Naujausios
Elitas užleidžia vietą jaunimui
Pasivaikščiojimai po 52–ąją šiauliečių dailininkų parodą
Šiaulių dailės galerijoje veikia tradicinė, šiemet jau 52–oji šiauliečių dailininkų paroda.
Po parodą pasivaikščiojo ir menotyrininko Virginijaus KINČINAIČIO mintis užrašė žurnalistė Rita ŽADEIKYTĖ.
Anomalija
Kasmetinė šiauliečių dailininkų paroda – tai ir miesto istorija, ir bendruomenės istorija su savo likimais. Be skaičiaus 52, yra ir kitas skaičius – XXI amžius.
Ši paroda savotiška anomalija, keistenybė šalia visų kitų vaizduojamojo meno parodų. Šiuolaikiniame pasaulyje parodos gimsta kuratorių galvose. Sugalvoja įdomią, ryškią idėją, ją siūlo galerijai arba muziejui. Jeigu galerija pritaria, kuratorius važinėja po pasaulį ir renka kūrinius pagal savo idėją, eksponuoja, publika domisi. Tokios parodos labai svarbios, jos tikrai keičia tikrovės supratimą, meno supratimą ir dabar jos yra labai madingos, bet neturi nieko panašaus į šią parodą.
Ši paroda yra suneštinė, ataskaitinė – kaip gerais tarybiniais laikais, jos gera koncepcija, atėjusi iš kitos realybės, iš kito pasaulio. Ir todėl ji gali atrodyti ir kaip nesusipratimas, kaip keistenybė, toks keistos rūšies gyvūnas, kokie jau seniai išmirę, o jis kažkaip mutavosi ir gyvena. Tuo ši paroda yra įdomi.
Kita vertus, per ekspoziciją, kuri keičiasi kasmet, pamatome, kaip ta menininkų bendruomenė Šiauliuose gyvena, kaip ji keičiasi, kaip prisitaiko prie įvairiausių visuomenės naujų poreikių, meno tendencijų. Paroda – savotiškas barometras, kaip keičiasi dalyvaujančių dailininkų skaičius, tai jų ambicijos visiškai nuslopsta, tai staiga sprogsta – atsiranda didžiulio formato jaunų menininkų darbai. Po to tie autoriai kažkur visiškai dingsta.
Kur elitas?
Ant vienos pagrindinių galerijos sienų antrajame aukšte buvo daug puikių debiutų: Aido Blėdos gražiausi darbai, Dalvyčio Udrio. Dabar ant šios sienos matome net ne šiaulietį, o žinomą Panevėžio menininką Ramūną Grikevičių. Ateina į parodą miesto bendruomenė, ji nori tikėti, kad Šiauliuose yra didelė dailininkų grupė, kad dailininkai vieną kartą metuose nori parodyti, tai, kas geriausia sukurta. Bet šiemet sistema kažkur yra įtrūkusi, kažkas nebesureguliuojama. Miestietis ateina į parodą, tikėdamasis pamatyti žinomų, pažįstamų dailininkų darbus ir staiga jis nieko iš autorių nebepažįsta. Panašiai, kaip žmogus ateina į pasimatymą, o damos nepažįsta. Ką daryti?
Gerai, kad svečių teisėmis šiauliečiai šiemet pasikvietė panevėžiečių, nes ekspozicijai galbūt net būtų pritrūkę darbų... Nežinau, kodėl? Ar tai organizacinės problemos, ar ambicijos, ar inercija, ar konfliktas. Todėl šiemet iš šios parodos susidaryti bendrą Šiaulių miesto meno dinamikos vaizdą yra sudėtinga.
Ant vienos pagrindinių sienų visada būdavo kabinami Šiaulių dailės elito darbai: Romano Vilkausko, Raimundo Trušio, Sigito Prancuičio, Broniaus Rudžio, Antano Visockio. Kur jie visi šiemet? Jie neatnešė į parodą nė vieno savo darbo.
Paroda stokoja vientisumo, daug labai jaunų studentų darbų, yra keletas mūsų profesionalų, pavyzdžiui, Ričardas Garbačiauskas, kurios eksponuojamuose kūriniuose kažkur išnyko gražiųjų moterų siluetai.
Kita vertus, ir šioje parodoje yra įdomių dalykų, kuriuos svarbu pamatyti.
Jaunųjų sužibėjimai
Ant vienos iš pagrindinių sienų šiemet matome jaunos menininkės Eglės Stumbrytės tapybos kūrinį „Vaikas“ (2013). Ji visada man buvo įdomi, uždara panelė, laukiau, kada ji pasireikš, kaip asmenybė per savo meno kūrinius. Jau prieš porą metų pamačiau, kad pas ją formuojasi savitas stilius, nebūdingas Šiaulių tradicijai.
