Naujausios
Atvedė B. Mejerytės knyga
Romualdo Ozolo paramos fondas ir jo filialas Romualdo Ozolo lituanistikos centras įsikūrę buvusios Bazilionų vidurinės mokyklos patalpose. Mokyklai daug metų vadovavo R. Gorys, čia užsimezgė bendrystė su R. Ozolu.
Jau maždaug dešimtmetį R. Gorys tvarko šios iškilios, itin reikšmingą pėdsaką Lietuvos istorijoje palikusios asmenybės palikimą – dokumentų archyvą, asmeninę biblioteką – per 15 tūkstančių knygų.
Šiemet R. Goriui už nuveiktus darbus, parlamentarizmo idėjų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą buvo įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“.
„Visko aprėpti neįmanoma, per kelerius metus išsigryninome, ką pajėgūs padaryti. Mūsų pajėgos vienetinės ir nėra kur skubėti. Svarbiausia užduotis – kad niekas neprapultų. Mes vėtyti ir mėtyti. Kai buvome prie mokyklos, buvo viskas aišku. Mokykla nunyko, bet Savivaldybė, supratusi reikalo reikšmingumą, paliko mus po stogu, į vieną vietą pritraukė kultūrą, biblioteką, dar veikia darželis. Bendrystei pasirašė Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešoji biblioteka“, – sako R. Gorys.
Ekskursiją jis pradeda nuo Barboros Mejerytės skaityklos.
„Jei R. Ozolas sakė, kad į Sąjūdį jį atvedė kraštotyra, tai mus pas R. Ozolą atvedė B. Mejerytė – ši knyga“, – R. Gorys ištiesia Bazilionų progimnazijos mokytojos, vertėjos, rašytojos B. Mejerytės romaną „Jonė“, Bazilionų vidurinės mokyklos išleistą 2007 metais.
„Knygos pristatyme dalyvavo R. Ozolas. Jau kitais metais, 2008-aisiais, R. Ozolas pristatinėjo savo knygą „Supratimai“ ir pranešė, kad visą gyvenimą kauptą biblioteką, visą savo turtą dovanoja Bazilionų mokyklai. Nuo to viskas ir prasidėjo, R. Ozolo biblioteka dabar yra čia“, – sako R. Gorys.
B. Mejerytės skaitykloje stovi Atgimimo metų liudininkas – Vilniaus sąjūdžio būstinės stalas, vėliau tapęs „Atgimimo“ redakcijos stalu. R. Ozolas buvo pirmojo nepriklausomo Lietuvos savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius.
Skaitykloje pradėta kurti R. Ozolo rinktų kalendorių ekspozicija – nuo 1990 metų sukaupti meniniai kalendoriai.
Nuotraukos ant sienos pasakoja apie 1972–1973 metais vykusias kraštotyros ekspedicijas – R. Ozolas medžiagą rinko su Vilniaus universiteto kraštotyrininkais.
Greta išdėlioti Romualdo Ozolo paramos fondo leidžiami žurnalai „Padubysio kronikos“. Šį istorijos ir kultūros leidinį inicijavo R. Ozolas. Naujausias, 26-asis, numeris išėjo pasitinkant trečiąsias Ozolines, visuomeninės, filosofinės, politologinės, kultūrinės, istorinės, tautinės minties sambūrį.
„Padubysio kronikose“ publikuojami mokslininkų, kraštotyrininkų, kultūrininkų, istorikų ir kt. straipsniai, Romualdo Ozolo literatūros centro diskusijų prie Apskritojo stalo dalyvių pasisakymai bei kita išliekamąją vertę turinti medžiaga.
Brangiausias turtas – knyga
Dar vienas žymus stalas stovi koridoriuje – Šiaulių sąjūdžio būstinės. Sąjūdžio istoriją ant stalo ir koridoriaus sienų tęsia nuotraukos. Kasmet R. Gorys rengia Sąjūdžio įkūrimui skirtą ekspoziciją, nuotraukų pasiskolina iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Prieš akis keičiasi 1988–1990 metų akimirkos ir įvykių ašis – R. Ozolas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjas ir vienas populiariausių jo lyderių.
R. Gorys atidaro dar vienas duris į literatūros ir istorijos pasaulį. Ant stalo išdėlioti segtuvai su R. Ozolo surinktais 1988–1992 metais leistais Sąjūdžio laikraščiais – pirmaisiais originaliais numeriais. Iš viso R. Gorys jų priskaičiavo apie 217. Unikalioje kolekcijoje – ir Arvydo Juozaičio „Sąjūdžio žinios“, ir „Atgimimo“ komplektai.
