Naujausios
Dienoraštis ne tik apie mėnulio kiškį ir hieroglifų pragarą
Džiuljeta Maskuliūnienė
Vaiva Grainytė, parašiusi knygą „Pekino dienoraščiai“ (Vilnius: Vaga, 2012), pelnė Augustino Griciaus premiją, teikiamą už prozos debiutą. Premijos steigėja – Šiaulių rajono savivaldybė, Grainytė jau penktoji šios garbingos premijos laureatė. Šaltą snieguotą sausio dieną Gruzdžiuose jaunoji rašytoja buvo apjuosta tautine juosta su išaustu jos vardu.
„Pekino dienoraščiai“ tikrai bus skaitoma ir jau dabar tarp skaitytojų yra populiari knyga. Regime įvairių auditorijos palankumo ženklų: antai dienoraštis puikuojasi daugelio knygynų skaitomiausių knygų vitrinose, o prieš atvykstant autorei atsiimti premijos, Šiauliuose knygą sunkiai begalėjai įsigyti. Iš tiesų tai knyga, kuri bus tinkama, perfrazuojant žymiojo gamtininko Tado Ivanausko posakį, ir piemeniui, ir profesoriui. Parašyta patraukliai, „paprastai“ (chronologiškai dėstomi įvykiai, jokių „sukeistinimų“, jokio noro pigiai patikti), o subtili ironija (ir autoironija), intelektualus, nelėkštas humoras, intertekstinės nuorodos, savitas žvilgsnis į tolimą ir kitokį Kinijos pasaulį verčia skaityti knygą iki galo... Kaip sako Kęstutis Navakas, „šachas ir matas visokiems užkalniams“.
Visų pirma pasakytina tai, kad tai yra dienoraštis – autorė nesidangsto kita tapatybe ar kokiu hibridiniu žanru, nežaidžia įmantraus literatūrinio žaidimo. Tai ji, Vaiva, šios knygos autorė ir pasakotoja, kone metus gyvenusi Kinijoje, Pekine, ir mokiusis kinų kalbos (tų visų hieroglifų!), kalba apie tolimą Rytų šalį. Šie dienoraščio puslapiai rašomi gerai žinant, kad jie bus viešinami (kad ir „Šiaurės Atėnuose“ ar atskira knyga). Todėl atvirumas turi ribas. Aprašoma, žinoma, ne viskas iš eilės, vienoje dienoraščio vietoje išsitariama: „Nieko ypatingo, verto aprašyti, nepamačiau“ (p. 172). Vadinasi, aprašomi tik verti dėmesio dalykai. Apie vertingumą subjektyviai sprendžia knygos autorė. Būtent šis subjektyvus Vaivos žvilgsnis skaitytojui ir yra įdomiausias. Tai Vaivos Kinija, kurią mums irgi verta išvysti. Kita vertus, čia atpažįstame lietuvį (-ę) Kinijoje – ar daugelis mūsų reakcijų nebūtų panašios į Vaivos?
Kinija, mums, lietuviams, daugiausiai pažįstama iš užrašų „Made in China“, palyginti retas ten lankėmės, dar retesnis kinų kultūrą esame pažinęs rimtų studijų suole. Todėl ši knyga praskleis paslapties ar standartinio žinojimo uždangą, ji aktuali tiems, kurie ieško ne vien turistinių vaizdelių ar neutralių laikraštinių naujienų... Kiniją čia gali pajusti su jos tvoskiančiu karščiu, žmonių knibždėlynu, turtinga mitologija (nuostabus mitas apie kiškį mėnulyje!), žmonių veidais, valgių įvairove... „Pekino partitūra yra triukšmo karalystė“ (p. 83), – sakoma vienur. O kitur pasakojama apie Kinijos... Kalėdas: „Kinijoje Kalėdų savaitė pilna blizgučių, eglučių, kičinių Kalėdų Senelių muliažų ir pigių šūdukų. Nelabai kas žino, kas tos Kalėdos, bet va proga pažybsėti lemputėmis, apsipirkti“ (p. 114). Kartais Kinijos dydžiai, gausumas ir perteklius nejaukiai glumina žmogų, atvykusį iš jau trijų milijonų nebeturinčios šalies: „Vakarėjo, tad žmogienos masė, tarsi koks faršas, į kurį kažkas per tą laiką, kol kopinėjau po kalnus, įpylė aliejaus ir įmušė kiaušinių, atrodė glitesnis ir riebesnis nei prieš tai. Ištikta mažo isterijos priepuolio, pasileidau bėgti...“ (p. 167). Kitąkart apie kinų gausumą pasakojama: „Stotis priminė oro uostą <...>, o 6 val. ryto tūkstantis kinų vertė pirkti angliškus miesto žemėlapius“ (p. 47). Ypač puikus skyrelis „17 valandų buvimo mes“. Čia aprašyta, kaip keliaujama perpildytu vagonu: „Iškračius vagoną turbūt gautųsi Kauno gyventojų skaičius"( p. 60). (Šioje vietoje reikia pasakyti, kad, deja, knygos redagavimas nėra be priekaištų, leidykla galėjo būti akylesnė, atsakingesnė).
