Naujausios
Gaudant vėją: čia ir dabar...
Algirdas DANKISAS
Nesu moralistas. Todėl atlaidžiai žvelgiu į žmonių ydas, papročius, paklydimus, nuodėmes. Galbūt mano smegenyse punktais išdėstyto moralės kodekso ir nėra. Stabdančio, draudžiančio ir vairuojančio pašėlusio gyvenimo greitkeliuose. Iš gyvenimo galima visko tikėtis. Ko dar nežinau, reikia dar kiek palaukti, ir sužinosiu.
Būti keistuoliu? Manau normalu, be to, kur kas įdomiau. Žinia, visada bus išmintingesnių už tave. Bet ar nuo to priklauso, kaip sutiksi naują dieną? Įvykių eigą norisi matyti švariomis akimis – be iliuzijų. Štai nuo ko priklauso, kaip pradėsiu žūklę, sutiksiu naują dieną. Kokios jos bus?
Greitai lukštenasi, ima užsimiršti atminties pėdsakai. Jie slepia paslaptį – dvasinio ir fizinio pasaulio gamas – susiklausymą, jausmų profilį. Kas tai? Gal kaskart vis paslaptingesne tampanti nutolstančio laiko ertmė? Neišlaisvinanti nuo baimės viską pamiršti, su ta sąlygine tiesa, jog viskas susilaiko medžiuose, žolėse, bangoje. Kur nepasikeičia įspūdžio fonas – debesų mįslės, paslaptys – informacija, kurią jie neša.
Debesys? Ten ganosi padrikos mano svajonių kaimenės – trapūs krištoliniai sapnai. Ežeras? Tai mano sostinė, kurioje jaučiuosi visiškai saugus. O iš gelmės alsuoja išmintis ir dvasios ramybė, neleidžianti, draudžianti išsitepti kalte. Čia slypinti išmintis paima viršų prieš tamsą ir kvailybę. Stengiuosi lygiuotis į ją, savąją sostinę, nors ir pernelyg mažą, kad joje tilptų bent lašas pavydo.
Klajūnai debesys kantriai saugo neįtaigią, nesuprantamą, iki horizonto nusidriekiančią, gyvenimo linijos paslaptį. Saulė? Tas Visatos šviesulys žymėtas liūdesio ženklu. Todėl, kad ant buvusių dienų užmestas amžinybės tinklas. Kuo baigsis valanda, diena, kas ir kada uždarys baigtį, kur bus padėtas paskutinysis taškas?
Sąmonės ir jausmų properšos – perkūno suskaldytas, patvinęs upeliais išsiliejęs dangus. Kur griaudėjo perkūnas, liko akinančiai melsvo dangaus žydrynė, kažkur kosmoso platybėse klaidžiojančio laiko nuotrupos. Nežinomybės šriftas – galingi laiko potėpiai. Kas tai? Primityvus sielos lygmuo ar paklydimas tirštoje proto tamsoje...
Debesyse išskaitau liūdnoką diagnozę: dvasios mažakraujystė, brol... Ko tu skubi pakvaišusio amžiaus glėbin? Paprasta ir aišku, kaip čigonės išmestose kortose, kaip pirmą kartą vežiman pakinkytam čigono arkliui. Monotoniškoje dienų tėkmėje paslaptys, jų dėsningumai, veik nepastebimi. Vienatvė supa vis glaudžiau, ratas siaurėja.
Mano dienos ir be galo tuščios, ir be galo perpildytos. Svarbiausia – tebeturiu kalbos dovaną. Yra dar saulė virš galvos ir aš po ja. Mano močiutė kartodavo: „Ko jaunas neišmokai, tas senam yra šaukštai po pietų.“ Užmarštis – dirbtinio graudulio ašaros. Situacija priklauso jau nuo kažko kito, bet ne nuo manęs. Tik vėjas girdi tai, ko aš niekada neišgirsiu...
Neginčytina ir rūsti gyvenimo direktyva: Į savąją praeitį nebepateksi. Tokia gyvenimo ironija – keliauji tik į vieną pusę. „Susikaupk, apmąstyk... ir patylėk“, – mėgdavo kartoti šviesios atminties bičiulis, literatas Antanas Budzinskas. Gal tai paprasčiausias nostalgijos dūris, nes jau nieko nebegali sugrąžinti atgal. Taip, tiesos yra. Bet...
