Naujausios
Neįmintos mokytojos Onos Gelažienės paslaptys
Į miškus už Kužių 1941-ųjų vasarą atsivėrė baisus mirties kelias. Čia sunkvežimiais gabentos aukos iš Šiaulių geto. Tačiau buvo ir kitas – gyvybės kelias, kuris nuo Šiaulių ėjo į Žemaitiją. Šiauliečiai kunigai V. Byla, V. Požėla, Venclauskių, Jasaičių šeimos ir kt. siųsdavę „savo žydus“ į Kužius, pas kleboną Adolfą Kleibą, pas Amaliuose įsikūrusius Oną ir Antaną Ragauskius, Po kiek laiko žydų tautybės žmonės iškeliaudavo su naujais dokumentais į Telšius ar toliau.
Senieji Kužių ir aplinkinių kaimų žmonės pasakojo, kad buvo ir daugiau geradarių, prisidėjusių gelbstint pasmerktuosius.
Viena iš Kužių klebono A. Kleibos patikėtinių – Tyrelkų kaimo mokytoja Ona Gelažienė (1904–1979). Jos vardo nėra Pasaulio tautų teisuolių sąraše, mokytojos dalyvavimas žydų gelbėjime dar neįrodytas rimtais dokumentais, tačiau Onos Gelažienės, kaip žydų tautybės asmenų globėjos, pavardė paminėta Viktorijos Sakaitės kn. „Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais“ ( Vilnius; Valstybinis Vilniaus žydų muziejus, 2001).
Buvusi Tyrelkų kaimo mokyklos mokinė Genė Lengvenienė (Petrilionytė, g. 1933) pasakojo, kad mokytoja Ona Gelažienė visada gražiai atrodė, pasipuošusi, su pusmetiniu sušukavimu. Labai mylėjusi savo baltą šuniuką. Mokytoja ruošdavusi vaidinimus Kalėdoms, Velykoms ir kt. progomis, daug mokė dainuoti. „Per Vasario 16-ąją“ aš ir Bronė Petrūnaitė iš Sauginių gražiai dainuodavom, kad ir basom kojom atėjusios, traukėme dainą „Graži tu, mūsų tėvyne” – sakė G. Lengvenienė. Ona Ragauskienė (g. 1913) taip pat prisiminė savo vyro kolegę kaip labai gražią, inteligentišką, puošnią, visada plaukus susigarbiniavusią, tvarkingą.
Pasak Skolastikos Kučienės (g. 1924), karo metu žmonės šnekėję, kad O. Gelažienė su vokiečiais draugauja, balius rengia, tačiau ne vienas matė, kad pas ją namuose tamsaus gymio moteris gyvena, lyg daktaro žmona, lyg giminaitė. Rodos, minėjo ir vardą – Lėja. Gal tai buvo Lėja Šneiderienė?
Marija Petrauskaitė (g.1934), Jadvyga Liutkienė (g. 1920) prisiminė girdėjusios, kad O. Gelažienė slapstė Juozo (Judelio) žmoną, o pas Kleibą laikėsi Juozas, kuris skambindavęs mišioms, grodavęs vargonais ir kitaip padėdavęs kunigui bažnyčioje. Adolfina Balčiūnienė (g. 1927) sakė, kad mokytoja žydą daktarą vokietmečiu slapsčiusi.
Vargu, ar ši paslaptis kada bebus atskleista. Laikas negailestingas, galinčių ką nors prisiminti jau nebėra...
Biografijos duomenys gana skurdūs, bet iškalbingi. Ona Gelažienė (Valančiūnaitė) gimė 1904 balandžio 13 d. Stakų kaime, Kriukų valsčiuje, Šiaulių apskr. Lankė dvejų metų mokytojų kursus Kretingoje, mokėsi Tauragės mokytojų seminarijoje. Mokytojavo Raseinių apskrityje. 1931 m. susituokė su Ignu Gelažiumi. Ona buvo veikli Šaulių sąjungos narė, būrio ir moterų skyriaus vadė, apdovanota Šaulių žvaigždės medaliu.
1941 m. šeima išsikėlė į Šiaulių apskritį, O. Gelažienė dirbo Tyrelkų, Pakapės ir Minaičių pradinėse mokyklose. Būtent dirbdama Tyrelkų mokykloje, vietos gyventojų teigimu, bendradarbiavo su kun. A. Kleiba, padėjo slapstyti žydus.
Partizanų ryšininkė
Kužių mokyklos istorijos mokytoja ekspertė, kraštotyrininkė Violeta Laurutienė rado dokumentų, įrodančių, kad pokariu, partizaninio judėjimo pradžioje, Ona Gelažienė įsijungė į antisovietinį pasipriešinimą slapyvardėmis „Liudimanta“, „Varguolė“. Dirbdama Tyrelkų mokykloje telkė ryšininkes Vilko būriui. Onos vyras Ignas Gelažius tuo metu dirbo Švietimo skyriuje, jis perkėlė žmoną į Pakapės mokyklą, į patį Vytauto Didžiojo rinktinės centrą. Ona buvo rinktinės vyriausioji ryšininkė koordinatorė. Jos žinioje dirbusios ryšininkės gaudavo užduotis, nešiojo dokumentus į paskyrimo vietas.
