Naujausios
Paskelbti devyni laureatai (po tris kiekvienoje amžiaus grupėje) ir devynios nominacijos. Vertinimo komisiją sudarė Genovaitė Kačiuškienė (LKD), Dalia Jakaitė (LLTI), Sigita Sereikienė (VLKK), Lilija Vetiugova-Skupienė (ŠAVB) ir dedikacijų konkurso iniciatorė lituanistė Angelė Bražaitė. Baigiamajame renginyje kalbėta apie asmenybes, kurioms skirtos dedikacijos, apie kalbines tekstų ypatybes, konkurso dalyvių slapyvardžius ir kita.
Tą vakarą pavasario ankstyvo,
kai nelauktai nutrūko balsas panašus į dvelksmą,
toks lengvas lyg atodūsis iš Magdalietės lūpų,
tą vakarą suskrido visos valandos ir dienos
į mažą kambarėlį, kuriame mergaitė
voratinkliais apsiūt mėgino
nubrizgusius mirties drobulės kraštelius.
Taip prasideda Leonardo Gutausko (1938–2021) eilėraštis „Nijolė Miliauskaitė 1950–2002“ iš poeto knygos In fine (2004), kurią sudaro poetiškai stiprūs paskyrimai įvairioms asmenybėms nuo Kristijono Donelaičio iki Jurgio Kunčino, nuo Justino Mikučio iki Salvadoro Dali. Ne vieną savo paskyrimą pradėdamas iš labai toli, Gutauskas leidžia panirti į daug apimančią ir kartu labai asmenišką gyvenimo ir kūrybos, dangaus ir žemės viziją. Tačiau šiose platybėse nėra nieko atsitiktinio, į vientisą poetinį darinį vaizdus sujungia vidinis teksto ritmas, savo vietą atranda saviti simboliai bei metaforos (kaip Magdalietės atodūsis ar Mirtis ant Mortos kelių kitame eilėraštyje). Šios Gutausko knygos paskyrimai neretai nuskamba ir kaip nostalgijos, liūdesio ir melancholijos kupinas in memoriam.
Savo atsiliepimą apie neseniai užsibaigusį dedikacijų, arba paskyrimų, konkursą norėjau pradėti nuo geros poezijos. Ji man leidžia pasidžiaugti ir konkursui gautiems tekstams būdinga istorine atmintimi, meninio žodžio paieška. Kodėl dar pradėjau nuo geros poezijos – nes vienas labiausiai mane dominančių konkurso vertinimo kriterijų ir buvo kalbos meniškumas, organizatorių taikliai įvardytas turinio ir formos atitikimo aspektas.
Šis konkursas turėjo in memoriam tarsi priešingą pavadinimą – džiaugiamės ir didžiuojamės. Bet geriausiu atveju ir tai netrukdė atsirasti labai asmeniškam santykiui su pasirinkta asmenybe, kartais ir su nostalgija išsakyti ne tik Lietuvai apskritai, bet ir „man“ asmeniškai reikšmingą jos gyvenimą.
Tik trumpam sustodama prie abejonę sukėlusių dalykų, noriu pastebėti, kad kūrinio meniškumą suvokiu ne kaip savitikslį kalbos įmantrumą, per daug akivaizdžias pastangas sueiliuoti tekstą ar atitikti konkurso šūkį. Ne vienas autorius, sakyčiau, pateko į savotiškas adresato išaukštinimo ir jam neva privalomo patoso ar trafaretinių frazių pinkles. Kartais surizikuodami nepasakyti nieko naujo (kaip viename nelabai pavykusiame haiku), kitais atvejais dedikacijų autoriai pasidavė pagundai surašyti viską, ką žino, kaip kai kuriose biografinėse apybraižose...
Bet iškart skubu pasakyti, kad visose konkurso grupėse būta ir išties kūrybiškos autoriaus kūrybos ar žanro stilizacijos, kaip, tarkim, Mylės (Emilija Dubro, Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos 9 kl.) dedikacijoje „Laurynui Ivinskiui“; būta ir vaisingų meninės kalbos paieškų, atrasto „mano“ rašymo stiliaus, kūrybinės laisvės.
