„Galiu dėkoti Dievui už gyvenimą...“

Artūro JAUGĖLOS nuotr.
Su Gražina Ručyte-Landsbergiene kalbėjomės praėjusių metų rugsėjį Vilniuje.
Šiuos žodžius laiške, išsiųstame į Olchono saloje esantį Chužyro kraštotyros muziejų, 2012 metais parašė pianistė, akompaniatorė, profesorė Gražina Ručytė-Landsbergienė (1930–2020). Tai buvo laiškas praeitin. 1949 metais į Baikalo salą atitremta devyniolikmetė Kauno konservatorijos studentė tapo žvejė ir tinklų mezgėja. Vėliau tremtinės kelias vedė į Zimą, Irkutską, Sverdlovską.
Su G. Ručyte-Landsbergiene pokalbiui knygai „Trispalvė Irkutsko karštyje“ susitikome praėjusių metų rugsėjį. Dievas dar buvo atskaičiavęs pusmetį gyvenimo.

Linkėjimai iš Olchono

Su G. Ručyte-Landsbergiene pirmą kartą netikėtai susitikome Kačerginėje. Čia – jos vyro, Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, profesoriaus Vytauto Landsbergio vaikystės namai, statyti architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio.

Po senąja liepa trumpai šnektelėjome apie Olchono salą. Lankantis Chužyro kraštotyros muziejuje, jo vadovė Kapitolina Litvinova rodė Landsbergių šeimos nuotraukas, citavo G. Ručytės-Landsbergienės atsiųstą laišką ir perdavė daug linkėjimų bei stiprios sveikatos. Likimas padovanojo progą linkėjimus perduoti gyvai.

Neskubų vasaros rytmetį atgijo keli ryškiausi tremties epizodai. Ir smalsumas: o kaip Olchonas atrodo dabar?

Po metų vėl susitinkome – G. Ručytė-Landsbergienė mielai atvėrė namų duris Vilniuje.

„Tai buvo mano pirmasis kontaktas po tremties, – sakė žiūrėdama į nuotrauką, kurioje K. Litvinova laiko Landsbergių šeimos fotografiją. – Ekspedicijos Prezidento Aleksandro Stulginskio keliu dalyviai užsuko ir į Olchoną, išsikalbėjo, kad aš ten buvau. Jie man atvežė pirmąją informaciją apie muziejų. Parašiau laišką ir išsiunčiau šią nuotrauką, darytą Prezidentūroje, po V. Landsbergio apdovanojimo.“

Kelios akimirkos tylos – tarp praeities ir dabarties.

Į tremtį – su akordeonu

G. Ručytės-Landsbergienės vaikystės žemė – Anykščiai. Čia iki jaudulio ašarų graudino per radijo aparatą „Phillips“ išgirsti pirmieji koncertai, čia prasidėjo akordeonininkės, pianistės kelias.

Būdama aštuonerių, Nepriklausomybės 20-mečio minėjime jau akompanavo vyrų chorui.

Visam gyvenimui šviesiu prisiminimu išliko Anykščių malūno užtvankos šniokščiantis vandens šokis, Kalėdos pas krikšto tėvą – garsųjį Anykščių vyndarį Balį Karaziją, Antano Žukausko-Vienuolio vaistinės prieblanda, Šventoji, šilelis, centrinė Anykščių aikštė, kur stovėjo gimtieji namai, kur suvažiuodavo didžiuliai turgūs, cirkas.

Anykščių verslininko Prano Ručio (1893–1980) ir žmonos Agnietės (1904–1976) šeimoje augo penki vaikai, Gražina – antroji atžala.

1941 metų didieji trėmimai Ručius aplenkė – šeima pasitraukė iš Anykščių, išsislapstė.

Kai namai Anykščiuose buvo nacionalizuoti, užuovėja tapo dar prieš karą įsigytas ūkis Kulbiuose, Panevėžio rajone. Vaikams tėvai išnuomojo butą Panevėžyje – Gražina ne tik mokėsi, bet ir skambino fortepijonu, mokėsi muzikos mokykloje, grojo akordeonu, akompanuodavo net dėstytojams.

