Naujausios
Gamtos ir oro įkvėpti kūrybai
Šiauliuose ir Šiaulių krašte, kaip ir kiekvieną vasarą, dailininkai, skulptoriai, menininkai renkasi į kūrybos plenerus. Gamtos ir gryno oro išvalytose menininkų galvose gimstantys vaizdai sugula į drobes, ant popieriaus, iškalamos ar išdrožiamos skulptūrose. Taip kuriamos miestų ir miestelių panoramos, atpažįstami peizažai, pastatai, žmonės. Sukurti darbai lieka istorijai ir tiems miestams ir miesteliams, dvarams ir kultūros namams, kuriuose dailininkai vasaroja.
Plenerų šiuo metu šalyje rengiama tiek, kad norėdamas pakviesti dailininkus turi būti pirmas, nes kitaip norimą pakviesti dailininką nuvilios kiti plenerai. Tik Žiemgalos dailininkų plenero nuolatinių dalyvių pirmąją rugpjūčio savaitę nenuviliosi į jokį kitą plenerą. Sutartis su sava žeme, savo tarme, savo žmonėmis – nepajudinama ir neatšaukiama.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PLENERAI: Šiauliuose ir Šiaulių krašte dailininkai iš Lietuvos ir užsienio susirenka kurti į vasaros plenerus. Akimirka iš „Šiaulių Monmartro respublikos“ plenero „Laiptų galerijos“ sode. Kuria dailininkai iš Liepojos universiteto – profesorius Aldis Klavinš (kairėje) ir docentas Andris Millers.
Paryžiaus potėpiai galerijos sode
Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ rengia bene ilgiausiai Šiauliuose išsilaikiusį vasaros plenerą, prieš dešimtmetį įkvėptą Paryžiaus dvasios. Meno festivalis „Šiaulių Monmartro respublika“ šiemet dailininkus sukvietė jau į dešimtąjį plenerą. Parodų salėje – šio plenero vaisius – paroda. Nuolatinė ekspozicija visuose „Laiptų" galerijos namuose iš praėjusių metų plenerų, stebina darbų branda, garsių šalies menininkų pavardėmis.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Momentas, virtęs paveikslu
„Štai įrodymas skeptikams, kurie sako, kad plenero metu per trumpą laiką nieko doro neįmanoma sukurti“, – lydėdama į šiųmetinio „Šiaulių Monmartro respublikos“ plenero parodą sakė galerijos direktorė Janina Ališauskienė.
Šiemet plenere dalyvavo Viktorija Iljina (Baltarusija), Ilona Daujotaitė-Janulienė (Vilnius), Živilė Jasutytė (Vilnius), Guna Millersone (Latvija), Ziguds Polikovs (Latvija), Sigitas Prancuitis (Šiauliai), Giedrė Riškutė (Vilnius), Leonas Rumbinas (JAV), Marytė Ruzgytė (Šiauliai), Genovaitė Skrabulienė (Vilnius), Vladas Jonas Ščeponas (Vilnius), Kęstutis Šiaulytis (Vilnius), Irena Šliuželienė (Šiauliai), Vilius Šliuželis (Šiauliai), Andris Vitols (Latvija), Lina Zavadskė (Vilnius), Linas Julijonas Jankus (Klaipėda), Vita Žabarauskaitė (Šiauliai).
Šiemet plenero dailininkų tema buvo paukščiai. Tema susieta su tuo metu atidaryta paroda „Ir vėl tie paukščiai...“, skirta genialiai grafikei Elvyrai Kairiūkštytei (1950 – 2006), augusiai Kuršėnų vaikų globos namuose, atminti.
Nuo 2004 metų, kai „Laiptų" galerija organizuoja dailininkų plenerus, būta įvairių temų. Dailininkų padovanotoje paveikslų kolekcijoje – Šiaulių vaizdai, gamta.
Nuo patrankos šūvio
„Laiptų" galerijos dailininkų pleneras yra festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ dalis. Festivalyje susilieja trys menai – dailė, muzika ir poezija.
Pirmasis pleneras 2004 metais „Laiptų" galerijos sode vyko tik tris valandas.
