Eilės iš „būties pakluonių“

Ei­lės iš „bū­ties pa­kluo­nių“

Da­nu­tė AU­­GU­­TIE­­NĖ

Kny­gos bi­čiu­lius, no­rin­čius pa­tir­ti skai­ty­mo ma­lo­nu­mą, šį kar­tą kvie­čiu pa­bū­ti su ne­pails­tan­čiu poe­tu, šiau­lie­čiu Sta­siu Bulz­giu, praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je iš­lei­du­siu nau­ją poe­zi­jos kny­gą „Bū­ties pa­kluo­nės“.

Ma­nau, jus su­do­mi­no kny­gos pa­va­di­ni­mas, ir ne vie­nas spė­lio­ja­te, ko­kia šios įdo­mios, sa­vo­tiš­kai nau­jos me­ta­fo­ros pra­smė. Nea­be­jo­ju – jū­sų dė­me­sį grei­tai pri­trauks ir se­no­kai be­gir­dė­ti, nau­jo­jo­je lie­tu­vių poe­zi­jo­je be­veik ne­var­to­ja­mi žo­džiai. Tai žiub­čius iš ei­lė­raš­čio „Ke­lio­nė“ („Pri­pilk bė­riu­kui žiub­čių avi­žų“), pa­vir­žis („Ra­gai­šis – ge­riau­sias pa­vir­žis“), žiau­be­rė iš tuo pa­čiu žo­džiu pa­va­din­to ei­lė­raš­čio („kai kaps­teis iš to pra­keik­to rū­ko / žiau­be­rė iš­gel­bė­jo ta­ve“), ki­ve­ris iš ei­lėraš­čio „Du ki­ve­riai auk­so“ („Ar ne tau už varg­šę sie­lą vel­nias / auk­so net du ki­ve­rius at­ki­šo?“) ir ki­ti. Ar šie gra­žūs lie­tu­viš­ki žo­džiai iš poe­ti­nės ri­kiuo­tės ne per anks­ti pa­si­ša­li­no? Gal, pail­sė­ję žo­dy­nuo­se, jie vėl ga­lė­tų tap­ti pra­smin­gais ženk­lais ir me­ta­foriš­kai skam­bė­tų me­ta­fo­riš­ko­je poe­zi­jos kal­bo­je?

Sta­sys Bulz­gis – tai įsi­dėmė­jom iš anks­tes­nių jo lei­di­nių – kraš­to­ty­ri­nin­kas. Ir su „Bū­ties pa­kluo­nė­mis“ pas mus jis atei­na pa­si­nar­šęs met­raš­čiuo­se, te­mų pa­si­ran­kio­jęs tau­to­sa­kos skry­nio­se. Su mū­sų kraš­to le­gen­do­mis yra su­si­jęs ei­lė­raš­tis „Ku­lau­tu­vos ka­ra­lai­tė“. Pa­si­ro­do, mi­ni­mą gra­žuo­lę iš Ku­lau­tu­vos Per­kū­nas nu­tren­kęs ir ak­me­niu pa­ver­tęs, nes ši pa­siel­gu­si ne­gar­bin­gai – ne­pat­rio­tiš­kai: bi­jo­da­ma pra­ras­ti my­li­mą­jį, ji „neiš­gir­do į ka­rą šau­kian­čio Tė­vy­nės bal­so“.

Dė­me­sį pa­trau­kia ei­lė­raš­čio „Šven­to­jo Ka­zi­mie­ro pa­si­ro­dy­mas“ epig­ra­fas: „1518 me­tais Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei prie Dau­gu­vos pa­si­ro­dė šven­ta­sis Ka­zi­mie­ras“. Suint­ri­guo­ja vien gar­bin­go šven­to­jo var­do pa­mi­nė­ji­mas, o tei­gia­mas emo­ci­jas di­di­na poe­tiš­kas ste­buk­lo nu­švie­ti­mas. Bu­vę taip: lie­tu­vių ka­riams ke­lią pa­sto­jus siau­tu­lin­gai Dau­gu­vai, „su­švi­to pro­per­ša tarp ry­to de­be­sų: spin­di šven­to­jo Ka­zi­mie­ro akių ge­ru­mas – / spin­du­liu jis ro­do bras­tą. Ta­po aky­se švie­su.“ O ei­lė­raš­ty­je „Ma­žo­ji Lie­tu­va“ ti­ki­ma, kad ste­buk­lų dar ga­li­me su­lauk­ti, nes „Do­ne­lai­čio bū­rų akys ži­ba ste­buk­lu...“

