „Mėlyna ir kitos dvi spalvos“. Šias dvi Ukrainos valstybinės vėliavos spalvas (geltona ir mėlyna) įprasmino pagrindinė šių metų festivalio ekspozicija – pasaulinio garso Ukrainos dailininko Matvei Vaisberg, pernai dalyvavusio festivalio plenere, kūrybos paroda. Pats dalininkas dėl karantino reikalavimų į Šiaulius šiemet atvykti negalėjo, tačiau atkeliavo jo kūriniai – 24 tapybos paveikslai iš ciklo „Siena“, išgarsinusio dailininką visame pasaulyje, ir aštuonios drobės iš ciklo „Svetimi namai“, kurios gimė po pernykščio dailininko apsilankymo Žagarėje.

Laisvės viltis ir praeities vizijos

Matvei Vaisberg gimė 1958 m. Kijeve. Ivano Fiodorovo poligrafijos institute (Ukrainos grafikos akademija) studijavo grafiką. Nors širdis visada linko prie tapybos, tačiau, kaip pats pripažįsta, 7 metai praleisti šioje aukštojoje mokykloje padėjo tvirtus kūrybos pamatus. Pamatai buvo padėti ir šeimoje – dailininko tėvas Semionas ir senelė Berta Vaisberg Garcman – garsūs šacmatų meistrai, mama – Šela Garcman – menotyrininkė, senelis Matveij Garcman – poetas.

Šeimoje tvyrojusi inteligencija, intelektualumas bei įgimtas padorumas išskiria M. Vaisberg iš nūdienos meno konteksto. Savo kūryboje menininkas kelia klausimą: kur besikeičiančiame pasaulio peizaže vyksta tektoninės laiko ir erdvės slinktys? Ir įžvelgia panašumų tarp nūdienos ir istorinio įvykių nuoseklumo.

Nuo 1988-ųjų dailininkas dalyvauja parodose, surengė per pusę šimto asmeninių pasirodymų visame pasaulyje. Tačiau eksponuoti savo darbus pradėjo Kijevo gatvėse dar 1984 m. Kartu su dailės kritiku Andrij Mokrousov, bendraminčiais literatais ir poetais, kurie kaip ir jis nepriklausė oficialaus meno organizacijoms, įkūrė meninio judėjimo grupę „Kijevo ariergardas“. Grupės pavadinimas byloja apie jos narių priešstatą avangardui, kaip nekvescionuojamam progresui.

M. Vaisbergas ir šiandien įsitikinęs, kad avandardas, kaip aktualumo siekis mene, yra diskutuotina paradigma. Ypač kai menas pats save ima vadinti aktualiu. Pasak dailininko, fundamentali revoliucija mene jau įvyko. Šiandien pasaulį užvaldė mass media, suformavusi savotišką monstrinį hibridą – mass media meną. Tačiau jis įsitikinęs, kad menininkas gali keisti pasaulį. Ir tai nėra metafora – paveikslai veikia tuos, kurie nori, kad juos veiktų. M. Vaisbergo kūryba yra būtent tokia – ji nepalieka abejingų žiūrovų. Ir ne tik dėl autoriaus gvildenamos tematikos, politinio angažuotumo, atsiribojimo nuo oficialaus ar nomenklatūrinio meno. Ji paremta asmenine, ekzistencialistine, tragiška pasaulėjauta. Jo paveikslai yra tarytum intelektualių apmąstymų tapybiniai komentarai.

M. Vaisbergo kūryba žiūrovų nepalieka abejingų ne tik dėl autoriaus gvildenamos tematikos, politinio angažuotumo, atsiribojimo nuo oficialaus ar nomenklatūrinio meno. Su bendraminčiais jis aktyviai dalyvavo ir 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos protesto akcijose Kijeve (apvyniojo medžius oranžine medžiaga), o 2013–2014 m. įvykiai Maidano aikštėje inspiravo sukurti paveikslų ciklą „Siena“, kuris buvo eksponuotas didžiųjų pasaulio miestų galerijose ir sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo bei kritikų įvertinimo.