„Tame renginyje buvo visko – patrankų šūvių, muitinės, aktorių desantas. Tai buvo tik pažaidimas, koks rimtas dailininkas iš toli važiuos pažaisti į mūsų sodą. Tai buvo žaidybinis plenero startas, bet vis dėlto startas, kuris puikiai suveikė ir dabar „Laiptų" galerijos plenerai jau yra žinomi menininkams“, – pasakojo J. Ališauskienė.
J. Ališauskienė užsiminė, kad miesto valdžios norėta plenerus ir visą „Šiaulių Monmartro respubliką“ nukelti į Šiaulių dienas, kai rugsėjo viduryje švenčiami miesto gimtadieniai.
„Kai šalta, lauke plenero nepadarysi, o vaidinti, kad kažkas neva tapys būtų nerimta“, – sakė J. Ališauskienė.
Neįprasta, kai žiūri per petį
Jau nuo antrojo renginio 2005 metais prasidėjo rimti plenerai.
„Tačiau sukviesti dailininkus į pirmuosius plenerus galerijos sode buvo ypatingai sunku. Todėl, kad dainininkams neįprasta dirbti, kai plenerų žiūrovas prieina, teiraujasi, žiūri per petį, kaip dailininkas tapo, lipdo. Dailininkai įpratę, kad plenerai vyksta vienumoje, uose dalyvauja tik dailininkai, niekas jiems netrukdo tapyti“, – sakė J. Ališauskienė.
Į antrąjį plenerą atvyko tie dailininkai, su kuriais galerija bendravo, rengė jų parodas, vėliau ratas plėtėsi.
Žiūrovai prie plenerų pratinosi, kaip ir dailininkai. Per dešimtmetį išaugo tikrųjų gerbėjų ratas, žiūrovai aktyviai domisi dailininkais, jų darbais. Jeigu kokiai dienai iš sodo dailininkas dingsta, būtinai klausia, kur jis yra, kodėl jis šiandien nedirba.
J. Ališauskienės teigimu, dailininkai su savo kūrybos gerbėjais jau įprato bendrauti, tariasi dėl darbų įsigijimo.
Monmartro kalvos dvasia
Idėja rengti būtent tokio pobūdžio plenerus, kai meno mylėtojai yra šalia tapančių gamtoje dailininkų bendruomenės, J. Ališauskienė parsivežė iš Paryžiaus, Monmartro kalvos, kur vyksta bene garsiausi pasaulyje dailininkų susibūrimai, kai tapoma gamtoje, bendraujama su praeiviais.
„Man Monmartro pavadinimas turi ne geografinę, o dvasios, atmosferos prasmę. Mano didžioji svajonė buvo Šiauliuose sukurti tokią dailininkų meką. Kartais atrodo, kad per daug užsimojau... Aš turbūt nepasieksiu to, kad patys dailininkai atvažiuotų į galeriją, mes jiems skirtume vietą, reklamą, o šiauliečiams informaciją, kad tada kažkoks garsus dailininkas tapys mūsų sode ir su juo bus galima susitikti, įsigyti dailininkų darbų, matyti, kaip vyksta kūrybos procesas. Taip yra Monmartre, Paryžiuje, bet to turbūt niekada nebus Šiauliuose“, – atviravo J. Ališauskienė.
Sodybos šeimininko gestas
Šiemet pirmą kartą per dešimt metų „Monmartro respublikos“ dailininkai buvo pakviesti gyventi nebe mieste esančiuose svečių namuose, o užmiesčio sodyboje.
Prieš plenerą J. Ališauskienei paskambino žinomas Šiaulių gydytojas Kazimieras Ščeponavičius ir pakvietė dailininkus plenero metu apsigyvento jo ir žmonos Birutės užmiesčio sodyboje prie Gudelių ežero.
Trys plenere sukurti darbai, atsidėkojant už svetingumą, iškeliaus į K. ir B. Ščeponavičių namus.
„Pirmą kartą susidūriau su tokiu žmogaus geranoriškumu. Paskambino man Kazimieras Ščeponavičius prieš plenerą ir sako: „Esate kultūros įstaiga, kuriai galbūt reikėtų pagalbos. Jeigu tiktų mūsų namai dailininkams – labai kviečiame“. Aš apsalau iš nustebimo. Amžinai prašai visų, o čia tau pasiūlo ir ne bet ką, o puikią sodybą dailininkams apgyvendinti“, – prisimena su dėkingumo žinomo gydytojo pagalbos gestą J. Ališauskienė.
