Naujausios
Netikėtai rasta brošiūrėlė ir dovanota knyga
Plačiau pasidomėti Kolonimo Zeev Vysockio gyvenimu pasiūlė Žagarės gimnazijos geografijos mokytoja, su mokiniais daug dėmesio skirianti kraštotyrai, Alma Kančelskienė. Į jos rankas pateko Kelmės rajono kraštotyrininko Vainiaus Urbonavičiaus vienoje senoje knygoje rasta gerokai pageltusi, net parudavusi kelių lapų brošiūrėlė, greičiausiai iki karo arba tarpukariu (data nenurodyta) išleista Kaune su užrašu viršelyje „ARBATA V. Vysockis ir Ko“, juosiančiu nupieštą arbatos pakuočių skiriamąjį ženklą – burinį laivelį. Metalinės arbatos dėžutės su šiuo laiveliu ir jo interpretacijomis (sovietiniais metais atsirado ir papildomų to laikmečio ženklų) atpažįstamos iki šiol.
Šią reklaminę brošiūrėlę, kurioje spausdinama ir pora švelniu humoru dvelkiančių eilėraščių apie garsiąją arbatą, gerokai papildė Žagarės regioninio parko bibliotekoje atsidūrusi mieste viešėjusių žydų tautybės atstovų dovanų palikta rusų kalba 2012 metais išleista knyga „Žydai Rusijoje. Nežinoma apie žinoma“. Šiame solidžiame leidinyje aprašytas ir K. Z . Vysockis, jo nuveikti darbai, arbatos imperija.
Prekiavo duona Joniškyje
Kaip teigiama knygoje „Žydai Rusijoje. Nežinoma apie žinoma“, Rusijoje XIX amžiaus antroje – XX amžiaus pirmoje pusėje žydai sudarė trečdalį (35 procentus) prekybininkų, vienas iš jų buvo ir Kolonimas Zeev Vysockis, 1824 metais gimęs neturtingoje žydų šeimoje Kauno gubernijoje Senojoje Žagarėje. Žinios apie jo vaikystę skurdžios. Žinoma, kad kaip daugelis to meto žydų vaikų, jis gavo tradicinį išsilavinimą, pažino žydų istoriją ir literatūrą. Jaunystėje įsijungė į palestinofilų, kurie skatino vykti tautiečius į Pažadėtąją žemę, judėjimą, labai paisė judaizmo normų.
Sulaukęs 18 metų K. Z. Vysockis vedė Keilę Civję ir jau po vestuvių išvyko trejiems metams mokytis į Voložinsko ješivą. Grįžęs užsiėmė duonos prekyba Joniškyje. Vėliau su dar 18 žydų šeimų organizavo žemės ūkio artelę. Tuo metu projektas „žydai ant žemės“ buvo itin palaikomas rusų valdžios. Tačiau neturint tinkamo pasirengimo tokiam darbui nei įgūdžių, be to, paaiškėjus, kad artelei skirta žemė visai nederlinga ir netinkama žemdirbystei, K. Z. Vysockis grįžo prie to, ką išmanė geriausiai – prekybos.
Maskvoje įsidarbino pas arbatos pirklį
Apie XIX amžiaus vidurį jis įsikuria Maskvoje. Jauną provincialą dirbti sandėlyje arbatos turguje priima vienas iš prekybos arbata Rusijoje pradininkų, I gildijos pirklys Piotras Kononovičius Botkinas (1781–1853). Pradžioje K. Z. Vysockis vaikščiojo po pirkėjų namus su didele dėže, nešiodamas arbatą. Būdamas religingas ir dievobaimingas jis pasižymėjo sąžiningumu ir greitai pelnė klientų, verslo partnerių bei firmos savininko pasitikėjimą, tad buvo paskirtas vadovauti arbatos sandėliui.
Botkino, kuris turėjo net 25 vaikus iš dviejų santuokų, šeimoje Vysockis susipažino su rusų gyvenimo būdu ir kultūra. Jo paties dukroms į namus buvo kviečiami geri mokytojai, o ilgai lauktas sūnus Davidas gavo ir puikų pasaulietinį išsilavinimą. Rusijoje Kolonimas Zeev Vysockis tapo Volfu Jankelevičiumi, verslo partneriams ir pirkėjams jis buvo Vasilijus Jakovlevičius.
Dešimt metų didžiulių pastangų
Po P. Botkino mirties, nors ir prašomas jo vaikų, V. Vysockis atsisakė likti ir 1849 metais nusprendė įkurti savo arbatos bendrovę. Maskvoje konkurencingoje aplinkoje buvo itin sunku pradėti verslą, ypač ne krikščioniui, tačiau tai atsvėrė palankiai žydų atžvilgiu nusiteikusio tuo metu valdžiusio caro Aleksandro II požiūris. Vėliau situacija blogėjo.