Ciklą autorius pavadino „Siena“. Šis įvaizdis jam atliepia laisvės siekiančios Ukrainos ateities viziją. Iš paskirų jausminių fragmentų susiklostęs nedidelių drobių (45 x 60 cm) ciklas eksponuojamas kaip vientisas kūrinys. Pasak autoriaus, tapyti šias drobes jam buvo itin skausminga, nes tai, kas vyko jo akivaizdoje Maidane, buvo karas, kova, kovoje kiekvienas turėjo savo barikadą. Tačiau kas jungė? Atsakymo dailininkas ieško kiekviename ciklo paveiksle, kiekviename spalvų akorde. Jis nefiksuoja įvykių chronologijos, vengia tiesmukų siužetų, pasakojimo, tačiau tam tikri ženklai yra atpažįstami (trimitininkas, tiltelis, liepsna etc.). Be falšo ir savimylos dailininkas siekia perteikti anuomet asmeniškai išgyventą nerimo, nemigos, baimės, bejėgystės, pykčio, vilčių, gėlos jausmą. Autoriui šis procesas prilygo rakšties traukimui iš širdies.

M. Vaisbergo kūryboje svarbiausia raiškos priemonė yra spalva (jam artima Georges Rouault, Chaim Soutine tapyba). Tam tikrais momentais jo drobėse koloritas tarsi sustingsta ir spalvų santykiai prabyla kaip atskira drama.

Pasak M. Vaisbergo, „Sienos“ paveikslai – tai laiko koncentratas, o ne laiko sustabdymas. Nutapęs paskutinį ciklo darbą, jis tarsi įveikė skausmą, paliko jį praeityje, tačiau išliko bendražmogiškas suvokimas, jog gyvenimas ir mirtis egzistuoja greta. M. Vaisbergo „Siena“ yra jo XXI a. „Gernika“. Tai tiesioginio veiksmo tapyba, žyminti angažuotą M. Vaisbergo posūkį tautinio identiteto link.

Be tapybos ciklo „Siena“ „Laiptų galerijoje“ pirmą kartą eksponuojami ir aštuoni ciklo „Svetimi namai“ paveikslai, kuriuos nutapyti įkvėpė pernykštis apsilankymas Žagarėje. Tai savotiškas dailininko sugrįžimas prie savo šaknų – jo prosenelis – litvakas.

Nuo XVIII a. Žagarėje gyveno gausi ir stipri žydų bendruomenė, kuri garsėjo žymiais rabinais ir pamokslininkais. Šiandien ištuštėjusiame miestelyje liko tik užrašai ant namų, ženklinantys, kad iki II pasaulinio karo gyveno žydų amatininkai, prekijai, šviesuoliai... 1941 m. spalio 2 d. Žagarės turgaus aikštėje buvo sušaudyti ne tik miestelio, bet ir į getą suvežti Šiaulių ir Šiaulių apylinkių žydai. Žagarės žydų bendruomenė buvo sunaikinta... M. Vaisbergas, lankydamasis Žagarėje, darė eskizus, fotografavo namus, o grįžęs į Ukrainą nutapė ciklą „Svetimi namai“ ir parašė atsiminimus, kuriuos festivalio rengėjai išleido atskiru leidiniu.

Šiandien M. Vaisbergas gyvena tarp Kijevo ir Niujorko, kuria tapybos ir grafikos srityse, iliustruoja ir projektuoja knygas, jo kūrinių yra įsigiję Kijevo, Vilniaus, Čikagos, Berlyno muziejai, privatūs kolekcininkai visame pasaulyje.

