FASADŲ DEKORAS TAPYBA:

Ma­ty­da­mi, kaip ru­de­niop ke­li mies­to fa­sa­dai pa­si­puo­šė ta­py­bos dar­bais, mes, šiau­lie­čiai, tu­ri­me džiaug­tis ir di­džiuo­tis. Dau­ge­lis spe­cia­lis­tų už­mir­šo, kad sa­vo lai­ku Šiau­liai bu­vo ke­lių es­te­ti­nių pro­ce­sų pra­di­nin­ku ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­so­je So­vie­ti­jo­je. Esa­me pio­nie­riai ne tik Vil­niaus pės­čių­jų gat­ve, bei jos tū­ri­nės rek­la­mos komp­lek­su (“Kregždės”, “Rublis”, “Superkopūstas”, “Va­le­ri­jo­no katinai”, “Knygos”, “Vėžys”...) ku­rio da­lis ele­men­tų iš­li­ko bul­va­re. Esa­me ir mies­to fa­sa­dų komp­lek­si­nio de­ko­ra­vi­mo pra­di­nin­kai.

FA­SA­DŲ DE­KO­RAS TA­PY­BA:

mes bu­vo­me pra­di­nin­kai!

Iš anų lai­kų iš­li­ko są­ra­šė­lis šio žan­ro kū­ri­nė­lių, krū­ve­lė nuo­trau­kų ir gal ko­kie du-trys pa­mes­ti­nu­kai gat­vė­se, šian­dien ta­pę ne­ma­to­ma kas­die­ny­bės da­li­mi. Dar te­be­gy­vi ano laik­me­čio šiau­lie­čiai, ku­rių jau­nys­tė švie­tė stu­den­tų kū­ri­nė­liais mies­te, o šiau­lie­tiš­ko­jo pa­trio­tiz­mo dai­gus, pa­sė­tus anais lai­kais, dar ir da­bar sa­vy­je te­be­ne­šio­ja­me. Laik­me­tis įga­lio­jo pa­pa­sa­ko­ti ir apie tai...

ŠIAU­LIAI NE­TU­RI SE­NA­MIES­ČIO

Niū­rus po­ka­rio mies­to at­sta­ty­mas, pa­sku­bo­mis su­re­mon­tuo­ti pa­sta­tai ga­tvių iš­klo­ti­nes pa­da­rė konglo­meratais, kur tar­pu­sa­vy­je lie­tėsi įvai­rių dy­džių ir sti­lis­ti­kos pa­sta­tai. Jų sa­vi­nin­ku bu­vo vals­ty­bė, tiks­liau, ke­lios pa­sta­tų eksp­loa­ta­vi­mo organiza­cijos, iš ku­rių di­džiau­sio­ji bu­vo Šiau­lių m. Bu­tų ūkio val­dy­ba, ku­riai pri­klau­sė apie 80% vi­sų cent­ro pa­sta­tų.

Sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Vyk­do­ma­sis komi­tetas įpa­rei­go­jo konk­re­čias mies­to įmo­nes sa­vo lė­šo­mis ir dar­bo jė­ga tų pa­sta­tų fa­sa­dus su­remontuoti, nu­da­žy­ti. Anuo­me­ti­nės fa­sa­dų da­žy­mo spal­vos ir me­džia­gos bu­vo iš­ties skur­džios: bal­ta – tai kal­kės, gel­to­na – sta­ty­bi­nė och­ra, ro­ži­nė – gele­žies su­ri­kas, pil­ka – ce­men­tas, tam­siai pil­ka – sta­ty­bi­niai suo­džiai. Ir vis­kas! Šio tra­di­ci­nio rin­ki­nio už­te­ko sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je mies­te su­kur­ti švie­žu­mo įspū­dį, komp­lek­siš­kai nu­da­žius cent­rą vie­nu me­tu.

Tuo pa­čiu ypu kai ku­rio­se mies­to cent­ro pa­sta­tų plokš­tu­mo­se at­si­ra­do ir „vaiz­di­nės agi­ta­ci­jos pa­no“, nu­ta­py­ti ant tin­ko, nes ki­taip tą pro­ce­są va­din­ti bu­vo ne­tiks­lin­ga, anuo­met ne­tgi pa­vo­jin­ga.

Spe­cia­lis­tų ne­rei­kė­jo ieš­ko­ti sve­tur. Tu­rė­jo­me Šiau­lių Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Pie­ši­mo ir brai­žy­bos fa­kul­te­to stu­den­tus, ga­bius ir jau­nat­viš­ku en­tu­ziaz­mu de­gan­čius jaunuo­lius. Dar­bas ant pa­sto­lių bu­vo pui­ki pro­fe­si­nė pra­kti­ka, o jų kū­ri­niai, su­kur­ti su iš­mo­ne ir hu­mo­ru, dar il­gai spin­du­lia­vo jau­nys­te. Jie su­tei­kė mies­tui to ne­pa­kar­to­ja­mo ža­ve­sio, ko ne­bū­tų ga­lė­ję su­kur­ti profe­sionalai.

