Naujausios
Habilituotas mokslo daktaras, menotyrininkas Vytenis Rimkus – Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono garbės pilietis – viena iš nedaugelio iškilių praeito šimtmečio pabaigos ir šio amžiaus pradžios Šiaulių krašto asmenybių, kurių indėlis į Lietuvos kultūrą, visuomenės tobulėjimą yra labai ryškus. Profesorius išsiskyrė erudicija, pakantumu kitokiai nuomonei ir humanizmu. Plataus, gilaus ir įžvalgaus žmogaus bruožai. Jis buvo pedagogas ir švietėjas, tęsiantis Povilo Višinskio „Kilk ir kelk“ sąjūdį. V. Rimkus – Lietuvos patriotas be skambių šūkių. Jis meilę Tėvynei, gimtajai žemei įrodinėjo darbais. Kaip ne kartą pats yra rašęs ir sakęs: pagal išgales dirbu darbą Lietuvos vardan.
Įsimintina ir sektina šio žmogaus tolerancija. Kalbėdamas apie Lietuvos kelią 1995 metais profesorius pokalbyje su „Šiaulių krašto“ žurnalistais pabrėžė, kad šalies žmonių gerovė „kaip tik ir neįmanoma be vienas kito supratimo, be krikščioniškųjų vertybių suvokimo ir puoselėjimo, be draugiško buvimo su kitomis Lietuvoje esančiomis tautybėmis, su kitų tikėjimų žmonėmis, su artimaisiais, kaimynais.“
V. Rimkus – labai artimai susijęs su „Šiaulių krašto“ laikraščiu – kaip jo autorius, patarėjas ir skaitytojas. 2021 metais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos išleistoje knygoje „Vytenis Rimkus. Bibliografijos rodyklė“ pažymėtos 1990–2020 metais per 300 V. Rimkaus publikacijų, išspausdintų „Šiaulių krašte“, ir apie 80 įvairaus žanro straipsnių, kuriuose jis kalbinamas, apie jį rašoma, jis minimas.
Profesorius „Šiaulių krašte“ aktyviai reiškėsi ir kaip viešasis intelektualas, kurio taiklios pastabos, pabaksnojimai ir įžvalgos skaitytojus vertė stabtelti ir pagalvoti. Jis nebuvo nuomonės formuotojas, nes jam rūpėjo ne asmeniniai, partijų ar kokių ekonominių grupuočių interesai, o švietimo, kultūros, istorinės atminties ir paveldo problemos, lietuvių tautos ir valstybės gerovės reikalas.
„Atolankų“ skaitytojams pateikiama ištrauka iš rengiamos knygos „Nuo Šiaušės pakrantės“.
Girtuoklius – į trąšas
Su V. Rimkumi susipažinau 1982 m., kai pradėjau dirbti Šiaulių rajono laikraštyje. Redakcijos darbuotojai sakė, kad tai – žmogus, kurį Stalino laikais buvo nuteisę mirties bausme, o dabar jis – dailininkas, dėstytojas. Man tai atrodė labai paslaptinga ir neįtikėtina. Vėliau susitikdavom, bendraudavom, kai dirbau Šiaulių miesto dienraštyje „Raudonoji vėliava“ (vėliau – „Šiaulių naujienos“.)
V. Rimkus atidžiai sekė to meto visuomenės procesus, pastebėdavo naujoves. Kai 1989 m. Šiauliuose su dizaineriu Viliumi Puronu atgaivinome prieš Antrąjį pasaulinį karą ėjusį laikraštį „Momentas“, pavadinę jį „Nelabai įdomus mūsų momentas“ (visuomeninės minties (bulvarinis) laikraštis), Vytenis, nesibaimindamas „susitepti“ galbūt neaiškios – skandalingos (?) krypties leidiniu, mums pateikė keletą straipsnių. Pagavęs „Momento“ stilių autorius iš miesto girtuoklių pasiūlė... daryti trąšas. Tarp asmeninės bibliotekos knygų radau V. Rimkaus man užrašytą monografiją „Joana Taujanskienė“: „Visokių laikraščių redaktoriui – visokių laikraščių ir leidyklų bendradarbis Vytenis Rimkus 1990. X. 2. Šiauliai.“ Prisimenu, jis sakydavo, jog kartais ta atgimstančios spaudos įvairovė ir nuvilia savo kokybe, bet išsikristalizuos, atsisijos pelai nuo grūdų.
