
Naujausios
Fotoesė Romualdui Ozolui
Tik ką minėjome Lietuvos Sąjūdžio ir „Atgimimo“ trisdešimtmetį. Vienas ryškiausių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrėjų Romualdas Ozolas, kurio 80-metį minime, yra Šiaulių, tiksliau, Bazilionų, žemės sūnus.
Iškilus Lietuvos humanistas, moralinis autoritetas. Pirmojo Sąjūdžio seimo tarybos lyderis. Nepriklausomybės Akto signataras. Vyriausybės vicepremjeras. Minėto „Atgimimo“ redaktorius. Turėjęs daugybę pareigų, bet dar daugiau įsipareigojimų Lietuvai. Kuklus ir šiltas Žmogus. Be saiko darbštus. Todėl užteko jėgų ir laiko parašyti 20 knygų.
Platesniam žmonių ratui mažai žinoma, kad R. Ozolui studijuojant Vilniaus universitete, o ir vėliau jau dėstant šioje Alma Mater, jo publikacijose žvilgsnis krypo į fotografiją. Neatsitiktinai nuo 1978 metų R. Ozolas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos kritikų sekcijos narys, o nuo 1997 metų – Garbės narys. Jo pastangomis atnaujinta almanacho „Lietuvos fotografija“ leidyba.
Daug tekstų apie fotografiją randame R. Ozolo leidiniuose „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Skaitykime R. Ozolą, nes jam priklauso šie žodžiai: „Ką daryti, kaip neprarasti sugebėjimo pro gyvenimo bjaurastį įžvelgti pasaulio grožį?“
Jo siela iš dausų moko mus gyventi.
Ričardas DAILIDĖ
Ričardo DAILIDĖS nuotr.
Romualdas Ozolas tarp pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo dalyvių. 1988 metų spalio 23 diena.
Romualdas Ozolas fotomenininkų seminare Nidoje. 1983 metai.
Romualdas Ozolas Knygų mugėje. 1985 metai.
Stasio Šalkauskio premijos laureatai Arvydas Žygas (1958–2011) ir Romualdas Ozolas Šiauliuose.
Trispalvės pakėlimas Gedimino bokšte. Priekyje (kairėje) Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993), šalia, dešinėje, Vytautas Landsbergis. 1988 metai.