Naujausios
Iš graikų kalbos kilęs žodis „litanija“
Į klausimą, ką vadiname „litanija“, manau, atsakytų kiekvienas – tiek lankantis bažnyčią, tiek ir tas, kuris beveik pamiršo kelią į ją arba sakosi esąs netikintis. Bet tai, kad vienos litanijos skirtos viešam naudojimui, o iš kitų, nors ir vietos vyskupų patvirtintų, galima melstis tik privačiai, – nedaug kas atsakytų.
Viešo naudojimo / oficialiomis vadinamos tos liturginės maldos, kai meldžiamasi visos Bažnyčios vardu, kai maldoje dalyvauja bendruomenė, pvz, per gegužines (Švč. Mergelės Marijos), 1853 m. įvestas Lietuvoje, per birželines (Švč. Jėzaus širdies) pamaldas ir kt. Oficialiosios Bažnyčios litanijos („maldavimai“) – tik šešios. Tai: 1601 m. popiežiaus Klemenso VII viešam naudojimui patvirtintos Visų Šventųjų ir Marijos, o vėliau Apaštalų Sosto – Jėzaus Vardo, Jėzaus Širdies, Kristaus Kraujo ir Šv. Juozapo litanijos. Visų kitų litanijų – apie 250. Tarp jų nemažai skirtų Dievo Tarnams, buvusiems pavyzdinio krikščioniško gyvenimo puoselėtojams, kurių gyvenimas ir darbai tiriami, siekiant, kad popiežius ir Katalikų bažnyčia pripažintų juos šventaisiais danguje. Viešai įteisinus naująjį šventąjį, jo vardas įrašomas į šventųjų sąrašą, o kultas pasidaro visuotinis – meldžiamasi viso pasaulio krikščionių bažnyčiose.
Dievo Tarno kun. Ignaco Štacho litanija
„Išskirtinai susikaupusios skaitome Dievo Tarno kun. Ignaco Štacho litaniją, leistą naudoti vyskupo E. Bartulio 2023 05 03 dienos patvirtinimu. Blaivybės sargo ir besimokančiųjų globėjo prašome nuodėmių atleidimą išmelsti, padėti atsiversti artimiesiems, kantrybės ir nuolankumo išmokyti, nuo priklausomybių apsaugoti, ištikimybę šventajai bažnyčiai stiprinti. Prašome Švč. Mergelės Marijos ir šventojo Juozapo globą išmelsti… Pakylėtai litanija skaitoma ne vien todėl, kad joje atsispindi gyvenimo problemos, ne vien dėl to, kad DT kun. Ignacas Štachas 1843–1854 m. klebonavo Šiauliuose. Toji papildoma paslaptingoji priežastis: DT kunigo Ignaco Štacho (1797–1821–1854) litanijos autorius – Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios, t. y. mūsų parapijos, kunigas Jordanas Urbonas“, – 2023 10 17 parapijos laikraštyje rašė grupės „Motinos maldoje“ koordinatorė Zita Aniulienė.
Du svarbiausieji kun. Ignaco Štacho asmenybės bruožai
Z. Aniulienės pasisakymo pradžioje minima, kad kun. Ignacas Štachas – blaivybės sargas ir besimokančiųjų globėjas. Kokiam prašančiųjų skaičiui pagelbėjo kun. I. Štachas, niekur tokie faktai neregistruoti. Išlikęs pasakojimas, kad apie 1908 metus girtuokliaujančio vyro žmonai prisisapnavęs klebonas kun. I. Štachas ir pataręs ant jo kapo uždegti tris žvakes, paskui jį apeiti keliais. Moteris padarė, kaip liepta. Įvyko stebuklas – vyras nustojo gerti.