Bažnyčių miestas
Pažymėtina pirmoji „Šiaulių krašte“ V. Rimkaus publikacija, pasirodžiusi prieš pat Naujuosius metus, prasidėjus antrajam laikraščio leidimo mėnesiui – „Šiauliai – bažnyčių miestas?“ (1990 12 28). Suskaičiavęs, kiek Šiauliuose yra bažnyčių, autorius ironiškai teigia, jog, plečiantis individualių namų statyboms, su kiekviena diena jų mieste daugėja.
„Važiuodamas Šiaulių priemiesčiais ir šiaip individualių namų kvartalais, pastebėjau, kad statoma labai daug naujų bažnyčių. Kai kas sako, kad tai naujieji individualūs namai, bet man jie primena koplyčias ir bažnyčias. Kurgi – smailiaarkiai langai per du ir net tris aukštus, šlifuoto granito blokais apiforminti fasadiniai įėjimai, kolonos, kolonėlės, pilonai, piliastrai, baliustrados, kalinėto metalo tvorelės, langų apkaustai, ąžuolinės durys, freskos, mozaikos, vitražai – tai tik dalis architektūrinių šių naujųjų bažnyčių elementų. 0 neretai pastatas turi ir bokštą, tiesa, sako, kad tai ne varpinė“, – pirštu bakstelėjo į besikeičiančios miesto aplinkos grimasą.
Vėliau ne kartą V. Rimkus savo rašiniuose užsiminė apie naujųjų dvarininkų statybų užmojus, demonstruojančius ne tik „kažkaip“ sukauptus turtus, bet ir menką skonį, sumaterialėjusią dvasią.
Dailės proceso metraštininkas
„Šiaulių krašte“ V. Rimkus atliko ryškų Šiaulių ir regiono dailės – profesonaliosios ir tautodailės – metraštininko vaidmenį. Didžioji dauguma parodų sulaukdavo jo dėmesio, įvertinimo ir apibendrinimo. Sakydavo – štai atnešiau apie parodą: dirbta, stengtasi, tegul būna užfiksuota. Redakcijoje dažnai ir plačiau papasakodavo apie pristatomos parodos autorių, prisimindavo, kokį linksmesnį epizodą iš jų bendravimo. Pažadėdavo dar ką atnešti ir niekada to nepamiršdavo.
Jei kultūros renginys vykdavo apskrities rajonuose, visada V. Rimkaus rašinys būdavo skiriamas „Šiaulių kraštui“.
Įsimintina jo publikacija „Šiauliečių paroda – šiandiena ir žvilgsnis į praeitį“ (1994 07 13) – pastabos iš 1968–1969 metų sąsiuvinio – miesto dailės gyvenimo fragmentai, atskleidžiantys to meto kultūros virtuvės užkulisius, dailininkų bendrabūvio ypatybes.
Po profesoriaus mirties girdėjau ne vieną Šiaulių dailininką, kultūrininką sakant, jog V. Rimkaus publikacijos spaudoje – nacionalinėje, regiono ir vietos – aprėmindavo, susistemindavo platų dailės/kultūros procesą. Jo dėka apie Šiaulių dailininkų darbus sužinodavo ne tik šiauliečiai, bet ir kitose Lietuvos vietose gyvenantys žmonės.
Šiaulių spaudos archyvuose yra daugybė profesoriaus įvairaus žanro rašinių apie Šiaulių dailės procesą: straipsnių, apžvalgų, recenzijų, replikų, pasakojimų apie dailininkus. Gal kuriam iš miesto dailės gyvenimo organizatorių tai atrodytų reikšminga ir inicijuotų atskiro leidinio išleidimą?
Paminklų karas
Profesorius „Šiaulių krašto“ skaitytojams buvo žinomas toli gražu ne tik kaip kultūros įvykių fiksuotojas, bet ir kaip plataus kultūros lauko, dvasinio gyvenimo reiškinių, tendencijų apžvalgininkas, tyrėjas, apibendrintojas.
Labai svari, aktualumo neprarandanti V. Rimkaus publikacija „Paminklų karas“ laikraštyje pasirodė 1993 metais (1993 04 22). Provokuodamas diskusiją profesorius teigė, kad paminklų griovimas, vyravusios ideologijos ženklų naikinimas yra daugiaplanė problema, į kurią būtina įsigilinti, ją įvairiapusiškai išnagrinėti.
