Naujausios
Aktorystė ir režisūra
Šiaulių dramos teatre D. Gumauskas dirbo vieną sezoną, 1996 metais sukūrė Dėdės Šorfo vaidmenį Michel spektaklyje “Varnų šokis”( rež. P. Stoičev).
D. Gumauskas buvo vienas iš aktorių, su kuriais režisierius Oskaras Koršunovas pradėjo kurti savo teatrą, jo kūrybinėje biografijoje – daug įsimintinų vaidmenų. 2011 metais aktorius apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį O. Koršunovo spektaklyje “Dugne” pagal M. Gorkio pjesę, 2017 metais nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už Cantat ir Wittenbacho vaidmenis spektaklyje „Lokis“ (rež. L.Twarkovski).
Aktorius filmuojasi ir kine – 2017 metais buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“ už režisieriaus Mariaus vaidmenį filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. D. Ulvydas).
Kaip režisierius 2019 metais debiutavo OKT/Vilniaus miesto teatre spektakliu „Mongolija“ apie žmonių su Dauno sindromu gyvenimą mūsų visuomenėje. Kiti režisuoti spektakliai: „Emigrantai“, „Detoksikacija“, „Kiti“ (pagal Ž. P. Sartrą).
2020 metais D. Gumauskui už jautrų patirties atskleidimą bei socialinio-edukacinio projekto „Mongolija“ sukūrimą įteiktas Atminimo ženklas Boriso Dauguviečio auskaras.
Pernai kūrėjas laimėjo VŠDT ir Vilniaus miesto šiuolaikinio muzikos teatro kompanijos „Operomanija“ šiuolaikinio tarpdisciplininio scenos meno kūrinio idėjos konkursą. Rezultatas – spektaklis „Anoniminiai šokiai“, tarpdisciplininis darbas, teatrinėmis priemonėmis tyrinėjantis įvairias priklausomybės formas.
„Anoniminiai šokiai“ – tai spektaklis apie laukimą blogiausio, tikintis, kad to galima išvengti arba apsimetant, kad nieko blogo nevyksta. Apie norą išlikti, pasikeisti, gal net patirti vidinį nušvitimą. Apie buvusio gyvenimo abstinenciją, atvedusią žmones į laukiamąjį, kuriame galbūt pavyks išsigelbėti. Galiausiai, apie suvokimą, kad gelbėtojas neprivalo ateiti iš šalies – kiekvienas atsakingas pats už save, bet vis dėlto visi esame tarp žmonių“, – taip premjerą apibūdina D. Gumauskas.
Spektaklio dramaturgas – Rimantas Ribačiauskas (dramaturgija sukurta bendradarbiaujant su kūrybine grupe), kompozitorius Vytautas Leistrumas, choreografė Erika Vizbaraitė, scenografė Renata Valčik, videomenininkas Vytautas Narbutas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, garso režisierius Paulius Trijonis, prodiuseriai – Valstybinis Šiaulių dramos teatras ir „Operomanija“.
Anonimai – Nomeda Bėčiūtė, Jūratė Budriūnaitė, Tautvydas Galkauskas, Monika Geštautaitė, Dalius Jančiauskas, Rusnė Navickaitė, Severinas Norgaila, Inga Norkutė, Vilija Paleckaitė, Juozas Žibūda; kontratenoras Vaidas Bartušas.
Kas vyksta laukiamajame
– „Anoniminiai šokiai“ – pirmoji VŠDT šio sezono premjera. Ar tai labiau įpareigoja?
– Kad spektaklis atidarys šių metų teatro sezoną, supratau žiūrėdamas „Panoramos“ kultūros apžvalgą – buvo rodoma Ž. Vingelio premjera „Alisa Veidrodžio karalystėje“ Kaune. Pas mane kuria du šio spektaklio dailininkai – šviesų dailininkas Vilius Vilutis ir scenografė Renata Valčik. Dėl to pagalvojau – jie tuo spektakliu atidaro Kauno sezoną, taigi ir mes atidarome!
