Ei­lė­raš­tis – kaip lietaus lašas

ruta@skrastas.lt

Nuo pirmos iki antros knygos – 14 metų

– Ar nauja knyga – jubliejinė ataskaita?

– Man tai nėra jubiliejinė knyga. Mane tiesiog išprovokavo ją leisti. „Audruvė“ turi tradiciją sveikinti jubiliatus, tad man sako, norėtume tavo kūrybinio vakaro. Atsikalbinėju, jog jubiliejus nėra priežastis literatūros vakarui, paskata gali būti nebent knyga, o jos nėra. Tai, sako, leisk knygą, rašyk savivaldybei paraišką paramai gauti. Netikėjau, kad jos sulauksiu, bet Joniškio rajono taryba parėmė knygos leidybą.

Apie naują savo knygą pati galvojau dar prieš penkerius metus. Buvau net atrinkusi eilėraščius, bet reikalai nuvingiavo kita linkme. Dabar per penkerius metus atsirado naujų eilėraščių. Peržiūrėjau ką seniau buvau atrinkusi, daug ką atmečiau, naujo pridėjau. Ir visa tai dabar guli leidykloje.

Apie 70 eilėraščių esu atrinkusi iš kokių trijų šimtų. Mano vidinis kritikas labai stiprus. Kai būdama 24 metų dalyvavau „Šiaulių krašto“ paskelbtame vieno eilėraščio konkurse ir tapau prizininke, poetas ir žurnalistas Vytautas Kirkutis man sakė, galėtum leisti pirmą knygą. Tada tik išsižiojau ir nebeužsičiaupiau. Man atrodė, kad knyga yra kažkas švento, ypatingo, ko turi nusipelnyti, kad galėtum ją rengti. Gerokai užtrukau, kol pirmą knygą „Matyk ne akimis“ išleidau 2009 metais, o nuo pirmos iki antrosios praėjo 14 metų.

Knygą leidžia Kauno leidykla „Kauko laiptai“, rugsėjį turėtų pasirodyti, tada ir tikiuosi surengti pristatymą – rudenį reikia visą derlių nuimti.

– Būsimos knygos pavadinimas „Trijų gurkšnių istorija“. Kas tie trys gurkšniai? Kokį troškulį malšina, o gal gerklėje stringa?

– Ne apie troškulį galvojau pavadinimą pasirinkdama (juokiasi atsakydama). Nors gal ir apie jį, vidinį… „Trijų gurkšnių istorija“ – tai į knygą įdėto vieno eilėraščio pavadinimas. Eilėraštis, gimęs iš konkrečios situacijos, pasisėdėjimo su drauge Vilniuje – mažas puodukas stiprios kavos, jame gal ne trys, gal penki gurkšniai, bet trys – toks magiškas skaičius. Į gurkšnius kiekvienas skaitantis gali įdėti savą prasmę.

– Gal buvai nutraukusi eilėraščių rašymą, kad ilgai delsei leisti antrą knygą?

– Specialiai nebuvau nutraukusi, bet buvo nutrūkęs. Eilėraštis – ne romanas. Romano planą susidarai ir kiekvieną dieną turi sėsti rašyti tam tikromis valandomis nelaukdamas įkvėpimo. O eilėraščiai tiesiog nukrenta kaip lietaus lašai, kaip akmenukas į vandenį ar atskrenda kaip pienės pūkas.

– Kokios temos jaudina, ar jos keičiasi?

– Gyvenimo pramės ieškojimas yra amžina tema kūryboje. Tai svarbu, ar tau būtų dvidešimt, penkiasdešimt ar septyniasdešimt metų. O visa kita varijuoja priklausomai nuo to, kas vyksta aplink. Temas inspiruoja ne tik vidiniai dalykai, bet ir išoriniai. Man aktualu, kas vyksta pasaulyje, tai atsispindi ir kūryboje.

Atsirado karo tema, kurios nebuvo. Rašiau eilėraščių apie pabėgėlius, migrantus dar tada, kai jų banga nusirito per Europą, per pietines šalis prieš penkerius šešerius metus. Aš su empatija bandau įsijausti į migranto kailį.