Eksponuojamas E. Stumbrytės tapybos darbas paremtas filmine, fotografine estetika, kai realybė į tapybą ateina ne iš natūros, bet iš ekrano. Tokį vaiko portreto rakursą gali pamatyti tik fotografijoje ar kine. E. Stumbrytė, kas reta šioje parodoje, atveria šiuolaikinę tapybos sampratą, nes dabartinėje tapyboje labai svarbu remtis antriniais vaizdiniais – ne natūra. Dabar labai populiaru pertapyti kino, fotografijos scenas.
Šis paveikslas – postmodernistinės tapybos pavyzdys ir labai emocionalus, įdomus darbas.
Ant elitinės sienos – jaunos menininkės žybtelėjimas, manau, kad ir jai tai labai svarbu, bet ji jau yra to verta.
Siurprizas šiai parodai yra kito jauno menininko Antano Šerono darbai „Sienos fragmentai“ (2013). Tai tik ką baigęs studijas Menų fakultete menininkas, šiuo metu dirbantis iešmininku geležinkelyje, labai įdomus ir savitas menininkas. Jis toks tikras, toks natūralus, toks paprastas, kaip ir jo darbai. Imkim daug žemės nuo grindinio, nuo pamiškės, nuo griūvančio šlaito – kažkas labai natūralaus ir gyvo yra jo darbuose. Jis tarsi velia, bet su tokia energija, gyvastingumu. Jis tiesiog gyvena tapyba, dažų kvapais, džiugia galimybe tuos dažus maišyti, velti, jaukti.
Alchemikai
Nors ir pasigendame daugelio elitinių autorių šioje parodoje, vienas kitas kūrinys gali kompensuoti parodos įvairovę. Tarkime, Vidmantas Zarėka. Mažai tokių menininkų ir Lietuvoje, ir Šiauliuose, kurie taip pedantiškai, kaip kokie alchemikai, matematikai ar išradėjai, tiek laiko dirbtų prie drobės plokštumos.
Kiek V. Zarėkos darbe „Dingęs“ (2012) yra sukoncentruota ieškojimų, energijos, valios!
Geras kūrinys dažnai atrodo lyg pats gimęs, o ne žmogaus rankomis sukurtas. V. Zarėkos „Dingęs“ toks ir yra. Jis pajunta, gerbia drobės plokštumą ir audžia ant jos faktūrinį planą. Jis išradinėja savo audimą, visiškai naują, tik šitam darbui pritaikytą tapymo techniką. Metodiškai galvoja apie kompozicijos visumą, koloritą, kuris kuria mums nuotaiką. Kokią? Pasaulio pabaigos? Kosmoso? Anglies?
Kitas įsimintinas šios parodos autorius Petras Rakštikas. Puikiai piešia, rašo, o dabar nusprendė išbandyti keramiką. Sukūrė smagių indų kolekciją. Aiški struktūra, kompozicija, daugelis net nežino, kad čia P. Rakštiko darbai, nors įsižiūrėjus galima atpažinti jo pieštas žuvis.
Paskutinio sekmadienio menininkai
Taigi keli darbai yra taip atplyšę nuo bendros ekspozicijos, nuo bendro lygio, kartais net per labai didelį atstumą...
Daugeliui menininkų šioje parodoje neužtenka nei valios, nei laiko, nei kūrybiškumo ar nuoseklumo, kad gimtų išskirtinė tapyba.
Kai kurie darbai kai kurių menininkų šioje parodoje tokie... sekmadieniniai... dabar – į daržą, į mokyklą pas vaikus, į darbą. Liko paskutinis sekmadienis – ai, nutapysiu metinei parodai darbą, priminsiu visiems, kad esu menininkas.
Tai jau blogiausia, kas gali būti, bet šioje parodoje yra ir tokių pozicijų.
Editos Sūdžiūtės smėlio pilys
Editos Sūdžiūtės kūrinys „Rimti žaidimai“, grįžtant prie skaičiaus 52, yra simptomatiškas. Tai labai šviežias darbas visos parodos kontekste. Jis mums primena apie menininko atsakomybę. Edita nepaėmė kažkokio darbo iš palėpės kažkada nutapyto, bet sukūrė kūrinį, specialiai skirtą tai parodai. Pagalvojo. Gimė idėja. Pasistengė ją realizuoti. Rizikavo – ką apie ją pagalvos kolegos. Juk Edita moka puikiai fotografuoti, jos labai įdomi akvarelė, ji ir tapo, ir piešia.