Štai to laik­me­čio są­ra­šė­lis, įdo­mus ne tik mu­zie­ji­nin­kams:

1. „GAM­TA, ME­DŽIOK­LĖ, ŽŪK­LĖ“. Iliu­zo­ri­nė ta­py­ba ant Vil­niaus g. 170 pa­sta­to ak­la­sie­nės. Alie­jus. Au­toriai – stud. R. Ni­ča­jus ir A. Mo­sie­jus, diz. – ViP, 1975 m. Nu­ny­ko ~1979 m.;

2. „BUL­VA­RO PERS­PEK­TY­VA“. Iliu­zo­ri­nė ta­py­ba ant Vil­niaus g. 255 pa­sta­to ak­la­sie­nės. Alie­jus. Aut. Ri­čar­das Ni­ča­jus, 1977 m. Nu­ny­ko ~2014 m.

3. „VAI­KAI, BŪ­KI­TE AT­SAR­GŪS!“ Sie­ni­nis pa­no ant Že­mai­tės g. 60 pa­sta­to ak­la­sie­nės. Alie­jus. Aut. stud. Sau­lius Kuz­ma. 1977 m. Nu­ny­ko ~1989 m.;

4. SA­NI­TA­RI­NIO ŠVIE­TI­MO NA­MŲ PAS­TA­TO DE­KO­RAS. Iliu­zo­ri­nė ta­py­ba Ge­gu­žės 1-osios (dab. Va­sa­rio 16-osios) g. 49 fa­sa­de. Ju­gos­la­viš­ki fa­sa­di­niai da­žai „Sin­te­fa­sas“. Au­to­rius Sta­sys Ga­ba­lis, diz. ViP, 1978 m.;

5. „MES – MIES­TO ŠEI­MI­NIN­KAI“. De­ko­ra­ty­vi­nis pa­no P. Cvir­kos g. gy­ve­na­mo­jo na­mo ak­la­sie­nė­je. „Sin­te­fa­sas“. Aut. Al­gis Mi­la­šaus­kas, 1985 m.

6. „RŪ­TA“. Su­perg­ra­fi­ka pa­sta­to Le­ni­no g. 133 fa­sa­de, sal­dai­nių fab­ri­ko rek­la­ma. Alie­jus. Aut. Ge­di­mi­nas Ta­mo­šiū­nas, 1979 m. Nu­ny­ko ~1993 m.;

7. „SPAR­NUO­TAS ŽMO­GUS — SPAR­NUO­TAS LAIŠ­KAS“. „Ae­rof­lo­to“ rek­la­ma Vil­niaus 215 fa­sa­de. „Sin­te­fa­sas“. Aut. diz. R. Skač­kaus­kas ir diz. ViP. 1978 m. Nu­ny­ko ~1986 m.;

8. „BATAS”. Ava­ly­nės atel­jė rek­la­ma Ge­gu­žės 1-osios (dab. Va­sa­rio 16-osios) g. 55 fasa­de. „Sin­te­fa­sas“. Aut. Sau­lius Kuz­ma, , 1986 m. Nu­ny­ko ~2000 m.;

9. „SA­KA­LO AŠT­RI AKIS...“, fo­toa­tel­jė rek­la­ma Ge­gu­žės 1-osios (dab. Va­sa­rio 16-osios) g. 57 fa­sa­de. „Sin­te­fa­sas“. Aut. Sau­lius Kuz­ma, ~1980 m.;

10. „TIT­NA­GAS“. Ta­py­bi­nė rek­la­ma Ge­gu­žės 1-osios (dab. Va­sa­rio 16-osios) g. 52 pa­sta­to fa­sa­de. „Sin­te­fa­sas“. Aut. Sta­sys Ga­ba­lis, diz. ViP 1979 m. Nu­ny­ko ~1995 m.;

11. „KVA­PAI“. Vil­niaus g. 170 fa­sa­do su­perg­ra­fi­ka. „Sin­te­fa­sas“, Aut. R. Ni­ča­jus ir A. Jan­kaus­kas, 1980 m. Nu­ny­ko ~1982 m., ren­giant „Laiko” ki­no teat­rą;