Žydų tema man labai svarbi. Aš augau Žagarėje ir dabar čia gyvenu. Žagarėje prieš Pirmąjį Pasaulinį karą žydų buvo daugiau nei lietuvių, o neliko nė vieno, bet apie Holokaustą mano vaikystėje niekas nekalbėjo. Iš savo močiutės esu tik girdėjusi pasakojimą, kad mano tėvas, būdamas paauglys, per Šabą eidavo pas prekybininkę žydę uždegti ugnies, nes žydai patys to negalėjo daryti, ir už tai gaudavo saldainių. Man nė nekilo minties paklausti, o kur tie žydai dingo? Per maža dar buvau.

Dabar mąstau, kaip būtų buvę, jeigu jie būtų išlikę? Kokią įtaką būtų darę, kokia tada būtų Žagarė?

Poetų kraštas, bet poeziją skaitančių mažai

– Kas yra poezija, kaip ją apibūdintum?

– Negaliu sakyti, jog poezija kaip oras. Be oro neišgyvensi, o be poezijos gali gyventi. Tai ne pirmo būtinumo poreikis, tai – ne maistas, ne vanduo. Daugybė žmonių gyvena be poezijos. Sakoma, Lietuvoje yra daug rašančių ir mažai skaitančių, ypač poeziją.

Sakyčiau, poezija yra nišinis dalykas.

Bet tas, kas jos neskaito, netenka kitokio matymo, kitokio žvilgsnio į pasaulį. Gyvendamas be poezijos prarandi galimybę tarsi per kokią lupą, padidinamąjį stiklą pažvelgti į tuos dalykus, pro kuriuos praeini nė nepastebėdamas ar laikydamas smulkmena.

Poetas yra tas, kuris laiko tą lupą, kuris kviečia: ateik ir pasižiūrėk. Man pačiai yra buvę taip – perskaitai eiles ir jos perveria lyg žaibas, kaip taip gali būti?!

– Ar turi mylimus poetus, autoritetus?

– Jie keičiasi, kaip mes patys keičiamės. Man ypatinga yra lenkų poetė Vislava Šimborska, Nobelio premijos laureatė. Ji labai pilietiška, labai taupus ir talpus jos žodis, kiekviena eilutė tiesiog nokautuoja, kerta per pakinklius.

– Vis pabrėži pilietiškumą, kodėl?

– Aš negaliu rašyti tik apie tai, kas mano pačios gyvenime vyksta. Poezija nėra vien asmeniniai išgyvenimai. Bet jeigu rašai apie pasaulį krečiančias problemas, jas perleidi per save, atskleidi ir savo santykį, ir jausmus. Pilietiškumą gal lemia mano profesija?

– Manai, žurnalistika ir poezija suderinamos?

– Bent jau netrukdo viena kitai (smagiai juokiasi). Poezijoje pasakau tai, ko nepasakau straipsniuose, eilėraščio žodis yra talpesnis. Be to, žurnalistikoje svarbu objektyvumas, nedėstai straipsniuose savo jausmų ir išgyvenimų.

Apie pirmąjį eilėraštį ir ambiciją

– Kaip gimė pirmas eilėraštis, kokios reakcijos sulaukei?

– Jokios reakcijos į mano pirmąjį eilėraštį nebuvo. Augau pas senelius, o jiems poezija nerūpėjo. Kažin, ar gyvenime buvo eilėraštį skaitę? Namuose, išskyrus maldaknygę, kitų knygų nebuvo. Tik kažkur palėpėje radau užkištą Astridos Lindgren knyga „Ronja plėšiko dukė“, matyt mano tėčio ir jo brolio vaikystės knyga buvo, tai ją ir skaičiau.

Būdama 11 metų parašiau pirmą eilėraštį. Du įvykiai paskatino juos rašyti. Vienas labai skaudus – netekau tėčio. Man tas eilėraštis buvo kaip savipagalba, buvau labai uždara ir eilėraštis buvo būdas pasakyti, ką jaučiu. O antras dalykas – ambicija. Mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stasė Guntienė per vieną pamoką papasakojo, kad lyg Salomėja Nėris mokykloje parašiusi rašinėlį ne kaip visi, o eiliuotai. O kodėl man taip neparašyti? Parašiau, bet buvau tiek nedrąsi, kad to rašinio nė neparodžiau.