Vidurvasario melancholijos emblema, panašus į bado menininko Franco Kafkos kūrybą, rūkas. Kas tai? Savęs radimas, kūrimas, ar apgaudinėjimas? Knieti paklausti, bet nepaklausiu. Trūksta žodžių... Geri pagalbininkai man visada būdavo humoras, šmaikšti savikritika, tvirti principai. Būdavo... Teliko prisiminimai.
Socialiniai laiptai – trapios pakopos. Tai nuo manęs nepriklauso. Esu tik kandus šiandienos realybės stebėtojas. Sapnai neatima iš manęs pojūčio. Šis apibūdinimas menkas, keblus ir tikrai klaidingas – kančia nuo išvirkščių vaizdinių. Negali būti net kalbos, kokį neįtikėtiną prieglobstį ir ramybę gali man suteikti ežeras, žūklė jame.
Kuo daugiau emocijų jauti kasdien, tuo lėčiau teka tavasis laikas. Senstant išgyvenu mažiau naujų patirčių, todėl ir atrodo, kad laikas bėga greičiau. Akimirksniu viską turi perprasti ir suvokti. O tai rimtas iššūkis.
Mintys sujauktos, vėjo sutaršytos. Iš kur atplaukia jos, tos mintys? Manosios tarsi foto juostoje įamžintas sapnas. Viskas perkama – klausimas kokia kaina. Kokių dar nutikimų galima sulaukti gyvenimo ir žūklės arenose? Seimo didžiavyrių pažadais perpintos kalbos prilygsta spėlionėms iš kavos tirščių. Naujienos? Jų bus. Tikėtina, jog visos bus ne itin džiugios. O kažkada patirta laimė atrodo lyg tolimas seniai regėtas miražas.
Širdyje kažkas kirbėjo, tvenkėsi, bet nesupratau kas. Akimis apžvelgiu švytintį Nelindos ežero paviršių. Galvoju: Kodėl ne visada šitaip. Manyje apsigyveno vasaros vėjai. Jie šnabžda abejonių ir paslapčių žodžius. Juose slypi mintis, nematomi siūlai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Niekaip nesugebu to „kažko“ ištempti savo sąmonės paviršiun. Minčių draiskanos klaidžioja kažkur toli, toli. Negali susigaudyti, gal giria, gal tyčiojasi iš manęs...
Senelis sakydavo: „Kiek bekartok „medus“ – burnoje saldžiau nepasidarys“. „Žinoma, ne“, – antrindavo močiutė. Galingo laiko potėpiai ant tų metelių jau užmetė amžinybės tinklą, paslėpė dienas, metus, datas, akimirkas, lūkesčius. Kai pradedi gyventi praeitimi, ateina, tiksliau – atsėlina senatvė. Mūsų planeta? Tik tarpinė stotelė. Ilgai užsibūti joje neskirta...
Mano buvusios dienos – spalvota mozaika. Jos mano ir jau ne mano, neišlaisvina nuo sunkumo perduodant įspūdžius. Ir nuo baimės viską pamiršti. Viskas susilaiko medžiuose, žolėse, bangoje. Kur net nepasikeičia įspūdžio fonas – debesų mįslės, dangaus paslaptys – informacija, kurią jie neša. Susimąstai apie tai, kokį neįtikėtiną prieglobstį ir ramybę gali suteikti ežeras.
Neįprastai greitai bėgančią dieną įsimena, fiksuoja saulė. Nueiti, pasiklysti toje dienoje. Užbarstyti taką spygliais, užkloti šešėliu. Menkas toks apibūdinimas, keblus ir tikrai klaidingas. Viską patirti, suvokti privalai pats. Kita vertus, galbūt tai pačios siaubingiausios pinklės, nes neturėsi nė minutės ramybės. Mane pastvėrė į savo negailestingas letenas žūklės aistra. Išsigelbėjimas tik vienas – atsigerti bent gurkšnį to gaivalo ir ramiau atsikvėpti.