Pasak R. Gorio, su R. Ozolu buvo sutarta, kad į Bazilionus atkeliaus jo kūryba, dienoraščiai, spauda, susijusi su 1988–1992 metų įvykiais, bazilioniškojo laikotarpio medžiaga.
„Visko aprėpti mums tiesiog neįmanoma. Stebuklas įvyko, Centrinis archyvas paėmė beveik viską, 4-erius metus dirbo prie R. Ozolo archyvo. Mums tai būtų neįkandama, darbas yra didelis“, – sako R. Gorys.
Kur pažvelgsi, lentynose rikiuojasi knygos. Viena erdvė skirta proginei ekspozicijai, dabar minimas Bazilionų bibliotekos 80-metis.
Lankytojai gali pamatyti ir vienmetes su biblioteka knygas iš R. Ozolo bibliotekos – leistas 1946 metais okupuotoje Lietuvoje bei į Vakarus pasitraukusios inteligentijos.
Vadinamųjų dipukų knygų iš viso kolekcijoje sukaupta per 200. Viena iš pačių įdomiausių knygučių R. Goriui – 1946 metais St. Barzduko Vokietijoje, Miunchene, išleista „Lietuvių kalbos gramatika. Fonetica ir morfologija“ perkeltųjų asmenų stovyklų vaikams.
Senųjų knygų kolekcijoje yra gerokai daugiau, lankytojams pristatoma nedidelė dalis.
„Pati pačiausia“, – taip R. Gorys įvardija išeivijos biblioteką, itin vertingą istorinės, politinės ir grožinės literatūros rinkinį. Pavyzdžiui, žurnalo „Aidai“, pradėto leisti Vokietijoje, saugomi visi numeriai: nuo pirmo iki paskutinio 1990 metais.
Išeivijos knygas žymi dovanotojos Alinos Skrupskelienės iš Čikagos ženklas.
„R. Ozolui knyga buvo brangiausias turtas“, – sako R. Gorys.
Liudija surinkti šaltiniai
R. Ozolas sukaupė ne tik vertingą biblioteką, bet ir išsaugojo daug pirminių istorijos šaltinių. R. Gorys pateikia pavyzdį – Joniškio Sąjūdžio tarybos leidinio „Žiemgala“ maketai buvo vežami į Vilnių R. Ozolui, jis turėjo galimybę padauginti. Taip „Žiemgalos“ 1988–1989 metų originalūs maketai ir išliko.
Kitas pavyzdys – Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinių grupių susikūrimo istorija. R. Gorys atverčia Joniškio protokolus: žingsnis po žingsnio užfiksuota, kokiu keliu buvo einama.
Net sunku įsivaizduoti, kaip R. Ozolo namuose tilpo tiek knygų, periodikos, rankraščių – R. Gorys veda nuo lentynos prie lentynos. Atskiros temos, įvykiai, aktualijos.
1994–1995 metais R. Ozolas buvo Seimo Geros valios misijos Čečėnijos klausimams spręsti vykdomasis direktorius, Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms spręsti narys.
„Abejoju, ar pasaulyje dar kur nors yra didesnė sankaupa informacijos apie Čečėniją, čečėnų-rusų karas apibendrintai, surinkta medžiaga iš visų pasaulio informacinių centrų, – stabtelime ties dar viena lentyna. – R. Ozolas labai stipriai dirbo Čečėnijos klausimu. Ko ėmėsi, darė taip, kad neliktų baltų dėmių, labai kruopščiai. Vienas iš jo nuopelnų žmogiškąja prasme – išgelbėjo Dž. Dudajevo žmoną su vaiku.“
2014 metų gruodį jau Onkologijos institute Vilniuje Čečėnijos Respublikos Ičkerijos atstovybė Lietuvoje R. Ozolui perdavė padėką.
„Jūsų vardas įeis į mūsų tautos istoriją kaip istorinis didelio žmogiškumo ir kilnumo pasireiškimo ženklas, kuris šiandieninio pasaulio kasdienybėje svarbus visiems išlaikyti savigarbos ir orumo siekius“, – pasirašė Čečėnijos Respublikos Ičkerijos atstovė Lietuvoje Aminat Saijeva.
Į R. Ozolo laidotuves 2015 metų balandį buvo atvykusi Dž. Dudajevo dukra ir mama. Pasak R. Gorio, tai atskira ir labai jautri istorija.