Vertybės išlieka
J. Ališauskienė vedžioja po „Laiptų galerijos“ senąsias patalpas, įsikūrusiais teisininko, muziejininko Pelikso Bugailiškio name. Čia iškabintas praėjusių „Monmartro respublikos“ plenerų palikimas – dailininkų paveikslai.
Įvairios, žinomos dailės pasaulyje pavardės, įvairūs braižai bei koloritai, įvairi dailės technika. Ypač brangūs ir brandūs tie darbai, kuriuose vaizduojami Šiauliai, P. Bugailiškio namas.
Dalį darbų, sukurtų ar pradėtų kurti, pasak J. Ališauskienės, pasiima patys dailininkai, didžioji dalis – lieka galerijoje. Grafikos darbai kol kas neįrėminti, tapyba kabo ant sienų P. Bugailiškio namuose.
Du darbai – olando muzikanto, grojusio šiemet „Monmartro respublikos“ festivalyje ir galerijos darbuotojo anūkės portretas bus atiduoti portretų pozuotojams. Taip buvo sutarta su pačiais modeliais.
Šių metų dailės, muzikos ir poezijos festivaliui „Laiptų galeriją“ 7 tūkstančiais litų parėmė miesto savivaldybė iš miesto biudžeto, o 10 tūkstančių litų gauta parengus projektą Kultūros ministerijai ir Kultūros rėmimo fondui.
„Aš suprantu, kad ne visi šiauliečiai turi noro ir patraukimo ateiti į tuos renginius, domėtis dailininkais ir jų darbais, bet miesto galerija, rengdama tokius renginius kaupia ir neįkainojamą turtą – meno kūrinius. Sukauptos vertybės niekur nedingsta“, – sakė J. Ališauskienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DEŠIMTMETIS: Šiaulių „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė šiemet jau dešimtą kartą rengė dailininkų plenerą galerijos sode. Šiemet plenero tema – „Ir vėl tie paukščiai“.
Šiaulių išskirtinumas – grafikos plenerai
Plenerų pastaruoju metu vyksta tiek daug, kad dailininkai turi rinktis, kur važiuoti, o ko atsisakyti. Šiaulietis grafikas, profesorius Vaidotas Janulis mano, kad Šiauliai iš kitų miestų galėtų išsiskirti ir išgarsėti savo grafikos plenerais.
Iš plenero – į plenerą
Šiaulių universiteto profesorius, Menų fakulteto dekanas, grafikas Vaidotas Janulis šiemet Šiauliuose surengė tarptautinį dailininkų plenerą, skirtą 777 Šiaulių miesto gimtadieniui. Rugpjūčio pradžioje dešimt dienų vienuolika dailininkų kūrė vasarai ištuštėjusiose Menų fakulteto auditorijose, tapė kai kuriuos miesto vaizdus iš natūros. Šiaulių universiteto dailės galerijoje surengta plenero darbų paroda.
Vos pasibaigus šiam plenerui V. Janulis išskubėjo į kitą Lietuvos kraštą – Druskininkus, į kitą plenerą. Rudenį profesoriaus laukia dar vienas meno projektas Latvijoje.
„Dabar pasipylė plenerų. Jeigu tik pavasarį, kai žinai, kad plenerui gausi pinigų, pradedi kviesti dailininkus į vasarą vyksiantį plenerą, daugelis norimų autorių jau atsisako, nes yra sutarę dalyvauti kitame plenere“, – sakė V. Janulis.
Taip atsitiko su žinomu šalies tapytoju Jonu Daniliausku, kurį norėta šiemet pakviesti į Šiaulių plenerą ir jis mielai jame būtų dalyvavęs, bet jau anksčiau buvo sutaręs dalyvauti kitame plenere.
Išskirtinumas – grafikos plenerai
Šiemet vykęs pleneras – jau ketvirtas per pastaruosius metus, kurio kuratoriumi yra V. Janulis. Jis Šiauliuose jau yra surengęs du vienai dailės technikai – grafikai skirtus tarptautinius plenerus 2008 ir 2011 metais „Šiauliai. Saulės miestas – visada geras oras“.
