EGLĖS BIČKIENĖS – TOKS MATYMAS

Redakcijos archyvo nuotr.
Eglė Bičkienė.
Lietuvos dailės panoramoje vis ryškiau įsitvirtina Šiaulių pedagoginio instituto (universiteto) Dailės fakulteto auklėtiniai. Ruošti kaip piešimo mokytojai, jie plačiai paplito respublikoje, pakelė jaunimo susidomėjimą menu, o dalis ir jų pačių įsitraukė į aktyvų kūrybinį darbą.
Viena iš tokių yra Eglė Sabalytė-Bičkienė, 1989 metais baigusi Šiaulių pedagoginį institutą, įgydama piešimo, braižybos ir darbų mokytojos specialybę. Pradėjusi dirbti Šiaulių vaikų dailės mokykloje joje tebedirba iki šiol, mokydama vaikus dailės dalykų.

Šalia pedagoginio darbo Eglė aktyviai įsijungė į kūrybinę veiklą, su savo kūriniais pradėjo dalyvauti dailės parodose, suruošė personalinių ekspozicijų, jos kūriniai buvo eksponuojami Šiauliuose, Kelmėje, Vilniuje, Suomijoje ir kt. Ji dalyvauja kūrybinėse stovyklose, pleneruose, etnografinėse ekspedicijose.

E. Bičkienė surado ir išpuoselėjo labai savitą raiškos būdą, kurį galima pavadinti kaip “mišri technika”, kuriame jungiami pirminis ir užbaigiamasis piešinys, spalviniai ir reljefiniai atspaudai. Tai itin įdomi technika, unikali, kol kas neturinti analogų. Tai – savita kolografijos technika.

E. Bičkienės tematika artimai siejasi su Lietuvos kultūros paveldu, su Lietuvos gamta, su etnografiniais motyvais, liaudies meno ornamentika. Visi šie elementai susiklosto į išraiškingus meninius vaizdus. Įdomiai jos kūryba pristatoma 2012 metais išleistame albume “Kelmės krašto kultūros paveldas dailininkų kūryboje”. Jame publikuojama 10 Eglės lakštų, vaizduojančių ir interpretuojančių to krašto paminklus. Štai Užvenčio bažnyčia: graviūra perteikia ne tik savitą architektūrinę objekto sandarą, bet ji siejasi ir su liaudiškąja žemės ir kosmoso samprata.

Du Pagryžuvio dvarą vaizduojantys lakštai: vienas atliktas spalvotais pieštukais ir tušu, fiksuojantis dokumentinį tikslumą ir čia pat antras, jau perteikiantis šio paminklo viziją, kai jo struktūra tarsi persišviečia ir tampa gamtos ir aplinkos dariniu. Ir taip galėtume pereiti per visus albume pateiktus vaizdus, kiekviename iš jų rasdami ir atpažįstamo, ir kažką naujo. Kelmės ir apskritai Žemaitijos vidurio bei pajūrio paminklų ir kultūrinio paveldo tematika tebėra ir tolesnio domėjimosi objektas, pasirodo nauji kūriniai ekspozicijose.

Eglės kūriniai susiklosto į ciklus, vieną temą ir atlikimo būdą (kultūros paveldą, augaliją, ornamentiką, technikos savitumą) rutuliojančius ne uždara baigtimi, bet provokuojančius tolesnę jų raidą.

Mano nuomone, dailininkė yra subrendusi, įdomi, kūrybinga kūrėja, suradusi savitą braižą ir tautinės tematikos interpretaciją. Tai ypač ryškiai atsiskleidė 2020 metais Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje suruoštoje parodoje, autorės įvardintoje – „Toks matymas“.

Pristatydama šią parodą katalogo pratarmėje Eglė rašo: „Noriu kurti švariai, estetiškai, išbaigtai ir rodyti/skleisti teigiamą emociją. Mes ir taip gyvename išbalansuotame, efektyvumo ir naudingumo mada sergančiame, informacinio pertekliaus pasaulyje, todėl kviečiu pagauti lietaus lašą, pajusti vėjo gūsį, paklausyti tylos, paragauti skanėsto, pakeliauti vaikystės pasakų karieta. Savo darbais siekiu perteikti ramią, šviesią nuotaiką, puošti kasdienes mintis.“

Teigiamai vertintinas ir jos ilgametis pedagoginis darbas su vaikais ir paaugliais Šiaulių vaikų dailės mokykloje, jų kūrybos sklaida konkursuose, parodose.