\"Fo­tog­ra­fi­ja man – už­slėp­tų jaus­mų šif­ruo­tė“

"Fotografija man – užslėptų jausmų šifruotė“

Taip savo mėgstamą užsiėmimą apibūdina jau du dešimtmečius fotografuojantis Žydrūnas BUDZINAUSKAS. Šiuo metu jis – „Naisių vasaros“ serialo ir Naisių teatro fotografas, Naisių vasaros teatro ir bendruomenės kultūros rūmų vadovas, Naisių jaunimo klubo prezidentas

- Žydrūnai, fotografuoji nuo šeštos klasės –  1995 metų. Jau du dešimtmečius. Kas tau yra fotografija? Galimybė išreikšti save, pažinti pasaulį, atverti akis kitiems ir parodyti tai, ko jie nepamato?

- Fotografija man – tai atsipalaidavimas, išraiškos priemonė. Manau, fotografija – tai patirto jausmo perteikimas žiūrovams. Užslėptų jausmų šifruotė. O ar tai pavyksta man? Manau, taip. Malonu matyti, kai sustoja prie mano nuotraukos ir analizuoja, bando iššifruoti pateiktą vaizdą.

- Dažnai šiauliečiai ir Šiaulių rajono gyventojai Tave mato su fotoaparatu šventėse, renginiuose. Ką labiausiai patinka fotografuoti ir kodėl?

- Kiekvienas įvykis – tai istorija. Aš stengiuosi užfiksuoti ir kartu praleidžiu turiningai laiką. Mūsų atmintis nėra amžina. Mes negalėtumėm po dešimt ar dvidešimt metų tiksliai papasakoti, kas mus aplinkui supo. Viskas sparčiai keičiasi. O užfiksuotas vaizdas fotografijoje – tai amžinas sustojęs laikas.

Ką man patinka fotografuoti? Manau, kad gamtą, nes gamta irgi turi savo laiką, kaip ir mes. Tik gamtos laikas kitoks. Jis nepaprastai trapus ir skirtingas.

Renginiai. Kaip sakoma, kad gyvenimas suveda į vieną krūvą visus. Neseniai teko peržiūrėti archyvus. Kodėl? Pamačiau vieną žmogų, kuris labai panašus į tą, kurį fotografavau gal prieš dešimt metų viename renginyje. Ir, pasirodo, kad tai tas pats asmuo. Dar seniau buvusius savo kaimynus nustebinau jų studentavimo laikų nuotrauka, kurioje jie buvo užfiksuoti. Kai parodžiau, pradėjo spėlioti, kiek metų jiems buvo ir kur buvo. Atrodo, kartais nereikšmingas kadras gali pradžiuginti kitus.

Kodėl fotografuoju? Banaliai nuskambės, bet manau – tai svarbiausias dalykas ir yra – patinka. Juk nedarai, kas tau nepatinka. Patinka ieškoti, atrasti tai, ko dar neturi. Fotografijoje nėra lengva atrasti tai, kas tave pripažintų. Tam reikia noro, noro ieškoti, bandyti, nebijoti eksperimentuoti.

- Dabar fotografuoti labai paprasta: nustatai autorežimą – ir spaudyk mygtuką. Kartais, žiūrėk, kas nors netikėto ir pavyksta... Koks Tavo požiūris į tokį fotografijos „suklestėjimą“?

- Aš pats pradėjau nuo automatinio režimo, nes tais laikais dar skaitmeninių fotoaparatų nebuvo. Tik juostiniai – muilinukai. Visi pradeda nuo autorežimo. Po to mokosi fotografuoti su manualu. (Manulas – lot. manualis – rankinis. Čia – rankinis nustatymas – V. K. past.). Man taip buvo, kai įsigijau pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą. Pradžioje autorežimas ir po truputėlį perėjau į manualo režimą.

Kartais ir dabar tenka autorežimu fotografuoti, nes kai pamatau kadrą, kuris bus tik trumpalaikis ir nėra laiko nusistatyti kito režimo. Mano pastebėjimu, saulėlydžiai gana dažnai būna gražesni ir ryškesni fotografuojant autorežimu.

Klestėjimas labiau populiarus buitiniam fotografavimui. Juk šiais laikais dauguma gali sau leisti nusipirkti skaitmeninį fotoaparatą. Kartais tenka sutikti žmonių, kurie turi nusipirkę veidrodinį fotoaparatą ir fotografuoja tik autorežimu. Iš dalies juokinga, kai nusiperka tik pasipuikavimui, nes dažnai paklausia, ką reiškia M, AV, TV , B režimai. Kai išaiškinu, tai nusprendžia toliau fotografuoti autorežimu. Žodžiu, daiktas nusipirktas dėl mados ir pasipuikavimo...

- Fotografija yra kūryba. Koks Tavo kūrybos procesas? Iš anksto pasirengi, apgalvoji, suplanuoji, netgi parežisuoji ar tiesiog – gaudai netikėtą akimirką?

Nemanau, kad fotografija yra vien tik kūryba. Kūryba yra tai, kas mus supa – žmonės, aplinka, gamta. Tai jie sukuria kūrybą, nors tai atrodo jiems eilinė dienos rutina: skubėjimas, pasikalbėjimai, bėgimas nuo artėjančio lietaus ir t.t.

Visas pasiruošimas yra toks – noras,  įkrautas akumuliatorius –  ir pirmyn. Kai kuriems momentams reikia pasiruošimo. Pavyzdžiui, naktinė fotografija. Įrangą ir aprangą turi susiruošti ir apsižiūrėti, ar nieko nepalikai. Kartais sugalvoju, kad šiandieną fotografuosiu skėčius, batus, paukščius ir t.t. Bet, tiesą pasakius, tai būna labai retai.

Surežisavimas... Tai labiau pakvimpa netikrove, kiču. Nemėgstu aš to. Nors kartais gamtoje esi priverstas parežisuoti, pašalinti, kas trukdo.

O netikėta akimirka dažniausiai būna ta, kai tingiu, arba nėra paruošta aparatūra. Ir tada matau, bet...

Klausinėjo Vytautas KIRKUTIS