Išsamioje publikacijoje probleminio straipsnio autorius aptarė griauti – negriauti aspektus. „Paminklų karas – tai ne kas kita, kaip visuomenės būvio atspindys, jos susidvejinimo, susitrejinimo ir suskilimo. Būtent tas karas – veidrodis mūsų kultūros lygmens. Kaip giliai į mūsų sąmonę įsiėdė idiotizmas“, – mąstyti skatino paskutinė straipsnio pastraipa. Tokios mintys erzino totalinio karo su paminklais narsuolius, tačiau jis drąsiai teigė, kad dar neseniai tie, kurie šiandien stoja į pirmąsias griovėjų gretas, vakar tuos paminklus statė.
Apie gyvą tautos dvasią
V. Rimkus – vienas žymiausių praėjusio amžiaus antrosios pusės liaudies meno/tautodailės specialistų, tyrėjų, propaguotojų. Jis – pirmasis Lietuvoje habilituotas menotyros mokslų daktaras. Be V. Rimkaus buvo neįsivaizduojami tautodailininkų renginiai, be įžanginio profesoriaus straipsnio – dailės albumai, bukletai.
1995 m. „Šiaulių krašte“ pasirodė profesoriaus straipsnis „Liaudies menas kaip pasipriešinimo“ forma" (1995 08 19).
„Kiekvienas liaudies meno žingsnis – tai ištisa kovos istorija. Didžiulių pastangų pareikalavo liaudies meno organizavimas, liaudies meno atstovo – meistro kūrybinio statuso įtvirtinimas ir ryšium su tuo – jo materialinės ir teisinės padėties pagerinimas. Liaudies meno draugija buvo vienintelė tokio pobūdžio kūrybinė organizacija visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje. “Ablingos“ ansamblis buvo kuriamas prieštaraujant oficialiajai valdžiai, ir tik jo sėkmė pakeitė valdžios požiūrį, buvo pastangų monumentalistiką pasukti komunistinės ideologijos kryptimi. Ta kova vyko kiekvieno meno seminaro, kiekvieno naujo ansamblio kūrimo eigoje“, – rašyta straipsnyje.
Šias mintis autorius pagrindžia gausiais faktais. 1976 metais Kurtuvėnuose (Šiaulių r.) atidengtas skulptoriaus Vitalijaus Lukošaičio (1950–1986) paminklas „Lietuvos švietėjams“: „Paminklo pastatymas virto didele tautine švente, kurioje dalyvavo daugybė žmonių ir iš Šiaulių, ir iš Vilniaus. Į vainikais apipintą vežimą, traukiamą gražių žirgų, buvo įkeltas skobtas ąžuolas. Ant papuoštų žirgų jojo paminklo autorius V. Lukošaitis ir statybos iniciatorius girininkas E. Mejeris. Susirinkusiųjų rankomis iškeltas iš ratų ir pastatytas mokyklos kieme paminklas „Lietuvos švietėjams“ visų buvo suvokiamas ir žinomas kaip paminklas P. Višinskiui. Tačiau tik praėjus keleriems metams jis pradėtas vadinti tikruoju vardu. Visa ši epopėja giliai įsirėžė žmonių atmintin“.
Straipsnyje akcentuota, kad didžioji dalis liaudies meistrų darbų buvo etnografiniai, visoje Tarybų Sąjungoje ir prasiskverbę į užsienį jie liudijo, apie gyvą lietuvių tautos dvasią, jos kūrybos galias.
Viešasis intelektualas
Ką daryti, kad Lietuva neišsivaikščiotų? Publicistiniame straipsnyje „Lietuva: viena, dvi trys?“ (2005 04 22) V. Rimkus teigia, jog kiek kas priskaičiuotų Lietuvų, būtina jas visas tirti, ieškoti takoskyros priežasčių ir valstybę vienijančių bruožų:
„Norėdami neišnykti, turime žinoti savo tautos istorinę ir kultūrinę patirtį, didžiuotis unikaliu kultūros paveldu. Tik per pažinimą galima ir būtina siekti vieningos besivystančios Lietuvos, į jos erdvę įjungiant visas jos reiškimosi formas, kad, anot poeto ir kunigo Ričardo Mikutavičiaus, “Lietuva neišsivaikščiotų“.