Bet pati tada supratau, kad galiu rašyti eilėmis. Draugės sužinojo, mokytojai pasakė ir ji paskatino kurti toliau. Vasarą visą sąsiuvinį eilėraščių prirašydavau, o rudenį nešdavau jai skaityti. Mokytoja Stasė Guntienė mane ir atvedė į Joniškio „Audruvės“ literatų klubą. Buvau dvyliktokė. Klubo nariai buvo atvykę į Žagarę, prašė paskaityti savo eilėraščių, bet neišdrįsau, padaviau kažkam pasirašytą eilėraštį ant popieriaus.

Nuo tada jaučiau poreikį kurti ir supratau, jog eilėraščius galiu ne tik į stalčių pasidėti, kad kažkam tai įdomu. Rajono laikraščio literatūriniame puslapyje mano eilėraščiai buvo spausdinami, vienerius metus net vadovavau „Audruvės“ klubui.

– Tad kodėl ne lietuvių kalbos ir literatūros studijas rinkaisi, o žurnalistiką?

– Daug kas manė, kad studijuosiu lietuvių kalbą ir literatūrą. Tačiau nenorėjau būti mokytoja ir anuomet neįsivaizdavau, ką daugiau galima daryti baigus lietuvių kalbą?

O atsakymą, ką studijuoti, radau „Moksleivio“ žurnale. Vienas abiturientas klausė, kur galima mokytis tapti rašytoju? Atsakymas buvo toks – niekas rašytojų mūsų šalyje nerengia, jeigu labai norite rašyti, galite žurnalistiką studijuoti.

Tada ir kilo mintis, štai ką galiu studijuoti ir iš ko duoną valgyti. Iš poezijos duonos nevalgysi.

– Kada rašai eilėraščius, kada yra tam laiko?

– Nėra konkretaus laiko. Nemažai eilėraščių esu parašiusi autobuse, važiuodama iš Žagarės į Joniškį, į darbą redakcijoje arba atgal į namus. Užtrunki kelionėje 40 minučių, o aš negaliu laiko leisti bereikšmiai. Arba knygą skaitau, arba rašau. Tiesa, atsiradus išmaniesiems, jau ir ten panaršau. Bet ir ten galima rasti poezijos.

Vieną sykį užėjo tokia banga, kad tris eilėraščius sukūriau kelionėje, o grįžusi dar sėdau rašyti.

Yra daug momentų, kurie paliečia, sukrečia, tai sėdi ir rašai. Būna, kad kokia frazė įkrinta mintin, užsirašau ją telefone kaip žinutę sau. Eilėraščius ranka rašau, guldau baltame lape, man popieriuje reikia matyti, ką išbraukiau, ką pataisiau, kuris variantas buvo geresnis. Tik pabaigtą eilėraštį surašau į kompiuterį.

„Esu iš nykštukinio miesto su didele dvasia“

– Ar Žagarė gimtasis miestas?

– Gimusi esu Radviliškio rajone, Baisogaloje, bet jos nė nežinau, nuo kūdikystės nesu ten buvusi, tik pravažiavusi. Nuo pusantrų metų gyvenu Žagarėje. Šeimoje buvau ketvirtas vaikas, visi pametinukai, o aš jauniausia ir dar susirgau, kažkas atsitiko, kad negalėjau vaikščioti, atsidūriau ligoninėje. Tėvams buvo sunku, o močiutė iš Žagarės manim labai rūpinosi, tai ir buvo priimtas sprendimas, kad augsiu pas senelius, tėvelio tėvus, Žagarėje. Kai čia pradėjau ir mokyklą lankyti, natūraliai likau Žagarėje. Ir dabar gyvenu senelių name.

Iš Žagarės tik į studijas į Vilniuje buvau išvažiavusi. Ir visada maniau, jeigu kur gyvensiu, tai tik Vilniuje arba Žagarėje.

– Viename eilėraštyje rašai: „... esu iš nykštukinio miesto“. Žagarę turi mintyje?

