Garvežių biografijos

Garvežių biografijos

Dangiras MAČIULIS

Praėjusių metų rudenį Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos naujų knygų lentynoje skaitytojai išvydo Tomo Altbergo (Toms Altbergs) knygą „Lietuvos geležinkelių garvežiai 1919-1940 m.“. Deja, šios knygos nėra nei vienoje viešoje Šiaulių miesto (ir krašto) bibliotekoje, tad negaliu mažvydiškai paraginti „imti ir skaityti“ – viliuos, jog tik kol kas.

Knyga, manau, daugeliui buvo netikėta dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmiausia geležinkelio istorijai skirtų knygų Lietuvoje išleidžiama labai mažai, o apie tas kelias, pasirodžiusias per paskutinius porą dešimtmečių, ypatingų pagyrimų nepasakysi.

Norinčiam išsamiau susipažinti su Lietuvos geležinkelio istorija (pirmiausia apie tai, kaip Lietuvai būnant Rusijos imperijos dalimi, jos teritorijoje kurtas geležinkelio tinklas), tenka piršti 1975 m. rusų kalba Vilniuje išleistą Gerasimo Kolakovskio knygą „Lietuvos geležinkeliai“.

Veik prieš keturis dešimtmečius išleistą knygą tenka siūlyti todėl, jog mūsuose maža geležinkelio istorijos entuziastų, todėl profesionaliai parašytos knygos apie dar siauresnį barą – Lietuvos garvežius pasirodymas yra netikėtumas.

Antras, manau, dar didesnis netikėtumas eiliniam skaitytojui – knygos autoriaus asmenybė. T. Altbergas – latvis, gyvenantis Rygoje. Dauguma apie šį entuziastingą ir rimtą geležinkelio istorijos specialistą išgirs pirmą kartą, tačiau jį žino visi, kas rimtai domisi geležinkelio praeitimi. Tomas buvo vienas iš tų, kurių dėka Rygoje atsirado Geležinkelio muziejus. Jis ne tik rašo knygas apie garvežius, bet ir savo rankomis juos restauruoja.

Galiausiai jis – vienas iš tų, kurio dėka siaurukas Latvijoje veikia reguliariai, o ne skirtas tik vasaros savaitgalių pasivažinėjimui, kaip Lietuvoje. Jei slampinėdami po Rygą užklysit į Geležinkelio istorijos muziejų, o vedžioti jūsų po ekspoziciją imsis pats Tomas ... Žmonės, būkite budrūs – jūs galite užkrėsti domėjimosi geležinkelio istorija virusu.

Tomas geba profesionaliai ir patraukliai pasakoti apie visas geležinkelio pasaulio sritis, tačiau jam pačiam įdomiausia – garvežių istorija. Geležinkelio paveldo entuziastų minioje yra negausus būrelis tų, kurie patys juokaudami save įvardija taip: „skaičiuoja garvežius“. Jų užmojis – parašyti veik kiekvieno garvežio biografiją – iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistas ir neįgyvendinamuas– nejučia tai imi lyginti su bandymu parašyti kiekvieno automobilio istoriją. Tačiau garvežiai – kas kita. Ir minėtoji Tomo knyga tik dar kartą patvirtina, jog tai įmanoma.

Knyga apie tarpukario Lietuvos geležinkeliais riedėjusius garvežius gimė netikėtai. Tiksliau, pirminis Tomo sumanymas buvo kitas. Tik spėjus 2005 m. Rygoje, latvių kalba išeiti jo knygai „Latvijos geležinkelių lokomotyvai“, autorius iš Anglijos ir Rusijos leidyklų sulaukė pasiūlymo šią knygą išleisti anglų ir rusų kalbomis. Leidykloms jis atsakė kitu pasiūlymu – išleisti knygą apie Latvijos ir Lietuvos garvežius. Tomo teigimu, toks sumanymas kilo suprantant, jog Lietuvoje nėra kam parašyti knygos apie garvežius.

Leidykloms šis pasiūlymas pasirodė net įdomesnis, ir Tomas sėdo rašyti. Dalį medžiagos apie Lietuvos garvežius jau buvo surinkęs anksčiau – kai rašydamas knygą apie Latvijos garvežius dirbo Lietuvos archyvuose.

Taip susiklostė, jog rašant, paraginus lietuvių geležinkelio paveldo entuziastams, gimė atskira knyga, skirta tarpukario Lietuvos garvežiams – ji pasirodė net anksčiau. Beje, ši knyga užpildė apmaudžiai žiojėjusią geležinkelio istorijos spragą – Lietuva vienintelė Europoje iki tol neturėjo knygos apie tarpukario garvežius.

Tomo knyga pasakoja kaip tarpukario Lietuvoje susiformavo garvežių parkas, kaip jis modernizuotas užsienio gamyklose statant specialiai Lietuvos linijoms skirtus garvežius. 1940 m. sausio 1 d. Lietuvos geležinkelių parke buvo 171 europinės vėžės garvežys ir 102 siauruko garvežiai.

Liūdnu pasakojimo epilogu, tiksliau jo pradžia, tampa 1940 m. vasara. Prabėgus dar metams, kai prasideda karas, Lietuva tarpukario lokomotyvų parką iš esmės praranda. Tie, kurie tikisi šios knygos skaitymo kaip lengvo, įtraukiančio pasakojimo apie garvežius, nusivils – ji primena veikiau žinyną (taip įpareigoja žanras), kuriame smulkmeniškai pristatomi visi tarpukario Lietuvos geležinkelio linijomis riedėjusių garvežių tipai – pradedant nuo aprašymo, kokiu keliu vieno ar kito tipo garvežiai pateko į Lietuvą, kokios buvo jų techninės charakteristikos, kuriose geležinkelio linijose jie eksploatuoti ir galiausiai – kaip susiklostė jų likimas po to, kai Lietuva 1940 m. vasarą prarado nepriklausomybę. Taigi pateikiamos savotiškos garvežių biografijos.

