Naujausios
Kai dar gyveno mamutai
Pilna Šiaulių istorijos muziejaus ekspozicija buvo atidaryta minint „Aušros“ muziejaus šimtmetį – šių metų kovo 11 dieną.
Šiaulių istorijai skirtą ekspoziciją sudaro dvi dalys. Archeologinėje dalyje kalbama apie Šiaulių žemę, Šiaulius, kaip besiformuojantį žemės centrą, antra ekspozicijos dalis pasakoja apie Šiaulius nuo XV amžiaus iki Pirmojo pasaulinio karo.
Trečiajame muziejaus aukšte veikia praėjusių metų pabaigoje atidaryta atvirųjų saugyklų ekspozicija, muziejaus aukso fondas, surinktas daugiausia tarpukariu.
Po ekspoziciją palydi Šiaulių istorijos ekspozicijos skyriaus vedėja dr. Gabrielė Jasiūnienė ir ekspozicijų konsultantas Mantas Karpas.
Cokoliniame aukšte pristatoma archeologinė ekspozicijos dalis. „Čia supažindiname, kaip į Šiaulių kraštą prieš maždaug 13 tūkstančių metų atsikraustė patys pirmieji žmonės. Tikėtina, kad į šiuos kraštus atklysta medžiotojai klajokliai – pasitraukus paskutiniams ledynams Šiaurės Lietuvoje, jie atklydo paskui klajojančias šiaurės elnių bandas, ieškodami maisto“, – sako M. Karpas, rodydamas strėlių antgalius, titnagą, pjaustyto briedžio rago fragmentą.
„Jei pirmieji žmonės į šiuos kraštus atsikraustė prieš 13 tūkstančių metų, turime įrodymą, kad dar seniau šiuose kraštuose gyveno mamutai. Šios mamuto ilties fragmento amžius, tikėtina, yra apie 20 tūkstančių metų, jis buvo visiškai atsitiktinai rastas kasinėjant Kelmės rajone smėlio karjerus“, – į dar vieną eksponatą dėmesį atkreipia muziejininkas.
Tolesnėse ekspozicijos vitrinose – neolito laikotarpio akmens įrankiai, naudoti sėsliau pradėjusių gyventi žmonių, kai atsiranda lydiminė žemdirbystė.
Žingsnis pirmyn – ir jau bronzos amžius ir šio laikmečio eksponatai.
„Ne tik Šiaurės Lietuvoje, bet ir visoje Lietuvos teritorijoje nebuvo bronzos žaliavos, atsigabendavome iš svetur. Žalvarinės lazdelės, kurias matome, nėra įrankiai, tai gryna žalvario žaliava“, – rodo M. Karpas.
Geležies amžiaus eksponatai siekia maždaug V amžių prieš mūsų erą – patvari, tvirta geležis pradėta naudoti įrankiams, ginklams.
Kaip buvo išgaunama geležis, galima pamatyti ekspozicijoje atkurtame geležies rūdos apdirbimo kampelyje. Praėjusio amžiaus pabaigoje archeologė doc. dr. Birutė Kazimiera Salatkienė atrado senąją Lieporių gyvenvietę.
„Tyrinėjimų metu buvo sužinota, kad gyvenvietėje vyko visas procesas nuo geležies žaliavos iškasimo iki apdirbimo. Geležiai apdoroti reikėjo daug vandens, tad gyvenvietėje rasti net penki iškasti šuliniai. Rasti krosnių fragmentai atkurti lankytojams pristatyti. Šiose krosnyse, rudnelėse, būdavo deginama, lydoma geležies rūda“, – paaiškina M. Karpas.
Šalia gyvenvietės buvo laidojami mirusieji. Muziejuje palaidojimai atkurti taip, kaip ir buvo rasti – su papuošalais, įrankiais, ginklais. M. Karpas atkreipia dėmesį: ekspozicijos kaulai nėra tikri.
Atkurtas ir senasis Lieporių šulinys, eksponuojami to meto gyventojų buities įrankiai – bučius žuvims, kibirėlis vandeniui pasemti, originalios akmeninės trinamos girnos ir trintuvas.