Šio straipsnio citata mums primena, kad V. Rimkui rūpėjo plačios visuomenės, valstybės gyvenimo sferos, o dėl negerovių jam skaudėjo. Jau pirmaisiais „Šiaulių krašto“ leidybos metais V. Rimkus ėmė reikštis, kaip viešasis intelektualas, komentatorius, apmąstydamas, įvertindamas, ieškodamas bendrumų.
Ar Šiauliai – didelis kaimas, klausė V. Rimkus, baigiantis 1993 metams (1993 12 09). „Taigi Šiauliai – vakarykščių valstiečių, žemdirbių, ūkininkų miestas. Grubiai kalbant – tai mužikų miestas. Tradicinio miesto folkloro yra labai maža, mieste vyrauja tradicinės ūkininkų liaudiškos kūrybos apraiškos, perkeltos į miesto aplinką. Tą matome daugelyje kūrybos reiškinių, pvz., sodų namelių architektūroje ir apskritai individualių valdų aplinkoje (dirbtiniai gandrai!), pomėgyje liaudiškos muzikos („Jonis!“), kuris sėkmingai konkuruoja su jaunimo avangardinės muzikos apraiškomis ir net jas įveikia. Liaudies meno parodos susilaukia daug didesnio gyventojų dėmesio, negu profesionaliojo meno, nes tai – pats žmonių gyvenimas. Net ir antros, trečios kartos gyventojų, visų mūsų mąstysena tebėra valstietiška. Bet „miestiejimo“ procesas vyksta, iš liaudies meno einama profesionalumo link. Profesionalaus meno kūrėjų ir apskritai inteligentijos gausėjimas netgi aplenkia aplinkos poreikius, visuomenės estetinę savimonę.“
Glaustai ir giliai
1994 metais laikraštyje pasirodė reguliari „Vytenio Rimkaus skiltis“, kurioje autorius glaustai apžvelgdavo pasirinktą svarbią visuomenės, krašto problemą. „Norint pažinti save ir apskritai norint gyventi, būtina žinoti, iš kur esame, kokia mūsų aplinka ir būtis. Negalima mylėti tėvynės, nemylint savo gimtojo namo, kaimo ar miesto. Tai nereiškia, kad meilė čia suvokiama tiesmukiškai, vienareikšmiškai, į ją čia įeina ir pažinimas, žinojimas, pagarba ir aiški dvasinė nuostata“, – rašyta komentare „Ar pažįstame gimtinę?“ (1994 07 02).
Komentare „Nesaugus gyvenimas“ (1994 11 19) V. Rimkus, kalbėdamas apie „pamirštų“ žmonių nesaugumo jauseną, perspėja, kad „kiekvienas apiplėštas ir nuskriaustas žmogus – nusivylimo, net priešiškumo židinys. Ir priešiškumo ne tik kažkuriai institucijai, valdžiai, bet ir, atrodytų, neliečiamoms laisvėms, valstybės, nepriklausomybės sąvokoms.“
Vartydamas senuosius laikraščio numerius su V. Rimkaus skiltimi pastebiu, kaip tiksliai autorius diagnozuoja mūsų visuomenės negalavimus, rodos, rašyta šiomis dienomis, o ne praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje. Ir supranti, kad to meto negalavimai šiandien jau virto rimtomis ligomis.
Komentare „Mes ir jie“ (1995 08 02) autorius paaiškina sąvokų „mes“ ir „jie“ skiriamųjų linijų istorinį kontekstą (laisvieji piliečiai ir barbarai Romos imperijoje; mes – sava gentis, jie – svetimieji, priešai, kuriuos reikia nugalėti), kartu teigdamas, kad tokia visuomenės savivoka veda prie žmonių nesusikalbėjimo ir priešiškumo: „mes“ – visada teisūs, gerieji, o „jie“ – blogi, pikta linkintys ne tik „geriesiems“, bet ir valstybei. „Ir nelieka bendros kalbos, bendro darbo, ar tai būtų Seimas, ar Vyriausybė, ar savivaldybės, ar ir smulkesni kolektyvai, net ir šiaip grupelės“, – konstatuoja komentaro autorius. V. Rimkus paaiškina, kad nei „mes“ , nei „jie“ nėra absoliučiai teisūs, nes „tiek pas vienus, tiek pas kitus knibžda karjeristai, demagogai, net nusikaltėliai“.