– Taip. Tik tai nykštukinis miestas pagal gyventojų skaičių, bet ne savo dvasia. Nė pusantro tūkstančio gyventojų nebeturime, o miestas pagal plotą nemažas, didžiulė miesto aikštė liudija, kokie dideli turgūs čia vykdavo prieš gerą šimtmetį. 1914 metais buvo 14 tūkstančių gyventojų, anuomet tai buvo didelis miestas.

Žagarės žmonių dvasia didelė ir skamba visoje Lietuvoje. Mūsų miestas šiemet mini 825 metų sukaktį. Tiesa, istorikai su tuo nesutinka, sako, nėra nė 800 metų, nėra tai liudijančio dokumento, bet žagariečiai įsitikinę, kad esame už Rygą senesni ir niekas kitaip neįrodys.

2015 metais, kai Žagarė buvo Lietuvos kultūros sostinė, Vilniuje prie Žemaitės paminklo man teko skaityti eiles su kitomis poetėmis. Prisistačiau, kad esu iš sostinės, bet ne iš Vilniaus. Nustebo. Tada paaiškinau, kad iš Lietuvos kultūros sostinės.

– Prieš kokį penkioliką metų Žagarės tuometinė seniūnė „Šiaulių krašte“ dalijosi mintimi, kad iš Vilniaus Žagarės nesimato.

– Tai tik valdžios požiūris į provinciją ir jis mažai keičiasi, bet žmonių akyse Žagarė nėra nematoma, netgi labai matoma.

– Joniškio rajone turite tokį stiprų literatų klubą, ar Joniškio kraštą galima vadinti poetų kraštu?

– Joniškio kraštas – žemdirbių kraštas. Bet literatų klubas„Audruvė“ iš tiesų išskirtinis. Tai vienas seniausių literatų klubų Lietuvoje, gyvuoja beveik 47-erius metus, išlaikė gilias tradicijas be jokios pertraukos.

Žagarėje klubui „Audruvė“ priklausančių literačių esame turbūt keturios, bet rašančių eiles ir net knygas išleidusių yra daugiau. Žagarėje dviem šimtams gyventojų bus vienas poetas. Tai gal ir esame poetų kraštas?

Apskritai – Lietuva yra poetų kraštas. Todėl ir sakau, kad rašančių daug, tik skaitančių mažai. Bet poezija gyvuoja ir gyvuos. Per poezijos pavasarius žmonės ateina klausytis poetų, ta tradicija gyva. Vilniuje suplaukia minios, pas mus tikėtis minios nereikia, tačiau ir čia žmonės eina poetų, ypač garsių, pamatyti, ir eilių išgirsti.

Žmonės gal ne viską ir supranta, ką rašom? Aš pati rašau daugiausia baltosiomis eilėmis ir manau, kad kiekvienas perskaitytą eilėraštį gali interpretuoti savaip. Eilėraštis pradeda savo gyvenimą tada, kai jį kažkas skaito. Eilėraštis ne tik jausmas, bet ir vaizdas. Kaip gyvenimo kadrą sustabdai, kaip tą kavos puoduką, pakeltą prie lūpų gurkšniui, į kurį gali būti sukritę dienos išgyvenimai, jausmai.

Aš rašau neilgus eilėraščius ir pati nemėgstu ilgų skaityti. Į kuo mažiau eilučių mintį sutalpini, tuo daugiau prasmės.

– Viename eilėraštyje rašai, jog svajonę reikia daiginti. Kokią svajonę pati daigini, augini?

– Manau, labai atbunkame nuo gyvenimo ritmo, įtampos ir sunku svajonės ieškoti gyvenimo rate. Kažkada turėjau, dabar neturiu. Svajonė viena – kitiems nepakenkti.

Kartais susimąstau, jeigu ne poezija, gal mano gyvenime būtų buvusi muzika? Neturėjau galimybės jos mokytis, Žagarėje muzikos mokyklos tada nebuvo, o į Joniškį seneliai paauglei neleido važinėti. Savarankiškai buvau išmokusi groti akordeonu, močiutė nupirko, nors labiau norėjau smuiko. Dėdė, pats savamokslis muzikantas, parodė, kaip groti. Iš tėčio pusės giminėje daug stiprių muzikantų buvo, tik neprofesionalų. Mano senelis Jonas Ripskis grojo ir smuiku, ir klarnetu, ir akordeonu, buvo Žagarės orkestro muzikantas, jo tėvas ir broliai taip pat gerai grojo, turėjo šeimos kapelą.