12. „VA­LE­RI­JO­NAS – GE­RIAU­SIAS DRAU­GAS NE­LAI­MĖ­JE“. Vais­ti­nės rek­la­ma. Vil­niaus g. 173. „Sin­te­fa­sas“. Aut, Al­gis Mi­la­šaus­kas, diz. ViP, 1982 m.; Nu­ny­ko ~1989 m.;

13. „SA­VAS KAI­LIS BRAN­GIAU UŽ SVE­TI­MĄ!“. Kai­lių sa­lo­no rek­la­ma. Vil­niaus g. 257a., ak­la­sie­nė­je. „Sin­te­fa­sas“. Aut. Al­gis Mi­la­šaus­kas, 1983 m. Nu­ny­ko ~1993 m.;

14. „KEPYKLA–TEŠLA“. De­ko­ra­ty­vi­nis sie­ni­nės ta­py­bos pa­no A. Klei­ne­rio (dab. Tra­kų) g. 38 pa­sta­to fa­sa­de. „Sin­te­fa­sas“. Aut. Al­gis Mi­la­šaus­kas, diz, ViP, 1985 m. Nu­ny­ko ~2002 m.;

15. „KREX, PEX, FEX, S...“. Pro­pa­gan­di­nis sie­ni­nės ta­py­bos pa­no V. Le­ni­no (dab. Til­žės) g. 118 na­mo ak­la­sie­nė­je. „Sintefasas”. Aut. Sau­lius Kuz­ma, 1986 m. Nu­ny­ko ~1997 m.;

16. „ŠIAU­LIŲ EKS­KUR­SI­JŲ BIU­RAS KVIE­ČIA!“ Pa­no ant tin­ko pa­sta­to Le­ni­no (dab. Til­žės) g. 110 ak­la­sie­nė­je. „Sin­te­fa­sas“. Aut. Al­gis Mi­la­šaus­kas, 1986 m. Nu­ny­ko ~1996 m.;

17. „KUM­PIS“, mė­sos par­duo­tu­vės rek­la­ma. Vil­niaus g. 215. Ta­py­ba alie­ju­mi, ka­li­nė­tas aliu­minis, ema­li­niai da­žai. Au­to­rė Da­lia Rim­džiū­tė, diz. ViP, 1975 m. Nu­ny­ko ~1985 m.;

18. „JUS KVIE­ČIA TO­LI­MŲ KE­LIO­NIŲ MŪ­ZA“. Pro­pa­gan­di­nis pa­no ge­le­žin­ke­lio te­ma­ti­ka pa­sta­to ak­la­sie­nė­je ša­lia Ge­le­žin­ke­lio sto­ties. „Sintefasas”. Aut. Sau­lius Kuz­ma, ~1986 m. Nu­ny­ko ~1997 m.;

Mo­ra­las: ideo­lo­gi­jos atei­na ir nuei­na, o anek­do­tai pa­si­lie­ka

Apie kiek­vie­ną iš tų dar­bų at­si­ra­do pa­sa­ko­ji­mų, at­si­ti­ki­mų, per­pa­sa­ko­ji­mų, mies­to pa­ska­lų. Jie apau­go folk­lo­ru, da­rė­si dar supranta­mesni, įgi­jo įvai­rių pra­smių. Ke­lias is­to­ri­jas pa­pa­sa­ko­siu, bet ar­tis­tų pa­var­des nu­ty­lė­siu. Dau­gu­ma tų vei­kė­jų, ma­ny­je ma­tė di­zai­ne­rį, tų pro­ce­sų au­to­rių ir or­ga­ni­za­to­rių, ta­čiau ne­pas­te­bė­da­vo, kad aš – ir kraš­to­ty­ri­nin­kas!

„GAM­TA, ME­DŽIOK­LĖ, ŽŪK­LĖ“ (1)

Tai bu­vo be­ne vie­nas iš pir­mų­jų iliu­zo­ri­nės ta­py­bos ak­cen­tų vi­so­je Ta­ry­bų Są­jun­go­je. Šiau­lių Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to tre­čia­kur­sis Ri­čardas Ni­ča­jus pui­kiai per­tei­kė ano laik­me­čio dva­sią ir sar­kaz­mą. Ak­la­sie­nė­je, ku­ri vė­liau bu­vo už­sta­ty­ta re­konst­ruo­jant ki­no teat­rą „Lai­kas“. Au­to­rius pa­vaiz­da­vo tris ati­da­ry­tus lan­gus, už ku­rių vy­ko gy­ve­ni­mas. Iš vir­šu­ti­nio­jo iš­lin­du­si ran­ka bars­tė tru­pi­niu­kus paukš­čiams, kai­ria­ja­me – lai­mę ne­šan­tis ait­va­ras, o de­ši­nia­ja­me lan­ge sto­vė­jo du drau­gu: me­džio­to­jas ir jo šuo. Abu rim­ti, abu su me­da­liais, nes me­da­liais vi­sa­da puoš­da­vo­si Di­džio­jo Tė­vy­nės ka­ro da­ly­viai ir re­vo­liu­ci­nio ju­dė­ji­mo ve­te­ra­nai.