1948 metų gegužę A. Ručienę, grįžtančią namo iš Panevėžio, kur lankė vaikus, pasivijo žinia apie tremiamą vyrą. Tąkart mama sugebėjo atitolinti lemtį. Kaip jai pavyko, niekas nekalbėjo – tuomet tyla buvo brangesnė už auksą.

Tremtin Ručius nubloškė 1949 metų trėmimas „Priboj“ („Bangų mūša“) – didžiausia masinio gyventojų trėmimo operacija Baltijos šalyse.

Gražina jau buvo baigusi gimnaziją Panevėžyje, mokėsi konservatorijoje Kaune, kai kovo 25-osios naktį pasigirdo beldimas. Jos adresą, spėjo, išdavė mamos kaimynė, pasiteiravusi, ar nereikia ko nors nuvežti dukrai Kaunan.

Kartu į tremtį iškeliavo ir devyniolikmetės muzikės palydovas džiaugsme bei varge – akordeonas „Hogner“, kurį raidėmis GRAŽINA bei skaičiais „1940“ buvo papuošęs pats Pupų Dėdė.

Tėvai Ručiai su trimis vaikais Ona, Antanu ir Elvyra buvo išvežti į Irkutsko sritį, Zimos gyvenvietę, Novočirkino kolūkį. Nors tėvo tremtinių sąraše nebuvo, šeimos jis nepaliko.

Gražina tremtį pasitiko viena – atskirta nuo namiškių.

Kelionė į Olchoną

„Pirmas mano susitikimas su Sibiru buvo Uralo kalnuose, kai pamačiau, kokio dydžio mūsų ešelonas. Tarp kalnų keletą akimirkų buvo aiškiai matyti, kaip rangėsi visa vagono gyvatė. Toks buvo pirmasis pamatymas...“

Antrasis Sibiro pamatymas G. Landsbergienei siejosi su gamta, kurią pamilo dar vaikystėje: mėgdavo sėdėti ir klausyti, kaip per Anykščių malūno užtvanką virsta vanduo.

„Kai privažiavome Omsko sritį, galvoju, Dieve, Dieve, kad tik čia nesustotų... Mano pusbrolis, daug vyresnis už mane, ištremtas caro laikais, buvo sakęs, kad tai baisiai nykus kraštas. Galvojau, kad tik nepaliktų mūsų čia, kur nei gojelio, nei medelio – tiesiog spaudžianti širdį nykuma. Pravažiavome. Dabar jau gerai – Novosibirsko sritis, ypač graži – Krasnojarsko. Krasnojarske, pirtyje, išvalė nuo parazitų, nors jų ir neturėjome – mūsų vagonas buvo labai švarus.“

Tremtinių išskirstymo punktas – Irkutskas. Irkutsko stoties patalpa, į kurią sugrūdo atvežtą ešeloną, tebuvo didelė, tuščia erdvė ir plikas cementas. Tremtinius darbams išsiskirstė į skirtingas vietas. Baikaliečius paėmė paskutinius – po kelių naktų.

Keliaujant sunkvežimiu per taigą, Gražinai pavogė akordeoną – didžiausią paguodą, turtą ir viltį (po dviejų mėnesių įvyks stebuklas – akordeonas grįš į savininkės rankas).

Atmintyje išliko ryškus nakvynės taigoje, pakeliui į Baikalo salą, paveikslas: didžiulis įduboje sukurtas laužas ir jo šilumos ieškantys sugulę tremtiniai. Taigos pavasario naktys – labai šaltos.

„Tamsa, medžiai – atrodo, kad kitoje planetoje esi, tokia juoduma! Aš ir dabar matau blyksintį laužą – jis degė smarkia liepsna, bet atšvaitai nyko grėsmingoje tamsoje.“

Pirmąsias tremties Velykas tremtiniai sutiko per taigą vežusiuose sunkvežimiuose.

