Naujausios
„Linksmoji našlė“ ir arbatinė rožė ant krūtinės Briuselio pensione
Nepaprasta tragiškos meilės istorija nutiko daugiau kaip prieš 100 metų. Drąsus kovotojas prieš carizmą Lietuvoje, suimtas Kryme 1907 m. ir apgavystės būdu (susikeitus asmens dokumentus su kitu kaliniu) Jurgis Smalstys – Smolskis (1881–1919) išsivadavo iš kalėjimo Simferopolyje. Jis pabėgo į užsienį ir po trejų metų įstojo į Briuselio Laisvąjį universitetą studijuoti sociologijos.
Pietauti jaunas vyras eidavo į pensioną, kuriame 1911 m. susipažino su pranzūziakalbe belgaite Žermena Gelen (Germaine Geelen). Mergina studijavo pedagogikos mokslus, rengėsi tapti mokytoja. Nors studentas iš Lietuvos jau turėjo 30 m., ne tik nebuvo vedęs, bet niekada neturėjo ir draugės. Jis buvo nusprendęs šeimos nekurti, savo gyvenimą paaukoti revoliucijos reikalui. Tačiau pamačius septyniais metais jaunesnę Žermeną, Jurgio nuostatos pamažu pradėjo keistis: rimta, simpatiška, jautri Žermena krito ne tik į akį, bet ir palaipsniu užvaldė širdį.
Vieną 1911 m. pavasario dieną įvyko tai, kas iš esmės pakeitė profesionalaus revoliucionieriaus gyvenimą. Jis įsimylėjo. Tą dieną, kaip paprastai, į pensioną Žermena atėjo su drauge Irena, kuri, paprašyta pensiono lankytojų, sėdo prie pjanino ir atliko arijas iš F. Leharo operetės „Linksmoji našlė“. Iš smuklės „Žaliasis šuo“, kur nuomojo kambarį, Jurgis, atėjo į pensioną papietauti. Atsisėdęs priešais Žermeną, „negalėjo atitraukti akių nuo jos grakštaus silueto. Mergina nenešiojo papuošalų, bet prie dailiai pliusuotos batistinės palaidinukės segėjo arbatinę rožę. Kiltelėdama galvą savo pilkom akim ji keletą kartų sutiko tamsiai mėlyną lietuvio žvilgsnį... Aistringame Žermenos žvilgsnuje Jurgis išskaitė ilgai lauktąjį atsakymą, nors lūpos ir nesiryžo paklausti „Ar tu mane myli?“ (Jurgita Smolski. Mano tėvas, Vilnius, 1967, p. 190).
Įsimylėjeliai, kaip asmenybės, buvo labai skirtingi, turėjo kitokias gyvenimo patirtis. Jurgis, rytų aukštaitis, pasiturinčio Kamajų valsčiaus ūkininko sūnus, dėl atsisakymo tapti kunigu ir laisvamanybės, netekęs tėvo palankumo ir paramos, buvo gana išsilavinęs (1900–1905 m. studijavo teisę Maskvos universitete) vyras. XX a. pradžioje jis pasižymėjo visuomeniniu aktyvumu, ryžtingumu, oratoriniais gebėjimais, priklausė Lietuvos socialdemokrtų partijai, reiškėsi ir kaip knygnešys, literatas, lietuviškų vaidinimų dalyvis.
Pirmoje Rusijos revoliucijoje, 1905 m., kartu su bendražygiais Jurgis Kamajuose likvidavo caro valžią, įsteigė ir vadovavo vadinamai „Kamajų respublikai“, apėmusiai 5 valsčius. „Respublika“ turėjo lietuvišką mokyklą, ginkluotų vyrų kuopą ir prasilaikė pusę metų. Legenda tapo pasakojimas apie tai, kaip Rokiškio apskrities pristavą ( policijos viršininką) jis privertė nešti raudoną revoliucijos vėliavą su anticariniais šūkiais. Vėliau valdžia už tai keršijo Jurgio tėvams: nepavykus surasti ir suimti revoliucionierių, kareiviai iš patrankos apšaudė ir stipriai apgadino tėvų sodybą.