Iškilus pavojui, O. Gelažienė buvo perkelta į Minaičių mokyklą Gruzdžių valsčiuje, tačiau tai jos neišgelbėjo. 1948 liepos 23 mokykloje moteris enkavėdistų suimta, įkalinta. Ypatingojo pasitarimo nuteista 25 metams lagerio. Iš Komijos į Lietuvą Ona Gelažienė grįžo 1956 metais. Kovotoja laisvės dienų nesulaukė. Mirė 1979 metais, palaidota Kužių kapinėse.
Krikščioniška pareiga – gelbėti žmogų
Kitą istoriją papasakojo šiaulietė Regina Barzinskienė. Jos mama, Joana Dijokaitė-Kerėžienė (1921–2020), kartu su savo šeima (mama Teresė Dijokienė, tėvas Antanas Dijokas, brolis Pranas Dijokas) išgelbėjo Noikų šeimą (Izraelis Noikas, Roza Noikienė, Zlata Noikaitė, Leizeris (Leonas) Noikas).
Paklausykime Reginos, kuriai mamos pasakojimai giliai įstrigo atmintin.
Dijokų sodyba Einoraičių kaime buvo prie mažo miškelio, į ją užsukdavo visokių žmonių, ne sykį teko pamaitinti užklydusius belaisvius ar kariškius. Kai vokiečiai Bačiūnų durpyne įkūrė darbo stovyklą, barakus aptvėrė spygliuota viela ir pusbadžiu laikė žydus, gaila jų buvo. Kai ruošdavosi į turgų, senelė ir mama prikepdavo duonos. Pravažiuodami sumesdavo duonos maišelius per lagerio tvorą. Kartą vos nepakliuvo vokiečiams. Vėliau, 1943 m. rudenį, pažįstamas žydas Izraelis Noikas paprašė jiems padėti iš tos stovyklos ištrūkti. Senelis pasikvietė kalvį Petrą Kabailą, kuris nugirdė sargybinius ir išpjovė skylę tvoroje. Naktį senelis parsivežė Noikų šeimyną. Apgyvendino juos nuošaliame kambaryje, kur buvo vienas langas ir kampe atitverta tamsi kamarėlė mėsai. Kamarėlėje jie galėtų kilus pavojui pasislėpti. Davė jiems radiją, kad galėtų žinių pasiklausyti, žibalinę lempą. Ant durų užkabinta surūdijusi spyna ir kažkoks vielos ritinys kabojo, kad atrodytų negyvenama patalpa. Pasivaikščioti išleisdavo tik visai sutemus. Tuo pačiu metu teko maitinti pirtelėje pasislėpusius rusus belaisvius.
Kartą užsuko vokiečiai, tai net „blusos apmirė“. Bet tąsyk nieko rimtai neieškojo. Kitą sykį dar daugiau baimės. Į kiemą prigužėjo vokiečių, senelis pasislėpė, o mama su senele puolė „svečius“ vaišinti. Joana įspėjo žydus, kad tyliai būtų, nė nebandytų bėgti. Kamarą užrakino, o prie pat durų pastatė didžiulį stiklinį 50 litrų indą su naminiu obuolių vynu.
Tąsyk vokiečiai išėjo, bet netrukus sugrįžo kratos daryti. Gali būti, kažkas įskundė. Kai norėjo butelį nustumti, mama prašė nejudinti, nes sprogti gali, su žarnele vyno prileido, siūlė ragauti. Tikrintojai grįžo į kambarį, prisivaišino, atsipalaidavę surašė protokolą, kad kratos metu nieko nerasta, ir išvyko. Tačiau ilgai neramu buvo. Juk galėjo visus sušaudyti.
Artėjant frontui, pas tėvus grįžo mamos sesuo su trimis vaikais. Burnų padaugėjo, porcijos mažesnės, bet užteko. Buvo jau šilta, žydams įrengė slėptuvę ant tvarto. Kai Pranas arba Joana nešdavo maisto, jį sudėdavo į krepšį ar kibirą, apkraudavo ant viršaus daržovėmis – morkom, kopūstlapiais, kad atrodytų, jog avis eina pašerti. Avys tuomet pasitarnavo kaip priedanga nuo įtarių akių. Atėję sukosėdavo tris kartus, tada Noikai atidarydavo angą, iškišdavo kartelę, įsitraukdavo maistą į savo slėptuvę.