Balandį Baikalas dar buvo sukaustytas, bet ledas jau tirpo.

Olchono salą pasiekusius tremtinius sugrūdo į didžiulį baraką, vienintelį salos pastatą žvejams. Sutalpino visus. Sienomis tapo paklodės. Paklodė – kambarys, kita paklodė – kitas kambarys.

Gražiną ir dar vieną tremtinę, Onutę, priėmė dvi dukras auginusių Degučių šeima, gavusi mažutę, bet atskirą gyvenamąją patalpą, žvejų namelį, naudojamą žiemos žvejybai.

Penki ar šeši narai, malkomis kūrenama krosnelė – geležinė buržuika, viduryje – staliukas. Skurdus ir ankštas tremtinių kambarys vakarais virsdavo pasisėdėjimų buveine.

Galynėjimasis su Baikalu

Olchono saloje devyniolikmetė muzikantė tapo žvejė.

„Aš paragavau tikrąją žvejybą“, – sakė G. Ručytė-Landsbergienė.

Žvejyba Baikale priminė vergų galerą. Valtyje – po du prie irklo. Gražiną su Vytautu Urbonu pasodino į pirmąją porą irklų.

„Labai svarbu, kaip mes, pirma pora, nustatydavome rimtą. Ir mums sekdavosi.“

G. Ručytė-Landsbergienė iki smulkmenų galėjo paaiškinti, kaip reikia užmesti kilometrinį tinklą, kaip padaryti „lavušką“ – gaudyklę žuvims – omuliui, sykui. Nesiguodė, kiek tokiai žvejybai reikia pastangų, jėgų, ištvermės – ir taip aišku. O kur dar stingdantis Baikalo vanduo ir pūslėmis, nuospaudomis nutrintos rankos... Beveik visus žvejus kankino reumatas.

Bet jaunystė – drąsi avantiūristė.

„Ekstremaliomis sąlygomis paišdykavome. Buvo didelis vėjas ir audra, o mes nutarėme valtele pasiplaukyti su savo pora Vytautu. Jis pasiėmęs lazdą vairavo gale, o aš irklavau. Buriatai stovėjo ir sakė: „Šita pora nesugrįš“. Ta pora rizikuodama nuplaukė gana toli. Paikystė, bet visiems pasigiriu, nes paskui mūsų berniukai tremtiniai norėjo pakartoti žygį, bet išlipo šlapiais kostiumais. Nepasisekė.“

Atmintyje buvo ryškus ir kitas „eksperimentas“ su Baikalu. Prasidėjo audra, žvejai grįžo neišmetę tinklo – skubėjo į krantą. Likusį ežere barkasą pradėjo semti.

„Reikia išsemti vandenį“, – savanorių ieškojo brigadininkas. Atsirado trys drąsuoliai, vienas iš jų – Gražina.

Stiprios audros supykdytas Baikalas nenorėjo leisti priplaukti, prisišvartuoti prie barkaso, nuplėšė kelias savanorių valtelės lentas. Vandenį vargais negalais pavyko išsemti, į krantą grįžo. Bet barkasas nakčia lūžo pusiau.

Po kiek laiko Baikalas į krantą grąžino nuskendusį tinklą – su žolėmis, su visais Baikalo turtais.

„Ilgai turėjome valyti, labai nemalonus darbas. Aš labai jautri šalčiui, man taip geldavo panages – iki širdies skausmo. Būdavo labai, labai šalta, bet negali bėgti prie laužo, kuris už poros kilometrų dega“, – prisiminė G. Ručytė-Landsbergienė.

Kiek pamąsčiusi, pridūrė: „Labai savotiškas bruožas, tikras žmogiškas elementas – kaip tu atlieki savo privalomą pareigą. Nes ne visi traukdavo pilna jėga, ir kai kam tekdavo pasistengti, kad tas tinklas visgi atsirastų krante. Ir negali pasakyti žmogui: dirbk kaip reikiant. Čia buvo sąžinės reikalas.“

Kartą jaunimą išsiuntė iškrauti druskos: gal 30 kilometrų plukdė pūkšiančiu kateriuku, šis, svaidomas bangų, pavojingai priartėdavo prie uolų.