Tarp ant­ro­jo aukš­to lan­gų ka­bė­jo nu­pieš­ta džio­vi­na­mų žu­vų kir­bi­nė, su še­šė­liu nuo jos. Ypač na­tū­ra­lis­tiš­kai ši kir­bi­nė at­ro­dy­da­vo prie­temoje, ap­švies­ta ša­lia sto­vė­ju­sio švies­tu­vo. Po mies­tą be­ne po­rą me­tų slan­kio­jo pa­sa­ko­ji­mas, kaip po­ra gir­tuok­lė­lių, pa­ma­tę neaukš­tai ka­ban­čias žu­vis, nu­ta­rė jas kar­ti­mi nu­muš­ti ir su­si­rink­ti. Il­gai ir kant­riai kar­ti­mi try­nė sie­ną, kol su­pra­to, kad ta­po iliu­zo­ri­nės ap­ga­vys­tės au­ko­mis. Vė­liau pa­tys ki­ken­da­mi pa­si­pa­sa­ko­jo to­kiems pat drau­gams, taip ir iš­pli­to pa­sa­ko­ji­mai po mies­tą.

XX a. pra­džios šrif­tas bu­vo pa­si­rink­tas neat­si­tik­ti­nai. Jis de­rė­jo prie „smeto­niškos“ ar­chi­tek­tū­ros, su­tei­kė pa­sta­tui tar­pu­ka­rio nos­tal­gi­jos, drau­džiamos ir bau­džia­mos so­viet­me­čiu. Ir nuo­tai­ka su­kur­ta, ir ideo­lo­giš­kai „pri­si­ka­bin­ti“ ne­įmanoma: ofi­cia­lio­se KP ko­mi­te­to ata­skai­to­se šis kū­ri­nys bu­vo įvar­din­tas kaip „vaiz­di­nės agi­ta­ci­jos ak­cen­tas gam­to­sau­gi­ne te­ma­ti­ka“, nes tik po šia prie­dan­ga bu­vo įma­no­ma le­ga­liai at­lik­ti mies­to de­ko­ro dar­bus, ko­re­guo­ti me­ni­nį įvaiz­dį, nuo­tai­ką.

Fo­to A. Mus­nec­kio.

.......................................................................................................

SAN. ŠVIE­TI­MO FA­SA­DAS (4) – te­be­gy­vas, nors api­blu­kęs

Tūks­tan­čiai to­kių mū­ri­nu­kų, at­sto­vau­jan­čių su­vel­tą ar­chi­tek­tū­ri­nę sti­lis­ti­ką, te­be­tu­pi mū­sų mies­tuo­se, mies­tu­kuo­se. Anuo­me­ti­nių ka­rų, gais­rų nu­bu­čiuo­ti, ke­lių kar­tų sta­ty­bi­nin­kų per­re­mon­tuo­ti, jie – be­veidžiai sa­vo pil­ku­mu. Toks vaiz­das nie­kuo­met ne­su­kels klau­si­mų nei es­te­tams, nei poe­tams, nei iš­mi­ru­siems ta­ry­bi­niams ideo­lo­gams, nei „krū­tiems“ ka­pi­ta­lis­ti­niams laik­raš­ti­nin­kams.

Šio pa­sta­to fa­sa­do de­ko­ra­vi­mas su­ta­po su 1978 m. įvy­ku­sia jo re­konst­ruk­ci­ja. Tuo­met bu­vo įkur­ti „Sa­ni­ta­ri­nio švie­ti­mo na­mai“, gi fa­sa­do de­ko­rą do­ku­men­tai pa­va­di­no „vaiz­di­nės agi­ta­ci­jos pa­no svei­ka­tos ap­sau­gos te­ma­ti­ka“, – apie ano laik­me­čio po­li­ti­nę poe­zi­ją jau esa­me šne­kė­ję...

Sta­sio Ga­ba­lio su­ma­ny­mas – neiš­vaiz­dų mū­ro na­mą pa­da­ry­ti „gra­žų“, ak­la­sie­nė­je nu­pie­šiant nau­jus lan­gus, pi­liast­rus, ly­gias tar­pu­lan­gių plokš­tu­mas de­ko­ruo­jant ta­py­ta fak­tū­ra. Au­to­rius ne­blo­gai su­si­tvar­kė su už­duo­ti­mi. Iki šiol mes šį pa­sta­tą su­vo­kia­me klaidin­gai, ma­to­me vien jo de­ko­rą, mas­kuo­jan­tį „nor­ma­lų ir kuk­lų“ tik­rą­jį fa­sa­dą, toks iliu­zo­ri­nės ta­py­bos įspū­dis.