Kad patektų į I pirklių gildiją ir gautų nuolatinį leidimą gyventi Maskvoje, V. Vysockiui kainavo dešimt metų didžiulių pastangų. Reklaminėje brošiūroje minima, kad Vysockis vyko ir į Angliją sužinoti, iš kur ir kaip gaunama arbata, kad įsigijo plantacijas Javos, Ceilono ir Sumatros salose. Joje rašoma: „Vysockio firma perka ten didelius žemės plotus ir po trumpo laiko tūkstančiai tamsiaodžių, pusiau laukinių darbininkų, darbuojasi išsijuosę, kad pagamintų žagariškiui pirkliui arbatžolių aukščiausios rūšies. Kiekviena plantacija tvarkoma taip, kaip reikalauja jos vietos sąlygos ir drėkinąs laukus vanduo. Todėl rūpestingas darbas duoda puikiausių vaisių.“ Tiesa, knygoje „Žydai Rusijoje. Nežinoma apie žinoma“, apie V. Vysockio kelionę į Angliją ir pažintį su ten vystomu arbatos verslu neužsimenama.
Pristatė naujų arbatos rūšių
Kovojant dėl vietos po saule Rusijos imperijos leidiniuose pasirodė užsakomųjų konkurentų straipsnių, kad, neva, į V. Vysockio fabriką verbuojami darbininkai dirba jiems nenaudingomis sąlygomis, gyvena baisiuose butuose.
Reklaminėje Lietuvoje išleistoje brošiūroje rašoma, kad (jau žymiai vėlesniais laikais) kitų arbatos firmų atstovai, matydami V. Vysockio arbatos populiarumą, irgi ėmėsi visokių gudrybių, kaip savo prekę įsiūlyti prieš pirkėjo valią. Jie sugalvojo pirkliams–krautuvininkams premijų, pavyzdžiui, dovanų po sidabro šaukštelį už parduotą arbatos kilogramą.
Nepaisant aplinkybių ir išbandymų, verslininkui sekėsi. Jis į Rusijos rinką pristatė naujų arbatos rūšių iš Indijos ir Ceilono pigesne savikaina nei būdavo gaunama iš Kinijos. Ją gabeno ne sausumos keliu, bet per Odesos uostą.
1881 metais Vulfas Vysockis įkūrė pirklių namus „V. Vysockis su sūnumi“, kuri prekiavo ne tik arbata, bet ir aliejumi (o gal sviestu, nes žodis „maslo“ rusų k. reiškia ir aliejų, ir sviestą – aut. past.). 1880 metais bendrovės apyvarta siekė 350 tūkstančių rublių.
1883 metais prispaudė išbandymai. Prasidėjus valdžios kovai su kontrabanda ir falsifikavimu, per reviziją viename V. Vysockio sandėlių buvo rasta nedidelė dalis dėžių su arbata be muitinės plombų. Nors jis turėjo dokumentus, įrodančius, kad muito mokesčiai sumokėti už visas dėžės, taip pat ir už tas, kurių plombos pamestos, buvo išrašyta bauda už netinkamą prekių saugojimą.
Valdė šešis arbatos fabrikus Rusijoje
1897 metais V. Vysockis įregistruoja naują įmonę „V. Vysockis ir Ko“, kurioje jau dirba ir sūnus, ir žentai. Šeimos verslas valdo šešis arbatos fabrikus Rusijoje, iš kurių didžiausiame Maskvoje dirba 1000 darbininkų. Visuose šešiuose įdarbinta daugiau kaip 2000 žmonių. Arbatos bendrovės pardavimo skyriai veikė apie 50-yje Rusijos imperijos miestų bei užsienyje – Londone, Niujorke, Filadelfijoje, Kalkutoje, Kolombe. Prekiauta dešimtimis arbatos rūšių: žalios, juodos, raudonos. O firmos atpažįstamu ženklu tapo burinis laivas. Kartais vien jo užtekdavo be jokių užrašų ant pakuotės.
Jei įsteigtos bendrovės „V. Vysockis ir Ko“ kapitalas siekė 1,5 milijonus rublių, tai XX šimtmečio pradžioje jis buvo padvigubintas, vėliau įvairiais periodais siekė ir 10 milijonų ir net 50 milijonų rublių. Iki Pirmojo pasaulinio karo V. Vysockio firma tapo viena iš dviejų didžiausių Rusijoje, ji pristatydavo šalies rinkai du trečdalius visos gyventojų suvartojamos arbatos.
Po V. Vysockio mirties 1904 metais šeimos verslas buvo tęsiamas ir Izraelyje iki šiol gaminama jo vardo arbata.
Daug savo lėšų paaukojo
Be viso to, kad buvo geras verslininkas, iš Žagarės kilęs V. Vysockis pasižymėjo ir kaip filantropas. Jis daug lėšų skyrė žydų mokykloms, vaikų stovykloms, buvo vienas iš fondo, supirkinėjusios žemes žydų apgyvendinimui Palestinoje, narių. 1885 metais jis kaip atstovas vyko į Otomanų imperijos provinciją vesti derybų su turkais dėl galimybės pasirašyti sutartį, kuri suteiktų teisę žydams valdyti Palestiną, prižiūrint turkų sultonui. V. Vysockis 1893 metais skyrė 4 tūkstančius rublių mokyklai statyti Jafoje, o Haifoje jau po jo mirties iš jo skirtų 100 tūkstančių rublių buvo įkurta aukštoji technikos mokykla, kuri iki šių dienų išlieka geriausia šios krypties mokykla Artimuosiuose Rytuose.
Taip pat V. Vysockis įsteigė savo vardo literatūrinę premiją žydų literatams už geriausius kūrinius istorinėmis ir pedagogikos temomis.
Apie V. Vysockį ir jo šeimą 1895 metais buvo išleista knyga Varšuvoje, o 1902 metais – Lietuvoje.