Močiutė Antanina Ripskienė buvo labai muzikali, giedojo bažnyčios chore, dainavo ir kultūros namų chore. Turėjo aukštą, gražų, skaidrų sopraną, jaunatvišką balsą išlaikė iki senatvės.

– Birželio 9-ąją sulaukei 50-mečio, ar jauti metų tėkmę?

– Kiekvienais metais man vis trūksta vasaros, man ji vis greičiau prabėga. Suprantu, kad visi metų laikai geri, bet dabar ypač jaučiu, kokia trumpa yra vasara. Aš esu šviesos žmogus ir saulės pradedu gailėtis jau po Joninių, kai dienos pradeda trumpėti. Viduramžio sulaukiau, nors šeimoje esu jauniausia. Manau, yra tam tikras laikas iki kurio žmogus augi, įgiji naujo, po to gali tik daugiau dalintis tuo, ką esi įgijęs, suvokęs.

Biografijos ir kūrybos dosjė

Loreta RIPSKYTĖ gimė 1973 06 09 Radviliškio raj. Baisogaloje. Nuo 1975 metų gyvena Žagarėje (Joniškio raj.), mokėsi Žagarės vidurinėje mokykloje (dabar – Žagarės gimnazija).

2005 metais baigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą, įgijo komunikacijos bakalauro laipsnį.

1994–1997m. dirbo žurnaliste Joniškio rajono laikraštyje „Sidabrė“, po poros dešimtmečių čia grįžo ir dirba iki šiol. Daugiau nei du dešimtmečius dirbo dienraščio „Šiaulių kraštas“ reportere ir bendradarbiauja iki šiol.

L. Ripskytės kūrybinė literatūrinė veikla įvairiapusė. 2006 metais buvo Joniškio istorijos ir kultūros žurnalo „Žemygala“, kurį leidžia Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, visuomeninės redakcinės kolegijos narė, 2015 metais – knygos „Joniškio ligoninei – 90“ redaktorė, Joniškio rajono literatų klubo „Audruvė“ 2016 ir 2021 metų almanachų sudarytojų grupės narė, 2017 metais išleistos Kilnutės Riškuvienės knygos „55 atsigręžimai“ redaktorė–sudarytoja. Yra buvusi Joniškio rajono literatų klubo „Audruvė“ prezidentė.

Loretos Ripskytės eilėraščiai buvo publikuoti kultūros žurnale „Nemunas“, „Literatūroje ir mene“, žurnale „Naujoji Romuva“, „Šeimininkėje“, rajono laikraštyje „Sidabrė“, Šiaurės Lietuvos literatų susivienijimo, Joniškio rajono literatų „Audruvė“ almanachuose, monografijoje „Žagarė“, Lietuvos-Latvijos kūrėjų dvikalbėje knygoje „Baltieji sparnai“ ir kituose leidiniuose, trumpoji proza spausdinta trumposios prozos konkurso Lazdynų Pelėdai atminti 2017–2019 metų kūrinių rinktinėje „Ūbavimai“, keletas eilėraščių išversta į vokiečių kalbą (vertė Alfredas Franckaitis, Joniškio garbės pilietis).

2009 metais L. Ripskytė išleido poezijos rinkinį „Matyk ne akimis“.

2015 metais buvo apdovanota Joniškio rajono mero padėkos raštu už svarų indėlį nušviečiant įvykius, renginius tų metų Lietuvos kultūros sostinėje Žagarėje.