Įdomu ir tai, kad knygoje vaizduojama multikultūrinė studentija – Vaivos geriausia draugė Kinijoje čekė Pavlina, afrikietė Rumbi, alžyriečiai, japonė Natsumi ir daugelis kitų tampa spalvingais dienoraščio personažais. Ir studentus pavaizduoti rašytojai netrūksta sąmojo ir humoro: „Per atostogas visas bendrabutis ištuštėjęs, likusios tik kelios garsų neskleidžiančios japoniukės, kurių buvimas čia tarsi sojų padažas eina į pabaigą – važiuos mėnesiui namo“ (p. 128). Dėmesį patraukia bendrabučio kasdienybės egzotika: „visą parą nesiliauja tilindžiavusios per visą patalpos ilgį iškabintos įvairiaspalvės Natsumi liemenėlės“ (p. 167). Trumpai, bet taikliai atspindėta ir globalaus pasaulio maišalynė: „Marija iš Amsterdamo <...>, tačiau nei tulpių, nei malūnų, nei dviračių jos DNR nerastumėte. Marijos tėvai – kinai, su savo šešiais vaikais keliavę per visus žemynus“ (p. 148). Iš pacituotų fragmentų nesunku pajusti, kaip šmaikščiai autorės pasakojama, neieškoma žodžio kišenėje, sykiu išlaikomas pasakojimo tempas, intriga. Išvengta ilgų ir nuobodžių aprašinėjimų.
Labai svarbu, kad tai Kinija, pamatyta lietuvės Vaivos akimis. Kaip sakyta, subjektyvus, autentiškas žvilgsnis – didžioji šios knygos vertybė. Daug kas Kinijoje palyginama su Lietuvos realijomis. Antai lankantis Nacionaliniame kinų meno muziejuje kyla tokia mintis: „Janas Mateika su savo bataliniu šedevru galėtų slėptis – galerijoj kabo gal šimtas mateikinių formatų“ (p. 21). O begalinė eilė prie kraujo laboratorijos langelio palyginama su Baltijos keliu. Rašytoja turi kalbos dovaną – moka pasakyti vaizdingai, netikėtai: „didžiają laiko dalį praleidau sulindusi į olą ir pro akmeninės liūto galvos skylę stebėdama turistų minias, savo blykstėmis erzinančias tvenkinio lelijas“ (p. 48). O kartais eilutės, kuriomis taikliai atspindėtos „tėvyninės“, lietuviškos realijos, nori nenori priverčia skaitytoją nusišypsoti. Pavyzdžiui, skyrelyje „Didysis šeštadienis“ prisimenamos Lietuviškos Velykos: „Dabar turbūt kažkas riejasi su namiškiais, plauna langus, dažo kiaušinius arba drasko galvos odą, žiūrėdamas į kompiuterio langą, nes nori iki švenčių pabaigti visus darbus. Čia nieko panašaus nevyksta“ (p. 170).
Netikėta tai, kad knygoje pateikiama reikšmingų kino filmų apie Kiniją recenzijos-interpretacijos. Dienoraščio žanras iš dalies pateisina tokį autorės sprendimą – juk dienoraštyje gali būti aprašyti patikę filmai ar kita. Kai kada skyrelio pavadinimas toks ir yra: „Kinija“ Jia Zhang Ke filmuose“. Nepamirština tai, kad autorė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi teatrologijos studijas. Taigi savo profesionalų vizualinių menų išmanymą ji panaudoja Kinijos temai pagilinti. Knygoje pristatomas, galima sakyti, vertingų, kvalifikuotai atrinktų Kinijos temos filmų sąrašas, žiūrėtinas, tarkim, perskaičius „Pekino dienoraštį“. Labai informatyvus ir knygos fragmentas apie Nianhua – specifinius kiniškus naujametinius paveikslėlius. Tai puiki proga autorei pasvarstyti kičo tema: „Dangoraižių fone krykštaujantis nianhua vaikas, apsuptas rožių, lotosų, raibų ančių ir šarkų, galėtų būti kičo ir siurrealizmo santuokos logotipas“ (p. 141).
Daug keistų dalykų esama Kinijoje... Dienoraštyje net užsimenama „apie dulkių kvapo kvepalus, gaminamus Kinijos menininkų“ (p. 33). Tikrai prajuokins Vaivos gimtadienio proga egzotiškų patiekalų turguje pirkto skorpiono, vėliau pavadinto Mao, istorija. Žaismingas istorijas keičia egzistenciniai apmąstymai, oficialiąją Kinijos ideologiją ironizuojantys puslapiai ar įtaigiai aprašyti vidiniai išgyvenimai, nesumeluotos emocijos: „Visas oras kvepėjo žaliąja. Su Pavlina pasileidome bėgti per arbatos plantacijas, landžioti per krūmynus. Šioje vietoje galiu nesigėdydama patoso drąsiai pasakyti, kad tai buvo viena gražiausių akimirkų Kinijoje“ (p. 58).
„Pekino dienoraštis“ praturtina lietuvių literatūros dienoraščio žanro lentyną. Į mūsų literatūros lauką ateina savitą stilių turinti, mokanti išgauti įvairių komizmo atspalvių rašytoja. Vaiva Grainytė Gruzdžiuose teigė, kad jai Augustinas Gricius artimas švelnia ironija, kad jo pjesės jau buvo skaitytos studijų metais. Nieko nėra atsitiktinio – Vaiva Grainytė ir turėjo tapti penktąja šios premijos laureate. Juk gerą knygą parašyti nėra lengviau nei išmokti kinų kalbą.
2013 sausio 20