Beje, intriguojančių likimo vingių jose su kaupu. Pavyzdžiui, patys populiariausi keleiviniai garvežiai Lietuvoje priklausė taip vadinamai K8 serijai. Pirmieji penki šio tipo garvežiai buvo atvežti į Klaipėdos kraštą 1919 m., kai kraštas po Pirmojo pasaulinio karo buvo atskirtas nuo Vokietijos imperijos ir jį administravo Prancūzija.

1923 m., kai Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą, šie lokomotyvai iki Sovietų Sąjungos – Vokietijos karo priklausė įvairiems Lietuvos depams. Po karo vienas iš minėtųjų penkių garvežių naudotas iki 1970 Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, o kitas iki 1967 m. dirbo Buriatijoje, Čelutajaus miško pramonės ūkyje.

Arba, pavyzdžiui, Gp serijos garvežių likimas. Šeši šios serijos „Škodos“ gamykloje pagaminti garvežiai Lietuvos lokomotyvų parke atsidūrė 1940 m. sausį. Tuomet jie buvo vieni moderniausių keleivinių garvežių Europoje ir buvo skirti tolimoms greitojo susisiekimo linijoms.

Tarpukariu per Šiaulius ėjo tarptautinė greitojo susisiekimo linija Ryga – Berlynas. 1942 m. šie garvežiai priklausė Radviliškio depui ir naudoti keleiviniuose traukiniuose ruože Daugpilis – Šiauliai – Tauragė, kuriais iš ir į frontą keliavo vokiečių kariai. Tačiau netrukus jie atsidūrė Vokietijoje – Hamburgo ir Altonos depuose.

Pasibaigus karui jais naudojosi Čekoslovakija. 1960 m. penki garvežiai buvo nurašyti ir iškeliavo į metalo laužą. Šeštąjį garvežį nuo panašaus likimo išgelbėjo Slovakijos technikos universiteto geležinkelio paveldo entuziastai ir iš paskutinės darbovietės (Žilinos mėsos kombinato) garvežys iškeliavo į Slovakijos geležinkelių muziejų. Jį ruošiamasi restauruoti.

Puikų įspūdį daro pasakojimą iliustruojančios ir kartu dokumentiniu šaltiniu esančios fotografijos, kurios, galima sakyti, surinktos iš viso pasaulio – pradedant įspūdinga paties autoriaus asmenine kolekcija ir baigiant „Škoda Pilzen“ bendrovės archyvu.

Knygoje rasime ir fotografijų iš šiauliečio kolekcionieriaus Petro Kaminsko, Šiaulių geležinkelio muziejaus ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių. Taigi, iš knygos ne tik sužinome, kokio tipo garvežiai riedėjo bėgiais Šiaulių krašte, bet ir išvysime Šiaulių krašte įamžintų garvežių.

Jei kam nors maga sužinoti, kokie garvežiai kursavo tarpukario Lietuvos europinės ir siaurojo geležinkelio vėžių linijomis galiu drąsiai pasiūlyti Tomo knyga – solidesnės knygos teks laukti labai ilgai.

Nežiūrint skrupulingo faktų rinkimo ir gretinimo, kuris kartais panašėja į kriminalisto darbą (gaila, jog autorius lieka santūriu ir nepapasakoja, kaip buvo išsiaiškintas vienas ar kitas faktas – perskaitytume ne vieną į detektyvą panašią istoriją), autoriui toli gražu ne viską pavyko išsiaiškinti – knygoje rasime ir neatsakytų klausimų.

Jei kam nors maga pačiam imtis narplioti garvežių biografijų vingius lopant likusias skyles jų biografijose, taip pat gali pradėti nuo dėmesingo šios knygos skaitymo ir pabandyti, pavyzdžiui, išsiaiškinti, ką reiškia Lietuvos archyve gulintis 1919 m. Prancūzijoje be pėdsakų dingusio garvežio pasas, nors šio garvežio Lietuvoje lyg ir nebuvo.

K42 serijos garvežys prie depo Šiauliuose (?) XX a. 3 dešimtmetyje. Fotografija iš Šiaulių geležinkelių muziejaus rinkinio.

Siauruko T8 serijos garvežys geležinkelio ruože Panevėžys – Kiauneliškis. Fotografija iš Tomo Altbergo ir Dainio Punculs rinkinio.

Gr serijos garvežys po kapitalinio remonto, atlikto Centrinėse geležinkelių dirbtuvėse Kaune. Fotografija iš Šiaulių geležinkelių muziejaus rinkinio.

K8 serijos garvežys. Fotografija iš Šiaulių geležinkelių muziejaus rinkinio.

P81 serijos garvežys XX a. 4 dešimtmetis. Fotografija iš Tomo Altbergo ir Dainio Punculs rinkinio.

P81 serijos garvežys. Fotografija iš „Škoda Plze“ archyvo.

„Siaurukas“ Pasvalio stotyje 1928 m. (?). Fotografija iš Tomo Altbergo ir Dainio Punculs rinkinio.

P4 serijos garvežys „Škodos“ gamykloje pakraunamas ant platformos išsiųsti į Lietuvą 1939 m. Fotografija iš „Škoda Plze“ archyvo.

Paruošti išsiuntimui į Lietuvą Gp serijos garvežiai „Škodos“ gamykloje. 1939 m. lapkričio 2 d. Fotografija iš „Škoda Plze“ archyvo.