Žermena užaugo turtingų belgų šeimoje (tėvas verslininkas, motina pradinės mokyklos direktorė). Gyvendama laisvoje šalyje, ji nežinojo, kas yra tautinė priespauda ir vargas, iki susipažinimo su Jurgiu nesidomėjo socialinės nelygybės, visuomenės atskirties problemomis, nieko nežinojo apie tolimą Lietuvą. Tačiau, bendraudama su Jurgiu, nuovoki, geraširdė mergina palaipsniui suvokė, koks sudėtingas yra jos mylimojo pasaulis ir nepaprasti gyvenimo tikslai, pritarė jiems.
Dvasiškai suartėti padėjo abiejų intelektualumas, domėjimasis menais. Žermenai imponavo ir tai, kad aukštas, lieknas Jurgis, nepaisant valstietiškos kilmės, pasižymėjo inteligencija, manieringumu, literatūrine kūryba, kalbėjo keliomis užsienio kalbomis ( šiek tiek mokėjo ir žydų vartojamą jidiš kalbą), buvo 7 metais vyresnis ir labiau patyręs.
Įsimylėjęs belgaitę Jurgis neatsisakė savo ketinimų tęsti kovą prieš caro Rusiją, kovoti už laisvą Lietuvą, įspėjo mylimąją apie jų laukiančius pavojus, jeigu bus kartu. Bet Žermena, kurią Jurgis vadindavo mažybiniu vardu Mena, pavojų neišsigando, pasakė, kad jį myli ir visur eis su juo. Po studijų Žermena pradėjo dirbti mokytoja naujus pedagogikos metodus taikiusioje mokykloje, pervargo ir susirgo tuberkulioze. Mokyklos vadovui rekomendavus, gydytis ir pailsėti išvažiavo į Šveicariją, Davosą. Ten, Alpių kalnuose, Jurgis išmokė savo mylimąją slidinėti ir leistis nuo kalno kartu rogutėmis (beje, šiais laikais Davosas garsus visame pasaulyje. Kartą per metus ten organizuojamas Davoso forumas, kuriame dalyvauja pasaulio galingieji ir žymūs mokslininkai). Pasitaisius Žermenos sveikatai, jaunuoliai nusprendė sukurti šeimą.
1913 m. Jurgis sėkmingai baigė Briuselio laisvąjį universitetą, gavo licenciato diplomą. Vienas universiteto profesorių kalbino gabų absolventą daryti akademinę karjerą. Apsigynęs disertaciją konkurso keliu Jurgis galėjo tapti universiteto dėstytoju, profesoriumi, užsitikrinti ramų, pasiturinčio žmogaus gyvenimą. Bet kovinga prigimtis, siekis iškovoti savo gimtąjai šaliai laisvę, nugalėjo. 1914 m., prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, Jurgis apsisprendė grįžti į Lietuvą tęsti ten pradėtos revoliucinės veiklos. Kadangi Rusijos valdžios buvo ieškomas, išvyko nelegaliai, su padirbtu pasu, be žmonos. Žermena, nors ir prisirišusi prie tėvų, ypač mamos, kurią labai mylėjo, nepaisydama pavojų pasekė įkandin vyro pasitikti savo likimo berybėje ir pusiau europietiškoje Rusijoje.
Kelias į nežinomybę, pradžioje – į Lietuvą, į Šiaulius
1914 m. birželio mėnesį Žermena atsisveikino su savo tėvais, likusiais Belgijoje, Vervje mieste, ir per Vokietiją traukiniu pradėjo kelionę į Lietuvą. Mat su Jurgiu buvo sutarusi susitikti būtent šioje šalyje. Birželio 14 iš Kelno miesto ji pasiuntė švelnų laišką tėvams. Iki Pirmojo pasaulinio karo, kuris dramatiškai paveikė Jurgio ir Žermenos gyvenimus, buvo likusios tik dvi savaitės.