R. Gorys vis paskaito dienoraščius apie Čečėniją – mato analogiją Ukrainos atvejui, tik dabar mastas kur kas didesnis. Kad rusai užpuls Ukrainą, R. Ozolas buvo pareiškęs dar 1994 metais.
„Man Čečėnijos archyvas buvo atradimas, negalėjau suvokti, kaip gali žmogus tiek surinkti ir paruošti. Nuo 1994 iki 2009 metų nepaliko Čečėnijos temos, jam visą laiką rūpėjo. Jam imponavo Dž. Dudajevo autoritetas.“
Archyve saugomos ir R. Ozolo Čečėnijoje darytos nuotraukos.
R. Ozolas buvo pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės vicepremjeras, vienas iš Konstitucijos kūrėjų, dviejų Seimo kadencijų narys, Seimo vicepirmininkas, Centro judėjimo ir partijos kūrėjas ir pirmininkas.
„Jūsų žiniai – įkurtos centristų partijos originalai. Visi sutarimai, kaip įkurta, įregistruota, prezidiumai, visas archyvas, visų anketos, dėžė dar nepajudinta, tik pačiupinėta“, – R. Gorys mini dar vieną istorijos etapą.
1997–1998 metų prezidento rinkimuose centristai rėmė Valdą Adamkų, R. Ozolas buvo svarbiausias rinkimų kampanijos strategas – šiuos įvykius liudija rinkimų kampanijos dokumentų dėžė.
Archyve saugomas ir Lietuvos TSR Ministrų tarybos, vėliau – Lietuvos Respublikos Ministrų tarybos dokumentų rinkinys, iliustruojantis virsmą.
„Čia yra radijo biuletenis nuo 1988 metų, Laisvosios Europos radijo, Amerikos balso ir Vatikano radijo stenogramos, aktualūs interviu iki 1992 metų. Kiekvienos dienos“, – istorijos puslapius verčia R. Gorys.
Toliau – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos svarbesnieji agentūrų ELTA ir BNS pranešimai, straipsnių santrumpos. Visi Lietuvos ir pasaulio reikšmingi įvykiai vienoje vietoje.
Gyvenimo epas
Dar viena tema – paties R. Ozolo kūryba. Pirmojoje savo knygoje „Kada susirenka draugai“ R. Ozolas, tuomet studentas, užrašė dedikaciją tėčiui: „Jei kada ir abejosi manimi, prisimink, kad šia knygute pradėjau savo kelią, kuriuo aš tikiu... Tavo Romas“.
1959 metų leidinys buvo skirtas tuometinio Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto studentų dainų ir šokių liaudies ansamblio penkiolikos metų kūrybiniam keliui. R. Ozolas jame grojo bosinėmis kanklėmis.
Svarbiausiu R. Ozolo gyvenimo kūriniu R. Gorys įvardija dienoraščius. Dienoraštį R. Ozolas pradėjo rašyti 1955 metų gruodžio 5 dieną ir rašė iki pat mirties. Šešiasdešimt metų diena iš dienos. „Šiandien skaičiau...“ – šiais žodžiais prasideda pirmas dienoraštis. Paskutinis įrašas – 2014 metų pabaigos.
R. Gorys rodo trejų metų dienoraščių komplektą. Tokių knygų yra 126. Visas per 60 metų užrašytas gyvenimas.
Pirmas ir vienintelis literatūrinis R. Ozolo kūrinys – romanas „Pradžių knyga“, išleistas 2015 metais, remiasi medžiaga iš dienoraščių.
Dienoraščiai persikėlė ir į R. Ozolo knygą „Aušros raudoniai. Sugyvenimai, arba 1990–1992 metų puslapiai“, išleistą 2010 metais.
R. Goriui labai imponuoja vadinamosios „Retrospekcijos“, R. Ozolo dienoraščių santraukos. Epigrafu R. Ozolas pasirinko Hermano Hesės žodžius: „Jei kada nors atsitiktų, kad žmogaus gyvenimas būtų užrašytas nuo pradžios iki galo, su visais įsišaknijimais, atsirastų turiningas, kaip visa pasaulio istorija, epas.“
Dienoraščių santraukas galima paskaityti žurnale „Padubysio kronikos“, galvojama jas išleisti atskira knyga.
„Iš dienoraščių spaudai parengti ir keli romanai, jie vadinasi „Laikai“. Pirma knyga yra bazilioniškasis laikotarpis, moksleivio gyvenimas, antra – studentiškasis laikotarpis, trečia – darbo redakcijoje pradžia, ketvirta knyga – redakcijos tęsinys“, – vardija R. Gorys.
