Naujausios
Garsai kalba geriau nei žodžiai
Šiaulietis kūrėjas, dėstytojas Gediminas Dapkevičius nemėgsta būti vadinamas kompozitoriumi ir kalbėti apie kuriamą muziką. „Garsai kalba geriau nei žodžiai“, – neabejoja G. Dapkevičius, priskiriamus vaidmenis nustumiantis šalin. Kūrėjas tvirtina iki šiol nežinąs, kas yra muzika, ir nenorintis žinoti. Jam svarbiausia – ieškoti ir atrasti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Kai muzika stebina
– Jūsų kūrybos spektras platus: eksperimentinė elektroninė, holistinė muzika, džiazas, simfonija, opera... Kas jums šiandien įdomiausia muzikoje?
– Man įdomūs visi požiūrio taškai, o įdomiausia, kad tuos taškus galima keisti. Nebeįdomu, kai viskas pasidaro aišku.
Nors muzikoje yra tam tikri standartai, formos, naujumo momentas visada turi išlikti. Kūryboje turi atrasti. Kai viską susidėlioji į lentynėles, kūrybos nebelieka.
Man patinka vokiečių kompozitorius Karlheincas Štokhauzenas, vienas žymiausių XX amžiaus vidurio moderniosios muzikos kompozitorių.
Kūryboje jis niekada nesikartodavo, kiekvienas jo projektas buvo ieškojimas, kiekvienas kūrinys – kaip atradimas. Jo muzika – ieškojimų muzika.
K. Štokhauzenas parašė vienintelį styginį kvartetą – „Malūnsparnių kvartetą“ ("Helicopter Quartet").
Kūriniui jis pasitelkė keturis tradiciškai kvartetui priskiriamus instrumentus. Bet čia tradiciškumas ir baigiasi. Muzikantai ne tik groja, bet ir „dainuoja“ partitūroje užrašytus skaičius.
Visa muzika atliekama muzikantams skraidant malūnsparniais virš miesto.
Kvartetą repetuojant, lygiagrečiai dirbo muzikantai, garso režisieriai ir malūnsparnių technikų komanda. Viskas sustyguota sekundžių tikslumu, partitūra irgi surašyta sekundėmis.
K. Štokhauzenas rašė operas, kurios nieko bendro neturi su tradicinėmis operomis. Į garsą, žodį žiūrėdavo naujai, lyg vaikas, pirmą kartą girdintis garsą, žodį.
Todėl kartais klausantis jo muzikos ištinka šokas, pajunti pirmapradę muzikos esmę. Man patinka toks požiūris į muziką.
K. Štokhauzeno muzika nėra estetiška, bet jos įdomu klausytis.
Iš kitos pusės – yra ir tradicijos. Viduramžiai, klasicizmas, romantizmas. Kiekviena epocha skirta tam tikram žmogaus dvasios formavimosi etapui.
Kiekvienai epochai besibaigiant, norisi kažką keisti, laužyti sustabarėjimą, šablonus. Ieškant naujumo, svarbu nepaneigti buvusios patirties, kaip tai įvyko mums žinomos Rusijos revoliucijos atveju.
Jei K. Štokhauzenas yra revoliucionierius, tai Johanas Bramsas – atvirkščiai. Šis kompozitorius, gyvenęs vadinamo romantizmo laikotarpiu, kada buvo madinga laužyti tradicijas, kūrė labai įtikinamą muziką klasicistiniais principais.
– Kaip jūsų kūryboje tradicija deri su naujoviškumu?
– Kartais, rašant muziką, net ne nuo tavęs priklauso, kaip ją rašai – pats negali pasirinkti. Būna situacijų, kai turi kažką sulaužyti. O kartais renkiesi tradicinę formą, kad per ją pasakytumei naujus dalykus.
Holistinės muzikos grupės „Vartai“ esmė buvo antiakademinis požiūris į muziką. Tik du grupės nariai buvo profesionalūs muzikantai.
