Naujausios
Eduardo Juchnevičiaus vizijų pasaulis
Vytenis RIMKUS
Dailininkas ir poetas Eduardas Juchnevičius gimė 1942 metais Kelmės rajono Vanaginės vienkiemyje, mokytojo šeimoje. Šiauliuose baigė J. Janonio vidurinę mokyklą, po ketverių metų įstojo į Valstybinį dailės institutą, kurio pedagogikos fakulteto grafikos specialybę baigė 1968 metais. Grįžęs į Šiaulius, dirbo Vaikų dailės mokykloje, buvo aktyvus dailės ir kultūros gyvenimo dalyvis.
2010 metais dailininkas apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ir meno premija „Už meistriškai atliktus, modernius ir ekspresyvius darbus“. Eduardas Juchnevičius po ilgos sunkios ligos mirė 2011 metų rugpjūčio 18 dieną.
Visą gyvenimą — aštrus polemistas
Dar tebesimokydamas vidurinėje mokykloje E. Juchnevičius dalyvavo ne vienoje to meto liaudies meno parodoje. Mokydamasis mokykloje, skatinamas mokytojo dailininko Gerardo Bagdonavičiaus, daug piešė, pradėjo tapyti aliejumi. Mokyklos muziejuje yra nutapytas mokytojo portretas. Artimi ryšiai su G. Bagdonavičiumi susiklostė visam gyvenimui.
Pirmoji aukštoji mokykla buvo Šiaulių pedagoginis institutas, kuriame pradėjo ruoštis tapti pradinių klasių mokytoju. Savo klausimais ir replikomis dėstytojus vedė iš kantrybės. Štai vienas toks iš klausimų partijos istorijos dėstytojui: „Ar žmogus, visą gyvenimą pradirbęs sargu, gali tapti Tarybos sąjungos didvyriu?“ Panašūs dalykai buvo traktuoti kaip neleistini būsimam mokytojui, ir jis iš instituto pašalintas. Tuomet išryškėjo E. Juchnevičiaus charakteris, nesitaikymas su ideologiniais stereotipais. Aštriu polemistu jis liko visą gyvenimą.
Studijuodamas Dailės institute, buvo aktyvus studentų mokslinės draugijos narys, o diplominis darbas „Prūsų nukariavimas“ (vadovas — Vytautas Valius) buvo pirma rimta savitai mąstančio dailininko paraiška. Po to sekė daug asmeninių parodėlių ir grupinių parodų, parodos Lietuvoje ir už jos ribų.Ypač artimi ryšiai E. Juchnevičių siejo su Latvija, personalinės parodos buvo surengtos Jelgavoje (1978 m. drauge su vilniečiais M. Vilučiu ir V. Jurkūnu jaunesniuoju), Rygoje (1987 m., išleistas plakatas), Austrijoje ir Vengrijoje (1988 m.). Dalyvavo įvairiose parodose Lenkijoje, JAV, Australijoje, Italijoje), Pabaltijo respublikų grafikos trienalėse Taline, vienoje iš jų 1986 metais pelnytas didysis prizas.
E. Juchnevičius dirbo įvairiose dailės srityse. Estampus, iliustracijas, ekslibrius kūrė linoleumo, oforto ir originaliomis technikomis, piešė pieštuku, grafitu, anglimi; tapė aliejumi, akvarele, tempera. Sukūrė ir monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinių: freskų, reljefų interjeruose.
Savita vaizdų sistema
E. Juchnevičius sukūrė savo vaizdų sistemą. Visuose jo kūriniuose — grafikoje ir tapyboje — vaizduojamas žmogus, vienas ar santykyje su kitais žmonėmis bei daiktais. Paveiksluose gausu atributikos, asociatyvių elementų ir ženklų. Dažnai ir pats žmogus įgyja simbolio reikšmę. Charakteringas paveikslų bruožas — veiksmas, kuris dažniausiai yra užkoduotas, reikalauja atidaus „perskaitymo“ ir net dešifravimo.
Dailininkas į žmogų stengėsi pažvelgti tartum iš dviejų ar ir daugiau žiūrėjimo taškų, nuimti nuo jo tradicijų ir prietarų skraistę, nuplėšti kaukę. Deja, dažnai po viena kauke slypi kita, po žmogumi slypi žvėris. Žmogus ne tik susidvejina, bet susitrejina ir skyla į dar daugiau substancijų. Apnuogindamas žmogų, tarytum to žmogaus ir nebepažįsti, jis tampa atšiaurus ir net grasus. Reikia sutikti su V. Valiaus nuomone, kad „E. Juchnevičiaus kūrybai būdingas parabolinis charakteris, polemika su nusistovėjusiais teiginiais, literatūrinėmis bei gyvenimiškomis vertybėmis. Neretai jo darbuose galima įžvelgti aštrią repliką miesčioniškoms apraiškoms mūsų tikrovėje“.