Prie kelių meniškumo aspektų sustosiu detaliau. Turbūt teisūs buvo tie, kurie vienu iš meninės vaizduotės etapų laikė atranką. Tai galioja ne tik haiku, bet ir apybraižai. Jurgai Ivanauskaitei skirta Leilos Mak (Laineda Vainauskaitė, suaugusiųjų grupė, Vilnius) dedikacija kai kam gali pasirodyti tik jos kūrinių pavadinimų parafrazės. Tačiau šios taikliomis metaforomis tampančios užuominos, regis, atsirado iš atidaus įsiskaitymo, o kiekviena iš jų leidžia išgirsti vis kitokį rašytojos balsą:
Skiriama Jurgai Ivanauskaitei, kurios metai sužydėjo pakalnutėmis. Mėnulio vaikams, iki aušros skanaujantiems stebuklingas spanguoles. Pragaro sodų kraštovaizdžius tapantiems dailininkams. Laimingiesiems, kurie išlaikė sparnus. Ir nelaimingiesiems, kurių sparnus aplaužė. Tiems, kurie užklydę į miegančių drugelių tvirtovę, išgirsta pavargusių sparnų plazdesį. Ir visiems sapnų nublokštiems kelionių alchemikams, Tibete ieškomą dievą galiausiai atrandantiems žibutėje.
Iš šios grupės išskirtina ir dar viena miniatiūra – Motulės (Ieva Jankauskienė, suaugusiųjų grupė, Merkinė) parašytas „In memoriam Steponas Darius ir Stasys Girėnas“. Įspūdį sustiprina ir kalbos tarmiškumas. Sugrįžtant prie jaunesniųjų, taiklia atranka, gera kompozicija, kūrybiška savęs ir pasaulio paieška pasižymi ir kiek ilgesnė miniatiūra – vizionieriška Žuklės (Morta Žuklytė, Prienų „Žiburio“ gimnazijos 9 kl.) „Dedikacija Kaziui Šimoniui ir Mergelei su gėlėmis“. Užtenka vienos kitos frazės, ir kartu su Valdu Adamkumi (taiklus jo moto teksto pradžioje) bei pačiu Šimoniu atsiranda meniškai patrauklus žvilgsnis į ne tik konkretų dailininką, bet ir apskritai į kūrėjo kelią. Tapybos mįslės, atminties svarba iškyla įsižiūrint į Šimonio darbus, įsiklausant į jų pavadinimus:
Melsvai nusidažo dangus, aliejiniai dažai taršo dangaus kiaurymę. Vėjo gūsiai stumdo mažą Senučiukę. Krypuoja ji laiba lazdele pasirėmus, pėdsakus išmėčiusi nuo Klaipėdos ligi Paryžiaus, nuo Rygos iki Bostono ir Čikagos. Prasliūkino ji pro Šauklį ir miegantį Sargybinį, aplankė Žiburėlio miestą, o Praeities mieste liko nepastebėta... Gal Vakarė ją, kaip ir Neregę, lydėjo iki Pasakų bokštų? Galop senutė sustoja Kaune. Atminti jaunystės ir gėlių, kurias taip ilgai nešė Kaziui Šimoniui.
Tokia yra teksto pabaiga. Džiaugsmą ir malonumą teikiančio įsiklausymo, įsižiūrėjimo, santūraus vizionieriško mąstymo turi ir Birutei Galdikas skirta Žalio beržo (Vidmantė Petrulevičiūtė, Kretingos rajono Salantų gimnazijos 11 kl.) dedikacija „Akimirksnis rojuje...“.