Atlikdavome improvizacinę, meditacinę muziką, daug eksperimentavome. O kokios gali būti tradicijos improvizuojant, kada nežinai kas atsitiks kitą akimirką?
Koks dabar laikmetis? Visuomenės vystymasis dabar kontroliuojamas komercijos. Sociumas nesudaro sąlygų žmogui tobulėti, visos gyvenimo sritys pajungtos komercijai, pelno siekimui, vartojimui. Toks dabar laikmetis.
Kažkas panašaus buvo visais laikais, dvasia tobulėja įveikdama sunkumus. Nebūtų nieko gero, jei viskas būtų patiekta ant lėkštutės.
Nuo mito iki haiku
– Vienas iš jūsų kūrybos etapų – mitologija pagrįsti kūriniai „Indraja vejasi saulę“, „Vienaragio sapnai“, vizijų simfonija „Žaltys“. Kuo patraukė mitai?
– Mitas – tai tam tikros gyvenimo situacijos išgyvenimas. Karlas Jungas yra pastebėjęs, kad vidiniame mūsų gyvenime egzistuoja tam tikri šablonai, archetipai. Išgyvendamas mitą, išgyveni aktualią tuo metu situaciją. Pilnai išgyvendamas situaciją, sukaupi patirtį, kuri leidžia prie jos nebegrįžti.
Vizijų simfonija „Žaltys“ sukurta kitame etape. Kuriant „Žaltį“, man buvo įdomūs simboliai. „Žalčio“ atveju – rato simbolis.
Mitas, galima sakyti, yra vaikščiojimas tam tikru ratu. Jei mitą išgyventi, uždarai ratą.
Simbolinis mąstymas gimsta, kai suvoki, kad kiekvieno siužeto išgyvenimas – ratas. Ratas yra kaip pasaulis, kurį mes kiekvienas galime suvokti. Kiek aš tame pasaulyje galiu būti centre? Ar galiu save suvokti kaip tašką, iš kurio matau viską?
Ratas, centras pirmiausia yra susijęs su dievybe, absoliutu, absoliučios formos ieškojimu.
Pagoniškas saulės garbinimo ritualas simfonijos eigoje transformuojasi į savęs suvokimą, kai pats atsiduri rato centre. Centras yra Dievas. Tu esi centre. Yra religijų, kur „aš“ suvokiamas kaip Dievas.
Tai aš pavadinčiau kaip savo atsakomybės suvokimą už tai, kas vyksta šiam pasauly. Taigi, Dievas yra visur – vaiko veide, gėlėje, šypsenoje, tavo širdy... Tokia vieno kūrinio istorija.
– Koks dabartinis jūsų kūrybos etapas?
– Paskutinis kūrinys – „7 haiku“. Tai vienas iš nedaugelio kūrinių, kuriuos parašiau nenusižengdamas akademinės muzikos tradicijai. Viskas natomis. Jokios improvizacijos.
Čia panašiai, kaip nespalvota fotografija, kai atsisakai daugelio viliojančių išraiškos priemonių, bet gali kalbėti lakoniškiau, esmingiau.
Kaip ir pats haiku poezijos žanras – viskas sukoncentruota trijose eilutėse, bet esmė – tarp eilučių.
Kūrinyje „7 haiku“ daug poliritmijos, kuri holistine prasme atspindi pasaulio daugiasluoksniškumą.
Atrodytų, visiškai tarpusavyje nesusiję reiškiniai yra visiškoje harmonijoje su viskuo... Atspindėti tai garsų lygmeniu buvo šio kūrinio tikslas.
„7 haiku“ premjera su Šiaulių universiteto Muzikos katedros kameriniu orkestru įvyko Latvijoje.
Kūrinys gimė pagal LatLit projektą, ŠU bendradarbiaujant su Daugpilio (Latvija) universitetu.
Mėnesio pabaigoje „7 haiku“ bus atliktas Biržų pilyje, dar pavasarį turėtų nuskambėti ir Šiauliuose.