Žinia apskriejo Šiaulius. Kapą ėmė lankyti dėl girtuoklystės kenčiantys žmonės. Sakoma, kad ne vienas prie kun. I. Štacho kapo išmeldęs ypatingų malonių sau ar artimajam. Taigi, galima kalbėti apie pomirtinę kun. I. Štacho charizmą – ypatingą Dievo dovaną, turinčią tarnavimo visuomenei aspektą, darančią nepaaiškinamą teigiamą poveikį adresatui. Šią mintį patvirtina ir paminklas ant kun. I. Štacho kapo. Jį 1914 metais pastatė atkurto Šiaulių miesto blaivybės judėjimo (M. Muravjovo 1864 metais uždrausto Lietuvoje) nariai. Liudijimą patvirtina paminkle iškaltos frazės: * švietė jau pirm vyskupo Valančiaus laiko abstinencijos pavyzdžiu; * savotiškais būdais pasėkmingai skleidė blaivybę; * tai žymus Blaivybės Apaštalas; * Didžiojo veikėjo triūsas nenyksta ir Jo garbė nemiršta.
Žinoma ir tai, kad kun. I. Štacho kapą nuo seno lanko vyresniųjų klasių moksleiviai ir stojantieji į aukštąsias mokyklas, bei studentai, trokštantys gerai išlaikyti egzaminus. Moksleivių ir studentų užtarytojo (globėjo) vardo ištakos irgi susijusios su Dievo Tarno kun. Ignaco Štacho biografija. Dar būdamas seminarijos klierikas, buvo pasiųstas į Joniškį vaikų mokyti. Vėliau pamaldus, darbštus, pareigingas kun. I. Štachas ėjo ne tik Žemaičių vyskupijos katedros administratorius pareigas, bet ir vadovavo Katedros mokyklai, mokė varniškių vaikus.Testamentu 100 rublių (anais laikais tai buvo dideli pinigai) paliko Varnių kunigų seminarijai, kuriuos ji gavo netrukus po kun. I. Štacho mirties, t. y. 1855 metais.
Beatifikacijos bylos pradžia
Congregatione delle Cause Dei Santi (Šventųjų bylų kongregacija) 2016 m. liepos 5 d. protokolu Nr. 3271-1/16 pranešė, kad iš Šventojo Sosto pusės nėra kliūčių diecezinio kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos ir kanonizacijos bylai svarstyti laikantis Vyskupų atliekamų tyrimų šventųjų skelbimo bylose normų.
2016 m. liepos 22 d. Jo Ekscelencijos Vyskupo Imprimatur suteiktas „Maldai į Švenčiausiąją Trejybę, prašant Dievo Tarnui kunigui Ignacui Štachui Altoriaus garbės ir jo užtarimo nuo priklausomybių“. Tai – pirmoji malda į kun. Ignacą Štachą, skrupulingai išmąstyta dvasinio susikaupimo ir pakylėjimo valandėlę.
2016 m. spalio 30 d. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis Šv. Mišių metu paskelbė Dievo Tarno kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos bylos pradžią. Atminimo diena – spalio dvidešimt pirmoji.
Po gero pusmečio buvau pakviesta dalyvauti Žemaičių vyskupystės muziejaus steigėjo ir puoselėtojo Antano Ivinskio parengtos parodos „Blaivystės sąjūdžio ištakos“ atidaryme. Iki šiol iš atminties neišblėso į Varnius atvykusio Šiaulių katedros klebono, bažnyčios kanonų ir tarptautinės teisės licenciato kunigo Egidijaus Venckaus pasakojimas apie savo pirmtaką. Ypač įspūdinga buvo klebono pateikta dabarties informacija. Pvz.: *„Kunigo I. Štacho beatifikacijos bylai pradėti per vieną sekmadienį surinkau 984 parapijiečių parašus. Tik nusistebėti beliko žmonių aktyvumu“; *„Išsiuntę visus beatifikacijai pradėti reikalingus dokumentus į Vatikaną, teigiamą atsakymą gavome po trijų savaičių. Irgi netikėtumas“; *„Kunigas Štachas – grynas šiaulietis, nuostabiai dalyvaujantis žmonių gyvenime. Siunčiu juos prie Štacho. Jis man padeda dirbti kaip vikaras“... Ir papasakojo keletą „vikaro“ užtarimu gautų stebuklų: *„Vyras pradėjo taisytis, kur kas mažiau begeria. Prie Štacho kapo dažnai uždegu žvakelę“; *„Prašiau užtarti pas Dievą dėl darbo. Gavau pagal specialybę. Esu metalistas“; *„Štachas pasirūpino mano išgijimu“...