Atvykusi į Vilnių, mylinti duktė pasiuntė telegramą tėvams. Nemokėdama nei rusiškai, nei lietuviškai, Žermena vargais negalais susirado traukinį, važiuojantį į Šiaulius. Šiaulių geležinkelio stotyje „ją pasitinka aukštas mėlynakis lietuvis: Jurgio siųstas advokatas P. Bugailiškis“ (Jurgita Smolskytė –Georgette Smolski. Vieno gyvenimo šviesa, Vilnius, 1998, p. 13). Šiaulietis Peliksas Bugailiškis ( 1883 – 1965), žymus visuomenės ir kultūros veikėjas, buvo geras Jurgio pažįstamas dar nuo 1905 m. revoliucijos laikų, todėl nusprendęs grįžti į Tėvynę, Jurgis ir kreipėsi į jį pagalbos.
Savo atsiminimuose P. Bugailiškis rašo: “1914 m., karo išvakarėse, iš jo netikėtai gavau laišką iš Belgijos, kad jis atvažiuoja pas mane į Šiaulius su žmona. Po kelių dienų prisistatė jo žmona ir paaiškino, kad vyras dėl konspiracijos vėliau atskirai atvyksiąs. Turėjau su ja bėdos nemokėdamas prancūziškai, o ji – nei žodžio lietuviškai, nei kitaip“ (Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1994, p. 110–111). Kaip jie susikalbėjo – neaišku, nors pirmoje savo knygoje „Mano tėvas“ J. Smolskytė rašo, kad kalbėtasi vokiškai. P. Bugailiškis tikrai mokėjo šią kalbą. Pasak P. Bugailiškio, dėl kalbos problemų atvykelę jis perdavė S. ir E. Lukauskiams. Mat prancūziškai galėjo kalbėti bajorų kilmės advokato Stanislovo Lukauskio žmona Elena. Tikrai tą kalbą mokėjo jų duktė gimnazistė Sofija, nes ne anglų, o prancūzų kalba tuomet buvo lingva franka. Neaišku, ar S. Lukauskis pažinojo Jurgį, bet jis turėjo auksinę širdį, buvo pasirengęs padėti visiems caro valdžios skriaudžiamies žmonėms, kurie tik kreipdavosi į jį.
Praleidusi pirmąją naktį Šiauliuose, viešbutyje su blusomis, Žermena arklio traukiamu vežimu buvo nugabenta į Lopetiškius, už kelių kilometrų nuo Bazilionų miestelio, į atokioje miškingoje vietovėje buvusį Lukauskių vasarnamį, įrengtą buvusio palivarko vietoje, kurį Jurgio ir Žermenos duktė Georgette (Jurgita) vadina dvaru. Netrukus pas žmoną atvyko ir Jurgis. Tuomet jiedu apsigyveno Bazilionuose, netoli dvaro, „kaiminystėje su stačiatikių šventiku ir caro pareigūnu uriadniku“ (Ten pat, p. 111). Tikrai tinkama vieta valdžios priešui, policijos ieškomam!
Norėdami atsipalaiduoti, pailsėti, Jurgis su žmona kartais išeidavo pasivaikščioti, nueidavo prie dvaro tvenkinio, kuriame, įsibridę į nendrynus, dvaro kumečių vaikai žvejodavo. Netoli tekanti Dubysa ir vasariški miškai prie jos džiugino ir ramino Žermeną. Svetimšalė, nemokanti rusiškai, nelankanti miestelyje buvusios cerkvės, daug anksčiau valdžios atimtos iš unitų, patraukė žmonių, pirmiausia policijos dėmesį. Iš Bazilionų porai teko bėgti, palikti ir Lietuvą, kurią netrukus užgriuvo baisūs vargai ir nelaimės, sukeltos karo.
Politinė veikla Rusijoje, bažnytinė santuoka kalėjime
Jurgis su Žermena, pasitraukę iš Lietuvos, apsistojo imperijos sostinėje Sankt Peterburge, kur netrukus atsirado daug lietuvių karo pabėgelių. Pirmą kartą išsinuomojo butą, kelis mėnesius pagyveno normaliau, netgi apsilankė didžiuliame Ermitažo muziejuje, apžiūrėjo juos dominančius paveikslus.
