Estijos ir Suomijos vaikų kultūros pavyzdžiai

Estijos ir Suomijos vaikų kultūros pavyzdžiai

Džiuljeta MASKULIŪNIENĖ

Apie visuomenę, jos brandą, toleranciją pagrįstai galime spręsti iš to, kiek ji yra atidi, dosni, tolerantiška savo silpniesiems, t.y. vaikams ir senimui. Juk jie daug kuo negali pasirūpinti patys, todėl natūralu, kad iš stipresniųjų reikalauja daugiau dėmesio, užuojautos, supratimo. Vaikai ne už viską „susimoka“ jau dabar, bet jie tai padarys – gal rytoj? Kokie užaugs vaikai, labai priklauso ir nuo to, kokioje aplinkoje jie bręs, ką išsineš iš vaikystės, paauglystės dienų... Savo kraštą, jo pliusus ir trūkumus geriau pamatai, pasižvalgęs po kitas šalis. Mūsų šiauriniai kaimynai garsėja rimtu valstybiniu požiūriu į vaikų kultūrą, literatūrą. Šią vasarą profesiniai keliai nuvedė į Estiją ir Suomiją. Ir tikrai buvo kuo pasidžiaugti, ko nustebti.

Kaimynai estai Urvastėje yra įkūrę Puokių muziejų. Tai garsaus vaikų dailininko ir rašytojo Edgaro Valterio (1929-2006), iliustravusio apie 200 vaikiškų knygų, atminimui įkurtas muziejus. Dailininkas labai mylėjo (ir profesionaliai išmanė) Estijos gamtą, o įsižiūrėjęs į vieno pelkių augalo, primenančio kupstą, vaizdą, sukūrė kolektyvinį puokių personažą.

Muziejuje galima persirengti puokiais, nusifotografuoti. Literatūrinę išmonę gerai papildo etnokultūros paveldo populiarinimas (muziejuje maga užkąsti estiškų nacionalinių patiekalų, ir ne bet kur, o lauke, prie dailininko namo, kur įrengtas platus medinis stalas...). Čia lankytojai gali ne tik grožėtis eksponatais, bet ir patys ką nors padaryti: nupiešti, nulipdyti.... Be viso kito, muziejus propaguoja ir šiandien aktualias ekologines idėjas (pavyzdžiui, muziejaus erdvėje, skirtoje mažiems vaikams, santechninės kriauklės – iš medžio, labai meniškos). Taigi vienas iš muziejaus tikslų -originaliuosius puokius sureikšminti, išryškinti, parodyti jų literatūrinį unikalumą. Džiugu, kad apie estų puokius jau gali skaityti ir lietuvių vaikai (Edgar Valter, Puokiai, iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė, V: Nieko rimto, 2008).

Verta akcentuoti tai, kad estų nacionalinėje kultūroje stengiamasi įtvirtinti vertingą vaikų literatūros kūrinį, paversti jį svarbia nacionalinės kultūros dalimi. Juk prasminga turėti nacionalinių vertybių ir vaikų kultūros padangėje. Reikia suprasti, kad tai (literatūrinės ir kultūrinės tradicijos) yra ne tik savaime susiformuojantys dalykai, bet jie turi būti ir specialiai kuriami, viešinami, iškeliami, populiarinami. Haapsalu miestelyje įkurtas kitas svarbus estų (ir ne tik ) vaikams kultūros židinys – pasaulyje žinomos dailininkės, Astridos Lindgren kūrinių iliustratorės Ilonos Vikland (g. 1930) muziejus. Čia galima susipažinti su žymiosios dailininkės gyvenimo istorija (demonstruojamas įtaigus ir informatyvus filmas apie Vikland) , bet ir su jos darbų originalais, tai, be abejonės, didžioji muziejaus vertybė. Haapsalu – Ilonos Vikland vaikystės miestas, o įspūdinga sena, šiandien nebeveikianti miestelio geležinkelio stotis tapo Ilonos Vikland darbų motyvu.

Estai gali didžiuotis ir tuo, kad Taline, prestižinėje senamiesčio vietoje, veikia solidus Vaikų literatūros informacijos centras, kuriame kaupiama visa estų vaikų literatūra, dirbamas didelis šviečiamasis darbas. Tai atskira institucija – ir tokios institucijos (o ne kuklaus padalinio) buvimas rodo, kad estai moka rūpintis vaikų kultūra ir literatūra. Mus sužavėjo lėlės, kurios vaizduoja... žinomus pasaulyje vaikų rašytojus. Žinoma, ir vaikams tokia lentyna tarp knygų atrodo tikrai netikėtai ir viliojančiai. O nuostabioje, paslaptingoje informacijos centro palėpėje vyksta įvairūs literatūriniai ir kitokie renginiai...

Ir mes, lietuviai, turime puikių vaikų literatūros iliustratorių, kai kurie jų yra pasaulinio, europinio garso, kad ir Stasys Eidrigevičius, bet kur jiems skirti muziejai ar kitokios populiarinimo, sklaidos įstaigos? Turime savų didžių menininkų, bet nemokame (nenorime?) jų iškelti. Viskas, ką padarytume, būtų mums ir mūsų vaikams – jų lavinimui. Kiekvienas toks meno židinys – tai gero skonio formavimo mokyklėlė. Ir ne popsinė, prasčiokiška, o elitinė. Laiku pamatytas meno kūrinys, jo pasaulį atveriantis grožis gali pažadinti kūrybines vaiko galias, ir tai, galbūt, mažą žmogų paveiktų kur kas stipriau, nei dešimtys sausų dailės pamokų.