Tikslas – vidiniai pasikeitimai
– Šiaulių universitete dėstote discipliną „Improvizacija ir kūryba“. Ko mokote studentų?
– Jei žiūrėsime siaurai, užsiimame muzikine improvizacija. Bet iš tikrųjų svarbu ne rezultatas, o vidinis kūrybos atradimo procesas.
Didžiausias improvizacijos tikslas – vidinų pasikeitimų, laisvės siekimas. Kad per garsą, grojimą praktiškai pajaustum, kas yra spontaniškumas, forma, mintis.
Improvizuodamas pamatai vidinių procesų mechanizmą, kokie mes skirtingi, kaip unikaliai kiekvienas galime veikti.
Nuskambėjus garsui, protas nustoja veikti. Garsas turi poveikį atjungti protą. Nebelieka konvertacijų.
Garsas veikia tiesiogiai, galima apsikeisti patirtimi, pasinerti į begalinį kosmoso dėsnių okeaną.
Provincija negirdima
– Ar visuomenėje yra poreikis rimtajai muzikai?
– Poreikis visada yra. Kiekvienas nori tikrų, gilių dalykų. Problema, ką mums aplinka siūlo. Esame priklausomi nuo to, kas aplinkui vyksta, kaip formuojama politika.
Nori ar nenori, pradedi kalbėti apie prioritetus.
Visi – nuo kultūros ministro iki žemesnių grandžių – yra atsakingi už Lietuvos kultūrą. Mūsų visų reikalas, kokį norime matyti savo gyvenimą.
Dabar neatrodo, kad menininkai, kultūros žmonės galėtų įtakoti kultūrinius procesus.
– Vienu metu esate gyvenęs ir kūręs Vilniuje. Jaučiate kultūrinę atskirtį tarp Vilniaus ir regionų?
– Atskirtis tarp Vilniaus ir provincijos dabar itin jaučiama. Jei Birštono džiazo festivaliui skiriama tik 10 000 litų, o Vilniaus projektams skiriami šimtai tūkstančių, tai kalba už save.
Manau, kad maži miesteliai yra Lietuvos kultūros lopšys, nes ten mažiau išvystyta suprimityvinta, kopijuojama nuo vakarų jaunimo pramogų industrija, ten geresnė dirva atsirasti originalioms asmenybėms.
Kelias dienas per savaitę dirbu Kelmės meno mokykloje. Malonu važiuoti, nes ten ateina kūrybiškas, norintis žinių jaunimas.
Kartą dėl koncerto nevyko pamoka, buvau labai užsiėmęs koncerto organizavimu, bet atėjęs mokinys primygtinai išprašė bent penkių minučių: paaiškinti praeitos pamokos užduotį.
Šiauliuose buvo mokinių, kuriems svarbiausia – imidžas. Nesvarbu, patinka ar ne. Per televiziją pamatė „herojų“ su elektrine gitara, tėvas ją nupirko, tai jau „kietas“. Panašumas į stabuką nėra tikrasis autoritetas.
Realizuotos idėjos keičia gyvenimą
– Taupant lėšas, Šiauliuose ženkliai rėžta nuo kultūros. Pavyzdžiui, Šiaulių bigbendo muzikantai priversti eiti nemokamų atostogų. Kaip jūs vertinate tokią situaciją?
– Paradoksalu, kad net Šiaulių kultūros centras dėl lėšų taupymo savaitgaliais dabar užrakinamas. Pridaryta daug nepatogumų ten veikiantiems kolektyvams, studijoms.
Tuo, kad labiausiai taupoma kultūroje, parodomas politikų požiūris į jos vietą visuomenėje.
Muzika, menas yra subtili sfera, kurioje egzistuoja vidinio grožio, svajonių, tikslų išsipildymo, ateities pasaulio vizijos.
Yra įrodyta, kad šalyse kuriose mažas dėmesys kultūrai – didžiausias savižudybių skaičius.
Jei palyginsime Lietuvos ir kitų Europos šalių požiūrį, skiriamas lėšas kultūrai, pamatysime labai daug skirtumų.