Pasak beatifikacijos bylos postulatoriaus (stebuklų registratoriaus) kun. E. Venckaus, jis prie kun. I. Štacho kapo Šiaulių senosiose kapinėse matąs žmonių, kurie šiaip jau net nelanko bažnyčios, matąs vaikų, smalsaujančių, kas padėjo išgyti senelei, kas padėjo broliui sėkmingai egzaminus išlaikyti... „Pomirtinė Štacho charizma – skelbti Kristaus meilę, šviesą. Net neabejoju, kad Štahas turi tokią užduotį po mirties“, – tąkart pabrėžė kunigas E. Venckus. Šis akcentas sumaniai atskleistas Dievo Tarnui kun Ignacui Štachui dedikuotoje litanijoje, prašant jo globos ir užtarimo pas Dievą. Kad Dievas suteiktų reikalingų malonių, užtarėjui / tarpininkui, protu ir širdimi tariami tokie kreipiniai: Švento pašaukimo kunige Ignacai, Klusnusis Dievo valios vykdytojau, Budrusis ganytojau, Kunige, atjautęs žmonių skausmą, Dievo malonių trokštančiųjų ugdytojau ir t. t.
Dominuojančių litanijos kreipinių pagrįstumas
Be kun. I. Štacho asmenybės bruožų apibūdinimo litanijos kreipiniais, nemažai joje įvardyta veiklos faktų. Pirmiausia į akis krenta šie kreipiniai: Prievarta girdytos tautos sergėtojau; Nenuilstantis kovotojau prieš girtuoklystę; Blaivybės puoselėtojau; Mūsų krašto blaivybės pradininke, Lietuvos Blaivybės brolijos įkūrėjau; Kunige, pakeitęs priklausomų žmonių gyvenimą; Besivaduojančiųjų iš priklausomybių užtarėjau; Gelbėtojau iš narkomanijos pinklių; Dvasinio atgimimo įkvėpėjau; Dievo stebuklais pagerbtas kunige... Iš šių kreipinių visiškai aiški prašymo ir maldos į Dievo Tarną kun. Ignacą Štachą intencija. Maldavimas užtarti pas Dievą ir gelbėti iš priklausomybių pagrįstas užtarėjo biografijos faktais.
Pasak Šiaulių katedros klebono E. Venckaus, Ignaco Štacho kunigystės laikais „gyvoji Bažnyčia vartėsi prie degtinės ir alaus kibirų“. Mat, carinės Rusijos priespaudos ir baudžiavos laikais „dvarininkai stengėsi įsitaisyti savo degtinės varyklas, o smuklių buvo pilna visose pakelėse ir kaimuose; jas statė dvarininkai ir išnuomodavo žydams; girtybė buvo nepaprastai įsigalėjusi, nes dvarininkai dažnai versdavo savo valstiečius gerti reikalaudami, kad jie kasmet nupirktų nurodytą kiekį degtinės“ (Lietuvos istorija, 2016, p. 508). Į girtavimą žmones stūmė ne tik prievarta, bet ir baisus skurdas, nesėkmės, sunkios nelaisvės našta, vilties, kad bus geriau, praradimas… Pamažu kasdienybėje įsitvirtino jausmus ir mąstymą slopinantis skystis: „Alkoholis apsvaigina galvą: žmogus tam sykiui nebesupranta savo nelaimės“ (vysk. K. Paltarokas, 1921).
