Naujausios
Debiutai
Simona STANIULYTĖ
Gimė 1988 metais Šiauliuose. Šiaulių universitete studijavo Lietuvių filologiją ir ryšius su visuomene. Šiuo metu rašo straipsnius švenčių tematika kaip laisvai samdoma autorė.
Bandymai
Eidama kaimynų patvoriu, taip ir girdžiu memento iš siaubingiausio pasaulyje atsargiai pikto šuns, saugančio kiemą, kuriame yra namas, tiksliau – jo stogas. Tik tiek per tvorą matos. Laukiu, kol užtils šuo. Ir pasitrauks stogas. Jis man žvaigždę užstoja. Geriu stiprią juodą arbatą. Klampi žolė nenori paleist. Prieš tai buvo elnias. Susikuriu trinkelių taką. Per žolę. Pasiekiu laiptus. Lipu. Dvidešimt, devyniolika... Užpučiu žvakes. Iš pradžių rytinę. Ritualai čia itin svarbūs. Kaimynų šuo nebeloja. Jis stengias atsistot ten, kur namas neužgožia žvaigždės. Atsisėdu ant šaligatvio. Šarikai, meiluti, sulok į tą plyšelį danguj, jei jis nenorės manęs paleisti.
Tikslai
Dienos tikslas – suprasti, kur čia šuo pakastas.
Savaitės tikslas – pažiūrėti į jo liūdnas „paprašaikiškas“ akis ir suprast, kad gyvenimas gražus, jei nereikia kiekvieno sutikto prašinėti maisto.
Mėnesio tikslas – nustot vėpsoti šuniui į akis ir eit džiaugtis gyvenimu.
Metų tikslas – jau tikrai nebevėpsot į šunėką, o paleist jį, kad galėtų ir vėl užsiraust į žemę. Juk ir kiti turi teisę atrast, kur čia šuo pakastas.
Karolina ŠERYTĖ
Gimė 1986 metais Šiauliuose. Baigė St. Šalkauskio mokyklą, Lietuvių filologijos ir ryšių su visuomene bakalauro studijas Šiaulių universitete, Intermedialias literatūros magistro studijas Vilniaus universitete. Šiuo metu gyvena Vilniuje, dirba su projektais.
Žemiški patirties fondai
Visai nesusikrimsčiau, jei būčiau kokio nors didingo miesto (dėl (ne)paaiškinamų priežasčių imkim Paryžių) statula, apdrėbta ar sulydyta bronza elektrolizės būdu. Dunksočiau per amžius ir amen, niekam savęs jokiais būdais nenorėčiau dalinti. Tik galbūt mažą dalelytę manęs godžiai pasiimtų vėtros ir audros, o gal ir pati saulė imtų savo rykštėmis mane gairinti. Tada būčiau bent dalis aukos, kurią galėčiau atiduoti žmonėms. Jiems atkartočiau siauras gatveles, kvepiančias dar -niolikto amžiaus pelėsiais, oranžinius prieblandoje besimaivančius žibintus, įkyrius naktinių praeivių šlepsėjimus, besiblaškančių turistų monetų skambesius ar benamių tuštutėles širdis. O tada visi paikai manytų, kad globėjiškai skalambiju savimi, skelbiu kažin kokią istoriją.
Aš – laikas: gydantis, naikinantis, ištirpdantis skausmus, protus, širdis.
Aš – visas ašaras džiovinantis vėjas.
Aš – pakelėse rūkstančios dulkės, kurias nuplauna lietus. Atgal į žemę.
Stovėti per amžius ir nieko nepatirti nėra lengva. Ne danguje esu ir ne ant žemės. Aš esu vidury kaip įcentrinta forma, kurios vietoj stovi kiekvienas iš jūsų. Tik ta forma dažnai virsta bejausme statula: murmėti dangui, bartis su keliaujančiais paukščiais, visada budėti tyloje, skalambyti savo tiesą ir išgalvotą laimės himną.