Būtent apie tai pagalvojome ir Suomijoje, lankydamiesi puikiame Tuvės Janson (Tove Jansson) (1914-2001) muziejuje, kur matėme genialius menininkės darbus. Tarsi nieko nėra – tik kelios linijos, o atskleidžiamas ir personažo charakteris, ir gyvenimo filosofija. Pamatęs originalus, kitaip ir Janson knygą vartysi, kitomis akimis žiūrėsi į jos sukurtą pasaulį. Janson yra tapusi neatskiriama Suomijos kultūros peizažo dalimi (kaip Astrida Lindgren – Švedijos).

Prie Turku miesto, Naantalyje, yra įkurtas „Trolių mumių pasaulis“ . Tai toks edukacinis parkas, kuriame susipina literatūra, drama, miuziklas, muziejinės erdvės, atrakcionai. Viskas sutelkta kompaktiškoje (salos) erdvėje. Tik gal kiek per daug lankytojų vienu metu, tada neišvengiamai dalis paslapties dingsta... Juk visai kas kita būtų užeiti vienam į trolių mumių miegamąjį ar Hemulio buveinę, prikimštą įvairių herbarų.

Analogiškas parkas yra ir Švedijoje, skirtas A. Lindgren kūrybai. Šios erdvėsminėtose šalyse labai populiarios, mėgiamos tiek tėvų, tiek vaikų. Ir tai yra puiki opozicija niveliuojantiems disneilendams visame pasaulyje, juk čia remiamasi sava nacionaline literatūra, savo personažais... Taigi – Puokiai, troliai mumiai, Karlsonas ir Pepė. Ką į šią gretą įrašytume mes, lietuviai? Gal Kazio Sajos „Peldus“? Gal Anzelmo Matučio girinukus? O gal Martyno Vainilaičio mitologinės pasakos „Bruknelė“ personažus – Dzingutį, Bruknelę ir kitus? Tereikia akyliau pasidairyti, labiau norėti.

Apskritai dėmesio vaikų ir jaunimo kultūrai ženklų Suomijoje – apstu, jų randame kone kiekviename žingsnyje. Helsinkyje pakerėjo nuostabus, pritrenkiantis mokslo populiarinimo muziejus „Heureka“. Penkių valandų aiškiai nepakanka, kad apžiūrėtum ir išbandytum gausybę stendų, pats atliktum daugybę bandymų.

Galima tik pavydėti tokio lygio muziejaus suomių paaugliams, ypač berniukams. Štai įsilipi į žemės drebėjimo simuliatorių ir pasijunti labai nekaip... Arba pats užprogramuoji monetą su savo profiliu ir t. t. Istorinių muziejų, pvz, pilių prieigose organizuojami vaikų turnyrai: paimi paprasčiausią maišą ir bandai juo numušti priešininką nuo rąsto. Vaikų tuose atrakcionuose netrūksta, nors visas inventorius pilies muziejui įrengti kainavo minimaliai. O kiek žaislų muziejų, kokios turtingos (ir istoriniu aspektu) jų ekspozicijos! Suomenlinos saloje esantis žaislų muziejus nustebino nedidele erdve, bet turtinga ir labai profesionalia ekspozicija, keliakalbiais komentarais. Na, jau ir Lietuvoje (Vilniuje) atvėrė duris žaislų muziejus. Tai vilties teikiantis reiškinys.

Žinoma, būtina paminėti pagrindinę Suomijos vaikų literatūros tyrimų instituciją – Suomių vaikų literatūros institutą. Jis įkurtas provincijoje – Tamperės mieste. Labai protinga, kad ne viskas koncentruojama sostinėje (lietuviai šia liga labai serga). Tamperėje gyvena nemažai ryškių šiuolaikinių vaikų rašytojų, čia yra žinomų vaikų literatūros tyrinėtojų. Institutas skirtas tyrėjams, ne vaikams, tai specializuota įstaiga, kaupianti, tyrinėjanti suomių vaikų literatūrą (nuo paveikslėlių knygų iki jaunimo literatūros).

Labai įspūdingas senųjų leidinių kambarys. Čia sukauptos XIX amžiaus knygos, kambarys be langų, kad nepakenktų senoms knygoms. Tyrėjui labai patogu, nes viskas – atviruose fonduose, gali bemat surasti reikiamą leidinį nuo seniausių iki pačių naujausių. Ir mūsų šaliai reikėtų tokio pobūdžio institucijos, o dar geriau , jei būtų įkurtas Lietuvos vaikų kultūros institutas, kuris telktų vaikų literatūros, vaikų teatro, iliustracijų, vaikų materialiosios kultūros (žaislų, žaidimų), vaikų tautosakos ir etnokultūros ir t. t. tyrėjus po bendru tarpdisciplininiu stogu.

Nors daug kam nėra pinigų, vaikų kultūrai jų turėtų rastis. Juk sakoma, ką pasėsi, tą pjausi.

2013, rugpjūtis

PUOKIAI: Mažieji estukai, persirengę puokiais (Urvastė, Puokių muziejus)

KELIONĖ: Džiuljeta Maskuliūnienė pakeliui į Suomenlinos salą.

RAŠYTOJOS: Vaikų rašytojos Urtė Uliūnė ir Nijolė Kepenienė Suomijos vaikų literatūros institute (Tamperė).

SUSITIKIMAS: Smagu susitikti su mylimais herojais (parke „Trolių mumių pasaulis“, netoli Turku miesto).

SAUGYKLA: Suomijos vaikų literatūros instituto senųjų Suomijos vaikų literatūros leidinių saugykloje (Tamperė)

ŽAISLAI: Žaislų muziejuje, įsikūrusiame netoli Helsinkio, Suomenlinos saloje) eksponuojami ir seni vaikų albumėliai.

Autorės nuotr..