Atmerkiu akis... Kur aš? Skaidrus, žydras vanduo, pakrantė, keisti medžiai. Įsiklausau... Vėjas tai priartina, tai atitolina chaotiškus garsus. Jaučiu... Plaukuose laksto ir švelniai galvą kutena smėlio dulkelės. Saulės spinduliukai prašyte prašosi pažaisti. Rooojus! Einu mano basas pėdas kaitinančia pakrante. Tvanku. Vidinis balselis kužda, kad visa tai kažkur matyta, tačiau kur??? Seku žvilgsniu mielą beždžionėlę, kuri džiugiai šūkaudama prašvilpia pro... Žalumoje įaugusią rodyklę: „Sveiki atvykę į Borneo salą!“
Tokia yra teksto pradžia. Kažkur matyto ir įsivaizduojamo rojaus būseną, tarsi „čia ir dabar“ vykstantį pokalbį su Galdikas perteikia savitai atrinkta ir perkurta informacija, kelios gyvenimo detalės, iškilminga, bet ne per daug patetiška pabaiga.
Panašiai kaip anksčiau minėti tekstai, ypač gerai apgalvota kompozicija pasižymi Mildos Liepaitės (Ugnė Jagminaitė, Kelmės „Aukuro“ pagrindinės mokyklos 8 kl.) darbas. Pasirinkusi įprastą laiško žanrą, autorė kreipiasi ne į patį Maironį, kuriam skirta dedikacija, bet į trečią figūrą – savo bičiulį. Kūrybiškai imituojant pirmą literatūrinę pažintį su klasiku, bičiuliui pasiūlomos kelios literatūrinės užuominos, užmenama ir akrosticho mįslė. Šią dedikaciją verta išskirti ir dėl būtent akrosticho poetiškumo, palyginti su kitais konkursiniais bandymais.
Jungti, regis, tolimus kontekstus yra kūrybinei atrankai iš pirmo žvilgsnio priešingas dalykas. Bet iš tiesų tai yra tik kita kūrybinės laisvės pusė, savo įspūdį, aišku, paliekanti tik tada, kai pavyksta surasti geriausius formos ir turinio atitikmenis, ne tik rimą, bet ir ritmą. Asociacijų požiūriu įdomus buvo siekis sujungti „mano“ ir ankstesnio laiko ženklus, savo gimtų ir pagarbinamo herojaus vietų patirtis, olimpinį auksą ir biblines pranašystes...
Daug apimti siekiančios asociacijos kartais įgauna ir filosofinio mąstymo apraiškų. Sakyčiau, buvo verta įsiklausyti į Blindės (Adelė Daukantaitė, suaugusiųjų grupė, Plungė) ar Uolos (Teresė Račienė, suaugusiųjų grupė, Šiauliai) klausimus Vydūnui bei Romualdui Ozolui skirtose dedikacijose ar suklusti ties šiuo Plekšnės veizolų (Linas Daukša, Palangos senosios gimnazijos 11 kl.) pamąstymu „Dedikacijoje Steponui Jucevičiui – Darašiui ir Stanislovui Girskiui“:
Žmogus –
Tai žemė, kraujas, vėjas.
Tad keldamas dangun savas idėjas
Kiekvienas kelia žemę, kraują, vėją.
Bet kaip įtikinti lemties audėją,
Kad leistų nemokėt
Mirtim
Už didų tikslą?
Dar dėl dedikacijų žanrinio tipo, kuriam buvo pasirinktos ir dienoraščio, meninės ir publicistinės eseistikos ar kitos formos. Nors ir padiskutavusi, konkurso vertinimo komisija nusprendė paprastai – kad visi gauti tekstai yra dedikacijos. Per daug nediskutavome ir dėl asmenybių reikšmės Lietuvai. Svarbiausia, kad viena ar kitą asmenybę pavyksta prakalbinti naujai, leidžiant pajausti jų reikšmė ne tik kam nors kitam, bet ir pačiam dedikacijų autoriui. Parafrazuojant dedikacijose neužmirštą Vincą Mykolaitį-Putiną, pabaigoje norisi palinkėti ir toliau nepamiršti, kokia svarbi yra kultūrinė atmintis, ir toliau ieškoti geriausios meninės kalbos kelių ir kryžkelių.