Dailės ir muzikos jungtis

Pernai festivalis „Šiaulių Monmartro respublika“ buvo įtrauktas į miesto prestižinių renginių programą, tad, regis, niekam jau nebekyla klausimas: „Koks čia Monmartras Šiauliuose?“ Festivalio sumanytojos „Laiptų galerijos“ vadovės Janinos Ališaukienės idėja skleisti laisvos kūrybinės bendrystės dvasią pasiteisino su kaupu – šiandien Lietuvoje tai vienintelis tokio pobūdžio renginys, kur dailė (dalininkų pleneras) ir muzika (aukščiausios klasės profesionalių atlikėjų pasirodymai) susilieja į neatsiejamą kūrybos procesą. Ši jungtis ypač akivaizdžiai atsiskleidė 2020-ųjų festivalyje. Pretekstą tam suteikė įspūdinga M. Vaisberg kūryba: abu dalininko ciklai („Siena“ ir „Svetimi namai“) ne tik paskatino plenere dalyvaujančius menininkus iš Lietuvos, Latvijos ir Olandijos atvirai diskusijai, bet ir „uždavė toną“ muzikinei programai.

Šv. Jurgio bažnyčioje įspūdingą koncertą surengė Valstybinis Vilniaus kvartetas ir solistė Jomantė Šležaitė, o „Laiptų galerijoje“ ypač įtaigiai suskambo pasaulinio garso violančelininko Gleb Pyšniak, smuikininkės Dalios Dedinskaitės ir pianistės Simonos Zajančiauskaitė atliekami subtiliai parinkti Anatolijaus Šenderovo, Cezario Kiuji, George Gershwin, Benjamin David Goodman, Leopold Godowsky ir kitų pasaulinio garso muzikų, turinčių litvakiškų šaknų, kūriniai.

Litvakišką liniją pratęsė Joniškio Raudonojoje sinagogoje žydų dainas atlikęs vokalinis ansamblis „Quorum“. O Paryžiuje gyvenančios ir kuriančios dailininkės Miriam Meras litografijų parodą atidarytą Kelmė kultūros centro galerijoje aukšta elitinio meno gaida papildė Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinės muzikos M. K. Čiurlionio vardo kvarteto (Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas, Gleb Pyšniak) pasirodymas.

Nauja festivalio stotelė – Kelmė

Per aštuoniolika metų „Šiaulių Monmartro respublika“ išsiplėtė savo teritoriją – jau keleri metai festivalio parodos vyksta ne tik „Laiptų galerijoje“, bet ir Joniškio Raudonojoje sinagogoje. Pernai pasiekė Žagarę – plenere menininkų sukurti darbai buvo padovanoti Žagarės dvarui. Šiemet nauja festivalio stotelė – Kelmė, kur rugpjūčio 7 d. buvo atidaryta dailininkės iš Paryžiaus Miriam Meras kūrinių paroda.

Kelmė yra ypatingas miestas parodos autorei. Čia 1934 m. gimė jos tėvas – garsus lietuvių rašytojas, prozininkas, scenaristas Icchokas Meras. Rašytojo tėvai, o Miriam seneliai – Jehuda ir Miriam Merai – kaip ir daugelis Lietuvos žydų yra Genocido aukos. Icchokas Meras liko gyvas, užaugo žemaičių valstiečių šeimoje. Festivalio dalyviai aplankė rašytojo vaikytės vietą ir padėjo gėlių prie 2019 m. Icchoko Mero aikštėje prie Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos, pastatyto atminimo paminklo.

Šiuo metu dailininkė Miriam Meras gyvena Paryžiuje. Iš Lietuvos į Izraelį ji išvyko su tėvais 1972 m. Ten būsimoji dailininkė baigė vidurinę meno mokyklą, o 1978 m. įstojo į Izraelio meno akademiją. Po studijų, 1982-aisias, persikėlė į Paryžių, kur pradėjo dalyvauti parodose, čia susitiko su dailininku lietuvių išeivijos kūrėju Žibuntu Mikšiu (1923–2013), tapo jo kūrybos bendražyge, žmona, o dabar tapo ir jo palikimo saugotoja. Tiek a. a. Ž. Mikšio, tiek Miriam Meras požiūris į žmones, į meną ir į save buvo labai kritiškas. Juos vienijo stiprus atsakomybės jausmas sau ir vienas kitam, darbui ir aplinkiniams.