Ra­si­me ir bui­ti­nio sar­kaz­mo. Ak­la­sie­nė­je iš­ta­py­tos du­rys jau už­kal­tos, o ant jų pri­seg­tas po­pier­ga­lis, ne­la­bai raš­tin­ga ūk­ve­džio ran­ka iš­ke­ver­zo­tas: „Įė­ji­mas iš kie­mo pu­sės“. Žiū­ro­vas, pa­ts raš­te­lį „at­ra­dęs“, ne­ju­čio­mis tam­pa au­to­riaus įtai­gos au­ka, mies­to sim­pa­ti­ku.

Kul­tū­rin­gas žmo­gus nie­ka­da ki­tam ne­da­rys to, ko jį iš­mo­kė gy­ve­ni­mas.

.......................................................................................................

„TIT­NA­GAS“ (10)

Prieš­ka­ri­nei „Tit­na­go“ spaus­tu­vei, gy­va­vu­siai to­je pa­čio­je vie­to­je ir apie 1963-uo­sius su­lau­ku­siai ka­pi­ta­li­nio re­mon­to, sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je atė­jo lai­kas, kai bu­vo pa­ste­bė­ta jos stra­te­gi­nė vie­ta – do­mi­na­vi­mas gar­bio­je Va­sa­rio 16-osios ir Tra­kų g. san­kir­to­je. O jei ją de­ko­ra­vus ti­pog­ra­fi­nė­mis kli­šė­mis ir šrif­tais, ku­riuos ji vie­nin­te­lė res­pub­li­ko­je te­be­tu­rė­jo neiš­ne­šio­tus, ne­susp­rog­din­tus, neiš­vog­tus? Juk „Tit­na­go“ spaus­tu­vė­je daug ge­rų ir pa­žan­gių kny­gų bu­vo at­spaus­din­ta, laik­raš­čių.

Nu­ta­rė­me ti­pog­ra­fi­ne ma­nie­ra de­ko­ruo­ti ti­pi­nio sta­ti­nio tar­pu­lan­gių plokš­tu­mas. Prieš­ka­rio šrif­tas bei iš­pil­dy­mo ma­nie­ra neiš­raiš­kin­gam po­ka­rio pa­sta­tui su­tei­kė „sme­to­niš­kos“ dva­sios. Bud­ru­sis LKP Šiau­lių mies­to ko­mi­te­tas ope­ra­ty­viai rea­ga­vo ir į se­no­vi­nį „Tit­na­go“ fir­mos ženk­lą, ir į pa­gar­sin­tą spaus­tu­vės įkū­ri­mo da­tą – 1923 me­tus: ar tik ne „sme­to­niš­kos“ Lie­tu­vos pro­pa­gan­da!?

Bu­vo paaiš­kin­ta, kad emb­le­ma me­na pa­žan­gius žmo­nes, „Kul­tū­ros“ bend­ri­ją, ku­ri anais lai­kais „Tit­na­ge“ spaus­di­no lais­va­ma­nių li­te­ra­tū­rą, kad „tuo­met tai bu­vo la­bai la­bai pro­gre­sy­vu“ Tą tik ir te­me­na ši da­ta. Ga­vęs iš­sa­mią in­for­ma­ci­ją, LKP ko­mi­te­tas at­sto­jo.

Už­tat ru­siš­ką šrif­tą prieš de­šimt me­tų vie­na li­tua­nis­tė pa­ste­bė­jo. To­dėl vi­są fa­sa­dą ly­giai nu­da­žė­me. Es­te­tiš­ka ir pil­ka, nors spal­va – bal­ta.

...................................................................................................................................

„TEŠLA–KEPYKLA“ (14)

Tai – vie­nas iš gra­žiau­sių de­ko­ra­ty­vi­nių pa­no, at­lik­tų „Sin­te­fa­su“. Su au­to­riu­mi Al­gir­du Mi­la­šaus­ku net pen­kio­li­ka kar­tų ko­re­ga­vo­me es­ki­zus, kol bu­vo su­sto­ta prie ga­lu­ti­nio va­rian­to. Pro­jek­tą ruoš­ti pa­dė­jo ir Ar­vy­das Jan­kaus­kas, bai­gęs di­zai­no spe­cia­ly­bę Le­ning­ra­de.