Jurgis, kaip aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas, vėl pasinėrė į politinę ir kultūrinę veiklą, o Žermena, jau pramokusi rusų kalbos, ėmė verstis, duodama prancūzų kalbos pamokas. Dirbo turtingų žydų, karo mediko, turėjusio generolo laipsnį, šeimose. Su mediko šeima pabūvojo Suomijoje.
Karo sąlygomis caro slaptoji policija, vadinama ochranka, dar labiau suaktyvėjo, todėl, matyt, užtiko Jurgio pėdsakus. Vengdama suėmimo, jaunoji pora su suklastotais dokumentais, kuriuose buvo Orlovų pavardė, pasitraukė į Maskvą ir jausdamasi nesaugi ten, nusipirko bilietus į traukinį Transsibiro magistralėje. Tikriausiai jie ketino pabėgti iš Rusijos per Vladivostoką Tolimuose rytuose, nes kelią į Europą vakaruose užkirto Pirmojo pasaulinio karo rytų frontas.
Nuvažiavus nuo Maskvos 5000 km, netoli Irkutsko, policija Jurgį areštavo. Suimtajam ant kojų uždėjo geležines grandines, kad nepabėgtų, taip įskaudindama jautrią moterį. Žermena grįžo į Maskvą. Dėl karo ir sumaišties gyvenimas darėsi vis sunkesnis, Žermenos sveikata blogėjo, tačiau ištikimoji žmona visomis išgalėmis stengėsi padėti įkalintam vyrui: siekė, kad jį perkeltų į kalėjimą Maskvoje, siuntė drabužių, maisto ir vaistų, taip pat knygų. Jau mokėdamas kelias užsienio kalbas, Jurgis dar mokėsi anglų ir italų. Ji susilaukė kai kurių lietuvių, pažinojusių ir vertinusių Jurgį, paramos. Bene daugiausia Žermenai padėjo žymi visuomenės veikėja Felicija Bortkevičienė (1873–1945).
Ypač sunkiu abiems metu Jurgis stengiasi palaikyti savo žmoną, piešia idiliško gyvenimo, kurį susikurs ateityje, vaizdą. Viename laiškų rašo: „ Aš statau mūsų namą ant ežero kranto, prie pušyno. Ir mudu vaikštinėjame, maudomės, skaitome knygas, studijuojame, rašome, diskutuojame. Atvyksta mūsų draugai ir pažįstami, mano tėvai, tavo mieloji mama. Tu jodinėsi, mes irstysimės valtimi. Aš rūpinsiuos bitėmis, sodu, triušiais. Ir rašysiu pasakas bei romaną iš mūsų valstiečių gyvenimo. Mano brangioji mažytė taip užpildė mano gyvenimą, kad aš nežinau, ką bedaryčiau, jeigu tavęs netekčiau, arba tu manę pamirštum“ (Jurgita Smolskytė – Georgette Smolski, Vieno gyvenimo šviesa p. 39). Laiškuose į savo žmoną Jurgis dažnai kreipdavosi žodžiais, „mano paukštyte“, kitais maloniais žodžiais.
Suprantama, kad sutuoktiniai troško pasimatyti ir tai galėjo tapti nesunkiu dalyku, jei ne viena aplinkybė: pagal Rusijos įstatymus tik bažnytinė santuoka buvo pripažįstama. Bet Jurgis su Žermena Belgijoje susituokė ne bažnyčioje. Jie abu buvo laisvamaniai. Vyro raginama greičiau sutvarkyti reikalą, Žermena sutiko. Dėl santuokos Jurgis kreipėsi į kunigą ir rašytoją J. Tumą Vaižgantą (1869 –1933), kuriam daug anksčiau buvo pateikęs vieną savo kūrinių įvertinti. J. Tumas Vaižgantas nepabijojo sutuokti dviejų laisvamanių, kurių vienas, Jurgis, dar buvo ir socialdemokratas, t. y. socialistas, valdžios požiūriu – maištininkas. Santuoka įvyko kalėjime Maskvoje. Po jos Jurgis ir Žermena jau galėjo turėti pusvalandžio trukmės pasimatymus.