Profesinėje srityje 2011 metais tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos respublikinio konkurso „Reformos žmogaus labui“ III vietos laureate, buvo ir kitų šalies žurnalistų rašinių konkursų diplomantė. Tarp literatūrinių laimėjimų paskutinis – 2022 metų Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos respublikinio konkurso „Totogramos“ II vieta.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

ŽA­LU­MOS STE­BUK­LAS
Tūks­tan­čiai ža­lu­mos at­spal­vių va­sa­rą per Sek­mi­nes,
Kai kaš­to­nų al­to­riai žva­kė­mis švy­ti,
Nu­gu­la že­mę – lan­kas, kal­ve­les, 
šlai­tus tan­kiais ki­li­mais,
Aus­tais lau­mių pirš­tais.
Švie­ži, dar vir­pan­tys lyg ny­tys ber­žų la­pe­liai,
Traš­kūs ož­ka­barz­džiai,
Mels­vai dū­luo­jan­tys ūg­te­lė­ję kvie­čių žel­me­nys;
O garš­vų ir pie­nių lenk­ty­nės so­duo­se, 
grio­vių pa­šlai­tė­se.
Net­ru­kus klam­piu lyg ki­sie­lius aro­ma­tu
Į šner­ves įsi­kim­ba rap­sai,
Sal­džiai ir švel­niai glus­te­li aly­vų kvap­nis.
Ir mai­šo­si, su­ka­si, lyg pro­duk­tai 
įmant­riau­siam py­ra­gui,
Ku­ris iš­ke­pa iki trum­piau­sios nak­ties,
Paš­laks­ty­tas Ra­sų sul­ti­mis
Ir pa­gar­bin­tas Jo­nų auk­sa­bur­nių.

DER­MĖ
Žy­din­tys rap­sų lau­kai
Kve­pa me­dum, any­žiais ir die­nos ato­kai­ta,
Virš jų rau­do­ni vai­kų vei­dai su­gro­ja
Kaip na­tos ant penk­li­nės.

PAUKŠ­ČIAI YRA VI­SA­GA­LIAI
Paukš­čiai yra vi­sa­ga­liai dan­gaus au­dė­jai,
Ver­pia siū­lus iš ne­ma­to­mų rū­ko gi­jų,
Nuo anks­čiau­sio ry­to gies­mių verps­tė­mis pa­si­da­bi­nę.
To­dėl ki­li­mas virš gal­vos nie­ka­da ne­sus­to­ja.
Tik eik­liau­sie­ji sku­bi­na vy­tis ryt­me­čio 
spin­du­lių ko­pi­nė­ji­mą,
O už­stri­gę sa­vam bė­gi­me pa­si­tin­ka 
Grį­žu­lo Ra­tų tuk­tu­ką...

TRI­JŲ GURKŠ­NIŲ IS­TO­RI­JA
Mes gė­rė­me ka­vą,
kvap­nią ir tirš­tą, kaip mie­go pus­nys;
Pirš­tai ne­by­liai ar­tė­jo prie sta­lo šer­dies.
Žo­džių gir­lian­do­mis kars­tė­me mąž­tan­čią erd­vę,
Puo­de­liais pri­deng­da­mi ai­du ga­ruo­jan­čias bur­nas.
Min­čių ny­tys šau­dė dai­lias vai­vo­rykš­tes,
Trau­kė per lan­gus, tem­pė gat­vės grin­di­niu;
Kad tik ne­nut­rūk­tų au­dek­lo zvim­bian­tis siū­las,
Kad ne­pri­si­pil­dy­tų el­ge­tos del­no ke­pu­rė,
Nes aš ne­ži­nau, kaip reik­tų iš­tver­ti pil­nat­vę,
Tvir­tai įsi­ki­bus ma­žo ne­kal­to puo­de­lio,–
tri­jų gurkš­nių is­to­ri­jos...

PRAEI­TIES IŽAS II
(Se­ne­liui, ku­ris bu­vo ne tik mu­zi­kan­tas, bet ir meist­ras, pre­kiau­da­vęs sa­vo ga­min­tais dal­gia­ko­čiais, pei­liais ir kt. reik­me­ni­mis tur­gu­je)

Šeš­ta ry­to. Ža­ga­rė. Tur­gaus priei­gos.
Se­no­lis stu­mia ža­liai da­žy­tą
Iš me­džio len­tų su­rink­tą ve­ži­mą,
Ati­da­ro­mą iš abie­jų ga­lų,
Kad dal­gia­ko­čiai, tar­si sie­liai
Ly­giai su­gul­tų,
Ne­si­rem­tų į že­mą meist­ro krū­ti­nę,
Al­suo­jan­čią sun­kiai
Nuo na­mi­nės ta­bo­kos
Ir šar­vuo­tos mir(n)čių ap­gul­ties.
Išt­rauk­da­mas il­gą, dar kve­pian­tį dal­gio ko­tą,
Ran­ka at­ga­lia jis nu­brau­kia pra­kai­tą
Ir kils­te­li nu­dė­vė­tą ke­pu­rę su sna­pe­liu,
Kad lais­vai iš­ga­ruo­tų pa­gal­vių ato­dū­siai iš sap­nų,
O įei­tų dan­gaus skliau­tų ty­ku­ma.