Šiaulių miesto Garbės piliečio, buvusio M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio Šiaulių skyriaus pirmininko, neurochirurgo Alberto Griganavičiaus (1934–2015) autorinėje knygoje „Mūsų gyvenimo pliusai ir minusai“ (2014) rašoma: „Tuo metu (XIX a. vidurys; I. Štacho kunigavimo laikotarpis – I. R.) Šiauliuose buvo apie 6000 gyventojų. Mieste veikė 14 degtinės varyklų ir 13 alaus daryklų. Jos per metus pagamindavo apie 1200 kibirų degtinės, 2500 kibirų vyno, apie 6000 kibirų alaus. Dar 4000 kibirų degtinės buvo atvežama iš aplinkinių dvarų, nes juose gaminama degtinė, neapmokestinama akcizo mokesčiu, buvo pigesnė. Mieste veikė 46 alkoholiu prekiaujančios įstaigos“.
Toliau minėtoje knygoje rašoma: „Vienas pirmųjų Lietuvoje, kurį užvaldė mintis apie krašto valstiečių blaivinimą, galėjo būti šiaulietis kun. I. Štachas, nes su Airijoje kilusia blaivybės idėja susipažino dar gyvendamas Varniuose. Šią idėją praktiškai palaikė Šiaulėnų (Radviliškio r.) parapijos klebonas Augustinas Kybartas (1795–1860). Siekdami išvaduoti parapijiečius iš dvasinės vergijos ir moralinio sunykimo, jiedu 1846 m., t. y. trečiaisiais I. Štacho klebonavimo Šiaulių bažnyčioje metais, pradėjo net registruoti žmones, pasižadančius laikytis kultūringo ir saikingo alkoholio vartojimo (visiškos abstinencijos nereikalavo) ir kurti blaivybės brolijas“. A. Griganavičiaus knygos duomenimis, po septynerių blaivybės skleidimo metų Šiauliuose alkocholiu prekiavo 33 įmonės, vėliau jų skaičius dar mažėjo, nors gyventojų daugėjo.
Taigi, Šiaulių ir Šiaulėnų parapijos – pirmieji blaivybės židiniai Lietuvoje, tačiau žinia apie minėtų kunigų organizuotą veiklą anuomet neperžengė parapijų ribų. Jų patirtį maždaug po trejų metų, t. y. 1858-aisiais po visą Žemaičių vyskupiją pradėjo skleisti Didysis Ganytojas vyskupas Motiejus Valančius, parengęs spaudai blaivystės brolijų įstatus – 16 puslapių knygutę „Apej brostwa blaiwistes arba susiturieima“. Susitaręs su Vilniaus cenzūros komiteto cenzoriumi dėl įstatų leidimo, 1858 m. atspausdino 10 000 egz. O gal ir dvigubai trigubai daugiau?
Knygelė sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ne tik Kauno ir Vilniaus gubernijose, bet ir Peterburgo aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Kodėl? Juk jau carienė Jekaterina I (1684–1727) viešai skelbė: „Girtą tautą lengviau valdyti!“ Leidinys buvęs uždraustas platinti, konfiskuotas, pareikalauta išplatintus egzempliorius grąžinti. Nepaisant draudimo, tie įstatai buvo du kartus perspausdinti Klaipėdoje (Prūsijos teritorija), įvežti į Lietuvą ir išplatinti.
Taigi, blaivinti Lietuvą trukdė bent trys kliuviniai: caro administracija, bajorai, alkoholio prekiautojai. Kunigai už blaivybės skelbimą buvo persekiojami ir skundžiami. Nors svaigalų gamintojai ir smuklininkai visais įmanomais būdais priešinosi, bet blaivybės šalininkams pavyko sumažinti besaikį girtuokliavimą. Kunigo I. Štacho pradėta ir vyskupo M. Valančiaus toliau plėtota valstiečių blaivinimo veikla buvo rezultatyvi.
Galima kandidatų į šventumą pagalba
Ne vienam gali kilti klausimas, kodėl šių dienų bažnyčioms nesiseka platinti blaivybės idėjų kaip buvo kunigų I. Štacho ir A. Kybarto, vyskupo M. Valančiaus laikais? 2008 m. tuometinis Panevėžio vyskupijos ganytojas Jonas Kauneckas į analogišką klausimą atsakė taip: „Dabar tik 10 proc. katalikų lanko bažnyčią, o Valančiaus laikais neatlikęs velykinės išpažinties nebuvo laikomas žmogumi. Šiandien tokiomis priemonėmis nepagąsdinsi“.