„Šiaulių išskirtinumas, šalia gausybės plenerų, galėtų būti mieste rengiami grafikos plenerai. Grafikos plenerai įmanomi tik ten, kur yra speciali įranga, o ji yra tik Vilniaus dailės akademijoje ir Šiaulių universitete. Šiaulių universitetas turi gana turtingą Grafikos centrą. Todėl galėtume vystyti šią idėją ir būti kuo nors išskirtiniai“, – sakė profesorius V. Janulis.
Vertė, kurios netekome
Apie 1993 – 1996 metus, mena profesorius V. Janulis, tuo metu buvęs Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku, Šiauliuose sklandė idėja rengti Šiauliuose plenerus, o iš sukurtų darbų rinkti eksponatus Šiaurės Lietuvos meno galerijai.
„Tada pinigai lengviau buvo dalijami dailei, pinigų vertė buvo kita“, – sakė V. Janulis.
Prisiminęs, kad Šiauliuose apie 1986 metus yra vykęs puikus dailininkų pleneras, norėjo, kad sujungus Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Šiaulių universitetas) pajėgas, pleneras vėl įvyktų.
„Tada buvo galima surinkti į plenerą žymiausius šalies dailininkus, kurie jau tada buvo patriarchai, šiandien kai kurių jau nebėra, kai kurie labai garbaus amžiaus, o jų darbai kainuoja didžiulius pinigus. Nuo tų laikų jau praėjo beveik 20 metų. Kiek būtume turėję vertingų darbų! Kaip smarkiai būtų pakilusi iki šiandienos tų darbų vertė! Miestas būtų turėjęs neįkainojamą vertybę! O dabar mes neturime nieko, nes plenero nors kas antrus metus tada nesugebėjome surengti“, – apgailestavo V. Janulis.
Juo labiau, V. Janulio teigimu, tuo metu valdžiai neatėjo į galvą kaupti meno kūrinius, todėl labai daug puikių ir vertingų darbų buvo išvežta iš šalies arba nupirkta privačių asmenų, todėl valstybė, miestas, neteko puikių kūrinių.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KURATORIUS: Profesorius Vaidotas Janulis Šiaulių universiteto menų fakulteto balkonėlyje šiemet surengto plenero, skirto Šiaulių 777–ajam gimtadieniui, metu. Profesorius turi idėją, kaip išsiskirti Šiauliams iš kitų miestų rengiamų plenerų.
GRAFIKA: Šiauliuose jau vyko du grafikos plenerai, nes Šiaulių universitetas tam turi sąlygas – Grafikos centrą. Plenere kuria dailininkė, knygų iliustratorė Rasa Žmuidienė.
Žiemgalos dailininkų Naujieji metai – rugpjūtį
Šiemet iš Žiemgalos krašto kilę menininkai jau 24–ąjį rugpjūtį rinkosi į Žiemgalos krašto dailininkų plenerą, šįkart – Pakruojyje. Žiemgalos dailininkų Naujieji metai būna visai ne sausio 1–ąją, o rugpjūčio pirmąją savaitę. Gimtosios lygumos traukia ne tik nuolatinius plenerų lankytojus, bet ir naujus plenero patriotus. O Žiemgalos krašto miesteliai ir kaimai puošiasi sukurtais menininkų darbais.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Plenero patriarchai – nuo 1989–ųjų
Pirmasis Žiemgalos dailininkų pleneras įvyko 1989 metų rugpjūtį. Tai buvo dviejų draugų – dailininko, tapytojo monumentalisto profesoriaus Vitolio Trušio ir žinomo Lietuvos grafiko Romualdo Čarnos susitarimas.
Šiuodu menininkus sieja bendra kilmė – Žiemgalos kraštas, Šiaurės Lietuvos lygumos. V. Trušio, nors jis ir gimęs Kaune, vaikystė ir pirmieji mokslo metai prabėgo Pušalote, Pasvalio rajone. R. Čarna kilęs iš Pakruojo valsčiaus, Simoniškių, mokėsi Rozalimo vidurinėje mokykloje.