Didelis molas, barža ir tonos druskos. Reikia leistis į triumą, prisikrauti druskos, nešti ir pilti į krantą. Nors vaikinai merginoms druskos pylė mažiau, nuo naštos ir nuovargio linko kojos. Prisigėręs druskos sunkus tapo ir pats maišas – tremtinė nutarė jį išsiplauti Baikale.

„Atsitūpiau ant molo ir skalaudama pliūkštelėjau į vandenį su visu tuo maišu ir visais drabužiais. Nieko, nesušalau, tik išsimaudžiau Baikale.“

Kitas prisiminimas – linksmesnis. Jaunimas jau ant denio, ne triume, traukia lietuviškas dainas. Balsai taip skardžiai skamba, kad atrodo, nuo lietuviškos jaunystės aidi visa sala.

Ašarų metas

G. Ručytės-Landsbergienės žvejyba tęsėsi apie porą mėnesių: jaunimas brigadininko pradėjo prašyti, kad muzikantę paleistų, kad tuščiai stovinčiame niūriame klube vyktų pasisėdėjimai.

Buriatas brigadininkas neskubėjo: tokios geros irkluotojos jis nepaleisiąs!

„Nuo irklavimo rankos buvo visai kitokios – žinoma, ne pianistiškos. Su mozoliais – kaip reikiant pritrintais mozoliais...“

Galiausiai brigadininkas nusileido: merginą pervedė dirbti į tinklų mezgyklą. Teko išsikraustyti ir iš tremtinių stovyklos. Chužyre apsigyveno pas rusaitę.

„Man buvo labai sunkus periodas. Verkdavau ir dieną, ir naktį. Pasijutau labai vieniša, atitolusi nuo visų draugų. Mes vis tiek išeidavome pasivaikščioti, jei galėdavome, ir pasisėdėdavome, arbatos kartu išgerdavome, visai kitas jausmas, kai esi šalia. Čia buvo labai liūdna.“

1949 metų liepos 11 dieną draugei Vidai Kučinskaitei į Lietuvą nusiminusi tremtinė rašė: „Jau seniai man pradėjo širdis šlubuot, kartais, kai irkluodavau, tai paskutines jėgas sukaupus, kvapo neatgaudavau. Pikta, kaip pasijunti blogai, ko gero, ir Lietuvos nebeteks pamatyt.“

Dieną tremtinė megzdavo ir taisydavo tinklus, vakarais grodavo. Atgautas akordeonas ne tik maitino, bet ir sugrąžino į muzikos pasaulį.

O koks garsiojo akordeono likimas?

„Sesutė su mama pardavė. Mamos pirktas buvo – jų teisė. Aš tada jau nebenaudojau, o sesutė norėjo mokytis, buvo sunku finansiškai. Akordeonas labai smarkiai buvo Sibire išnaudotas, dar kartą vogtas. Kai sesuo atrado, Pupų Dėdės raidžių jau nebebuvo.“

„Darbu manęs nepažeminsi!“

„Tremtis man susijusi su tam tikra gamtos užuovėja. Ji arba ramina, arba skaudina, arba dirgina. Kai pražydo „bagulnikai“ (laukiniai rododendrai) visas rožiniai violetinis krantas atrodė fantastiškai! Susipažinau su vėjais, kas yra barguzinas, kas tai – kalnų vėjas... Abu – staigūs ir bjaurus, juos ir atsimenu...“

Mistinė Olchono salos vieta – Šamano uola, turinti savo paslaptį – urvas yra kiaurai praeinamas siauručiu, tarsi išskaptuotu taku.

„Šita panelė nutarė prasieiti. Pasėdėjau toje lyg šamano meditacijos vietoje. Kai išlendi per urvą, labai gražiai atsiveria, atsidengia visas Baikalo ežeras. Sakydavo, kad moterims ten nereikia landžioti, bet nieko – buriatų Dievas manęs nenubaudė.“

Kai buvo leista susijungti tremtinių šeimoms, 1949 metų rudenį leidimą persikraustyti gavo ir Gražina Ručytė.