Bet ne... ji kaip mažas vaikas atsisėdo į smėlio dėžę ir mums sukūrė šitą apskritimą, kurio mintį nelabai sudėtinga įspėti – greičiausiai, Edita mums primena, kad ir visa ši paroda, ir tie 52 metai yra tiesiog smėlio pilys – iliuzija, kurią mes statome ir savo gyvenimuose, ir kurdami tradicijas. Tai turi kažkokią unikalią reikšmę, suteikia ir mums, ir gyvenimui, ir kūrybai prasmę. Statom, statom tas pilis, o iš tikrųjų jos tikro pamato neturi... Jos tvirtos tik tiek, kiek mes tikim tų pilių tikrumu.
Ši paroda tokia pat trapi, joje daug iliuzijų – ir naivių, ir vaikiškų, ir provincialių. Nes daugelis menininkų save taip ir įtvirtina per metinę parodą – tapo docentais, profesoriais dalyvaudami tik metinėse parodose.
Ši paroda visiškai prasilenkia su šiuolaikinio meno tendencijomis, turime būti kuo uždaresni, kad nepajustume iš išorės ateinančių pavojų – tame šios parodos ir stiprumas, ir silpnumas.
Taigi Editos kūrinys refleksyvus – tai labai svarbu šiuolaikiniam menui. Tai kritiškas kūrinys ir tik tokių kūrinių dėka parodos ir menas iš viso gali atsinaujinti, kai menininkas pradeda galvoti – ką jis veikia, kokį vaidmenį atlieka pagal svetimų žmonių sugalvotus scenarijus? Menas vystosi tik iš savikritiškumo, tad tokie kūriniai, kaip Editos, yra kaip viltis, kaip pažadas, kad metinė šiauliečių dailininkų paroda gali būti ir aktuali, o ne tik reprezentacinė, kai dar vienas skaičius atsiranda: 53, 54, 55. Skaičius parodai, deja, nesuteikia jokios prasmės.
Viktoro Ostašenkovo klasika
Viktoras Ostašenkovas (1943 – 2012) prieš gerus metus atėjo į galeriją žvalus, pasipuošęs, kaip visada. Jis visada buvo elegantiškas, jis visada atliko tam tikrą vaidmenį, jis kūrė tam tikrą legendą apie menininką. Daugelis menininkų praradę artistiškumą gyvenime, o Viktoras – ne.
Užsisakė savo jubiliejinę parodą ir sužinome, kad po kelių dienų jis miršta. Žmogaus nebėra, o kūryba eina nuosekliai: paroda jau suplanuota.
Viktoras buvo vienas nuosekliausių metinių šiauliečių dailininkų parodų dalyvių, nors kuratoriai jį nustumdavo į pašalius.
Viktoro darbai, eksponuojami šioje parodoje per paryžietiškus siužetus su šiaulietiškais motyvais, dailininkas romantiškai gręžėsi atgal, į tuos laikus, kai buvo tikima menu, dėl jo aukojamasi, kai menas buvo didžioji utopija, kad menas vis tik išgelbės pasaulį. Dabar tos utopijos mene nėra, o Viktoro darbai lieka.
Virginijaus Kinčinaičio „Portretai“
Mažojoje pirmojo aukšto salėje – paties V. Kinčinaičio fotografijų ciklo „Portretai", besikeičiantys ekrane. Tai V. Kinčinaičio pasivaikščiojimai po senąsias Šiaulių miesto kapines fotografuojant antkapinius portretus ir kapinių fragmentus įvairiais metų laikais.
„Gražūs, puošnūs karininkai, gražuolės damos. Reikėjo visus juos apeiti ir nufotografuoti, nes jie neišvengiamai dingsta – daužomi. Norėjau priminti šiauliečiams, kad bendruomenei reikalingas ne tik menas, bet ir atmintis. Istorinė refleksija, jautrumas“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KEISTENYBĖ: Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis sako, kad tokios kasmetinės miesto dailininkų parodos neišliko nė viename kitame šalies mieste, tik Šiauliuose. „Tokios parodos yra savotiška keistenybė“, – mano menotyrininkas.
DEBIUTAS I: Eglės Stumbrytės tapybos kūrinį „Vaikas“ (2013)
ŽAIDIMAI: Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis pasivaikšiojimuose po 52–ąją šiauliečių dailininkų parodą ilgėliau stabtelėjo prie Editos Sūdžiūtės kūrinio „Rimti žaidimai“. „Greičiausiai, Edita mums primena, kad ir visa ši paroda, ir tie 52 metai yra tiesiog smėlio pilys – iliuzija, kurią mes statome ir savo gyvenimuose, ir kurdami tradicijas“, – sakė menotyrininkas.
DEBIUTAS II: Antanas Šeronas, „Sienos fragmentai“ (2013).
ATMINTIS: Iš Virginijaus Kinčinaičio fotografijų ciklo „Portretai“.