Dar vienas įdomus eksponatas – VIII mūsų eros amžiuje sukurtas medinis luotas, rastas 1946 metais Bačiūnuose kasant durpes.
Kaip atrodė gyventojų buitis, galima pamatyti nuo V iki VIII mūsų eros amžiaus ręsto namelio pavyzdyje. Viduje matyti indai, atkurti iš šukių, rastų senojoje Lieporių gyvenvietėje, ir kiti daiktai, naudoti Šiaurės Lietuvos, Žemaitijos ir kartu Šiaulių krašto gyventojų.
Lankytojams pristatoma ir XIII amžiaus pasiturinčių krašto gyventojų apranga. „Vyras turi pasikabinęs kalaviją. Geležis buvo brangi ir sunkiai apdirbama žaliava, kalaviją sau galėjo leisti tik genties vadas, o populiariausias ginklas buvo ietis“, – rodo M. Karpas.
Atskira erdvė muziejuje skirta filmui apie Saulės mūšį peržiūrėti.
„Saulės mūšis svarbus ne tik Šiaulių miestui, bet ir visos Lietuvos istorijai. 1236 metų rugsėjo mėnesį popiežiaus įsakymu Kalavijuočių ordinas niokojo Žemaitiją. Kai atsitraukinėjo atgal, šaltiniuose rašoma, per Saulės žemes, jiems buvo užkirstas kelias Šiaulių žemės ir Žemaitijos karių. Kalavijuočiai, kurių buvo apie 3 tūkstančius, ir paprasti kariai, ir apie 60 riterių, sunkiai šarvuoti, sunkiai apsiginklavę, o Šiaulių žemės pelkėtos, stengėsi atsitraukti, bet galiausia buvo užpulti ir sunaikinti.“
M. Karpas rodo gynybinę sistemą aplink Šiaulius: Žuvininkų piliakalnis (arba Salduvės kalnas), Bubių piliakalnis (Dubysos pilis), Jurgaičių piliakalnis (Kryžių kalnas), Luponių piliakalnis (Raganų kalnas), Normančių piliakalnis (Busikės pilis). Jei piliakalnyje esantys gynėjai pastebėdavo, kad artėja priešas, įžiebdavo ugnį, visi kiti piliakalniai jau žinodavo, kad reikia ruoštis gynybai. Dabar, minint Baltų vienybės dieną, Lietuvoje ir Latvijoje simboliškai ant piliakalnių uždegami laužai.
Cokoliniame muziejaus aukšte veikia archeologinės dirbtuvės. Čia edukatoriai pasakoja apie archeologinį kostiumą, moko vyti virvutes, supažindina su monetų kilme – galima nusikalti monetą su „Aušros“ muziejaus simboliu.
Dvaras ir bažnyčia
Antrame aukšte Šiaulių istorijos tęsinį nuo XV amžiaus G. Jasiūnienė pradeda pasakojimu apie Šiaulių dvarą.
„Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje patys reikšmingiausi dvarai buvo valdovo. Jau XIV amžiuje turime besusiformuojančią valdovo dvarų sistemą, ją pradėjo Vytautas Didysis. Dvarai plėtėsi, vienas tokių valdovo dvarų buvo Šiauliuose. Link XVI–XVII amžiaus turime Šiaulių ekonomijos inventorius, juose yra aprašai, kaip galimai tas dvaras atrodė. Tikrai žinome, kad XV amžiuje jis buvo medinis, o medinį dvarą niokojo gaisrai. XVI–XVII amžiuje po truputėlį keičiasi dvaro veidas, žinome, kad buvo ir mūriniai rūsiai. Link XVIII amžiaus pradedamas statyti mūrinis dvaras, jo rekonstrukcija XIX amžiuje pradėjo rūpintis grafai Zubovai.“
Ankstyviausias Šiaulių dvaro vaizdas išlikęs XIX amžiaus Napoleono Ordos piešinyje. Muziejininkai dažnai sulaukia lankytojų klausimo, kur buvo Šiaulių dvaras? Atsakymas: kur ir dabar yra Zubovų rūmai – Didždvario, Didžiadvario dvaras.