V. Rimkus, kaip aktyvus kultūrininkas, viešasis intelektualas, pasireiškė ir „Šiaulių krašto“ organizuotose apvalaus stalo diskusijose, kitose apklausose. Diskusijoje apie provincijos teritorijas profesorius, akcentuodamas, kad atstumo nuo sostinės problema nebėra aktuali, pabrėžė keliaklupsčiavimo prieš užsieniečius grimasą: „Ypač stebina mūsų santykiai su užsieniečiais. Vyko susitikimas su choreografu iš Austrijos. Kad pradėjo liaupsinti svečią: dėkui, kad jūs mus išmokėt, mums pasaulį parodėt, o mes čia šiokie ir tokie... Neiškenčiau nepasakęs: baikit keliaklupsčiauti, gal mes už jį ne blogesni. Mes esame lygūs. 0 gal kai kada ir pranašesni.“ (1994 11 16).
Jeigu velnias pradėtų atgailauti?
2013 metų birželio 14 dieną „Šiaulių krašte“ išspausdintame interviu „Tremties šaltis jaučiasi iki šiol“ (2013 06 14) V. Rimkus dar kartą atsiskleidžia, kaip humanistas, platus ir gilus žmogus.
Išryškindamas mintį, kad lietuvių tauta jaučia tremties šaltį, nes buvo atskirti nuo žemės, nuo tėvų ir senelių užgyvento pasaulio („ta žemės tuštuma, atplėšimas tęsiasi iki šiol“) , teigia, kad rusiškasis imperializmas iki šiol nepralaimėjo, nes per 400 tūkstančių lietuvių iki šiol gyvena Rusijoje. „Tremties pasekmės mūsų tautai – liūdnos. Jos jaučiamos iki šiandien. Sibiro šaltis tarp mūsų iki šiol egzistuoja (...) Rusų tauta yra puiki. Bet rusiškasis imperalizmas nėra išnykęs. Ne mažesnės grėsmės yra iš bičiulių lenkų. Baltarusių taip pat – net jų demokratai Vilnių ir Trakus laiko Baltarusijos dalimi.“
Į žurnalistės Rūtos Jankuvienės klausimą, ko gyvenime nepakenčia, atsako labai trumpai: „Viską pakenčiu.“ Ir svarsto, kad nėra nei idealių žmonių, nei absoliučių nusikaltėlių. „Tik mąstau: nusidėjėliai raginami: atgailaukite, ir bus atleista. O jeigu velnias pradėtų atgailauti, ar jis grįžtų į angelo statusą? Vyskupo klausiau, neatsakė.“ O svarbiausia V. Rimkui – žmogiškumas – per artimo ir gimtinės meilę.
Ar velnias vėl gali tapti angelu?, – juokauja profesorius, atskleisdamas šmaikštumą, paradoksų ieškojimą, kaip dar vieną savo charakterio, asmenybės, intelekto bruožą, todėl tarsi paneigdamas žmogaus proto absoliutumą, pasako: „Viską pakenčiu“.
Kad ir V. Rimkus pamąstymas „Kodėl šiandien Šiauliai neturi savo Jonelio?“ (1997 07 29), kur autorius prisimena prieškario ir karo metais Šiaulių gatves šlifavusį Jonelį kvailelį. „Jį pažinojo visas miestas, jį visi sveikindavo: pardavėjos, kirpėjos.“ Kai 1942 m. vokiečiai paskelbė mobilizaciją, pirmasis prisistatė Jonelis. Jį aprengė vokiška uniforma, bet kitą dieną paleido, supratę, kad jis – kvailelis. Užėjus rusams jį, vaikštinėjantį su vokiška uniforma, nušovė kažkoks kareivis.
„Pasigendu Jonelio. Jis atspindėtų Šiaulių savastį, žymėtų jo buvimą. Kažkada tokį vaidmenį Šiauliuose savo noru ar aplinkybėms susiklosčius atliko dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Jį visas miestas su simpatija vadino Penzeliuku. Jis nebijojo pasirodyti keistas, išdrįsdavo pasirodyti mieste su šortais, su šukomis plaukuose. Dalyvavo visuose renginiuose ir visur išsakydavo savo nuomonę. Jis buvo tikras šiaulietis. Kai jo neliko, miestas pasidarė gerokai tuštesnis“, – kasdienės Šiaulių istorijos dalelytę atgaivino V. Rimkus.