Savo kūrybą dailininkė eksponuoja ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje, Japonijoje, Švedijoje. Ryšys su Lietuva atgijo ir tvirčiau vėl užsimezgė per „Laiptų galeriją“. 1996 m. vasarą galerijos vadovė Janina Ališauskienė su vyru Vygantu lankėsi Paryžiuje pas Žibuntą Mikšį ir ten pirmą kartą susitiko Miriam Meras.

1999 m. galerininkai parsivežė į Lietuvą ne tik Žibunto, bet ir jos darbų – per 40 spalvotų, didelio formato litografijų. „Laiptų galerijos“ pastangomis ir iniciatyva Lietuvoje buvo pradėtos rengti bendros abiejų dailininkų bei jų asmeninės parodos: pirmoji Miriam Meras ir Žibunto Mikšio darbų paroda įvyko 1996 m. Šiauliuose, 2009 m. abiejų dailininkų kūryba pristatyta J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose, 2013 m. – Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre. 2017 ir 2018 m. – „Šiaulių Monmartro respublikos“ dailės festivalio metu „Laiptų galerijoje“ ir Joniškio Raudonojoje sinagogoje.

Miriam Meras yra įvaldžiusi kelias kalbas: prancūzų, anglų, rusų, jidiš, hebrajų, vokiečių, labai gražiai šneka lietuviškai. Tačiau kalbiniai dalykai Miriam buvo sudėtingi: tėvas kalbėjo ir rašė tik lietuviškai, namie su močiute ir mama kalbėjo jidiš ir rusų kalbomis, o mokykloje – lietuvių. Tai paliko pėdsaką jos asmenybės formavimęsi. Regis, būdama pasaulio piliete, ji taip ir liko vienišė, pasirinkusi intravertės poziciją. Miriam Meras kūriniai yra tokie, kokia yra ji pati – emociškas ir labai jautrus žmogus. Paveiksluose ji kuria pasaulį, kuriame jaučiasi saugi, pasaulį, kur didžiausia vertybė yra tikrumas.

Dailininkė kuria tapybos ir grafikos srityse. Nors pagal išsilavinimą save laiko tapytoja, tačiau dar mokydamasi Paryžiuje susidomėjo litografija, kuri yra viena tapybiškiausių grafikos technikų. Apie savo santykį su tapyba ir grafika autorė yra pasakiusi: „Kai atvažiavau į Paryžių, jau buvau baigusi meno mokyklą Izraelyje ir nutariau, kad tapysiu visiškai viena, kaip turi daryti tapytojo mokslą baigęs ir savo darbą išmanantis menininkas. Nors man labiau rūpėjo tapyba, didelį dėmesį skyriau ir litografijoms, nes Paryžiuje, meno mokykloje, kūriau ir litografijas, patobulėjo mano technika ir meniniai įgūdžiai. Mano tikslas litografijoje buvo parodyti baltą popieriaus paviršių ir spalvas, o neimituoti ar reprodukuoti savo tapybą.“

Litografijos technika teikia itin daug raiškos galimybių – ji gali būti panaši ir į tapybą, ir į akvarelę, ir į pastelę ar piešinius. Antra vertus, litografija yra viena sudėtingiausių grafikos technikų, reikalaujanti meistrystės ir kruopštumo, daug laiko ir darbo. Mat kiekvienai spalvai, kurią matome kūrinyje, atspausti reikia piešti ant atskiro akmens, o bendrą vaizdą numatyti ir sukomponuoti iš anksto. Ir nors litografijos technika sudėtinga ir daugiasluoksnė, reikalaujanti daug kantrybės ir išmanymo, autorė viską daro pati – nuo piešinio akmenyje iki spausdinimo.