Praeitis atgyja ir nuotraukų albumuose. R. Ozolas dar mažytis, tėvai – jauni. Namų Mekiuose aplinka, Geluvos ežeras. Iš 1956 metų nuotraukos žvelgia draugai – dabar garsus fotografas, Kelmės rajono garbės pilietis Rimantas Dichavičius ir R. Ozolas.
Nuotraukų labai daug – R. Ozolas domėjosi fotografija, pats fotografavo, fotografiją laikė svarbiu dokumentu. Nuo 1987 metų buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos kritikų sekcijos narys, o nuo 1997 metų – Garbės narys.
Glaudžius ryšius, didelę pagarbą šeimai tebeliudija išlikę mamos, tėvo, sesers Laimos laiškai. Tolimo laiko, su 1959 metų data.
Prakalba ir knygos su dedikacijomis R. Ozolui. R. Gorys atverčia 1957 metais išleistą K. Sajos pirmąją knygą „Komedijos“ su įrašu „Romui O. studentiški sveikinimai nuo K. Sajos“. Bėga dešimtmečiai, 2011 metais K. Saja vėl skiria žodžius R. Ozolui knygoje „Skudurėlių takas“: „Žmogaus gyvenimas – kaip „lino mūka“, kuri prasidėdavo daina „Pasėjau linelį ant pylimo“ ir baigdavosi skudurėlių taku kaimo seklyčioje.“
R. Gorys perskaito 2013 metais Knygų mugėje įrašytą tytuvėniškio rašytojo Vlado Kalvaičio dedikaciją: „Gerb. p. Ozolui, kurį pažįstu iš televizijos laidų, o dabar... Dieve, Dieve... kaip smagu!“.
Skleidžiama žinia
R. Gorys su bendraminčiais ne tik tvarko, saugo R. Ozolo palikimą, bet ir jį populiarina. Metų pradžioje Šiauliuose, Povilo Višinskio bibliotekoje, buvo pristatytas internetinis puslapis ozolas.lt .
Jame sudėta daug medžiagos: naujienos, archyvas, rankraštinis palikimas, kūryba, bičiulių ir bendražygių atsiminimai, videoįrašai, nuotraukų galerija. Puslapis nuolat pildomas.
Romualdo Ozolo paramos fondas tęsia R. Ozolo įsteigtų leidinių „Padubysio kronikos“ ir „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ leidybą. Signataro 80-mečio proga buvo išleisti keturi tomai „Rinktinių raštų“.
Pastaraisiais metais, sako R. Gorys, Lietuvoje išleista nemažai knygų apie R. Ozolą, bibliografijos rodyklė. Rašytinis R. Ozolo palikimas – 20 knygų, o bibliografijos rodyklė viršija 300 puspalių.
Graži nauja tradicija Bazilionuose – Ozolinės, jų idėją pasiūlė „Padubysio kronikų“ redakcinės kolegijos narė Rita Žadeikytė.
Pirmosios dvejos Ozolinės birželį, minint Sąjūdžio įkūrimą, organizuotos Mekių kaime. Šiemet šventė birželio 2-ąją, Sąjūdžio dienos išvakarėse, perkelta į Bazilionus, Romualdo Ozolo lituanistikos centrą. Renginyje antrą kartą įteiktos Šiaulių rajono savivaldybės įsteigtos ir finansuojamos Romualdo Ozolo vardinės stipendijos trims Vilniaus universiteto studentams.
„Paskutinėse Ozolinėse dalyvavo gerokai per 100 žmonių. Atsiranda jaunimo, kuris pradėjo suprasti R. Ozolą, kiti „atvirsta“ ir tampa ozolistais. R. Ozolą reikia skaityti, kitaip neperprasi“, – sako R. Gorys.
Svarbiausia buvo Lietuva
– Kada jūs susipažinote su R. Ozolu?
– Oi, labai seniai, bet aš nevadinu to susipažinimu. Mano sesers vyras Gintaras Jatkonis kartu universitete dėstytojavo, jie bendravo.
Kai dar kokiais 1978 metais šnekėdavosi, aš nieko nesuprasdavau – buvau moksleivis, gal pirmų kursų studentas, tik palinksėdavau. Jie – filosofai, vienas istorikas filosofas. Reikėdavo kažką išmanyti, norint įsiterpti.
Bendravimas prasidėjo gal 2001 metais, kai pradėjome pažintinę veiklą su Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinu. R. Ozolą kviesdavome į renginius, pasisakydavo. Jis labai atsargiai draugus rinkdavosi, į draugystę nepuldavo, pasverdavo, pažiūrėdavo.