V. Trušys tuo metu dirbo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas). R. Čarna gyveno ir dirbo Kaune.
R. Čarna atvažiavo pas V. Trušį į Šiaulius ir pasiūlė: „Reikia organizuoti žiemgalių plenerus. Juk tiek dailininkų yra kilusių iš Šiaurės Lietuvos!“.
Sutarė. Prie dailininkų prisijungė su alučio bačkute dabar jau šviesaus atminimo Pakruojo ligoninės vyriausiasis gydytojas Rimas Armonas (1949 – 1997), meno kūrinių kolekcininkas, mecenatas.
Būtent R. Armonas pažadėjo sudaryti visas sąlygas, kad dailininkams netrūktų nei gyvenimo sąlygų patogumo, nei maisto.
Išvažinėta Žiemgala
V. Trušys skaičiuoja, kad nuo 1989–ųjų plenero dailininkai aplankė daug Šiaurės Lietuvos miestų ir miestelių: Pakruojis, Žagarė, Joniškis, Jakiškio dvaras, Linkuva, Kreivakiškiai, Pušalotas, Pasvalys. Į kai kurias vietas dailininkai sugrįždavo po du, tris kartus.
„Pleneruose kaupėme medžiagą, piešėme iš natūros, darėme daug darbų, kuriuos ištobulindavome jau namie, savo dirbtuvėse“, – pasakojo V. Trušys.
Per daugiau, nei du dešimtmečius sukurta tradicija, kad vos atvykę į plenero vietą, dailininkai iš praėjusių metų darbų surengia parodą. Į plenero atidarymus – parodas sukviečiama miestelio ar kaimo bendruomenė, jaunimas.
„O tada mes įsijungiam į kūrybą – kaupiam medžiagą, susipažįstam su vietiniais žmonėmis, fotografuojame ir eskizuojame“, – menaV. Trušys.
Savo krašto dovanos
V. Trušys pasakojo, kad didžioji dauguma pleneruose sukurtų darbų pasilieka tose vietose, kur jie sukurti.
„Yra tradicija kiekvienas dailininkas plenero vietai padovanoja po vieną paveikslą. Taip puošiasi savivaldybės, seniūnijos, bendruomenės“, – sakė V. Trušys.
Šios vasaros plenero metu, V. Trušio teigimu, dailininkai įteikė Pakruojo rajono merei Astai Jasiūnienei savo paveikslų, kurie, tikriausiai, surado savo vietą Savivaldybės kabinetuose, interjere.
„Matau didžiulę tokių plenerų, sugrįžimo į savo gimimo, jaunystės vietas prasmę . Kai atvažiuoji į savo kraštą pasitinka savi žmonės, sava kalba, sava tarmė, įprastas kraštovaizdis. Atsigauni. Baigiasi pleneras ir mes jau laukiame kito plenero, kitos vasaros, kito rugpjūčio, kai vėl susitiksim savo krašte, savo lygumų horizontuose. Žiemgalos krašto menininkai turi savo Naujus metus, kurie būna rugpjūtį“, – jautriai rinko žodžius profesorius.
Vienija tapatybė
Žiemgalos dailininkų plenerų pradininkai plenero koordinavimą perdavė panevėžiečiui dailininkui Sigitui Laurinavičiui, jaunesnės kartos menininkui.
S. Laurinavičius Žiemgalos krašto dailininkų plenerus atrado prieš gerą dešimtmetį. Dailininkas studijavo Šiaulių pedagoginiame institute dailę, yra kilęs iš Joniškio.
„Prigijau Žiemgalos krašto dailininkų plenere. Sugrįžtam į gimtinę, Žiemgalos lygumų regioną. Sugrįžimas su savo kūryba į gimtus kraštus daugiau yra savimonės dalykas. Bent jau tie, kurie dalyvauja tuose pleneruose, tame sambūryje, sieja savo dalyvavimą su kūrėjo tapatybe“, – sakė S. Laurinavičius.
Menininkas mano, kad savo krašto vaizdai natūraliai persikelia, atsispindi plenero metu sukurtuose darbuose.
„Į plenerą susirenka skirtingi žmonės, skirtingi braižai ir talentai, bet vienija mus tapatumo jausmas, kuris jokiu būdu nėra uždarumas nuo kitų kraštų, tarmių menininkų“, – sakė S. Laurinavičius.