2013 m. Vilniuje pristatydama Miriam Meras parodą Violeta Juškutė rašė: „Spalvotose Miriam Meras litografijose triukšmauja teatralizuotas veiksmas, figūrų tirštis pinasi karnavališkame šokyje. Sakytum, tikras paryžietiškas tulūz-lotrekiškumas. Ne mažiau dinamiškas jos kūryboje sūpuoklių motyvas. Jis varijuojamas daugelyje darbų.“ Autorė litografijoje tarsi žaidžia spalvomis ir linijomis, išradingai eksperimentuoja, pasitelkdama įvairias raiškos priemones.

Miriam Meras kūriniuose atsiskleidžia per amžius nekintančios bendražmogiškos temos: žmogus ir jo santykis su savimi bei supančiu pasauliu. Neatsitiktinai žmogaus figūra menininkei visada buvo svarbiau ir įdomiau nei abstraktūs vaizdai. Dailininkė yra sakiusi: „Abstraktus menas man niekada neturėjo prasmės, buvo tuščiakalbis žaidimas, kurio aš nemoku žaisti, kuris manęs ir nedomino“. Tad svarbiausi Miriam Meras kūrinių „veikėjai“ yra moteris ir vyras, kurių santykiai perteikiami ekspresyviu piešiniu, aktyviais spalvų deriniais. Dominuoja ekspresyvios formos ir ryškios spalvos – jeigu raudona, tai stipri, skaudi, ryški, jeigu juoda – irgi tokia pat. Juose galima įžvelgti ne tik meilę, erotiką, dramą, liūdesį, bet ir lengvą ironijos atspalvį. Ironijos, kuri gelbsti ir saugo autorę nuo žeidžiančios aplinkos bei vidinių baimių.

Trečiąkart – Joniškis, Raudonoji sinagoga

Festivalio partneriais jau ne pirmus metus yra Joniškio istorijos ir kultūros muziejus. Viename jo padalinių – Raudonojoje sinagogoje 2018 m. surengta Žibunto Mikšio (1923–2013) ir Miriam Meras, o 2019 m. – Augustino Savicko (1919–2012) kūrybos parodos. Šiemet, Lietuvoje minint Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, čia savo kūrybą eksponuoja dailininkė Elena Nona Zavadskienė. „Šiaulių Monmartro“ festivalyje ji dalyvauja pirmą kartą, tad Joniškyje eksponuojama nedidelė menininkės kūrybos retrospektyva.

Elena Nona Zavadskienė pagal išsilavinimą – teatro grimo dailininkė. Kūrybos pradžioje (XX a. 7–8 deš.) dailininkė dirbo Lietuvos kino studijoje, dalyvavo kuriant lietuviškus meninius filmus, bendradarbiavo su kitų tuomentinių Sovietų sąjungos respublikų kino statytojais, teatralais. Tačiau šiandien ji yra labiau žinoma kaip tapytoja ir grafikė – gausioje ir įvairiaspalvėje dailininkės kūryboje, gausu ir koliažų, monotipijų, litografijų, serigrafijų ir kitomis technikomis atliktų kūrinių. Ir vis dėlto, pagrindinis Elenos Nonos Zavadskienės kūrybos žanras – portretas. Tai dailininkės kūrybos vizitinė kortelė.

Parodose Lietuvoje ir užsienyje Elena Nona Zavadskienė dalyvauja nuo 1966 m. Yra surengusi per 30 įsimintinų autorinių parodų. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus, Valstybinis Vilniaus gaono žydų muziejus. Dailininkės darbų yra Kaliningrado meno galerijoje (Rusija) ir Tokijo Tama Art University Museum (Japonija), privačiose kolekcijose Lietuvoje, Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Belgijoje, JAE, Lenkijoje, Izraelyje.

