Dirbtuvė ten, kur daug dulkių

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Dai­li­nin­kas Vol­de­ma­ras Ba­ra­kaus­kas dirb­tu­vė­se Šiau­liuo­se.
Taip juokauja dailininkas Voldemaras Barakauskas. Jis pamena parodą Universiteto dailės galerijoje, kur stiklinėje dėžėje supylė gal 20 cm dulkių sluoksnį ir pristatė erotinių figūrėlių. Tokią įsivaizdavo dailininko kūrybos vietą. Ne vieną dulkių siurblį teko ištuštinti.

Dailininko Voldemaro Barakausko dirbtuvėje

Dailininkas neįsivaizduoja tobulo švarumo dailininko dirbtuvės. Prieš mums atvykstant pas jį į dirbtuvę Šiauliuose ilgai siurbęs kilimus. Laukdamas svečių visada taip elgiasi, o šiaip viskas nusėda dulkėmis.

Voldemaras Barakauskas darbuojasi dviejuose dirbtuvėse, nes ir gyvena dviejuose miestuose – gimtinėje Šiauliuose ir Žeimelyje. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio dėsto tapybą, akvarelę, kompoziciją Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijoje, savaitgaliais vyksta į Žeimelį, kur jau šešti metai ugdo dvi grupes linkusių į dailę vaikų – mažųjų (pirmųjų klasių) ir aukštesnių klasių. S. Sondeckio menų gimnazijoje vadovauja moksleivių baigiamiesiems darbams ir džiaugiasi mokiniais, kurie jau studijuoja Dailės akademijoje.

Įsivaizduoju, kad dailininkas ypač gerai jaučiasi dirbtuvėje Žeimelyje, kur pro langą regi mielą miestelio aplinką. O su Šiaulių dirbtuve jis itin suaugęs. Tai – tėvų butas Ežero gatvėje, kurioje, išėjus tėvams, jis ir karaliauja. Butas dviejų kambarių ir abiejuose dirbtuvė. Net virtuvės palangė nustatyta dažų indeliais, sumerktais teptukais. Prie pat lango molbertas ir keletas sofų, viename ir kitame kambaryje, kad pats, o kartais ir svečiai galėtų permiegoti. Abiejuose kambariuose sienos nuramstytos paveikslais.

Voldemaras prisimena JAV ambasados darbuotojos vizitą ir nakvynę šioje dirbtuvėje. Jo pusseserė draugavo su viena JAV ambasados darbuotoja ir jos lankėsi Rygoje. Grįždamos sugalvojo Šiauliuose pernakvoti. Iškart buvo prisimintas pusbrolis, kuris mielai viešnias pakvietė. Amerikietė, regis, tikėjosi išvysti prašmatnų populiaraus dailininko būstą, o papuolė į aptrintomis sienomis ir dažais nutaškytomis grindimis menininko dirbtuvę. Tiko ir jie linksmai praleido laiką.

Kuri tikroji dirbtuvėį? Dailininkas šypsodamasis atsako, jog tikrosios nėra. „Kur dirbu, ten ir dirbtuvė“, – sako jis.

Jaunystėje dirbtuvės labai norėjo ir mąstė, nes – koks dailininkas be dirbtuvės. Besimokydamas pirmame tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto dailės fakulteto kurse su penkiais kursiokais Vytauto gatvės gale išsinuomojo namelį, kur visi įsirengė dirbtuves. Vadino jas pagarbiai – studijos.

Į gabų vaikinuką dėstytojai atkreipė dėmesį ir jau pirmame kurse jam pasiūlyta surengti parodą Šiaulių viešojoje bibliotekoje. Paroda buvo itin sėkminga, o dailės mylėtojai nupirko visus jo darbus. Nuo tada parodas dailininkas rengė gan dažnai, tad dabar net pasimetė, kiek jų išvis būta. Štai mūsų lankymosi dirbtuvėje metu ruošė darbus parodai balandžio mėnesį Telšiuose, po to Utenoje. Yra buvę, kad vienu metu Voldemaras rengė net penkias parodas. O kaip neprisiminti Voldemaro parodas „Art Vilnius“ LITEXPO centre Vilniuje ar Hardeke (Vokietija). Dalyvauta ne vienoje meno mugėje ar bienalėje. Mielos ir parodos mažuose miesteliuose. Praėjusiais metais šešiasdešimtmetį pažymėjo paroda Žeimelyje.

Artimi dailininkui ir plenerai. Užventyje ir Žeimelyje pats organizuoja plenerus, dalyvauja Druskininkų, Nidos, Palangos ir kt. pleneruose. Plenerą Palangoje organizuoja draudimo bendrovė „Compensa“, kuri Palangoje turi keletą pastatų, tad dailininkams sąlygos itin geros. Po parodos Palangoje nutapyti darbai keliauja į „Compensos“ salę Vilniuje.

Voldemarui itin mielas pleneras Užventyje, kur dvaro malūne stovyklauja keliasdešimt menininkų. Čia ne tik tapytojai, akvarelininkai, bet ir kalvių bei keramikų komandos. Pastarieji Ventos upės saloje kuria ugnies skulptūras, ir baigiantis plenerui sušvinta visas parkas, tarsi persikeltum į kadaise čia gyvenusios Šatrijos Raganos senąjį dvarą.

Praėjusiais metais pleneras buvo skirtas kovojančiai Ukrainai, tad saulėgrąžos sugulė ne tik drobėse ar akvarelėse, bet ir kalvių darbuose, kur jos, iškaldintos iš metalo, vyšyvankų raštų juostomis buvo surištos į vieną puokštę.

Voldemaro kūrybos šaknų reikia ieškoti jo genuose. Šviesios atminties profesorius Vytenis Rimkus – Voldemaro dėdė.Ppats dailininkas sako, jog tapymui jį ypač patraukė senelis Jaroslavas Rimkus, filologas ir puikus piešėjas. Vasaras vaikinukas leido pas senelį Pikeliškių kaime prie Bazilionų, kur žavėjosi gamta, o ypač žirgais. Jei nematė žirgų, tai piešė juos iš atminties, dažniausiai šuoliuojančius.

Pastebėjau, jog dailininkui itin artima paveldo tema, religiniai motyvai. Ypač daug tapytų ar akvarele lietų paveldo objektų Žeimelyje: senosios žydų kapinės, reformatų bažnyčia, raudonų plytų statiniai. Sužavėjo Voldemarą ir Jokūbavo dvaras. Nors šiaip jau Voldemaras Barakauskas vadinamas abstrakčios akvarelės meistru.