Lietuva – kur bebūtum
V. Rimkus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, įvairiomis premijomis, tapęs Šiaulių miesto ir pirmuoju Šiaulių rajono garbės piliečiu. 1995 metais jam įteikta ir filosofo Stasio Šalkauskio premija.
„Stasio Šalkauskio premiją priimu ir suvokiu, kaip visos mano kartos žmonių, visų šiauliečių ir Lietuvos žmonių pagal išgales padarytą darbą Lietuvos vardan. Negaliu pasakyti, kad tie darbai itin dideli ir iškilūs, bet visados prieš mano akis stovėjo Lietuvos vizija. Kur bebūčiau: čia ar tremtyje, tolimuose kraštuose, niekada saitai su gimtine nebuvo nutrūkę. Mano giliu įsitikinimu tėvynės meilė eina per gimtosios vietos meilę, per sąryšį su ja, per tuos darbus ir pasirinktą veiklos sritį, kurioje žmogus dirbi ir kurioje šį tą padariau.
Aš manau, kad Lietuvai, tokiai nedidelei šaliai, tokiai nedidelei tautai, provincijos nėra. Yra viena Lietuva, ir kur bebūtum, ką bedarytum, turi jaustis, kad esi pačioje Lietuvos širdyje ir nuo tavo darbo priklauso, kokia yra ir bus Lietuva.“ (1995 09 21).
Tęsdamas interviu „Šiaulių kraštui“ V. Rimkus kalba apie toleranciją, kaip apie svarbiausią uždavinį Lietuvai. „Visokio mąstymo, visokių išeities pozicijų supratimas, sujungimas viena linkme – Lietuvos žmonių gerovės linkme. O ta gerovė kaip tik ir neįmanoma be vienas kito supratimo, be krikščioniškųjų vertybių suvokimo ir puoselėjimo, be draugiško buvimo su kitomis Lietuvoje esančiomis tautybėmis, su kitų tikėjimų žmonėmis, su artimaisiais, kaimynais.“
––
V. Rimkus man buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos viešosios erdvės žmonių, su kurių nuomone, nuostatomis lygindavau savąsias.
V. Rimkus yra siejamas su plačiai paplitusia mintim, įsimintina fraze – Vilnius ir kita Lietuva. Tai mintis apie regionų atskirtį, vidinę šalies žmonių migraciją į sostinę, tačiau jis sako, kad yra viena Lietuva kur bebūtum. Ir viename paskutiniųjų interviu „Šiaulių krašte“ (2013 06 14) profesorius svarsto, kad atskirtis gali būti neįveikiama, bet tai tik patvirtina mintį, jog mes, gyvendami nuošaliau nuo centro, turime dirbti ir daugiau, ir geriau.
V. Rimkaus gyvenimas neatsiejamas nuo Šiaulių, nuo gimtųjų Bazilionų apylinkių. Pokario tremtis dešimtmečiui jį tik fiziškai atskyrė nuo gimtinės, bet širdis neatplėšta nuo jos. Lietuvos ilgesys tremtyje ir lageriuose yra tapatus gimtinės ilgesiui. Taip pat ir jo darbai, atlikti Šiauliuose. Yra darbai Lietuvai. Yra viena Lietuva, ir kur bebūtum, ką bedarytum..., – sakė V. Rimkus.
Kartoju mintį, kad su Profesoriaus mirtimi Šiauliuose atsivėrė kiaurymė. Vytenis Rimkus buvo kuklus žmogus, todėl, rašydamas šį tekstą, atsargiai rinkau žodžius, nes profesorius nemėgo patetikos, liaupsinimų, net matau jį taip rimkiškai numojant ranka. Todėl ir įamžinant Vytenio Rimkaus asmenybę reikėtų neskubėti, neperspausti, nes ateinantys metai tiksliau subrandins žinojimą, kaip ir kada. Apie tai galvoti turi Jo krašto žmonės, nes jokios „vyriausiosios ministerijos“ už mus to nepadarys.
