Naujausios
Nepamirštama diena
– Pirmojo Ganytojo įžengimas (ingresas) į Šiaulių vyskupiją tapo įsimintinu įvykiu visoje Šiaulių apskrityje. Pirmasis Šiaulių vyskupas atvertė naują miesto ir viso krašto istorijos puslapį – savo ganytojiška veikla, kilniu pavyzdžiu, oria laikysena suteikėte dvasinės stiprybės, tapote gerumo ir džiaugsmo simboliu. Tikintieji iki šiol su jauduliu prisimena įspūdingą Jūsų sutikimą ir įžengimą į Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą. Tai buvo 1997 m. liepos 13 – oji.
– Didelė Dievo malonė – buvau pašauktas būti vyskupu. Įžengimas į ką tik įsteigtą Šiaulių vyskupiją ne tik man buvo svarbus įvykis, tai ir tikinčiųjų džiaugsmo šventė. Su palyda iš Kauno atvykome į Skėmius (Radviliškio r.). Čia, prie vyskupijos ribos, su giesmėmis ir gėlėmis mus pasitiko didelis būrys parapijiečių. Visą kelią iki pat Šiaulių katedros buvome iškilmingai sutikti – su vasaros gėlių žiedais, maldomis ir giesmėmis, kvepiančia namine duona ir medumi: miesteliuose, kaimuose ir Šiaulių mieste pasitiko minios žmonių.
Liepos 13- oji dar ir mano vardo diena. Tą dieną Kryžių kalne buvo pastatytas vyskupo kryžius, kuriame užrašyti žodžiai: „Viešpatie, laimink Šiaulių vyskupiją“. Man tikėjimas yra didelė palaima ir džiaugsmas. Jeigu Viešpats man davė tokią didelę dovaną, aš ją žmonėms su džiaugsmu ir daliju. Viskas yra Dievo dovanos.
Kryžius, vyskupo lazda, žiedas
– Pakalbėkime apie Ganytojo nuolatinius atributus, iš kurių ne tik tikintieji atpažįsta vyskupą: tai – ant krūtinės nešiojamas kryžius, o ranką puošia žiedas. Dar reiktų paminėti ir Vyskupo herbą. Jūsų herbo žodžiai: „Gaudete semper in Domino“ (Visuomet džiaukitės Viešpatyje). Jūs dažnai ištariate žodį – džiaugsmas. Už geranoriškumą, mielą bendravimą, sušildančią šypseną ir nuoširdumą tikintieji jus pavadino Džiaugsmo Ganytoju. Šiaulių katedros choras neatsitiktinai pasirinko pavadinimą „Džiaugsmas“. Per bažnytines iškilmes Jūs rankose visada laikote Ganytojo lazdą (baculum). Katedroje yra ir Ganytojo sostas, kuriame Jūs sėdite per iškilmingas Šv. Mišias.
– Savo herbui pasirinkau Šv. apaštalo Pauliaus žodžius „Gaudete semper in Domino“(Visuomet džiaukitės Viešpatyje), nes visas mūsų gyvenimas yra panardintas Viešpatyje. Mes esame apsupti Viešpaties. Vyskupo žiedas, kurį aš nešioju, man pats brangiausias, mane lydi nuo pirmųjų vyskupystės valandų. Tą žiedą nusipirkau Romoje. Žiedo simboliai – Kristaus kryžius ir žuvys, kurios yra pirmųjų krikščionių ženklas. Religinių reikmenų parduotuvėje Romoje nusipirkau ir baculum – vyskupišką lazdą, kurią puošia Švč. Mergelės Marijos statulėlė. Didelis džiaugsmas, kad mūsų vyskupijos globėja yra Marija, kuri mane visur lydi, kunigų seminarijoje buvo kurso globėja. Koks nuostabus vaizdas, kai pavasarį netoli Katedros, ant atšlaitės, akeles atveria 10 tūkst. įvairiaspalvių krokų: yra išdėliota monograma – sužydi M raidė. Tas grožis – Švč. Marijos garbei, tuo grožiu pasirūpino Šiaulių vyskupijos kurijos kancleris Rimantas Žaromskis.
Lazda – vyskupo galios simbolis. Vyskupas yra vyskupijos ganytojas, dvasinis vadovas. Jeigu kas klausia, ar neteko grūmoti vyskupo lazda, visada atsakau – nebuvo tokios progos. Vyskupo baculum naudojama ne kasdienybėje, o liturgijoje. Ganytojo soste aš sėdžiu per pontifikalines (iškilmingas) Šv.Mišias. Kai vakarais ateinu į bažnyčią melstis, kalbame rožinį, tada atsisėdu ne į sostą, o į šalia sosto dešinėje pusėje esantį specialų klauptą.