Pačiam mirusiajam beatifikacija ar kanonizacija nieko nereiškia, ji reikalinga mums – gyviesiems. Melsdamiesi į Dievo Tarnus, prašome jų pagalbos ir užtarimo, kad gautume mums reikalingų Dievo malonių ar net stebuklų.
Tačiau mūsų tikintieji nepratę melstis į Dievo Tarnus ir prašyti jų paramos bei užtarimo pas Dievą. Matyt, laukiama, kol jie bus oficialiai paskelbti Šventaisiais. O Bažnyčia jų neskelbia Palaimintaisiais / Šventaisiais, kol kandidatai į šventumą netampa reikalingi tikintiesiems, kol žmonės jų užtarimu nemaldauja Dievo malonių ar stebuklų, kol žinios apie užtarimu patirtą stebuklą nepaplinta visuomenėje.
Taigi, viskas priklauso nuo tikinčiųjų nuoširdžios maldos į Švenčiausiąją Trejybę, prašant Dievo Tarnui kunigui Ignacui Dionyzui Štachui Altoriaus garbės ir jo užtarimo nuo priklausomybių bei kitų mus persekiojančių negandų. Tik nereiktų tikėtis, kad, sukalbėjus maldą ar uždegus žvakę prie Dievo Tarno kapo, pokyčiai bus akivaizdūs jau tą pačią ar rytojaus dieną, kad pakaks vienintelio prašymo… (Tiesa, pasitaiko ir taip!). Laukdami Dievo malonių / stebuklo, mes patys, prašytojai bei nelaimingųjų artimieji, turime keistis į gerąją pusę. Matyt, užtarimo ir pagalbos reiktų pradėti melsti nuo to, kad dėl priklausomybių nelaimingas žmogus pirmiausia pats pajustų stiprų norą vaduotis iš žabangų, kad jam pakaktų ištvermės…
Litanija – religinės poezijos kūrinys
Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus katedra – pradinė jauno kunigo Jordano Urbono kunigystės stotis. Čia prabėgo pirmieji (1990–1992) tarnystės Dievui ir žmonėms metai, čia atmintin įsirėžė maždaug prieš 140 metų klebonavusio kun. Ignaco Štacho pavardė ir jo nuopelnai, blaivinant parapijiečius. Visai suprantama, kodėl nuo priklausomybių gausėjančių žmonių aplinkoje kun. J. Urbonui kilo mintis parašyti viešą kreipimąsi į naujai paskelbtą Dievo Tarną. Iš Mamos Stefanijos paveldėjęs gebėjimą eiliuotai išsakyti mintis, ne tik eilėraščių yra parašęs, bet ir litanijų sukūręs prašant Altoriaus garbės DievoTarnui kun. kankiniui Pranciškui Budriui, Dievo Tarnui sovietinių lagerių kaliniui Mečislovui Jurevičiui, Dievo Tarnui kun. kankiniui Stanislovui Pijui Rimkui...
Ir koks džiaugsmas palytėjo litanijos Dievo Tarnui kun. Ignacui Štachui autoriaus širdį, sužinojus, kad Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos sesers Danutės Jonės Sakalauskaitės MVS idėjai pagerbti buvusį Katedros kleboną litanijos vertimu į vokiečių kalbą pritarė Jo Ekscelencija vyskupas Eugenijus Bartulis. Ne tik pritarė, bet ir leido ruošti publikavimui, kad ir vokiečių katalikai galėtų didžiuotis vokiškų šaknų turinčiu Dievo Tarnu.