Prisiminkime mano minėtą „Malūnsparnio kvartetą“. Nors šiam sumanymui išpildyti reikėjo didžiulių pinigų, nebuvo taupoma. Dirbta pagal kūrėjo poreikį, kad būtų pasiektas rezultatas.
Menas, kultūra yra svarbiausi visuomenės egzistavimo rodikliai. Realizuotos svajonės, idėjos keičia mus pačius ir padaro mūsų gyvenimą prasmingą.
– Kiek šiandienos menininkas, kūrėjas Lietuvoje gali realizuoti save, išpildyti svajonę?
– Kiekvienas žmogus save vienaip ar kitaip realizuoja. Žmogus negali gyventi be apykaitos. Jei vienu momentu realizuoji save vienur, kitu metu gyvenimas pasisuka taip, kad gali save atiduoti kitur, pavyzdžiui, pedagogikoje. Kažką gauni arba atiduoti, ką turi. Apykaita nenutrūksta.
POŽIŪRIS: Gediminui Dapkevičiui kūryboje svarbiausia ieškoti ir atrasti.
IEŠKOJIMAS: „Nors muzikoje yra tam tikri standartai, formos, naujumo momentas visada turi išlikti. Nebeįdomu, kai viskas pasidaro aišku,“ – sako Gediminas Dapkevičius.
INSTRUMENTAS: Gedimino Dapkevičiaus rankose instrumentas „Rain maker“, atkartojantis lietų.
ĮVAIROVĖ: Gedimino Dapkevičiaus studijoje – instrumentai iš įvairiausių šalių.
MOMENTAS: „Dabar instrumentai truputį dulka. Bet vėl ateis jiems momentas“, – savo studijoje šypsosi Gediminas Dapkevičius. Dabar – „gyvų projektų su gyvais chorais, orkestrais“ laikas.
SCENA: Gediminas Dapkevičius 2010 metais Šiauliuose vykusiame koncerte.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Muzika, menas yra subtili sfera, kurioje egzistuoja vidinio grožio, svajonių, tikslų išsipildymo, ateities pasaulio vizijos.
„Simbolinis mąstymas gimsta, kai suvoki, kad kiekvieno siužeto išgyvenimas – ratas. Ratas yra kaip pasaulis, kurį mes kiekvienas galime suvokti. Kiek aš tame pasaulyje galiu būti centre? Ar galiu save suvokti kaip tašką, iš kurio matau viską?
Gediminas Dapkevičius
Gimė 1958 metais Šiauliuose. Baigė Valstybinės konservatorijos Klaipėdos Menų fakultetą, studijavo kompoziciją pas kompozitorių Giedrių Kuprevičių ir profesorių Eduardą Balsį.
1981 metais su kompozitoriumi Gintaru Kizevičiumi Klaipėdoje įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje eksperimentinės elektroninės muzikos grupių „Solaris“.
Kūrė muziką teatrui, nekomerciniams filmams. 1986–1988 metais koncertavo su Lietuvos džiazo meistrais Neda Malūnavičiūte, Vytautu Pilibavičiumi, Aurelijumi Ščiuka.
1996 metais Šiauliuose įkūrė holistinės muzikos grupę „Vartai“.
Sukūrė mitologiniais motyvais pagrįstus kūrinius – muzikinius veiksmus – „Indraja vejasi saulę“, „Yaxkin“, „Vienaragio sapnai“, miuziklą „Melsvosios ugnies paukštė“, vizijų simfoniją „Žaltys“ sopranui, berniukų chorui, simfoniniam orkestrui ir elektroniniams instrumentams.
2008 metais įvyko koncertinė operos „Orpheo“ premjera. Su dainininke Saule Laurinaityte ir perkusininku Aurimu Povilaičiu yra paruošęs džiazo muzikos projektą „Kelias Nr. 77“.
ŠU universiteto dėstytojas.
Parengta pagal www.sama.lt