Šešiese ar septyniese, kateriu pasiekę krantą, per taigą išėjo pėsčiomis. Žingsniavo ilgai. Buvo gražus, spalvingas ruduo – kaip Lietuvoje.

„Turėjau mantos „labai daug„: „bačkutę“ bruknių uogienės, keturias „bonkas“ išlydytų nerpos taukų – jie išgelbėjo mano sesers gyvybę, ji sirgo pleuritu. Visi jau buvome „turtingi“, nešėmės, kas ką galėjome, daugiausia žuvies ir tų taukų, nes giminės daug blogiau gyveno. Mama su trimis vaikais nei bulvių turėjo, buvo labai skurdu...“

Apie 130 kilometrų įveikė pėsčiomis, 160 kilometrų iki Irkutsko – mašina. Nuo Irkutsko iki Zimos liko dar apie 260 kilometrų.

Tėvų namai – vėjo košiama trobelė aukštutiniame Novočirkine, nuo Zimos nutolusiame per 6 kilometrus. Čia tremtinė susidūrė su itin nemaloniu komendantu.

„Šitą panelę pamokinkite!“ – drėbtelėjo.

O panelė dar tebebuvo apsivilkusi lietuviškais drabužiais – labai gražiu, smetoninės medžiagos paltu.

Nuo naujųjų, 1950 metų, Gražina Ručytė turėjo tapti Zimos vidurinės mokyklos muzikos mokytoja. Iki tol laukė trys mėnesiai labai sunkaus darbo.

Komendantas siuntinėjo visur – pjauti medžių, kulti. Dienomis ir naktimis.

„Medžius mokėjau pjauti: su tėvu esame labai storą – dviese neapkabinome – maumedį vertę. Bet pjūklą naudojant reikia, kad judesiai atitiktų, tada nesunku dirbti. Mano su tėveliu ne visai sutiko... Jis sakydavo: nespausk, o man atrodė, kad nespaudžiu...“

Panelė nepasidavė: komendantui parodė, kaip galima darbą padaryti.

Kai gavo paliepimą išplauti mėšlu pritryptas piemenų ir šėrikų patalpas, pasidarė šarmo, pasiėmė kirvį, šluotražį ir atšveitė grindų lentas iki baltumo.

„Kai uždariau duris, išdidžiai pasakiau: darbu manęs nepažeminsi!“

1949 metų lapkričio 27 dieną į Lietuvą keliavo laiškas: „Norėčiau, kad galva būtų tuščia, kad nereiktų galvot. Sibiras, – kaip jis viską apvertė aukštyn kojom! Prakeikimas!“

Garbės raštas tremtinei

Po Naujųjų metų prasidėjo kitas gyvenimas – Zimos vidurinės muzikos muzikos mokytojos.

„Turėjau parengti šventinę programą. Tokie vargšai, pilki rusiukai, man taip norėjosi, kad jie džiaugsmą patirtų. Kaip jie stengėsi šokti visus lietuviškus „Kalvelius“, „Kubilus!“ – senoje nuotraukoje mokinukus rodė G. Ručytė-Landsbergienė.

Šokti muzikos mokytoja buvo išmokusi gimnazijoje Lietuvoje. Prisimena nuostatą: jei gimnazistai parengs programą, bus leidžiama daryti šokių vakarą. O šokių taip norėjosi!

Zimos mokinukai bandė išmokti judėti taip, kaip lietuviai, stengėsi dėti šokio žingsnius. Išmoko, bet kuo apsirengti koncertui? Lietuviškus šokius šokti su pionierių kaklaraiščiais? Ne! Ieškojo kuo vienodesnių sijonėlių ir baltų palaidinukių.