„XV amžiuje turime iš Šiaulių žemės besusiformuojantį Šiaulių valsčių. Šiaulių valsčiaus ribas galima matyti žemėlapyje. Valsčių sudarė Šiaulių žemės dalys, Joniškis, Žagarė, aplinkinės teritorijos, centras – Šiauliai, o centras Šiauliuose – Šiaulių dvaras. Aplink dvarą auga miestas. Miesto išaugimą rodo svarbus momentas – 1555 metų K. Vopelio Europos žemėlapyje atsiranda Šiauliai“, – tašką žemėlapyje parodo G. Jasiūnienė.
Pasak muziejininkės, kita svarbi Šiaulių atminties vieta – Šiaulių bažnyčia. XV amžiuje pradeda kurtis Šiaulių parapija, kuri priklausė Žemaičių vyskupystei. Parapijai reikėjo šventovės ir tikrai žinoma, kad XV amžiuje beveik ten pat, kur dabar yra Šiaulių bažnyčia, stovėjo medinė bažnyčia – 2020–2021 metų archeologinių tyrimų metu rasta jos vieta.
„XVII amžiaus pradžia, 1615–1617 metai, pradeda plėtotis idėja, kad reikia mūrinės bažnyčios. Renkamos fundacijos, šalia medinės bažnyčios prasideda mūrinės bažnyčios statyba. Iškyla tam laikotarpiui aukšta bažnyčia – Šiauliai buvo vienaaukštis medinis miestas. Konsekruota bažnyčia 1634 metais. Bažnyčios bokštas buvo visiškai kitoks, nei matome šiandien. Toks jis buvo iki 1880 metų gaisro, kai į medinį bokštą trenkė žaibas, – ankstesnį bažnyčios vaizdą rodo G. Jasiūnienė. – Bažnyčia buvo ne tik religinis centras, bet nuo maždaug XVII amžiaus tarnavo ir laiko suvokimui. Žinoma, kad bažnyčios bokštelyje buvo įrengtas laikrodis. Laikrodis neišliko, bet kasinėjimų metu rastas dantratis, spėjama, būtent to laikmečio.“
G. Jasiūnienė pabrėžia dar vieną svarbų momentą – galima sakyti, kad Šiauliai yra karališkas miestas. 1589 metais Abiejų Tautų Respublikos Seimas įsteigė karališkąsias ekonomijas, jų buvo šešios: Šiaulių, Alytaus, Gardino, Bresto, Kobryno ir Mogiliovo.
„Kuo tai svarbu? Iš ekonomijos pajamos ėjo tiesiai valdovui išlaikyti. Valdovas ekonomiją galėjo nuomoti, įkeisti, bet negalėjo parduoti. Įkeičiama ekonomija buvo įvairiems didikams, turime ir pirmąjį ekonomijos valdytoją Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, vėliau – Sapiegos, Valavičių atstovai.“
G. Jasiūnienė akcentuoja ir Šiaulių reparticijos atsiradimą. XVIII amžiuje Abiejų Tautų Respublikoje vyksta administracinė reforma, 1775 metais įkuriama Šiaulių reparticija, teisminė administracinė apygarda, Šiauliuose pradedami Žemaitijos žemės ir pilies teismai.
Šio laikotarpio pasakojimą baigia trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas.
Miestas auga ir keičiasi
M. Karpas tęsia istoriją: kai po padalijimo Lietuvos dalis atiteko carinės Rusijos imperijai, Jekaterina II atidavė Šiaulių kraštą valdyti savo patikėtiniui Platonui Zubovui.
