Fotografijos meistras – tarp žmonių

Fo­tog­ra­fi­jos meist­ras – tarp žmo­­nių

Sta­sys LIPS­­KIS

Ra­­šy­­to­­jas

Prieš ke­le­tą me­tų sa­vo gra­žią aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų su­kak­tį at­šven­tęs ži­no­mas žur­na­lis­tas, Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­kas, il­ga­me­tis Vil­niaus uni­ver­si­te­to pe­da­go­gas, dak­ta­ras Vir­gi­lijus Juo­da­kis iš­lei­do stam­bios apim­ties, puoš­niai at­spaus­din­tą at­si­mi­ni­mų kny­gą „Tarp žmo­nių. At­si­mi­ni­mai“ (320 psl.). Kad pa­sau­lį iš­vys­tų ši gra­ži kny­ga, pa­si­sten­gė bū­rys 1986 me­tų žur­na­lis­ti­kos ka­ted­ros dip­lo­man­tų, tarp ku­rių vi­sai Lie­tu­vai ge­rai ži­no­mi žmo­nės, to­kie kaip Ša­rū­nas Mar­čiu­lio­nis, Eg­lė Bu­če­ly­tė, Ne­mi­ra Pump­ric­kai­tė, Vla­das Ver­te­lis, Jus­tas Vin­cas Pa­lec­kis ir ki­ti. Bū­tent šio kur­so ku­ra­to­riu­mi ka­dai­se ir bu­vo kny­gos au­to­rius Vir­gi­li­jus Juo­da­kis.

V. Juo­da­kio at­si­mi­ni­mai – ne pir­mo­ji kny­ga V. Juo­da­kio kū­ry­bi­nė­je biog­ra­fi­jo­je. Daug lei­di­nių jis iš­lei­do apie Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­ją, fo­to­žur­na­lis­ti­kos rai­dą bei žan­rus, fo­to­re­por­te­rių gil­di­ją ir kt. Teo­ri­nėms fo­to­me­no pro­ble­moms kny­go­je skir­ta taip pat ne­ma­ža vie­tos, ta­čiau svar­biau­siais ak­cen­tais čia tam­pa tu­ri­nin­gas ir dra­ma­tiš­kas pa­ties au­to­riaus gy­ve­ni­mas.

Anks­ty­vai­siais vai­kys­tės me­tais V. Juo­da­kis kar­tu su tė­vais at­si­dū­rė trem­ty­je, iš ten sėk­min­gai pa­bė­go, grį­žo į Lie­tu­vą, ta­čiau KGB gniauž­tai 1957 me­tais vėl įsi­ka­bi­no į jau­nuo­lio gy­ve­ni­mą. Už ne­pa­gar­bą so­cia­liz­mo dog­moms Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­jos stu­den­tas bu­vo nu­teis­tas ir vėl nu­ke­lia­vo į trem­tį. Ir ko­kia li­ki­mo iro­ni­ja – jau­nuo­lis at­si­du­ria Mor­do­vi­jos la­ge­ry­je, bū­tent ta­me pa­čia­me, ku­ria­me 1944 me­tų rug­sė­jo 9 die­ną mi­rė jo tė­vas (sū­nus su ma­ma tuo me­tu bu­vo trem­ty­je Ko­mi­jo­je).

Skau­džiau­si pri­si­mi­ni­mai iš trem­čių grin­džia­mi ne tik sa­va at­min­ti­mi, o ir įdo­miai pa­teik­tais do­ku­men­ti­niais fak­tais, ku­riuos Vir­gi­li­jus Juo­da­kis kruopš­čiai su­rin­ko Lie­tu­vos ypa­tin­ga­ja­me ar­chy­ve.

Daug kny­gos pus­la­pių skir­ta pri­si­mi­ni­mams iš žur­na­lis­ti­nės Vir­gi­li­jaus Juo­da­kio veik­los. O dirb­ta daug kur – ir „Moks­lei­vio“ žur­na­le, ir „Jau­ni­mo gre­to­se“, ir Lie­tu­vos gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­te (pas gar­sų­jį Vik­to­rą Ber­gą – apie jį ir­gi pa­žer­ta daug pui­kių de­ta­lių). Vi­si žur­na­lis­ti­nės veik­los epi­zo­dai pa­ra­šy­ti su ryš­kia hu­mo­ris­ti­ne gai­da, juo­se daug iro­ni­jos, to­dėl mie­la ir ma­lo­nu juos skai­ty­ti.