Paskui mūsų ekspedicijos padubysiais prasidėjo, pasiimdavome fotografą Rimgaudą Šlekį. Ketverius metus iš eilės pavasarį ir rugpjūčio pabaigoje keliaudavome po apylinkes. R. Šlekys tiek prifotografavo, man nebereikia nieko ieškoti, tūkstančiai kadrų. Seredžiaus nepasiekėme, iki Tytuvėnų nuvažiavome. Taip gimė idėja leisti žurnalą – R. Ozolas pasiūlė.
O kai išleidome B. Mejerytę, R. Ozolas pamatė, kad čia rimti dalykai dedasi.
– Jau daug nuveikėte, kokie artimiausi planai?
– Artimiausi ir pagrindiai planai – sutvarkyti archyvą. Tęsti „Nepriklausomybės sąsiuvinių“, „Padubysio kronikų“ leidybą, rudeniop yra planų pabendradarbiauti su „Šiaulių kraštu“. Ir gal bandysime išleisti antrą romaną, ieškosime finansavimo.
Aš esu R. Ozolui įsipareigojęs. Kiek jėgos leis, tvarkysiu palikimą, į tai žiūriu kaip į pagrindinį užsiėmimą. Didelių tikslų nekeliu: sutvarkyti tai, kas palikta.
– Iš kur atsirado įsipareigojimas?
– Nebuvo priesaikų prie J. Basanavičiaus paminklo, jis tiesiog manimi patikėjo. Gal ir net pernelyg, nes kartais baugu darosi. Kai pradėjome leisti žurnalą, jam buvo įprasta. Dirbdamas su tokiu žmogumi jaučiausi tvirtas: jei ką, pasakys, kaip reikia daryti. Aš visą laiką buvau linkęs įsiklausyti.
Viena iš bendrysčių, susijusių su R. Ozolu, yra žmonės. Perverskite „Padubysio kronikas“, su kokiais žmonėmis man teko garbė bendrauti! Tai irgi yra R. Ozolo nuopelnas, be R. Ozolo nebūčiau nė per atstumą priėjęs, niekas manęs nebūtų prisileidęs. Ministrai, akademikai – laimė pabendrauti. Visą laiką mokiausi, taip ir likau mokiniu iki galo. Ir jis dar mane vis moko, ką nors paskaitau ir vis papildau žinias.
– Kuo jums R. Ozolas aktualus šiandien?
– R. Ozolo palikimas yra stiprus ir didelis. Jo drąsa, pasitikėjimas – nepajutau, kaip gerąja to žodžio prasme įsivėliau. Visą laiką jam sakiau: iš manęs gali būti ūkvedys, dar – žurnalo atsakingasis sekretorius, bet redaktorius – niekada, čia ne man. Norėjosi su juo dar ilgiau, ilgiau padirbėti.
Būdavo, atvažiuoja ir nebelieka laiko pasikalbėti apie asmeniškus dalykus. Nuvažiuoji į Vilnių, greitai ką nors susikrauni, suplušę, valandos eina, saulė vakarop: „Susitiksime, pasišnekėsime.“ Čia atvažiuoja, žmonės aplinkui sukinėjasi, nori pakalbėti. Daugiau pabendraudavome su dukra, a.a. žmona Irena.
Negali sakyti, kad pažįsti žmogų, jį sunku pažinti. Aš sakau: tai – vienas iš doriausių žmonių. Pažinojau jo padorumą. Padorumas, džentelmeniškumas, ko dabar jau reikia ieškoti su žiburiu.
Tarnystė Lietuvai. Dabar ši tarnystė pamirštama. R. Ozolas turėtų būti diplomatijos pavyzdys, Seimo nario etalonas. Taktiškas. Ir jo aplinka tokia, žmonės, su kurias atvažiuodavo, dauguma būtent tokie.
Kai įsiskaitai dienoraščius, jaučiasi jo padorumas. Jei būna piktas, tai piktas. Bet pykti buvo dėl ko. Jam svarbiausia buvo Lietuva. Ir šeima žinojo tai.
R. Ozolo dar nepažįstame. Norisi supaprastinti, paprastai į jį žiūrėti. Bet į jį negalima taip žiūrėti – jis yra nepaprastas. O tas noras jį sumenkinti: filosofas nusifilosofavęs, nusišnekėjęs... Jis ne toks. Išgyveno kančias (1991 metais žuvo sūnus – red. past.), bet išliko tvirtas.