Susikaupti visiems metams
„Viena, yra plenerai, kurie vyko XIX amžiuje. Tai buvo visiškai novatoriškas požiūris į kūrybą gamtoje. XXI amžiaus plenerai toli nužengę nuo tų dalykų ir tikrai nekelia sau tikslų piešti gamtą gamtoje. Nors kūryba iš natūros, būryje dailininkų, tebeturi kūrybinių mainų bruožų“, – sakė S. Laurinavičius.
Jo kolegų nuomone, žiemgališki plenerai nėra tik savaitės kūryba, jie trunka visus metus. „Savaitė – tik plenero atodangos, o kūryba iš medžiagos, kurią parsiveži iš savo krašto, vyksta visus metus. Parsivežta medžiaga tampa tam tikros meninės savimonės dalimi“, – pabrėžė dailininkas.
S. Laurinavičiaus teigimu, jo kūrybai Žiemgalos krašto dailininkų plenerai turėjo didelės įtakos: ir temų pasirinkime, ir energijos, išraiškos priemonių.
Dailininkas prisipažįsta, kad plenero metu daugiau kuria fotoaparatais, nei teptuku, kad parsivežtų medžiagos visų metų kūrybai.
„Manau, kad vertėtų kada nors padaryti ne tik dailės kūrinių, bet ir žiemgalių menininkų fotografijos parodą“, – sakė S. Laurinavičius.
Dailininkas nepamiršo pridurti, kad kaip ir V. Trušys, vos pasibaigus plenerui jau laukia kito – kitų naujųjų Žiemgalos dailininkų metų.
Jono TAMULIO nuotr.
KRAŠTAS: Dailininkas monumentalistas Vitolis Trušys, vienas iš Žiemgalos krašto dailininkų plenerų iniciatorių, 2007 metų plenere įamžina Žiemgalos kraštą.
INICIATORIUS: Šiųmetinio Žiemgalos krašto dailininkų plenero koordinatorius Sigitas Laurinavičius sako, kad tie dailininkai, kurie dalyvauja savo krašto pleneruose sieja savo dalyvavimą su kūrėjo tapatybe.
KOMENTARAS
Daugiabriaunė plenerų vertė
Vytenis RIMKUS, menotyrininkas, profesorius
Paupių dailininkų grupės
Pleneras (pranc. plein air „atviras oras") – kūryba gamtoje, paprastai – vasarą, vieta parenkama ten, kur graži gamta. Pleneras yra ir dailininkų kūryba, ir poilsis.
Plenerai, kaip kultūros reiškinys, susiformavo Prancūzijoje XIX amžiaus viduryje. Iniciatoriai - dalis Paryžiaus dailininkų, būsimųjų impresionistų (impresionizmas – meno judėjimas, prasidėjęs Paryžiuje, kai grupė dailininkų apie 1860 m. pradėjo viešai eksponuoti savo darbus. Pavadinimas kilo iš prancūzų dailininko Klodo Monė paveikslo „Įspūdis, Saulėtekis“ (angl. Impression, Sunrise, pranc. Impression, soleil levant). Pagrindinis impresionizmo principas – atspindėti akimirką, sustabdyti judesį, atspindėti realybės nepastovumą, pagrįsti įspūdžiu), dailininkai pradėjo vasaromis važiuoti už Paryžiaus, į paupius. Jų darbuose buvo vaizduojamos upių pakrantės, medžiai, karvių bandos, sodybėlės.
Pleneruose susidarė ištisos grupės dailininkų ir dailės istorijai davė tokius žymius dailininkus, kaip Jean-Baptiste Corot ir kitus paryžietiškos paupių grupės menininkus.
Pleneras nėra griežtai apribotas nei žanrais, nei dalyvių pobūdžiu, nei estetinės vertės požiūriu. Pleneras – daugiau procesinis reiškinys.
Vasaros dailės mokyklos
Vystant plenerų istoriją, jau žymiai vėliau, savo vaidmenį atliko dailės mokyklų vasaros praktikos darbai. Atėjus vasarai dailės mokiniai ir mokytojai, dėstytojai išvažiuoja už miesto, piešia laisviau, dažniausia, gamtos motyvus. Drauge su mokiniais kūryba užsiima ir dėstytojai. Nors, paprastai, dėstytojas, mokytojas, auditorijoje ar klasėje per dailės pamokas – nekuria.