Reikėjo žmonėms ir apsiprausti. Sodyboje buvo molinė pirtelė. Senelis pakabindavo joje kelias paltis lašinukų, atseit rūko, jei kas užeitų. Naktimis kartais pirtelę pakurdavo ir Noikų šeima išsimaudydavo. Prūdžiukas netoli, šalto vandens iš jo atnešdavo. Išgyveno Noikai iki 1944 metų vasaros, tada atsisveikino. Atrodo, senelis dar šiek tiek bendravo su Leonu Noiku, šis Pranuką Dijoką nuo armijos išsuko.
2020 m. Leizerio Noiko rūpesčiu visa Dijokų šeima apdovanota Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi (po mirties) Joana Dijokaitė-Kerėžienė apdovanojimo atsiimti taip pat nespėjo.
Dvasia galingesnė už baimę ir kūno kančias
Joana Dijokaitė buvo ne tik žydų gelbėtoja, bet ir antisovietinių partizanų ryšininkė, partizanė, jos slapyvardžiai Žara, Lionė, Reda. Apie ją ir kitas moteris kovotojas sukurtas Edmundo Zubavičiaus filmas „Partizanės“. Partizaninių kovų prisiminimai aprašyti knygoje „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje“ ir kituose leidiniuose. Regina Barzinskienė ne sykį išklausė mamos prisiminimus, vėliau atidžiai juos skaitė, bet kalbėti apie mylimo žmogaus kančias nelengva, todėl į detales nenukrypsta, mini tik svarbiausius faktus.
Rusams sugrįžus, nuo 1944-ųjų gruodžio partizanai dažnai senelių namuose apsilankydavo. 1946 metais rugsėjo mėnesį Dijokų daržinėje Einoraičių kaime įvyko partizanų susitikimas. Čia įsteigtas Prisikėlimo apygardos ryšių punktas. Vadas buvo Petras Bartkus. Joana tapo ryšininke. Iškilus pavojui, kad bus suimta, teko namus palikti. 1948 metais net du kartus įkliuvo stribams į rankas. Tardė Kražiuose, Kelmėje. Pavyko išsisukti. 1949 metų sausio pabaigoje Joana lydėjo Pietų srities vadą A. Ramanauską-Vanagą, Tauro apygardos vadą Grybiną-Faustą ir Demoną į vadų pasitarimą netoli Radviliškio. Vėliau ne sykį pakliuvo į apšaudymus, teko slapstytis pas gerus žmones.
Baisiausi kančių keliai prasidėjo 1950 m. gegužės mėnesį: suimta, kalinta Raseinių, Tauragės, Lukiškių kalėjimuose. Mergina žiauriai kankinta, tačiau neišdavė, kur yra svarbiausi partizanų bunkeriai, neišdavė nė vieno žmogaus. Rugsėjo mėn. nuteista 10 metų nelaisvės, kalinta Ozerlage (Irkutsko sr.), Karlage ir Steplage (Kazachstanas).
1956 m. Joaną paleido iš lagerio, tačiau ne iš karto grįžo į Lietuvą. Reginos tėvas Silvestras Kerėžius, taip pat partizanų ryšininkas, buvo ištremtas į Irkutsko sritį. Kai jiedu į Lietuvą grįžo 1959, Reginai jau buvo metukai. Dukra bando įsivaizduoti, kaip jautėsi jos mama, į pasimatymą lageryje eidama „pasipuošusi“ 42 dydžio batais.
„Mama buvo be galo kantri, rami, niekada nešaukdavo, nepasiduodavo mano paaugliškoms provokacijoms. Šeimoje nesu girdėjusi nė vieno rimtesnio barnio ar skandalo, – graudinosi Regina. – Išgyvenusi baisius tardymus, kankinimus, badą ir šaltį, mama įrodė, kad dvasia galingesnė už kūno kančias. Taip ir savo prisiminimus pavadino. Nepriklausomybei prasidėjus pas mus atvyko Dalia Kuodytė, sakė, kad nori savo akimis pamatyti tokį drąsų stiprų žmogų, kuris net mušamas, kankinamas nieko neišdavė.“
Joana Dijokaitė-Kerėžienė už pasipriešinimo kovas apdovanota Trečiojo laipsnio Lietuvos Laisvės kovos Kryžiumi su kardais (1947), Pasipriešinimo kryžiumi (1993), Lietuvos kūrėjų savanorių medaliu (2001).
Šiaulių krašto garbė
Dvi žavios, jaunos mūsų krašto moterys, du skaudūs likimai. Nežinia, ar šių drąsių moterų keliai buvo susitikę...Pasaulio tautų teisuolio medalyje įrašyti žodžiai iš Babilono Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėjai visą pasaulį.“ Šio pasakojimo herojės nepaskelbtos Pasaulio tautų teisuolėmis, tačiau jos yra Šiaulių krašto garbė, nes gelbėti artimą ir ginti savo šalies laisvę joms buvo šventa pareiga.