Pastoracinio centro dešimtmetis
– Prieš dešimt metų šalia Katedros buvo pašventintas originalus pastatas, kuriame įsikūrė Pastoracinis centras. Čia yra Šiaulių vyskupijos kurija, bažnytinis tribunolas, šv. Kazimiero koplyčia, veiklą plėtoja keli centrai, yra parodų salė – kavinė, biblioteka. Vyksta aktyvi veikla: skaitomos paskaitos, mokymai, didelis dėmesys skiriamas šeimoms, jaunimui, į 12 žingsnių programos užsiėmimus susirenka anoniminiai alkoholikai, norintiesiems atnaujinti tikėjimo tiesas – ALFA kursai.
– Gruodžio 8 – ąją minėjome Nekaltojo prasidėjimo šventę, pasidžiaugėme per dešimtmetį Pastoraciniame centre nuveiktais darbais, darbščiais mūsų pagalbininkais, centrų vadovais. Šiame centre veikia Evangelizacijos, Šeimos, Katechetikos ir Jaunimo centrai, yra šeimų būreliai. Bažnytinis tribunolas nagrinėja bažnytinės santuokos bylas. Šv. Kazimiero koplyčioje kiekvieno mėnesio 28 – ąją nuo 22 val. iki 7 val. ryto vyksta adoracija, meldžiamės, kalbame rožinį, skaitome religinę literatūrą. Pastoracinį centrą puošia dailininkės Gražinos Vingrienės įspūdingos freskos, kurias ji kūrė dvejus metus.
Nuo 2000 m. Šiaulių vyskupija kartu su Šeimos centru organizuoja Šeimų šventę. Į Šiaulių areną sausio mėnesio pradžioje susirenka daugiau nei 4 tūkst. dalyvių. Į šventę atvykusios šeimos visų akivaizdoje atnaujina duotą Santuokos sakramento priesaiką. Dieviška palaima ir šiluma nusileidžia ant visų, susirinkusiųjų į šventę. Dažnai kartoju žodžius, kad šeimose reikia kurti dangų, o ne pragarą. Baisu pagalvoti, kokias dvasines kančias kenčia vaikai, kai tėvai nesutaria, pasuka skirtingais keliais. Daugiau nei 50 proc. šeimų išsiskiria. Vaikams šeimos židinys yra užuovėja, tik darnioje šeimoje yra jėga ir stiprybė. Skaudžiausi dvasiniai lūžiai įvyksta šeimose. Jeigu brangintume šeimos židinį, tada suprastume, kad šeima turi tapti mažąja šventove, kurioje ir vaikams, ir tėvams miela gyventi. Kaip giesmėj pasakyta: „Čia gyvenimo pradžia, kai kyla rankos į dangų“. Kai šeimoje santarvė, yra gyvenimo pilnatvė, tada nereikia blaškytis, klaidžioti, gerumas ir darna įauga į žmogaus prigimtį.
– Jūsų gimtinė Kaune, Šančiuose, užaugote didelėje šeimoje – šeši broliai ir keturios seserys. Esate sakęs, kad tėvai jus visus auklėjo gerumu ir malda.
– Aš buvau jauniausias, mums visiems buvo smagu augti pamaldžioje ir darnioje šeimoje. Dabar iš dešimties brolių ir seserų likome penki – trys broliai ir dvi sesutės, kurios yra vienuolės pranciškonės, gyvena Kaune vienuolyne.Tik stodamas į Kauno kunigų seminariją sužinojau, kad jos pogrindyje yra vienuolės. Tada buvo sudėtingi laikai. Mūsų tėvai buvo pamaldūs, gyveno tikėjimu ir maldos dvasia. Šeimoje auklėjimas buvo natūralus ir paprastas. Matėme, kaip tėvai melsdavosi, kartu ir mes, vaikai, melsdavomės. Sekmadienį vis kartu bėgom į bažnyčią. Pirmajai komunijai mane parengė mama. Mūsų mamytės pedagogika buvo nuoširdi, gyvenimiška ir praktiška. Kai paaugau, kiekvieną vakarą ėjau į bažnyčią patarnauti per Šv.Mišias.
Nelengva ganyti aveles
– Esate sakęs, kad pasaulis serga puikybės liga, nenorima susitarti, daugelio norai ir interesai yra savanaudiški, vadovaujamasi principu – akis už už akį. Nelengva ganyti aveles, kai pasaulyje tokia sumaištis.
– Viešpats atneša ramybę, gailestingumą ir meilę. Dievas ateina ne pasmerkti, o išgelbėti, padėti suklydusiems. Jeigu mes negirdime Viešpaties balso, tada negirdime ir vienas kito. Gana susipriešinimo. Baisu ir pagalvoti, karai vyksta ir Šventojoje Žemėje. Ir Lietuvos pašonėje žvanga karo ginklai, žūsta žmonės. Mes visi turime sugrįžti prie maldos gyvenimo. Reiktų nepamiršti, kad esame labai trapūs ir pažeidžiami, galime kiekvieną akimirką iškeliauti.