Praėjus metams ir keturiems mėnesiams po tremties, muzikos mokytoja gavo garbės raštą iš tarybinės valdžios. Irkutsko srities medžio apdirbimo pramonės profsąjungos komiteto garbės raštas skirtas „drg. G. Ručytei už gerą muzikinio vadovo darbą Zimos pionierių stovykloje 1950 m. vasaros sezonu“.

1950 metų rugsėjį G. Ručytei galiausiai pavyko išsiprašyti į Irkutską. Padedant geriems žmonėms (jų savo kelyje sutiko daug), išsipildė didysis noras – įstojo mokytis į Irkutsko muzikos mokyklą.

„Irkutske pirmučiausia turėjau sau duoną užsidirbti. Mano tėvai ne taip stipriai gyveno, truputį padėdavau broliui ir seseriai, kiek leido galimybės. Ir butą nuomavau, ir apsirengti reikėjo. Atvažiavau su lengvais čebatais – auliniais batukais, labai gražiais, specialiai pagal užsakymą padarytais, bet jie greit nebuvo naudojami – labai šalta. Viskuo turėjau apsirūpinti. Pradžioje, kai atvažiavau į Irkutską, valgiau duoną, pamirkytą į vandenį su druska. Bet nieko baisaus neatsitiko. Man darbą susirasti nebuvo niekada sunku, ir su vokaliniais ansambliais, ir su chorais, kartais šokiams grodavau iki trijų valandų nakties. Joks darbas nėra pažeminimas.“

Baigusi muzikos mokyklą Irkutske, G. Ručytė savo užsispyrimu, valia, pastangomis pasiekė dar vieną tikslą – įstojo į Sverdlovsko konservatoriją. Po trejų metų studijų surizikavo ir – pavyko: tapo Vilniaus konservatorijos studente. Buvo 1957-ieji. Po metų į Lietuvą grįžo ir tėvai.

Ručių name Kulbiuose gyvenęs kolūkio pirmininkas grįžusių tremtinių neįsileido.

„Mano tėveliai labai sunkiai išėjo, iki mirties neturėjo savo gyvenamosios vietos. Labai sudėtinga ir skaudi pabaiga. Ypač mama skaudžiai išgyveno – jie buvo kampininkai pilna šio žodžio prasme...“

Koncertmeisterės G. Ručytės ir jos vyro V. Landsbergio pastangos sovietmečiu du kartus gauti tėvams butą už savo pinigus buvo nesėkmingos – prašymai atmesti.

G. Ručytei-Landsbergienei reabilitavimo pažyma buvo išduota tik 1985 metais.

„Duok, Dieve“

Įgijusi aukštąjį išsilavinimą Lietuvos valstybinės konservatorijos Balio Dvariono klasėje, G. Ručytė-Landsbergienė buvo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterė, dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja, buvo Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, docentė, profesorė.

Surengė rečitalius su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte Lietuvoje ir užsienyje, įrašė 10 plokštelių.

1991 metais tapo V. Landsbergio fondo pirmininke. Rėmė įvairias medicinos programas.

G. Ručytei-Landsbergienei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.), apdovanota „Vilniaus garso“ premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.).

„Galiu dėkoti Dievui už gyvenimą“, – tai citata iš G. Ručytės-Landsbergienės siųsto laiško į Olchoną.

„Aš ir dabar tą patį galiu pasakyti“, – patvirtino buvusi tremtinė ir čia pat pasiteiravo, ar teko matyti filmą „Lūžis prie Baltijos“ (trijų dalių filmas apie Atgimimą, sumanytas ir prodiusuotas G. Ručytės-Landsbergienės, režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, 2013–2018).

„Tai yra Dievo dovana. Man labai brangi ši istorija, žmonių palaikymas, solidarumas. Dabar mes visai kitokie esame. Nors, sako, tarp jaunimo yra tokia jungtis. Duok, Dieve...“

Susitikus vėliau, G. Ručytė-Landsbergienė išsakė vieną norą: kad sulauktų sausio 9 dienos – dokumentinio filmo „Pirmininko diplomatija. Atkurtos Lietuvos kelias“ pristatymo. Noras išsipildė.