E. Juchnevičiaus kūryba yra analitinė, netgi preparuojanti, prasiskverbianti į visiškai užslaptintus žmogaus sielos ir būties užkaborius. Gal tada pamatome, kad mes ne tokie gražūs ir ne tokie geri, kaip dažnai įsivaizduojame. O pamatę nenorime su tuo sutikti, prieštaraujame dailininko vaizdavimo principams ir būdui. Jo kūryba — sunkiai suvokiamas pasaulis ir jo vaizdai–iš mums neįprastos distancijos, tad reikalingos žiūrovo pastangos tai distancijai įveikti. Savo esme E. Juchnevičiaus kūryba yra labai žmogiška, tačiau, anot paties dailininko, „blaškaisi tarp metaforos ir dokumento, cituoji, nuolat grįžti prie senų tiesų, kurias maitina stipriausieji jaunystės įspūdžiai, vidiniai įsitikinimai ir gyvenimo patirties logika... Idealus giname ne gležnais grožio sentimentais, kuriems lemta likti patogiais apmušalais miesčionio bute... Ieškodamas gyvenime Gėrio, turi pažinti Blogio vartus...“ Anot A. Patašiaus, “jis turi užtektinai fantazijos ir kūrėjo drąsos gan nekonvencialiu būdu provokuoti žiūrovo mąstymą, leistis į žmogaus vidinės bei išorinės situacijos mūsų pasaulyje problematiką“ (“Literatūra ir menas“, 1976, Nr.45). “Eduardas Juchnevičius visada neprovincialiai, nemenkavertiškai, o aukščiausiu lygiu reprezentavo Šiaulius“ (V. Kinčinaitis, “Šiaulių kraštas“, 2011-08-20).
Prūsijos istorijos interpretacijos
E. Juchnevičius domėjosi senąja Lietuvos istorija, ypač Prūsijos likimu. Visą gyvenimą, pradedant diplominiu darbu, Baltijos jūra, Herkus Mantas, Prūsijos vietovės buvo nuolatinės jo svajonės ir realijos. Jis giliai įsijautė į šio krašto buvimą, jo dramas ir tragedijas, didvyriškus laisvės proveržius. Įsigijęs sodybą sename prūsų Gilijos kaime prie Kuršių marių (dabartinė Kaliningrado sritis), ten praleisdavo ištisas vasaras, su jachta plaukiojo Kuršių mariomis ir Nemuno atšakomis.
Kas toji Gilija? Tai buvęs kaimas, išsidėstęs prie pat Kuršių marių, o jos istorija — visos Rytų Prūsijos tragiškosios istorijos dalelytė. Tai buvusi skalvių genties teritorija. E. Juchnevičius naujai, originaliai meniniais vaizdais interpretuoja tą dramatišką temą ir savo poezijoje.
E. Juchnevičius rašė eilėraščius ir dramas, yra išleistos trys knygos: „Vilkolakiai“, “Šv. Roko šuo“, “Prūsijos krikštai. Treblinka 2“. Eilėraščiai vėlgi nukelia į senąją Prūsijos istoriją. Tai kūriniai, paremti mitologinių, istorinių ir nūdienos realijų apmąstymais. Poezija meniniais vaizdais glaudžiai siejasi su dailininko vaizduojamąja kūryba, tarytum susilieja į vientisą tėkmę.
Originalūs, išradingi E. Juchnevičiaus kūrinių pavadinimai („Legato Anzelmo kryžiaus žodis“, “Honorijus gėdina Voldemarą“, “Seimo vandennešiai atostogauja“, “Neršavietės bestierija“, “Niurnbergo procesas — Abraomo Suckevero parodymai apie Vilnių“ ir kt.).
Yra pavadinimų, kurie tartum visiškai atsiskiria nuo kūrinių, tampa savitu literatūriniu žanru. Susidaro akivaizdi ir drauge mįslinga grandinė — dailės kūrinys, jo pavadinimas, eilėraščiai ir pjesės. Plastinė ir tekstinė kūrinio raiška gali egzistuoti atskirai, bet būdamos drauge, jos svariai paremia viena kitą, formuodamos kūrinio visumą.
E. Juchnevičius parašė pjeses „Liberum veto“, o pjesę “Nuomininkas“ 1971 metais Šiaulių dailininkų namuose suvaidino Šiaulių dramos teatro aktoriai. Jis buvo vienas iš iniciatorių rengti vakarinius dailininkų susirinkimus, šmaikščiai jo paties pavadintus “Riparia“, kuriuose diskutuota apie dailę, apie šiauliečių naujus dailės kūrinius, apie visuomeninio ir politinio gyvenimo aktualijas. Buvo išleista keletas “Riparijos“ leidinėlių.
E. Juchnevičius sukūrė savo braižą ir stilistiką. Piešiniai, grafika, tapyba, monumentalioji dailė deklaruoja autoriaus atpažįstamumą, jo neįmanoma kopijuoti, plagijuoti.
Eduardo Juchnevičiaus kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija, Šiaulių „Aušros“ muziejus, kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. Ryškūs E. Juchnevičiaus pėdsakai pedagoginiame darbe, nemažai jo mokinių tapo kūrybingais dailininkais, su dėkingumu prisimena meistriškumo pamokas.
SAVITUMAS. Savitas, originalus, atpažįstamas ir nenukopijuojamas menininkas Eduardas Juchnevičius savo individualumą atskleidė ir dailėje, ir poezijoje, ir dramaturgijoje, ir pamąstymuose apie gyvenimą, kūrybą, ir knygų recenzijose.
ASOCIACIJOS. „Meniniam pasauliui, kuriamam iš kasdienybės nuotrupų, pasąmonės vaizdinių ir istorinių, kultūrinių atšvaitų, būdinga paradoksalių vaizdų griūtis, netikėtos asociacijos, laužytos linijos“,–apie E. Juchnevičiaus kūrybą rašė literatūrologė Dalia Striogaitė.