Palinkėčiau paprasto dalyko – mylėti Dievą visa širdimi, o savo artimą kaip save patį. Visa tai susijungia į žodį MEILĖ. Kartu su visų parapijų kunigais meldžiamės ir trokštame, kad Dievas globotų ir laimintų mūsų vyskupiją ir visus žmones. Dievo malonių ir globos meldžia ir vienuoliai: vyskupijoje yra Kryžių kalno vienuolynas, Kelmės r. Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas ir Jėzuitų vienuolynas Šiauliuose.
Esu ne kartą sakęs, kad mano noras – visas dūšeles sukelti į dangų. Kartu su kunigais meldžiame, kad visi tikintieji patektų ten, kur Viešpats mūsų laukia. Mums Viešpats leido darbuotis čia, Žemėje.
Kiekvieno atsivertimas prasideda tada, kai prieina prie klausyklos langelio ir pasako: “Aš – nusidėjėlis“. Taip prie tikėjimo sugrįžta paklydusios avelės. Evangelijoje yra pasakyta: „Radau savo pražuvėlę avį. Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.
Atsirado daug nuomonės formuotojų
– Viešojoje erdvėje patarimus dosniai dalija įvairūs nuomonės formuotojai, sveikos gyvensenos vadovai, „ekspertai“, žmogui brukami patarimai, ką valgyti, kaip rengtis, kaip gyventi, ką mylėti. Besiblaškantis žmogus neretai klaidžioja tamsiais užkaboriais, patiki visokiais apsišaukėliais.
– Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas dvasiniam pasauliui, svarbu atsigręžti į žmogaus vidų. Pamiršome, kad esme ne tik kūnas, bet ir dvasia.
Gyvenime žmonėms būna įvairių situacijų, kai kurie paklysta, blaškosi, tampa nelaimingi, sulaužo savo gyvenimus. Žinome, kad silpni, palūžę žmonės lengviau pasiduoda įvairių „ekspertų“ įtakai. Kiekvienas nori prie kažko glaustis, ieško šilumos ir atjautos, o palūžusius žmones gana nesunkiai į savo akiratį įtraukia netikri mokytojai ir pranašai.
Evangelijoje pagal Matą sakoma: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjelių“. Vienintelis kelias, kai galime pagydyti žmogų, yra išpažintis. Žmogus išsikalba, atveria savo širdį, susimąsto, atgailauja. Svarbu išsivaduoti iš nuodėmės. Išpažintis – Viešpaties gydomoji išlaisvinanti galia. Stengiamės padėti suklydusiems, kad jie pasuktų ne klystkeliais, o eitų teisingu gyvenimo keliu. Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Viešpats neateina pasmerkti, o ateina išgelbėti.
Kasmet – į kalnus
– Jūs esate išskirtinis Ganytojas: keliautojas, alpinistas, plačių kūrybinių užmojų Vyskupas – knygų leidėjas, fotomenininkas. Kartu su jaunimu išsiruošiate į piligriminius žygius, kasmet kopiate į kalnus, plaukiate baidarėmis. Nuo 2007 m. leidžiate kalendorius, kuriuos iliustruojate nuotraukomis iš kelionių. Didelio dėmesio sulaukė jūsų leidinys – penkių tomų „Evangelija kasdien“. Esate išleidęs fotografijų albumą „Kryžių kalnas“.
– Mane traukia kalnų didybė ir grožis, kasmet su bendraminčiais kopiu į kalnus. Atgaunu jėgas, sutvirtėju, o mintims – beribė erdvė. Nors praėjusių metų spalio mėnesį man buvo atlikta širdies operacija, šią vasarą vėl išsiruošiau kelionei į kalnus. Italijoje kopėme į Dolomito kalnus. Visada nešuosi fotoaparatą – kokie kalnuose nuostabūs vaizdai, stengiuosi tas grožio akimirkas užfiksuoti. Pirmasis kalendorius vadinosi „Kryžiai Europos kalnuose“, kalnų vaizdai papuošė kalendorius „Kryžiai kalnuose“, „Šventovės kalnuose“. Esu atkaklus alpinistas ir piligrimas. Koks džiaugsmas kartu su jaunimu keliauti pėsčiomis iš Kryžių kalno į Šiluvą, taip pat žygiuojame iš Šiaulių į Kryžių kalną. Nuo seminarijos laikų vairuoju automobilį. Anksčiau mėgau greitį.