Kad vertimas skambėtų muzikaliai, kaip ir pridera poezijos kūriniui, reikėjo asmens, gebančio sustyguoti žodžius. O tasai neeilinis žmogus – 1999-ųjų kovo 21-ąją pašventintas kunigu, 2013 m. Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje apgynęs disertaciją „Liaudiškasis pamaldumas Lietuvoje: tradicija, kontekstas, atnaujinimas“, nuo 2014-ųjų religinio gyvenimo puoselėtojas Vokietijoje, kun. Virginijus Grigutis, gimęs ir užaugęs Šakių rajone.
2014 m. Mainco vyskupija kunigą paskyrė Vasario 16-osios gimnazijos ir Lampertheimo parapijos kapelionu. Eiti kapeliono pareigas Vokietijoje nelengva, nes keliami itin aukšti reikalavimai. Tam, kad galėtum kunigauti Vokietijoje, reikia nepriekaištingai mokėti vokiečių kalbą, privalu ketverius metus studijuoti teologiją (vokiečių kalba) – jokie lietuviški diplomai negalioja. Būtina labai gerai išmanyti vokiečių mentalitetą, šalies kultūrą ir gebėti integruotis į ją, priimti vietines bažnytines tradicijas.
Vokietijoje daug dėmesio ir laiko skiriama asmeniniams pokalbiams ir susitikimams su tikinčiaisiais. Pavyzdžiui, susitarus dėl Krikštynų, Santuokos ar laidotuvių, kunigas pirmiausia vyksta į šeimą pokalbiui, kurio metu susipažįsta su žmonėmis, įsiklauso į jų norus, aptaria liturginio šventimo detales. Be abejo, atskiros to pokalbio mintys įtraukiamos į pamokslą. Asmeniškas ryšys ir įsiklausymas į žmones padeda palaikyti parapijiečių dvasingumą.
Pasak kun. dr. V. Grigučio, 50 procentų laiko jis dirba lietuvių sielovadoje, 50 – vokiečių. Konsultacijos dvasiniais klausimais, sakramentų teikimas, namų / ligonių lankymas, pamaldos – kasdieniai jo rūpesčiai.
Kunigas dr. V. Grigutis gyvena Hiutenfeldo miestelyje, kuriame yra apie 100 lietuvių. Dvasininkas lietuviškai Šv. Mišias aukoja Renhofo pilies Visų Lietuvos Šventųjų koplyčioje, vieną kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Kartu kapelionas V. Grigutis tarnauja ir Lamperthaimo vokiečių parapijoje, kur susiklostė gražūs santykiai su vietine vokiečių bendruomene. Kunigas ne tik aukoja šv. Mišias, bet po jų organizuoja pokalbius tikėjimo ir liturgijos klausimais. Bendra malda, pokalbiai vienija vokiečių bendruomenę, įkvepia ją veikloms.
Kunigas dr. V. Grigutis – Vasario 16-osios gimnazijos tikybos mokytojas, sielovadininkas. Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde 1950 m. įkūrė Vokietijos lietuviai. Esminis gimnazijos tikslas – išlaikyti lietuvybę bei puoselėti krikščioniškąsias vertybes ir tradicijas. Jau daug metų Renhofo pilyje įsikūrusi ne tik gimnazija, bet ir centrinė Vokietijos lietuvių bendruomenės būstinė, Europos lietuvių kultūros centras, Lietuvių kultūros institutas. Ir šiose institucijose nemažai bendrų reikalų būna. Kunigo dr. Virginijaus Grigučio užimtumas šimtaprocentinis, kaip jis pats sako: „Mano kalendorius bene kasdien pildomas naujais renginiais, tik suspėk visur dalyvauti!“
Problemų problema, kaip atsidėkoti Lampertheimo parapijos kapelionui ir lietuviškų bendruomenių Vokietijoje globėjui, geraširdžiui Kunigui už paaukotą brangų laiką mūsų prašymui tenkinti. „Sukabėkite poterėlį“, – atsakė kapelionas kun. dr. Virginijus Grigutis į atsiprašymą, kad už taurių motyvų nulemtos kilnios pagalbos vertingumą nerandama jai tapataus padėkos būdo.