Iliu­zo­ri­nio už­ra­šo „Ke­pyk­la“ rai­džių skai­čius ati­ti­ko fa­sa­de esan­čių lan­gų skai­čių. Tarp rai­džių iš­tryš­ku­si teš­la su­for­ma­vo iš­te­žu­sį, ane­miš­kos for­mos šrif­tą „Teš­la“. Iš pir­mo žvilgs­nio vi­sa kom­po­zi­ci­ja pri­mi­nė sme­ge­nis ar ba­to­ną. Mė­ly­na­me fo­ne, vir­šu­je, ma­tė­si Leo­ni­do Brež­ne­vo ci­ta­ta iš jo kū­ri­nio „Plė­ši­niai“ lie­tu­vių ir ru­sų kal­bo­mis: „Žmo­gus au­gi­na duo­ną, duo­na au­gi­na žmo­gų“.

Šis de­ko­ra­ty­vi­nis pa­no taip pat bu­vo įra­šy­tas KP mies­to ko­mi­te­to ata­skai­to­se kaip „vaiz­di­nės agi­ta­ci­jos ak­cen­tas mais­to pra­mo­nės iš­vys­ty­mo te­ma­ti­ka“. Leo­ni­do Brež­ne­vo ci­ta­ta bu­vo ideo­lo­gi­nė bū­ti­ny­bė. Šis fi­gos la­pas pri­den­gė gra­žią, ta­čiau „bei­dė­ji­nę“ kom­po­zi­ci­ją, ku­ri mies­tui ne­da­rė gė­dos, nes anuo­met „žmo­gus au­gi­no duo­ną, o žmo­gų au­gi­no Leo­ni­das lli­čius Brež­ne­vas“...

Kaip ke­pyk­lo­je da­ro ries­tai­nius? Pai­ma sky­lę ir ją ap­vy­nio­ja teš­la.

......................................................................................................................

„BUL­VA­RO PERS­PEK­TY­VA“ (2)

Pir­mas įspū­dis sau­lė­tas, dvel­kia op­ti­miz­mu, so­čiu, švie­siu gy­ve­ni­mu. Tik ge­riau įsi­žiū­rė­jęs į nu­ta­py­tus žmo­nes, žiū­ro­vas pa­ma­ty­da­vo tai, ko „ne­pas­te­bė­da­vo“ pro­fe­sio­na­lūs ta­py­to­jai ar „ma­ty­to­jai“: na, ne­bent tik pirma­me pla­ne sto­vi­niuo­jan­tį ma­din­gą jau­ni­mą, to laik­me­čio mi­ni si­jo­nė­liais ir pla­tė­jan­čio­mis kel­nė­mis, į ku­rias par­ti­niai ideo­lo­gai žiū­rė­da­vo la­bai įtarti­nai. Ma­ty­ti ir au­to­riui pa­žįs­ta­ma „ba­by­tė“, pas ku­rią jis nuo­mo­jo kambariu­ką. Ji, su anū­ku ir „ta­še“, išė­jo ap­si­pirk­ti. Kiek to­liau – skry­bė­lė­tas ru­sas ve­te­ra­nas su auk­si­niais dan­ti­mis ir su „siet­ko­mis“, ne­ša­mo­mis abie­jo­se ran­ko­se. Ša­lia jo – ru­sė žmo­na, drib­li pe­rok­si­di­nė blon­di­nė. Ant suoliu­ko, ša­lia gė­lių ga­zo­nų, sė­di „pliu­ši­nis de­san­tas“. Tai uk­rai­nie­tė, at­va­žia­vu­si į Pa­bal­ti­jį ap­si­pirk­ti. Ji il­si­si, lauk­da­ma drau­gių išei­nant iš „uni­ver­ma­go“, lukš­tena ir spjau­do „siem­kas“. Štai ko­dėl ša­lia jos bu­ria­si, le­si­nė­ja ba­lan­džiai.

Kom­po­zi­ci­jo­je il­gam pa­si­li­ko už­slėp­tas so­cia­lis­ti­nio mies­to sar­kazmas.

Gru­pe­lė­je, de­ši­nė­je vir­šu­je, ga­li­ma at­pa­žin­ti ir to laik­me­čio ar­ti­mes­nius drau­gus: Sau­lių, Vi­ta­li­ją, Vi­lių, Vir­gi­ni­ją ir ki­tus. Sa­ve Ri­čar­das nu­ta­pė pa­no apa­čio­je, po sto­ge­liu, iš­ki­šu­sį gal­vą iš ka­na­li­za­ci­jos liu­ko.

