Naujausios
DUETAS
„Dailė man yra tikėjimas...“
Vida ŽUKIENĖ
Dailė man yra tikėjimas, būdas pačiai augti kaip žmogui, o drauge ir priemonė padedanti augti žiūrovams.
Kiekviena akimirka žemėje turi pradžią ir pabaigą. Bet tai ne apie liūdesį. Priešingai – apie amžinybę.
Sąmonėje, kaip ir fotografijoje, fiksuojasi reikšmingiausios išgyventos akimirkos . Manau jog stebint spalvų, linijų kaitos niuansus kalbėti visai nebūtina.
Žodžiais galima apibūdinti tai , kas telpa į kalbos rėmus. Neretai ir žmogus geriausiai pažįstamas būtent iš tų akimirkų, kai jis visiškai nieko nepasako.
Man norėjosi šiek tiek kalbėti. Kalbėti Švento Rašto perlais: „...PRADŽIOJE BUVO ŽODIS. TAS ŽODIS BUVO PAS DIEVĄ IR ŽODIS BUVO DIEVAS...“
Manau, jog geriausiai mano dailės kūrinius papildo Jolantos Zubrevičienės eilės, palengvindamos meno mylėtojams pažintį su visatos KŪRĖJU.
Žiūrėkite ... Medituokite...
Trumpai apie save. 1981-1986 metais studijavau Telšių taikomosios dailės technikume metalo specialybę (diplomas su pagyrimu), 1986-1992 metais – Vilniaus dailės akademijoje vaizduojamąją dailę. Gyvenu Joniškyje , dirbu Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokykloje dailės mokytoja.
Loretos Ripskytės nuotr.
Dailininkė Vida Žukienė su mama.
Vida Žukienė. Paukščių takas.
Vida Žukienė. Saulėtekis virš Mozės kalno.
Vida Žukienė. Saulėtekis.
Vida Žukienė. Viršukalnės.
„Poezija – kaip malda, kuri išgrynina...“
Jolanta STROGYTĖ-ZUBREVIČIENĖ
Vaikystėje įlipdavau į kriaušės viršūnę (augau vienkiemyje, Kepalių kaime, Joniškio rajone), ištiesdavau rankas į dangų ir deklamuodavau čia pat sukurtus eilėraštukus garsiai, kad Dievas išgirstų. Bijojau, kad kiti neišgirstų, todėl pasirinkdavau laiką, kai visi labai užsiėmę. Tas procesas man buvo labai ypatingas. Jaučiausi tokia „poetė“.
Takas atvedęs prie poezijos buvo nelengvas. Augau gausioje šeimoje be tėvo. Buvau kompleksuota, nemokėjau apsiginti ir dabar nemoku. Taip, kaip jaučiu ir suvokiu vidumi, sunkoka išreikšti žodžiais, nes kartais jie būdavo nesuprasti.
Būti stipriai teko mokytis iš savęs. Menišką prigimtį ir jautrumą paveldėjau iš mamos. Jos rankos ne dirbo, o kūrė. Šalia jos rankų turėjau pridėti ir savąsias, kad lengviau būtų. Galbūt todėl ir pradėjau rašyti.
Jau mokykloje mano dienoraščiai buvo eiliuoti. Tų eilėraščių niekam nerodžiau. Ir iš tų, ir iš vėlesnių tiesiog išaugau ir jie neteko prasmės. Labai mėgau lietuvių kalbą ir literatūrą, ir jos mokytoją I. Gabrielaitienę, buvusios Pošupių aštuonmetės mokyklos direktorę.
Kadangi buvau nepasiturintis vaikas, tuoj po vidurinės baigimo pradėjau dirbti, vėliau mokytis. 1983 metais įžymi Joniškio rajono kultūros veikėja D. Žalakienė atvedė mane į kultūrą (buvau aktyvi savo kaimo saviveiklininkė) ir padėjo įsidarbinti kaimo kultūros namuose. Jaučiau, kad netinku šiam darbui, per daug lyriškos sielos žmogus buvau. 1985 metais ištekėjau, gimė vaikai. Tada pasirinkau labiau žemišką profesiją. Auginau vaikus, dirbau, mokiausi.
Savišvietai, knygoms taip pat skiriu laiko. Labiau patinka dvasinė, psichologinė literatūra, bet širdis liks ištikima poezijai. Niekada negalvojau publikuoti savo eilėraščių. Aš jų nerašau, jie patys į mano mintis ateina. Aš juos tik apgyvendinu.
Tikra poezija man – kaip malda, kuri išvalo, išgrynina, sudėlioja, pastiprina, sutaiko, primena, paglosto ir vėl palydi į kelią, o jame sutiktus skatina mylėti.
Jolanta Zubrevičienė
Šauksmas
Aš laimė –
Atstumtoji tavo !
Aš meilė -
Užgniaužtoji tavo!
Draugystė -
Išduotoji tavo !
Tiesa aš -
Iškreiptoji tavo!
Vis tiek esu šalia.
Esu arti, arti .
Tava dalia, kurios tu nematai.
Tava galia, kurios tu nejauti.
Atrask mane savy !
Prikelk mane savy !
Turėk mane savy !
Tik aš šviesa esu,
Tavojoj išminty...
Tik aš viltis esu,
Tavo vieninteliam kely... .
Jolanta Zubrevičienė
Link šaltinio
Dar nematau šaltinio,
O jau girdžiu.
Tą jėgą ir stiprybę,
Jo tėkmėje jaučiu.
Ir saulė taip aukštai,
Net ji neišdidi,
Jos bučinius ant skruosto,
Ir šilumą jauti.
Tiktai žmonių – tiek daug ,
Kuriuos matau, kuriuos girdžiu,
Ir tiek mažai,
Kuriuos jaučiu.
Jolanta Zubrevičienė
Neveltui
Neveltui viskas mainos –
Neveltui mainosi diena, naktis.
Neveltui viskas keičias –
Neveltui keičia neviltį – viltis.
Neveltui meilė pasibeldžia –
Laiku atverk duris.
Neveltui saulė paryškėja -
Nebus baisi naktis.
Neveltui upės išplatėja –
Tėkmė galinga pasijus.
Neveltui kelias sutrumpėja –
Greičiau surasime namus.
Neveltui horizontai išryškėja –
Suprasi, kad esi brandus.
Neveltui tiksi tavo laikas –
Neveltui tu esi žmogus.
Neveltui viskas baigias –
Neveltui tu esi brangus.
Jolanta Zubrevičienė
Troškulys
- Tas troškulys
Švaraus gyvenimo...
Nuvijo kopt į kalnus,
Ieškojimui vandens:
Vandens – tyriausiojo šaltinio,
Iš ten, kur iš aukštai,
Iš ten, kur taip gilu, gilu,
Ir kur beprotiškai –
Saldu ir tikra...
Tik panorėk,
Ir tau parnešiu to vandens...
O gal... parneškime kartu?
Švaraus gyvenimo vandens!
Iš ten, kur iš aukštai –
Iš ten, kur taip gilu, gilu
Ir, kur beprotiškai –
Saldu ir tikra...
Kad dingtų troškulys!