Žinau pavyzdžių, kai žymūs dailininkai per savo mokinių praktikas prikuria daugybę puikių kūrinių. Krūvas darbų iš studentų praktikų parsiveždavo Vitolis Trušys, ypatingai aktyviai dirbdavo studentų plenerų vadovas tapytojas Vytautas Tribandis (1942 – 2009).
Nidos plenerų pradininkai – vokiečiai
Dabar į garsiuosius Nidos plenerus renkasi visos Lietuvos dailininkai, bet Nidos plenerų pradininkai buvo vokiečių dailininkai, kurie atrado Nidą.
Tačiau jų meno kryptis jau buvo ne impresionistinė, bet ekspresionistinė (ekspresionizmas (pranc. expressionisme, iš expression „išreiškimas, išraiškingumas, išraiška") – XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė Vakarų Europos srovė, kuriai būdinga atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų reiškimas, anarchistinės, pacifistinės ir antimiesčioniškos idėjos, apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai).
Nidą XIX – XX amžiaus riboje atrado daugybė žymiausių vokiečių dailininkų, rašytojų, pavyzdžiui, Tomas Manas, muzikų. Vokiečių dailininkams Nidoje buvo net specialus viešbutis.
Regioniniai plenerai
Vėliau atsirado poreikis rengti plenerus iš vieno krašto kilusių dailininkų, vykdavo bendros jų parodos.
Reiškinys rengti regionalistinius plenerus Lietuvoje prasidėjo nuo Žiemgalos. Paskui dailininkus į savo kraštą patraukė ir muzikai, rengiami iš to krašto kilusių muzikų vakarai.
Svarbiausia, kad vieta, iš kurios kilę menininkai, turi kažkokį savitumą. Prie Žiemgalos dailininkų plenerų jau jungiasi ir juose dalyvauja ne tik žiemgaliai, formuojasi dailininkų grupės, kurie susirenka pabendrauti, kurti.
Pleneruose kai kurie menininkai visai nesukuria kūrinių, o tik pasidaro eskizų arba tik šiaip pailsi.
Įdomiausia, kai suformuojamos parodos iš plenerų, bendrame parodos kontekste vis tik atsispindi tas kraštas, kuriame vyksta pleneras. Žiemgalos dailininkų darbuose atsispindi šio krašto lygumos, toliai. Nidos pleneruose – jūros, marių motyvas.
Plenerų regionalizmas šiomis dienomis yra labai svarbus kultūros gyvenimo faktas.
Tautodailės plenerų palikimas – visoje Lietuvoje
Prie plenerų ištakų Lietuvoje labai prisidėjo liaudies menininkai, susiformavusi Liaudies meno draugija. Prasidėjo dingstimi mokyti liaudies meistrus ir jų suvažiavimai – plenerai. Atsirado kalvių, amatų, drožėjų dienos.
Šie liaudies meistrų suvažiavimai bendram darbui paliko įvairiose Lietuvos vietose įvairių kūrinių. Pavyzdžiui, Ablingos memorialinis ansamblis – 30 ąžuolo skulptūrų. Autoriai – 25 Lietuvos, daugiausia Žemaitijos, medžio drožėjai ir kalviai. M. K. Čiurlionio kelias – taip pat liaudies meistrų sukurtas ansamblis. Palikimas Lietuvai – ilgametis Juodkrantės Raganų kalno skulptūrų ansamblis. Jis buvo kuriamas tris vasaras.
Kai liaudies meistrai kūrė Juodkrantėje, profesionalūs skulptoriai – Klaipėdoje, taip atsirado puikus Klaipėdos M. Mažvydo skulptūrų parkas.
Garsūs liaudies meistrų plenerai vyko amžinatilsį Valerijono Kalino sodyboje prie Bazilionų (Šiaulių rajonas). Jie buvo gana įvairūs žanrų prasme: tapyba, drožyba. Keramikos plenerai vyksta ten, kur yra specialios krosnys, pavyzdžiui, Kuršėnuose.