Iš kalėjimo Jurgį išlaisvino 1917 m. Vasario revoliucija, sunaikinusi carinę Rusiją. Į laisvę Jurgis išėjo visai paliegęs, prastos sveikatos buvo ir Žermena, Maskvoje gyvenusi pusbadžiu ir taupiusi sunkiai uždirbamus pinigus savo mylimam vyrui paremti. Pora gavo Peterburgo lietuvių komiteto finansinę paramą ir išvyko į Gruziją (dabar Sakartvelas), kur gyvendama pas padorų kartvelą greitai atsigavo.
Atsivėrė naujos politinės veiklos perspektyvos, sustiprėjo pavergtųjų tautų kova už laisvę. Rusijos lietuvių taryba 1917 m. birželio 9–16 d. organizavo Rusijos lietuvių seimą, kuriame Jurgis, kaip vienas Lietuvos socialdemokratų lyderių, vadovavo savo partijos frakcijai, taip pat keliems Seimo posėdžiams, pasisakė už Lietuvos autonomiją demokratinės Rusijos sudėtyje. Balsuojant dėl lietuvių politinės kovos galutinio tikslo, Jurgis su kitais kairiaisiai pralaimėjo ir išėjo iš Seimo posėdžių salės. Kaip paaiškėjo vėliau, Jurgio pozicija Seime buvo klaidinga. Po Spalio perversmo dalis Lietuvos socialdemokratų pasislinko dar daugiau į kairę, 1918 m. pradžioje Jurgis trumpai bendradarbiavo su bolševikais, netgi rašė į V. Mickevičiaus Kapsuko įkurtą laikraštį „Tiesa“, pasisakė už visų tautybių darbininkų kovą prieš kapitalą, t.y. iš esmės pritarė K. Marksui.
Vėl į Lietuvą. Ir su ja, ir prieš ją
Atsiradus galimybei, 1918 m. birželio mėnesį sutuoktiniai grįžo į Lietuvą ir apsistojo pas Jurgio tėvus Kamajuose. Karas dar nebuvo pasibaigęs, kraštą valdė Vokietija. Jos okupacinei valdžiai socialistas Jurgis taip pat atrodė pavojingas, todėl atvykėlis iš Rusijos vėl atsidūrė kalėjime. Užtarus vienam kunigui, kuris veikė artimųjų paprašytas, iš kalėjimo paleistas. Tuo metu Žermena susipažino su Jurgio artimaisiais, susidraugavo su vyro mama, mokėsi lietuvių kalbos, kuri jai atrodė labai sunki.
Tų metų rudenį, leidus karą pralaimėjusios Vokietijos valdžiai, prasidėjo Lietuvos tautinės valstybės kūrimo darbai. Kaip visuomet aktyvus politiškai, Jurgis įsitraukia į naujos, nepriklausomos, Lietuvos kūrimą. Gruodžio mėnesį buvo sušauktas Rokiškio apskrities suvažiavimas vietos valdžiai sudaryti. Gerai žinomas nuo 1905 m., kai buvo įkūręs „Kamajų Respubliką“, populiarus, Jurgis vėl iškilo, buvo išrinktas apskrities komiteto pirmininku. Tačiau jis rėmėsi tik kairiųjų pažiūrų žmonėmis, įskaitant kelis bolševikus, suvažiavime pasiekė, kad būtų pašalinti kunigai. Mat manė, kad dvasininkai neturi kištis į politiką (Jurgita Smolski, Mano tėvas, p. 190). Tai buvo jo jau trečioji didelė klaida.
Lietuviškai valdžiai dar nespėjus padaryti rimtesnių darbų, į šalį įsiveržė Raudonoji armija. Rokiškio apskrityje sudarytas revoliucinis komitetas perėmė valdžią, jo vadovu tapo tas pats Jurgis. Bet netrukus tų pareigų jis atsisakė, tačiau sutiko būti apskrities Švietimo skyriui vedėjo Antano Purėno, vėliau tapusio žymiu Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėju, pavaduotoju. Žmona įsidarbino mokykloje mokytoja. Kaip socialistas ir laisvamanis, Jurgi manė, kad mokykla turi būti pasaulietinė, pasisakė už dvarų nacionalizavimą ir jų žemių išdalijimą kumečiams, taip pat neturtingiems valstiečiams. Žinoma, kad dėl to kunigai ant jo labai pyko, o dvarininkai įtūžo.