... su­čirš­kė te­le­fo­nas vyr. dai­li­nin­ko ka­bi­ne­te, skam­bi­no iš parti­jos ko­mi­te­to, ideo­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jas a.a. V.Z.: „Tu ką, V. Pu­ro­nai!? Vi­sai iš­pro­tė­jai! Ko­dėl sa­ve iš­pai­šei, kas lei­do!? Vete­ranai pik­ti­na­si, sa­ko, kad... Tuoj pat marš prie fa­sa­do! Be­hom!...“

Net­ru­kus prie kū­ri­nio pri­si­sta­tė ir vy­riau­sia­sis mies­to ideo­lo­gas. Il­gai ty­ri­nė­jo pie­ši­nį pro aki­nių vir­šų, ty­liai, bet pro­tin­gai bur­bė­da­mas pa­no­sy­je: „Jau­ni­mo, kom­jau­nuo­lių – yra, dar­bo žmo­nių at­sto­vų – ir­gi yra, ve­te­ra­nų – ir­gi... ge­rai, čia ne­pri­si­ka­bin­si. O kas lei­do tau sa­ve iš­si­pieš­ti, draugs dai­li­nin­ke? Kai nu­si­pel­ny­si, mes gar­bės len­to­je ta­ve iš­ta­py­si­me, o da­bar marš ant pa­sto­lių ir sa­ve už­ma­lia­vok! Ir kad man nė ny-ny!...“ Pro aki­nių vir­šų bu­kai per­žvel­gė pro­tin­gu ideo­logo žvilgs­niu, ap­si­su­ko ir nuė­jo.

Už­li­pau pa­sto­liais, pa­siė­męs ro­ži­nių da­žų, „nu­sku­tau“ sa­vo barz­dą, ta­pęs pa­na­šus į V. Le­ni­ną. Su mė­ly­nu vel­ve­to švar­ku ir ap­lan­ku pa­žas­ty­je...

Ką veik­tų ateis­tai, jei re­li­gi­jos ne­bū­tų?

Šis pa­no bu­vo pa­mėg­tas žmo­nių. Per sa­vo gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį nie­ka­da ne­bu­vo ap­mė­ty­tas ne­šva­riu snie­gu, o ir au­to­riui, iš­lin­du­siam iš ka­na­li­za­ci­jos, nebu­vo pri­pieš­ti ūsai. Kū­ri­nys dis­cip­li­na­vo ap­lin­ką, ne tik puo­šė.

Ta­py­tas tin­kas – lai­ki­nas da­ly­kas. Iš ano spal­vin­go ir sar­kas­tiš­ko pa­sau­lio, sustin­gusio ant sie­nos, be­li­ko tik ši nuo­trau­ka.

........................................................................................................

„KREX, PEX, FEX“ (15)

Bu­ra­ti­no nuo­ty­kiai ta­ry­bi­niams vai­ku­čiams ir jų tė­ve­liams – sa­va, nuo ma­žens pa­žįs­ta­ma te­ma. Sau­lius te­mą pa­si­rin­ko ne­kal­tą, nors tal­pią: Bu­ra­ti­nas „Kvai­lių ša­ly­je“ už­ka­sa sa­vo pi­ni­gė­lius, gal­vo­da­mas, kad iš jų išaugs me­de­lis su tri­rub­li­nė­mis vie­toj la­pų. Iš už už­kei­ki­mo ste­buk­la­žo­džių „KREX, PEX, FEX“, su­kom­po­nuo­tų iš blo­ki­nių rai­džių, žiop­liu­ką Bu­ra­ti­ną ste­bi klas­tin­go­ji la­pė Ali­sa ir ka­ti­nas Ba­zi­li­jus. Šis pa­no tu­rė­jo agi­tuo­ti žmo­nes lai­ky­ti sa­vo san­tau­pas Vals­ty­bi­nė­je tau­po­mo­jo­je ka­so­je.

Sar­kas­ti­nis „Kvai­lių ša­lies“ įvaiz­dis kaž­ko­dėl neužk­liu­vo mies­to ideo­lo­gams, bet ideo­lo­gi­nis skan­da­las vis dėl­to būb­te­lė­jo. Ne ten, kur bu­vo ti­kė­ta­si. Ir ne bet kaip! Ir ne bet koks! Da­bar tai links­ma pri­si­min­ti.

Aist­ros su­ki­lo dėl už­ra­šo. „Ką reiš­kia tas „PAIX“, ko­kia kal­ba pa­ra­šy­tas? Su kuo su­de­rin­ta, kas lei­do? Tuo­jau pat pra­šau atei­ti į biu­rą ir pa­siaiš­kin­ti“, – skam­bi­no ant­ro­ji KP mies­to sek­re­to­rė L.R. Net­ru­kus su „pir­mi­niu šal­ti­niu“ – A. Tols­to­jaus „Bu­ra­ti­no nuo­ty­kiais“ – sto­vė­jau prieš mies­to ideo­lo­gų eli­tą. Prieš pa­čius-pa­čius pro­tin­giau­sius Šiau­lių mies­to žmo­nes.