Kviečiu šeimas skaityti penkių tomų knygą „Evangelija kasdien“, kurią kasdien atverskite, kiekvienam tekstui atidžiai yra parinktos nuotraukos. Penkių tomų leidinys iliustruotas mano nuotraukomis iš Šventosios Žemės. Svarbu atrasti Jėzų kasdieniniame gyvenime.
Kasmet stengiuosi išleisti kalendorių, į kurį sudedu kelionių nuotraukas. Lapkričio pradžioje išėjo 2024 m. kalendorius „Šventasis apaštalas Paulius Turkijoje“, iliustruotas nuotraukomis iš kelionės po Turkiją. Neseniai keturi vyskupai ir didelė kunigų grupė buvome išvykę į Turkiją. Toje šalyje iš buvusių šventovių ten dabar daug kur yra mečetės. Pateiksiu citatą iš naujojo kalendoriaus: „Kapadokijoje yra 36 požeminiai miestai. Jie galėjo turėti apie 20 aukštų ir įsikūrę 85 metrų gylyje. Manoma, kad juose galėjo gyventi apie 20 tūkst. žmonių. Čia rado prieglobstį pirmieji krikščionys, besislapstantys nuo romėnų persekiojimų.1985 m. šie požeminiai miestai įtraukti į UNESCO pasaulio sąrašą“. Skaudu buvo matyti keletą miestų uolose po griuvėsiais, yra iškaltos koplyčios. Įėjome į požeminius urvus. Liūdnas vaizdas – Kristui, Marijai išdaužytos akys… Tik barbarai taip gali elgtis.
Apie sudaiktintą tikrovę
– Šiauliuose tris kartus per dieną skamba kariliono muzika. Į Katedros bokštą, beveik į 70 m aukštį, yra įkelti 36 varpai, kuriuos dovanojo verslininko šeima. Didysis varpas, pavadintas Šv. Petro vardu, sveria net 800 kg. Varpų skambėjimas yra ypatingas, sakoma, atitolina visas gyvenimo negandas, atrodo, tarsi skaidresnė tampa miesto erdvė, daugiau besišypsančių žmonių...
– Varpus sukūrė meistrai iš Nyderlandų. Esame dėkingi geradarių šeimai, kuri dovanojo tuos varpus. Tris kartus per dieną – 7val., 12 val. ir 18 val. – skamba kariliono melodija, girdime Viešpaties angelo maldos melodiją. Tris kartus per dieną kalbame Viešpaties angelo maldą. Ir visus kviečiame melstis ir kalbėti tą maldą.
Norintieji apžiūrėti varpus, gali užkopti į Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros bokštą, pasigrožėti atsiveriančia Šiaulių panorama, pasiklausyti varpų muzikos. Turizmo informacijos centras organizuoja ekskursijas, registruoja visus norinčiuosius užkopti į bokštą.
– Ganytojau, pakalbėkime apie skubėjimą „pritraukti“ šventes , apie įkyrią kalėdinę ir velykinę reklamą. Daugelis stebisi: jau kitą dieną po Vėlinių brukama kalėdinė nuotaika, prekybos centruose sublizga žaisliukai, pasigirsta neva patraukli kalėdinė reklama…
– Noriu priminti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Dabartinė kultūra yra ne gyvenimo, bet mirties kultūra“. Pasaulyje daug sumaišties, pasimetimo, skubėjimo, agresijos ir pykčio. Visa tikrovė yra labai sudaiktinta. Daugelis verslininkų į komercinę kalėdinę ir velykinę reklamą žiūri kaip į verslą, kaip į didesnių pajamų šaltinį – visos dekoracijos, dovanų blizgesys skatina žmones pirkti ir vis pirkti. Sujaukiamos ir iškraipomos šimtametės šv.Kalėdų, šv.Velykų tradicijos. Dėmesys skiriamas tik daiktams. Tiesiog visur daiktai, daug daiktų. Apsikrauname tais daiktais, bet pamirštame patį žmogų, šalia esantį artimąjį, kartais beskubėdami tėvai nebegirdi net savo vaikų balso, jų išgyvenimų ir problemų. Daiktų kultas labai nuskurdina žmogų. Reiktų stabtelėti ir susimąstyti – kur ir kodėl mes taip skubame, kur lekiame. Tyla ir ramybė gydo, apvalo vidinį žmogaus pasaulį. Šv. Kalėdos yra tradicinė šeimų šventė, lydima prasmingų tradicijų, ritualų, apeigų. Nepamirškime jų. Sugrįžkime į savo vidinį pasaulį, mylėkime savo artimuosius kaip patį save. Malda ir gerumas šildo ne tik namus, bet ir viską, kas mus supa. Linkėkime vieni kitiems Dievo palaimos. Šv.Rašte pasakyta: „Žmogus kalba iš širdies gerumo“. Ko pripildyta širdis, tą jis ir kalba.