Diena buvo teisinga ir aiški. Taigi ir sukrutau viską pamiršdamas, nes kai kurias tiesas reikėjo patikrinti tuoj pat. Laisva valia, žinoma, yra viena svarbiausių vertybių. Prie šio žodžio buvau pratinamas nuo vaikystės. Perėjimas iš kiek apsnūdusios ir aptingusios būsenos į energingą, gyvybės pilną žūklės pasaulį, reikalauja tam tikros adaptacijos. Užmačių – milijonas tik spėk suktis. Daugiau nebeužmigsiu. Liepos ryto šviesa skverbiasi pro langą. Išsiverčiu iš lovos, apsirengiu. Jaučiu – žuvys turi kibti, pats metas...
Gal ne už kalnų ir pirmasis kibimas, kuris atneš tyrą svaiginantį džiaugsmą, veidą bučiuojantį lengvutį vėjelį, žadinantį kiekvieno gyvo sutvėrimo norą gyventi. Ežero gelmė? Ten ganosi mano svajonių karavanai ir trapūs krištoliniai norai. Taip giedra ir linksma, tiek šviečia vilties. Pasiilgau ežero ir neužteršto oro, atidūmiau, kol dar čia tyku. Ežeras? Geresnė ar blogesnė šalis? Kas ten žino. Niekas dar negali pasakyti teisybės...
Svarbiausia sulaukti pirmojo kibimo. Tai tarsi žymeklis, nuo kurio prasideda žūklė, nauji įspūdžiai, nauji potyriai. Perėjimas iš kiek apsnūdusio, aptingusio senuko į energingą, gyvybės pilną žveją, reikalauja tam tikros adaptacijos, susitelkimo. Iškart, tik pamatęs ramiai snūduriavusios plūdės nyrį, su nieko nekainuojančia šypsena ištraukiu pirmąją žuvį – ežero imperatorių anūkėlį, išverstakį ešeriuką.
Po to – antrą, aštuntą, dešimtą. Tai puikiausias įrodymas, kad tų „darželinukų“ čia ganosi padorus pulkas. Plūdė nė krust. Žuvys ėmė ir prašapo kažkur, su jomis nesusitarsi, kad tvarkingai kabintųsi ant kabliuko. Tokios tokelės, seni... Pustykis delnus ir varyk iš čia, kur žuvys laukia, nesulaukia. Nekenčiu giltinės, bijausi jos dalgio, todėl pagautieji ešeriukai keliauja gelmėn. Reikia laukti. Laikas visada duoda atsakymą. Iš vaikystės į dabartinį savo gyvenimą atsinešiau labai daug – šviesios energijos, kitados sukauptos iš senelės pasakų, vaikiškų fantazijų, draugiškumo supančiam pasauliui. Juk vienas didžiausių mano vaikiškų turtų – žūklė.
Rasos lašiukai ant liaunų nendrių kabojo neskubėdami kristi, leisdami gėrėtis savimi. Kažin ar tuo metu nendrės apie ką nors galvojo. Gal sapnavo atmerktomis akimis? Gal jos nusileido iš dangaus, arba išlipo iš genialaus dailininko paveikslo. Norėjosi prie jų prisiliesti bent pirštu – pajusti jaukų ežero kvapą. Pasikeitęs vėjas privertė debesų; kaupėsi lietus.
Koks gražus aplinkui pasaulis: rytas išsilukšteno iš paskutinio ūko. Dangus aiškus, mėlynas. Irkluoju vandens lelijom nusagstyton įlankon. Galgi šiandien lynai ten posėdžiauja?
--Ko dar nežinai, reikia kiek palaukti ir sužinosi,-- mėgo kartoti mano žūklių mokytojas, šviesios atminties Jonas Šuminas. Gryną teisybę sakė. Nereikia būti protingesniam ar gudresniam už gamtą. Gudravimai naudos tikrai neatneš. Senolio pamokymai liks su manim visiems laikams. Kiekvienas gina savo dogmas ir įsitikinimus. Tai lyg ir kvapas, lyg ir neįvardytas potyris. Iš tikrųjų ne kiekvienam užtenka kantrybės iškentėti dvi, tris rytmečio valandas dėl vieno vienintelio lyno.
Tyla. Vidurvasario tyla, rytmetinė. Ji plaukia į ežero meldynus, prižadindama aidą. Senatvė atima paskutinius šykščius džiaugsmus. Pasenau... Metai ir iliuzijos nemyli tokių. Džiugu, jog dar galiu klausytis, matyti – žvelgti į pasaulį, girdėti jo gausmo. Šiltas vėjelis šlaistėsi meldyne, skaidriame sraute ritmingai siūravo nendrės. Ir nebuvo kartėlio širdyje.