Dau­giau­siai šio­je poe­zi­jos kny­gu­tė­je yra ly­ri­kos gry­nuo­lių – švie­siai skaid­rių, gied­riai ele­giš­kų, švel­niai vil­tin­gų po­smų. Po­zi­ty­vi – ne­konf­lik­tiš­ka, ne tei­sian­ti, o at­lei­džian­ti, ra­miai prii­man­ti lem­tį yra ly­ri­nio „aš“ pa­sau­lė­jau­ta. Jis ap­si­spren­dęs ei­ti su „ma­žai­siais“, jam pa­čiam ne­daug te­rei­kia: „O šir­dis ne­daug tep­ra­šo – / jai te­rei­kia vie­no la­šo“ („Vien žied­la­pis del­ne“). Ei­lė­raš­ty­je „Tru­pi­nė­lis“ ra­gi­na: „Pa­kel­kim tru­pi­nė­lį“. Vi­lia­si, kad „bal­tas žied­la­pis at­skris į duo­nos tru­pi­nė­lio šven­tę“. Kar­tais prie­kaiš­tau­ja: „Ne­žais­kim ne­kal­tų žmo­nių var­dais“ („Sku­bė­ji­mas“). Bū­si­mas neiš­ven­gia­mas at­si­svei­ki­ni­mas su gy­ve­ni­mu jo ne­trik­do, šir­di­mi ma­to bal­tai švy­tin­tį „vė­lių suo­le­lį“, ku­ris sa­vo bal­tu­mu džiu­gins, kai ne­tek­si­me na­mų („Vė­lių suo­le­lis“).

Dau­giau­siai ly­ri­kos gry­nuo­lių su­dė­ta į sky­rių „Lai­ko virs­mo so­ne­tai“. So­ne­tą, kla­si­ki­nę ke­tu­rio­li­kos ei­lu­čių ei­lė­raš­čio for­mą, Sta­sys Bulz­gis yra se­niai pa­mė­gęs. So­ne­tus kur­da­mas, nuė­jo to­li – net iki „So­ne­tų vai­ni­ko“. „Me­tų virs­mo so­ne­tai“ – taip pat ėji­mas pir­myn, tik žings­niai šiek tiek lė­tes­ni ir ty­les­ni, kad įsi­žiū­rė­tų, įsi­klau­sy­tų, įsi­jaus­tų. Ma­nau, ly­ri­nio „aš“ jaus­mų ska­lė skai­ty­to­jui bus ar­ti­ma: pa­ke­rės „pa­va­sa­rio šuo­lis“, „tūks­tan­tį kar­tų ma­ty­ta ži­bu­tė su­ži­bės kaip nie­ka­da ne­re­gė­ta“ („Pa­va­sa­rio šuo­lis“), o „ber­že­lių gels­vu­mu nu­švi­tęs ru­duo ne tik šil­dys, bet ir šir­dį gil­dys, nes „nu­kri­tęs la­pas ne­pa­ky­la“ („Ru­duo len­kia gal­vą“).

Vi­si Sta­sio Bulz­gio kū­ri­nė­liai su­pos­muo­ti, suei­liuo­ti. Tas ei­liuo­tu­mas, tas mu­zi­ka­lus rit­mo ir ri­mo skam­bė­ji­mas ski­ria jį nuo lais­vo šiuo­lai­ki­nio ra­šy­mo, kur poe­zi­jos tai­syk­lių ne­si­lai­ko­ma. Bet tai yra kū­rė­jo pa­si­rin­ki­mas, jo ap­si­spren­di­mas, o ne anach­ro­niz­mas. Juk lais­vo­sio­mis ei­lė­mis so­ne­to ne­su­kur­si.

Sta­sys Bulz­gis – vie­nas vy­res­nių šiau­lie­čių poe­zi­jos kū­rė­jų gre­to­se, bet ne­pail­sęs, kū­ry­bi­nės ener­gi­jos nei­šeik­vo­jęs. Džiu­gi­na, net ste­bi­na pa­sta­rie­ji tre­ji me­tai – po rin­ki­nį kas­met! 2016-ai­siais apė­jo „bū­ties pa­kluo­nes“ ir ši­tiek daug ra­do! Įdo­mu, ką apeis 2017-ai­siais?

Da­nu­tė AU­­GU­­TIE­­NĖ