Žmogus liūdesy
Liūdnasis žmogau,
tu kaip robinzonas kruzytis bet tik iš dvasinio alkio kvėpuoji į uolienas visu sielos koktumu ir į jas atsirėmęs savo grublėtomis rankomis gurkšniais geri orą, pilnas vilties spiriesi suplyšusiais batukais į stiklines padanges. Už nieką neskanduoji taip tyliai, kaip už tas pačias gailias pramanas ir pravaikštas. Ir niekas nežino, kiek jame tavo neįtikėtino liūdesio telpa. Iš jo drąsiai statytumeisi praūžiančių vėjų pralenkiamas tvirtoves, kurias saugotų tie tavo grublėti pirštukai, sunerti į mazgą, o į juos šiltu oro gurkšniu koštųsi malda – tavo dejonių pakampiai šiuo išganymu nebūtų tušti.
Žmogau liūdnasis,
šamanų galvos vėl lenkės tavam liūdesiui, o tu lenkeisi jiems ir mąsliai žiūrėjai į tuščias ir pabirusias po tavimi akis lyg būtum mėginęs suprasti, ką jie nori tau pasakyti.
Žmogau,
neabejoju, kad paradoksas mėgsta tavo liūdesį, kuris tavęs negelbėtų!
Žmogau tarp kitų liūdnųjų,
o kas kitas tave veja, nei tu pats? Daužai svetimų namų durų slenksčius ir šaukiesi pagalbos ten, kur jos nerasi desperatišku pustoniu nuginkluotoj šventovėje – sąžinėje, kurioje nuogutėlė siela žėruoja it žiburėlis.
Panegirika
Aš vėl apie tą patį – o, Ruduo!
Smulkiai tyškantis lietus į nugarą ir spalvų prisotintas sąmojis iš to Rudens, kuriam rašau panegiriką, tekančią mėlynomis gyslomis – kaip srauni melancholiška upė.
Tavo medžių lapai sukasi kaip katarinkos: geltonos, vos vos čežančios, kiek kraujuotos – purpurinės ir mėlynos – šaltos, o katarinkos! Sukuosi ir aš kartu, nors bijodama aukščio, lakoniškai vartausi ir padedu lapams kristi, sušlapti, supūti. O gal net rasti akibrokštą patekti į tą lapų krūvą, kuri girgžda nuo vaiskios saulės, atsisukusios būtent į ją, o po to – netikėtai būti išsklaidytai lengvabūdžių pakeleivių, skubančių į savo ego-centrą.
O, Ruduo, aš tavęs nepamirštu. Tu kaip slyvų uogienė lapkričio tamsiais grublėtais vakarais su čirviniais blynais. Ir kaip noras sukomponuoti atsitiktinių parafininių statulų parkelį. Ruduo, Tu kaip troškimas, kaip dryžuota bavarietė Niujorke!
Tavo mieguisti rytai, pilni vidinių klyksmų vakarai siurbčioja akimirkas – save as... Vidudienį atsisėdu ant suolo parke, šaltomis akimis vedžioju žmonių ir medžių siluetus ir vienas aplink kitą suku savo šaltų rankų nykščius. Ruduo – tai Tu. Tu – žaismas, nesidriekęs voratinkliais, apibarstytas pelenais – buvusiomis širdimis, sielos puošeivomis. Tu pats – puošeiva ir dabita per visą balzganą laiką ir aprūdijusius amžius, Tu – aikštingas kunigaikštis, mirštantis nuo paties savęs. Tu – kaip muzika, pulsuoji garsais ir trykšti ritmais-taktais-kontrastais. Tu – simbolizmas, inicijuotas vidine jėga ir sukurtas iš nieko.
Kaip gerai, kad yra Ruduo. Ir nuskausminamai žėruojančios sodrios spalvos, kai atmintis ir dėmesys darosi nepalyginamai atviri aplinkai: žmonėms, gamtai, laikui, gyvenimui.
Ruduo ir jo fonas mano komandai, o mano komanda – Rudeniui ir jo fonui.