Klau­si­mai ne­pa­ki­to: „Ko­dėl „PAIX“?!“ Jie gir­dė­jo, kad ita­liš­kai ar pran­cū­ziš­kai tai reiš­kia „tai­ka“, bet ko­dėl ita­lų kal­ba Šiau­liuo­se?“ Paaiš­ki­nau, kad tai – bur­ta­žo­dis, ku­rį ra­šy­to­jas įdė­jo į Bu­ra­ti­no lū­pas. At­ver­čiau „pir­mi­nį šal­ti­nį“ ir ideo­lo­gams pa­ro­džiau pa­sa­kos pus­la­pį su tais tri­mis ste­buk­lin­gai­siais žo­džiais, be to, paaiš­ki­nau, kad pre­ky­bos rek­la­mos LKP ko­mi­te­te de­rin­ti iki šiol ne­rei­kė­da­vo...

Ap­sik­vai­li­nę pa­tys pro­tin­giau­sie­ji mies­to žmo­nės už­gie­do­jo ki­taip, nes kas jiems be­li­ko da­ry­ti? „A-a-a-a... bend­rai, tai ir rek­la­mą rei­kė­tų de­rin­ti Par­ti­jos ko­mi­te­te, kad tu čia ne­pri­pai­šy­tum mums ko nors. Iš Jū­sų, dai­li­nin­kų, vis­ko ga­li­ma ti­kė­tis...“. Min­ty­se pa­si­bjau­rė­jau val­džio­je sė­din­čiais iš­min­čiais – jie už­mir­šo, kad aš neuž­mir­šiu.

Kai grį­žęs apie šį in­ci­den­tą pik­tai ki­ken­da­mas pa­pa­sa­ko­jau Sau­liui Kuz­mai, jis pa­si­siū­lė bur­ta­žo­džio tę­si­ny­je pri­pieš­ti rai­dę „S“, tar­si ket­vir­to žo­džio, ne­til­pu­sio fa­sa­de, pra­džią – „SEX“. Taip ir pa­da­rė­me.

Žmo­nėms pa­ti­ko, nes tuo lai­ku po Šiau­lius slan­kio­jo šis spar­nuo­ta­s po­sa­kis: „Ta­ry­bų ša­ly­je ge­ria­ma vis­kas, kas skys­ta, ir dul­ki­na­ma vis­kas, kas kru­ta“.

...........................................................................................................................................

SVARS­TY­TO­JŲ PA­VAR­DĖS NU­SI­MĖ­TĖ AL­GA­LA­PIUO­SE...

Sun­ku su­skai­čiuo­ti vi­sas tas ko­mi­si­jas, ku­rios ma­ne svars­tė anuo­met ir da­bar, ta­čiau ne­pa­me­nu nė vie­nos, ver­tos pa­gar­bos. So­viet­me­čiu – ne tik dėl Bu­ra­ti­no, ne tik dėl es­tų eks­kur­si­jos į Kry­žių kal­ną ar sme­to­niš­ko šrif­to... Dėl „be­kiau­šių“ par­ti­jų ne­ger­bi­mo ma­ne są­jū­di­nin­kai svars­tė. Da­bar­ti­niai val­džios ka­bi­ne­tai – dėl ne­pa­gar­bos jiems, dėl ne­le­ga­laus „Penk­to­jo kė­li­nio“, dėl ten­to su už­ra­šu „Šiau­liai – uni­ver­si­te­ti­nis mies­tas“, dėl...

Kaip kraš­to­ty­ri­nin­kas jau­čiu pi­lie­ti­nį nie­žu­lį tų „svars­tyk­lių“ pa­var­des pa­vie­šin­ti. Juk jos – ma­no kū­ry­bi­nis fo­nas, ma­no kū­ri­nių bend­raau­to­riai, ma­no­sios mū­zos! Man juk pa­žįs­ta­mi ir da­bar­ti­niai vei­kė­jai, ku­rie sa­vo bu­ku­mu da­bar­ti­nį vals­ty­bės tar­nau­to­jų luo­mą pa­ver­tė tau­tos prie­šų luo­mu, vals­ty­bės tar­ny­bą – my­giu, o Tė­vy­nę – in­ter­na­tu, iš ku­rio lem­ta emig­ruo­ti.

Nuot­rau­kos iš au­to­riaus ar­chy­vo.

Vilius Puronas