Karo lauko teismas, bandymas Jurgį išgelbėti nuo mirties
1919 m. pavasarį puolanti Lietuvos kariuomenė vijo bolševikus iš Šiaurės rytų Lietuvos. Antrasis pulkas, vadovaujamas labai pasitikinčio savimi, veikusio ryžtingai pulkininko Vinco Grigaliūno Glovackio, užėmė Rokiškio apskritį. Birželio 26 d. jo pulko kareiviai sulaikė Jurgį. Pulkininkas, vėliau generolas, V. Grigaliūnas Glovackis (1885–1964) garsėjo žiaurumu suimtųjų atžvilgiu, nedelsdamas atiduodavo juos karo lauko teismui, kuris dažnai skirdavo mirties bausmes.
Sužinojusi apie vyro suėmimą, Žermena pajuto baisų pavojų. Kiek leido galimybės, bandė Jurgiui padėti. Pirmasis karo lauko teismo posėdis, vadovaujamas J. Laurinaičio Jurgį išteisino (Jurgis Smalstys – Smolskis, Lietuvių enciklopedija, t. XXVIII, Boston, 1963, p. 163) Tačiau V. Grigaliūnas – Glovackis nenurimo. Buvo paskirtas naujas posėdis, kuriam vadovavo jis pats.
Jurgio artimieji, socialdemokratai, kiti kairiųjų pažiūrų aktyvūs žmonės, kai kurie žymūs menininkai, sužinoję apie Jurgio suėmimą ir teismą, labai susirūpino, bijojo blogiausio. Šiaulių advokatas S. Lukauskis, padėjęs J. ir J. Smalsčiams – Smolskams 1914 m., pasiūlė rašyti peticiją, kreiptis į šalies valdžią, kad Jurgį paleistų. Buvo surinkta daug peticiją palaikančių žmonių parašų. S. Lukauskio duktė 18 – tė Sofija su kai kuriais reikalingais popieriais ir Panevėžio karo komendanto, A. Smetonos žmonos Sofijos brolio, T. Chodakausko leidimu nuvyko į Rokiškį susitikti su Žermena, kad padėtų jai ir Jurgiui.
Abi moterys susitiko, Sofija atvežė dokumentus, tačiau tai nepadėjo. Jurgis uždaromas tame pačiame name, kur iki arešto juodu su Žermena gyveno. Žermenai jis per langelį perduoda cheminiu pieštuku parašytus raštelius, guodžia žmoną, kad jam viskas gerai, nors jaučia didžiulę grėmę. Situacija sparčiai blogėjo. Jurgio priešininkai rinko parašus prieš suimtojo išteisinimą, paleidimą į laisvę, siekė susidoroti su juo.
Iš Rokiškio Jurgį atgabeno į Pakriaunio dvarą, kur buvo įsikūręs Antrojo pulko štabas. Teismas posėdžiavo dvaro kieme, už užrakintų geležinių vartų. Prie jų atėję Žermena, Jurgio artimieji bandė išgirsti, kas kalbama ir su baime laukė nuosprendžio. Iš teisiamojo vėliau gavo raštelį su įrašu: „Aš tikiuosi paties blogiausio“ (Jurgita Smolskytė–Georgette Smolski, Vieno gyvenimo šviesa, p. 57). Žermena pranešė vyrui ilgai slėptą žinią – ji laukiasi ... Apsidžiaugęs Jurgis vėliau atsakė: „Dabar aš galiu numirti“ (Jurgita Smolskytė–Georgette Smolski, Vieno gyvenimo šviesa, p.58).