„Platonas Zubovas čia negyveno, po jo mirties kraštas atiteko broliams, nuo jų prasideda lietuviškoji Zubovų giminės šaka Šiauliuose. Didelis Zubovų giminės indėlis Šiaulių miesto plėtrai, lietuviškumui išlaikyti. Grafai Zubovai, atsikėlę čia gyventi ir valdyti, labai daug prisidėjo prie miesto ekonominio plėtimosi, daug investavo į naujus fabrikus. Vitrinoje matome plytos formą – pastatė plytų fabriką, koklių fragmentą – pastatė koklių fabriką. XIX amžiuje Nikolajus Zubovas organizavo žemės ūkio ir pramonės parodą, ji vyko kas kelerius metus. Pagrindinė užduotis – pristatyti veislinių galvijų, gyvulių, naujausios žemės ūkio technikos. Grafai Zubovai ir modernizavo jau veikusią „Gubernijos“ alaus gamyklą. Ekspozicijoje pasakojame ir apie didelį Zubovų indėlį į švietimą.“
Muziejininko pasakojimą papildo ne tik nuotraukos, dokumentai, bet ir grafų Zubovų buityje naudoti daiktai.
Dar viena svarbi su Šiauliais susijusi asmenybė – Antanas Tyzenhauzas ir jo reformos.
„Šiaulių ekonomiją jis valdė 15 metų, įvedė ir bandė įvesti daug naujovių. Miestas buvo vienaaukštis, medinis, jo tikslas buvo pakeisti miesto architektūrą į klasicistinę, pradėti statyti ir dviaukščius pastatus, medinius pastatus pakeisti mūriniais. Žmonės namus pagal sukurtą planą turėjo statyti iš savo lėšų, ne kiekvienas miestietis galėjo leisti sau tai daryti. Buvo priimtas kompromisas – namai statyti tik mūriniu fasadu, o likęs namas buvo medinis“, – apie vieną iš reformų pasakoja M. Karpas.
Šiauliuose tokių namų neišliko, bet muziejuje galima pamatyti, kaip atrodo vien mūriniu fasadu medinis pastatas Gardine.
A. Tyzenhauzo valdymo laikotarpį muziejuje primena įrankiai, buities daiktai, monetos, plytos iš Prisikėlimo aikštės radinių.
Ekspozicijoje dėmesys skirtas ir 1794 metų Tado Kosciuškos, 1830–1831 ir 1863–1864 metų sukilimams – jie taip pat glaudžiai susiję su Šiauliais ir Šiaulių apylinkėmis.
M. Karpas pasakojime išskiria XIX amžiaus ir XX amžiaus pradžios Šiaulius.
XIX amžiuje atidarytos Berniukų ir Mergaičių gimnazijos, o pagal 1897 metų surašymą matyti, kad apie 52 procentus vyrų ir apie 42 procentus moterų laikyti raštingi.
Per Šiaulius nutiestas Rygos–Tilžės plentas, geležinkelio linija Liepoja–Romnai. Liko neįgyvendintas grandiozinis projektas – 1825 metais pradėtas kasti Ventos–Dubysos kanalas.
„Eksponuojami daiktai rodo, kad miesto gyventojai minimu laikotarpiu sau galėjo leisti prabangesnių daiktų: matome indų, fotoaparatą, puošnius batelius“, – rodo M. Karpas.
Viską pakeitė Pirmasis pasaulinis karas, kai net 65 procentai miesto buvo sugriauta. Prieš karą mieste gyveno apie 16 tūkstančių gyventojų, o po karo liko apie 5 tūkstančius. Miesto griuvėsiai liko įamžinti nuotraukoje iš paukščio skrydžio.
M. Karpas kviečia užsukti ir į edukacinę antrojo aukšto erdvę – tarpukario pradžios klasę. Mokykla ir muziejus – glaudžiai susiję.
1923 metais įkurtas muziejus iš pradžių neturėjo tinkamų patalpų. 1933 metais planuota statyti muziejaus pastatą su bibliotekos rūmais, bet pasikeitusi miesto valdžia projekto atsisakė. Priimtas kompromisas suteikti muziejui bendras patalpas su mokykla. Pagal Vlado Bitės projektą pastatytame pastate mokykla veikė cokoliniame ir antrame aukšte, o muziejus – trečiame aukšte ir palėpėje. Dabar tarpukario klasėje lankytojai gali mokytis trijų dalykų: dailyraščio, lietuvių kalbos bei istorijos.