Kelmės turi kalvių, drožėjų plenerus, kurie jau tapo tradicija, o darbai puošia Kelmės skverus, sodelius. Kelmės plenerai pratęsia skulptoriaus Juozo Liaudansko tradiciją.
Šiuo metu jau atsiranda bendri profesionalių ir liaudies menininkų plenerai, pavyzdžiui, Kelmės rajono Užvenčio dvaro malūne vykstantys plenerai. Plenerai prasidėjo verslininkų Mildos ir Alvydo Knyzelių iniciatyva atremontuotuose dvaro pastatuose. Pirmasis ten vykęs pleneras – seminaras – akvarelininkų. O pamažu prasiplėtė ir žanrai, ir dailininkų geografija, profesionalūs dailininkai ir liaudies meistrai – kalviai, drožėjai. Jie išpuošė visą Užventį, meno darbų yra ne tik prie malūno, bet ir parke. Šiemet Užventyje plenero dalyviai atstatė paminklą bažnyčios šventoriuje. Užvenčio pleneras jau tapo visaapimantis kultūros reiškinys.
Mecenatų indėlis
Pleneruose egzistuoja ir materialinė pusė. Kas finansuoja tuos menininkų susibūrimus? Yra įvairūs keliai. Pirminiame plenerų etape save pleneruose išlaikydavo patys dailininkai. Susidėdavo pinigėlių maistui, nakvynei.
Nakvynės daržniausiai vykdavo mokyklose, nes vasarą jų pastatai tušti. Yra buvę plenerų, kai menininkai gyvendavo palapinėse. O kai kada menininkai, mecenatų iniciatyva yra apgyvendinami net ir viešbučiuose.
Paprastai tos vietos, kur vyksta plenerai, bendruomenė pasirūpina dailininkais, pašefuoja juos.
Piešiantys kaimo vaikai
Palaipsniui vasaros seminaruose – pleneruose įsitvirtina ir edukacinė kryptis. Paprastai prieš ar po plenerų dailininkai surengia parodas, sukviečia ne tik tos vietos bendruomenes, bet ir vaikus, juos moko piešti.
Pavyzdžiui, Žiemgalos dailininkų pleneruose tokie žymūs dailininkai, kaip Romualdas Čarna prisikviečia būrius vaikų. Ne kartą esu matęs, kai tokiems seminarams baigiantis nemažai miestelio ar kaimo vaikų visokiose pakampėse jau savarankiškai piešia iš natūros.
Kur bevaikščiotum po miestelį, žiūrėk grupelės vaikų sutūpusios kažką piešia. Taip vyksta vaikų meninis švietimas. Ir miestelio bendruomenei smagu, kad vaikai užimti menu.
Neretai ne tik vaikams, bet ir suaugusiems yra pirmoji ir vienintelė galimybė susipažinti su profesionaliuoju menu.
Ne vienas atvejis buvo, kai po tokių plenerų kokia nors kaimo močiutė staiga pradėjo tapyti pasižiūrėjusi į profesionalų kūrinius, pasvarsčiusi, žiūrėk, jau kokioje tautodailės parodoje pasirodo.
Likimai
Pleneruose sukurtų darbų likimais nelabai kuo skiriasi nuo visos dailės kūrinių likimų. Dailininkas kuria, o dalis kūrinių, jei kalba eina apie paveikslinį meną, dažnai neaiškus.
Susiklostė tradicija, kad dailininkas bent vieną kūrinį palieka plenero vietoje – padovanoja kultūros namams, vietiniam muziejėliui, mokyklai, vietos parapijos namams. Tie kūriniai jau gyvena savarankišką gyvenimą.
Didžioji dalis pleneruose kurtų darbų – laikini eskizai – keliauja su dailininku į jo dirbtuves ir tampa lyg ir išeities pozicija galutiniam kūriniui.
Yra, pavyzdžiui, ne vienas kad ir R. Čarnos sudėtingiausia grafikos technika sukurtas darbas, susijęs tai su Rozalimu, tai su Pakruoju. Tai jau ilgų dienų, net metų kūrybos rezultatas, kurio pradžia glūdi būtent kokiame miestelyje vykusiame plenere.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PARODA: Menotyrininkas Vytenis Rimkus atidaro Žiemgalos dailininkų plenero darbų parodą.