Negaliu, o ir nenoriu, rasti tokio gydytojo, kuris išgintų iš mano atminties praeitį. Atrodo – štai, netrukus susitiksiu su savimi pačiu. Širdies gelmėse rusena prisiminimai. Patys brangiausi vaizdai, o aš prisiliesdamas prie tų atminties skeveldrų, tarsi peržiūrinėju ir kritiškai vertinu savo buvusias dienas. Žalio lietaus augalai – meldai saugojo, kad iš mano širdies neišsprūstų šviesi akimirka, nežemiška kerinti rimtis. Ežeras tapo mano širdies dalimi, talpinančia erdvę, regimo pasaulio esatį.
Vaikystėje neįsivaizdavau, jog gyvenimas toks ribotas, o galimybių tiek nedaug. Savitai, su humoru žvelgiau į visus įvykius – net į mirtį. Kasdienybę stebėdavau tarsi iš šalies. Tobulas baltas apskritimas – saulė prasimušė pro debesis. Diena šuoliavo lyg raita, stebėjo mane. Gal norėjo priminti, kad aš atvykau žvejoti, o svajodamas tik veltui gaištu laiką...
Neatsisakyčiau šiek tiek pasišaipyti iš humanistinio vasarvidžio dienelės rimtumo. Kaip pavadinti tą pojūtį, kai siela sklando it ežero žuvėdra? „Nesileisk nuliūdinamas savo paties liūdesio“,-- šnara meldai. Praradau nemenką laiko atkarpą. „ Nešvaistyk savo brangiausio turto – laiko“,-- kužda nendrės. Anaiptol ne toks smagus pranešimas, sumauta, šiurkštoka žinia. Perspėjanti, jog viską darau neprofesionaliai. Ir kad privalau ištaisyti klaidas.
Visada yra kažkas, dėl ko manau, jog mane lydi nesėkmė. Viena iš tų tuščių ertmių, kurios anksčiau ar vėliau,žiū, ir aplanko. Nors, kita vertus, šito niekada nesužinosiu. Liūdesys? Jeigu jo neįveiksiu, ko gi čia džiaugtis? Kibimas – menkutė detalė, smulkmena. Bet joje slypi galia: ji nubraukia dulkelę nuo nepasitikėjimo savimi, ežeru, diena. Laikas? Jis slenka nepriklausomai nuo manęs, nepavaldus jokiems norams, jokiems įstatymams...
Nejučia pliūptelėjęs lietutis prislopino spalvas, suvienodino jų atspalvius. Ratilas prie ratilo, kiek akys užmato, vanduo atsiverdavo ir užsiverdavo apie kiekvieną nukritusį lašą. Kažkuria savo esybės dalele dar tikėjau, kad gali prabilti žuvys, tikėjau ežero burtais. Taip ir nutiko. Sukruto alkani, todėl ryžtingi, brutaliame ir nesvetingame pasaulyje niekinantys bet kokį atsargumą, ešeriai. Ir patikėkit, rainieji ežero plėšikėliai buvo prispirti prie sienos. Čia tai bent. Gal sapnuoju atmerktomis akimis?
Lietutis mane visada džiugindavo. Jam nutolus ežeras tapo ramus kaip avinėlis. „Gal žinote kibimo paslaptį“,-- klausiu savo šluoteles ritmingai linguojančių nendrių. „Jeigu ir žino, tai negali to sakyti“,-- virkauja vėjas. „Geras patarimas,-- antrina meldai. – Tu kaip visada ieškai džiaugsmo ir grožio...“
Reikės nusipirkti ūkiško muilo ir jo pirtyje išsitrinkti galvą. Liaudies medicina sako, kad tai padeda logiškai mąstyti. Mat pirtyse vanodavęsi net pagonių dievai, o pirtis laikyta kone šventa vieta.
Dėkoju dienai, ir, žinoma, ežero dvasiai. Siūruoja nendrės, kažką savo kuždasi meldai. Gera pirštu prisiliesti, išgirsti, pajusti tų augalų širdžių plakimą, įspėjantį, jog man skirto laiko liko menkutis trupiniukas. Gelmėje slypi lyg ir kvapas, lyg ir neįvardytas, dar neatskleistas potyris...