„Man gy­ve­ni­me daug pa­dė­jo ge­ri žmo­nės“, – at­vi­rai pri­si­pa­žįs­ta kny­gos au­to­rius. Tarp tų ge­ro žo­džio nu­si­pel­niu­sių žmo­nių – kom­po­zi­to­rius Ba­lys Dva­rio­nas, žur­na­lis­tai Jo­nas Bu­lo­ta ir Vy­tau­tas Žei­man­tas, Jo­nas Ka­ro­sas ir Vik­to­ras Liu­bo­mi­ras Žei­man­tas, Ri­man­tas Bud­rys ir Vy­tau­tas Mi­se­vi­čius, ra­šy­to­jai Vy­tau­tas Bub­nys ir An­ta­nas Dri­lin­ga... Kiek­vie­nam ge­ra­da­riui – vėl pra­smin­gi epi­zo­dai, įsi­min­ti­nos me­ni­nės de­ta­lės.

„Me­tai bė­ga, jau į de­vin­tą de­šim­tį įbri­dau, – ra­šo V. Juo­da­kis. – Svei­ka­ta ne į jau­nys­tės die­nas žval­go­si. So­dus per­ra­šiau vai­kams. Anks­čiau jie man sa­kė – tė­vai, pri­skink uo­gy­čių ir at­vežk. Da­bar aš sa­kau – pri­skin­ki­te ir at­vež­ki­te.“ Kny­gos au­to­rius skai­ty­to­jams at­vi­rai pa­sa­ko­ja ir apie sa­vo šei­mą, vai­kus ir anū­kus. Tai su­tei­kia kny­gai daug šil­tu­mo, jau­ku­mo.

Kny­gos pa­bai­gos žo­dy­je Vir­gi­li­jus Juo­da­kis ra­šo: „Kar­tą kaž­kas ma­nęs pa­klau­sė, ko­dėl ir kam aš vi­sa tai čia ra­šau? Pa­si­guos­ti ar pa­si­gir­ti no­riu? Nei vie­na, nei ki­ta. Vis­ką krū­von su­ve­dus, tei­sin­giau­sias at­sa­ky­mas su­si­lip­dė toks – sa­vo vai­kams ra­šau. Tau­ta pri­va­lo ži­no­ti sa­vo is­to­ri­ją, o kiek­vie­nas pa­vie­nis žmo­gus tu­ri ži­no­ti, ko­kį gy­ve­ni­mo ke­lią nu­pė­di­no jo tė­vai. Ši die­na sta­to­ma iš va­ka­rykš­tės pa­tir­ties. Ry­to­jaus sta­ty­ba neap­sieis be šios die­nos pa­tir­ties.“ Bet šį kuk­lų au­to­riaus žo­dį no­rė­tu­me ge­ro­kai pra­plės­ti – at­si­mi­ni­mų kny­ga „Tarp žmo­nių“ skir­ta ne vien sa­vo at­ža­loms, o ir pla­čia­jam skai­ty­to­jų ra­tui – čia ryš­kiais vaiz­dais ve­ria­si ir lie­tu­vių trem­čių is­to­ri­ja, ir Lie­tu­vos žur­na­lis­ti­kos ke­lias, ir pra­smin­gos šei­my­ni­nio gy­ve­ni­mo pa­mo­kos, ir ne­ma­žą mo­ra­li­nę ver­tę tu­rin­tys žmo­nių kas­die­nio bend­ra­vi­mo epi­zo­dai.

Ir dar – kny­ga pa­vyz­din­gai iš­leis­ta, dė­me­sį pa­trau­kia nu­ske­nuo­ti žur­na­lis­ti­nių re­por­ta­žų pus­la­piai, tai nau­jas žo­dis lei­dy­bo­je.

Sta­sys LIPS­­KIS