Dauguma Elenos Nonos Zavadskienės kūrinių herojai – teatralai, kino kūrėjai, dailininkai – žmonės, kuriuos autorė gerai pažįsta, kuriais žavisi, kaip menininkais. Su kino kūrėjais susipažino dirbdama Lietuvos kino studijoje, tiesiogiai juos stebėdama. Dailininkė sukūrė legendinių režisierių Marijono Giedrio, Vytauto Žalakevičiaus, kino operatorių Algimanto Mockaus, Jono Griciaus, aktorės Eugenijos Pleškytės portretus. O pirmojoje autorinėje parodoje, kurią surengė 1988 metais Jaunimo teatre, ji eksponavo teatralų portretus. Šiandien jie sudaro įsimintiną Valstybinio Jaunimo teatro žmonių galeriją. Ne mažiau įsimintina ir kolegų dailininkų atvaizdų kolekcija. Tai Dalios Kasčiūnaitės, Gražinos Didelytės ir Galinos Petrovos, Leopoldo Surgailio, Leono Katino, Jono Čeponio, Marijos Bankauskaitės, Eglės Kučaitės, Mykalojaus Povilo Vilučio, Adasos Skliutauskaitės, Valentino Antanavičiaus ir daugelio kitų portertai. Parodoje eksponuojamas įspūdingas dailininkės Jūratės Bagdonavičiūtės patretas.

Per 40 metų kurdama portetus E. Zavadskienė suformavo savitą, neklystamai atpažįstamą stilių, kurį apibūdina jai būdingas stilizuotas piešinys, charakteringa formos deformacija, raiškus koloritas. Portretus dailininkė kuria ne tik tapybinėmis priemonėmis, bet ir anglimi, spalvotu tušu, akrilu, sangina, pastele, nevengia naudoti ir mišrių technikų. Ir priemones, ir technikas visada renkasi atsižvelgdama į portretuojamojo charakterį, momento nuotaiką, situacijos aplinkybes. Tačiau kiekvieno portreto, nesvarbu ar konkretaus žmogaus, ar įsivaizduojamo herojaus atvaizdo, pamatas yra piešinys.

E. Zavadskienės portretai randasi iš susižavėjimo ir meilės. Jie aistringi kaip ir pati autorė. Tuo dailininkės sukurti atvaizdai skiriasi nuo „užsakomųjų“ portretų, kas glūdi šio žanro prigimtyje. Istoriškai portretas, kaip būdas įamžinti tam tikrą žmogų arba žmonių grupę, susiformavo renesanso epochoje, kai imta domėtis žmogaus anatomija. Šių dienų portreto funkcijos, ypač XIX a. atsiradus fotografijai, išsiplėtė, ir siekis perteikti išorinį panašumą tarsi pasitraukė į antrą planą. Tačiau Zavadskienės sukurti portretai, kad ir kiek būtų stilizuoti, nepranda šios funkcijos – kiekvieną jos vaizduojamą herojų lengva atpažinti iš pirmo žvilgsnio.

Kiekviename portrete dailininkė geba įžvelgti ir suvokti konkretaus žmogaus esmę, jo archetipą, charakterį, viduje slypintį kodą – melancholiją, susimąstymą, liūdesį ar džiugesį. Paveiksle tai atskliedžia portretuojamo žvilgsnis, šypsena, būdinga povyza, kurią akimirksniu „pagauna“ skvarbi dailininkės akis ir įgudusi profesionalo ranka (o juk kūrybos seansas dažnai trunka vos kelias valandas). Antra vertus, jie paženklinti pačios autorės charakterio savybėmis – poetiškumu persmelktu žaisme. Tai dviejų asmenybių – autorės ir herojaus dialogas. Už kiekvieno portreto slypi atskira, įdomi istorija, paremta asmeniniu bendravimu su vaizduojamu personažu.

Intuityvus psichologizmas, savita raiškos maniera E. Zavadskienės sukurtus portetus stato į vieną gretą su tokių Lietuvos dailės meistrų kaip Vytautas Ciplijauskas ar Sofija Veiverytė kūriniais.