Teismas skyrė 6 m. kalėjimo (savo atsiminimuose pirmininkas gyrėsi, kad iš pradžių buvo 8 metai, bet jis bausmę sumažinęs iki 6). Tai atrodė, kaip išsigelbėjimas, artimieji džiūgavo. Tačiau, grįžusi į Rokiškį, kitą dieną Žermena sužinojo, kad vyro nebėra, jis negyvas. V. Grigaliūnas – Glovackis paskelbė, kad J. Smalstys – Smolskis, vedamas sargybinių, bandė pabėgti ir todėl buvo nušautas. Nei artimieji, nei nužudytojo pažįstami, Jurgio bendražygiai socialdemokratai nepatikėjo versija apie suimtojo bandymą bėgti.
Atvykusi į Pakriaunį, našlė Žermena rado savo vyro palaikus užkastus visai negiliai prie pušynėlio, kur jis žuvo. Norėdama palaidoti tvarkingai, kreipėsi į pulkininką V. Grigaliūną – Glovackį, kuris tuomet Rokiškio apskrityje buvo aukščiausia valdžia. Vargšė moteris paprašė duoti leidimą palaidoti Jurgio palaikus Rokiškio katalikų kapinėse. Bet jokio gailesčio nelaimelei pulkininkas neparodė. Į prašymą atsakė, „kad jos vyras buvo bedievis, komunistas, persekiojęs lietuvius katalikus, mirė nesusitaikęs su Dievu, tai negali būti priimtas į katalikiškas kapines..., kaip Tėvynės išdavikas negali būti gerbiamas laidotuvių procesija“ (Grigaliūnas –Glovackis, V., Generolo atsiminimai, II –III dalis, Vilnius, 2017, p. 75). Net kryžiaus ant nužudytojo kapo V. Grigaliūnas – Glovackis neleido pastatyti. Todėl Jurgio palaikai daugiau kaip du dešimtmečius išgulėjo ten, tik Žermena pasirūpino, kad kapas būtų aptvertas metaline tvorele, tvorelės kampuose pasodino po ąžuoliuką.
Netekusi vyro Žermena grįžo į tėvynę ir kitų metų pradžioje pagimdė dukrą, kurią tėvo garbei pavadino Georgette (Jurgita). Belgų valdininkas, registravęs naujagimius, atsisakė užrašyti vardą lietuviškai – Jurgita.
Jurgitai šiek tiek paaugus, Žermena grįžo į Lietuvą, gavo darbą Marijampolės gimnazijoje, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, bendravo su rašytoja Žemaite. 1922 m. ji, remiama Lietuvos socialdemokratų, iškėlė bylą V. Grigaliūnui – Glovackiui, jau tapusiam generolu. V. Grigaliūnas – Glovackis, kaip jam buvo įprasta, į teismą atvyko išdidus, lydimas savo karininkų. Teimas rado „atpirkimo ožį“: kaltu pripažino puskarininkį Valasevičių, kuris šovė į vedamą suimtąjį, skyrė jam nedidelę bausmę. Sudarytai specialiai komisijai vadovavęs advokatas P. Bugailiškis, padarė išvadą, kad su J. Smalsčiu – Smolskiu II pulko vadas tiesiog susidorojo. Savo atsiminimuose tariamą J. Smalsčio – Smolskio bandymą pabėgti jis vadina inscenizuotu (Bugailiškis, P. Gyvenimo vieškeliais, p. 110).
Taip pasibaigė ši garsi byla. O generolas V. Grigaliūnas – Glovackis, per 1926 m. valstybės perversmą, parėmęs A. Smetoną, tapo nuolatiniu jo palydovu, sudarančiu mielą nuolatinių pirmojo asmens palydovų ratą, ir kariškiu, užtikrinančiu prezidento saugumą jo kelionėse po Lietuvos miestus, miestelius ir dvarus.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1996 m. J. ir Ž. Smalsčių – Smolskių duktė Jurgita įsteigė Smolski – Geelen fondą, kuris rėmė Vilniaus universiteto magistrantų istorijos studijas Briuselio naujajame universitete ir abiejų universitetų tyriamuosius darbus šalių santykių temomis.