KAIP VIS­KAS PA­MIRŠ­TA­MA...
Bal­tas šuo
Viz­gi­na ap­mąs­ty­mų vir­ti­nę,
Nu­sid­rie­ku­sią per ba­las be at­spin­džio.
Drumz­lė­se iš­si­si­jo­ja min­tys
Kaip grū­dai nuo pe­lų,
Ašt­rios dul­kės
Ža­di­na su kiek­vie­nu mirks­niu.
Kai už­ly­gi­na ke­lią,
Ap­ra­so­ja dan­gus
Lyg il­gai ri­ti­nus naš­tą,
Šuo inkš­da­mas len­da į pa­krū­mę,
Aky­se nu­si­lei­džia nuo­kal­nė,
Ve­dan­ti iki už­dan­gos.
To­liau, – gry­nas krau­jas, – jei iš­drį­si.
Gry­nas krau­jas tų,
Ku­rie vaikš­čio­jo gat­vė­mis,
O pa­skui pa­si­rin­ko miš­kus
Ir bu­vo iš­duo­ti,
Iš tank­mės bur­nos iš­spjau­ti.
Jie gu­lė­jo aikš­tė­je.
Ten pat gu­lė­jo ki­ti,
Jau ki­tu lai­ku,
Su gel­to­no­mis žvaigž­dė­mis
ar be jų.
Da­bar ne­svar­bu.
Iš­tuš­tė­ju­sios rin­dos
Al­sa­vo ty­la ir prie­kaiš­tais,
Kol ne­nug­rio­vė jų
Lyg deg­tu­kų na­me­lių.
Bal­to šuns be­dug­nės akys
Iš­mirk­si lai­ko fo­si­li­jas.
Gry­nas gry­nas krau­jas pra­žys­ta...

PO­KE­RIS
Į šo­ną pa­si­slen­ka
ru­de­nė­jan­čios nuo­ša­lės –
Nuo kak­tos link juo­dų smil­ki­nių.
Lėkš­tė­se sa­vo san­ty­kių po­ke­rį
Iš­dė­lio­ja dvi po­ros ran­kų – taik­lu.
Ir ne­rei­kia nie­ko at­skleist –
Tik ša­ku­tę pa­kelt ir nu­leist.

KA­RAS
Ket­vir­tis ke­pa­liu­ko kais­ta kep­tu­vė­je,
Kaip ka­ro ke­lia­la­pis,
Kiek­vie­nam klius „kąs­ne­lis“:
Kul­kos, kan­čios, keiks­ma­žo­džių.
Ko­dėl kve­pia kar­čiai­siais kie­čiais
Krau­jo kre­šu­lys ker­tė­je?
Ko­dėl kak­le kap­si kal­kak­me­nio kėkš­tas,
Ka­po­jan­tis kal­tės kan­ko­rė­žius:
Klup­ti, kel­tis, kris­ti, kirs­ti?..

BŪ­DAS MY­LĖ­TI
Au­gin­ti žmo­gų sa­vy­je
Kiek­vie­ną aki­mir­ką,
Kai įka­lęs vi­nį į sie­ną,
Sa­vas pa­ka­bi­na ki­to po­rtre­tą
Kaip tai­ki­nį,
Į ku­rį pa­lei­džia
Pa­ruoš­tą žo­džių ap­ka­bą.
Ga­li pri­si­dė­ti,
Žvelg­ti iš to­lo ar tap­ti at­spin­džiu,
Ga­li gink­lą ap­suk­ti
Ir nu­ma­rin­ti šau­džiu­sį.
Bet yra tik vie­nas bū­das my­lė­ti -
At­ver­ti sie­no­je po­kal­biui lan­gą...