Galima apsimesti, kad atsakomybė mažesnė dėl to, kad mes – Mažojoje salėje. Mažojoje salėje galime sau leisti daugiau eksperimento, gal nebūtina remtis klasikiniais režisūros ar klasikiniais dramaturgijos dėsniais, galima pasapnuoti kartu su aktoriais ir sapnuojant paieškoti išraiškos priemonių, judėjimo, teatrinės tiesos. Turiu didelį malonumą dirbdamas su šia trupe, ačiū, kad jie pasirašė eksperimentui. Ne visada su manimi sutinka, tada ieškome kūrybinio kompromiso.
– Kai dalyvavote konkurse, galvojote būtent apie šią trupę?
– Rašydamas tekstą konkursui, paraiškai, galvojau apie žmones, kuriuos pažįstu nuo 1996 metų, kai čia pats dirbau vieną sezoną.
Galbūt dėl to man buvo lengva rašyti, nes aš kažkiek tą trupę žinau. Žinau tuos, kuriuos palikau ir radau. Aš padariau didelį ratą aplink pasaulį, man atrodo, 28 metų po paskutinio savo kūrybinio darbo šiame teatre, ir sutikau tas pačias pavardes, tuos pačius veidus, bet jau labai pasikeitusius žmones.
– Kur vyksta spektaklio veiksmas ir kas tie anoniminiai šokėjai?
– Spektaklio veiksmas vyksta laukiamajame. Laukiamojo scenografija nėra dokumentiškai atkartota. Ilgai sprendėme su Renata Valčik, koks tas laukiamasis?
Kai ieškojau spektakliui sprendimo, dėl sveikatos problemos sėdėjau Lazdynų laukiamajame ir laukiau, kol mane iškvies specialistas gal 5 ar 6 valandas. Ten sėdėti buvo daug geriau nei namie, nes supratau, jei nugriūsiu po kėde, manimi vis tiek kas nors pasirūpins. Jausmas, kad esi šioje bendruomenėje, į kurią daugelis papuolė ne visai savo noru, yra saugesnis. Kažkas paslydo, kažkas pergėrė, kažkas važiavo dviračiu ir krito, kažkas paspirtuku išsimušė dantis, kažkas nusidegino, kažkas iškrito pro balkoną.
Po to karto aš pradėjau lankytis Lazdynų ligoninės Skubiosios pagalbos priimamajame skyriuje ir pradėjau tirti, kaip jis veikia, kokia atmosfera, kokie žmonės ir kaip man pritaikyti šį savo sugalvojimą, kurį rašiau paraiškai priklausomybių tema.
Priklausomybės nėra pagrindinė spektaklio mintis, nors iš pradžių man taip atrodė. Galiu paaiškinti, iš kur ji kilo. Kai pirmą kartą dirbau Šiauliuose, per vieną sezoną su šios trupės pagalba turbūt svečiuose buvau pas keliasdešimt menininkų. Buvo labai didelis noras bendrauti, bendruomeniškumas, aišku, daug alkoholio, cigarečių dūmai, barai ir taip toliau. Tai buvo visiškai kita atmosfera ir ta vadinamoji bohema iš tikrųjų buvo tam tikras bendruomenes jungiantis dalykas. Bet ji turi savo išvirkščiąją pusę – daliai pasibaigia liga, priklausomybe.
Dabar Šiauliuose pagyvenau keturis mėnesius – milžiniškas paties miesto ir trupės pasikeitimas. Pasikeitimas dėl požiūrio į savo darbą. Bohemos niekur nematau, jos nėra, net tas baras, kuriame lindėdavome ištisomis paromis, jis neveikia!
Tuomet ir mumis labai domėjosi, gal dėl to, kad buvome jauni, ir mes viskuo labai domėjomės. Ištisas buvimas kartu.
Bendra tendencija ir Europoje, ir Lietuvoje – ekonominė gerovė pastebimai pagerėjo, bet mes labai atitolome vieni nuo kitų. Pradėjau sau ieškoti atsakymo: argi tai yra tik substancijų reikalas? Nejaugi?
– Radote atsakymą?
– Neradau. Suprantu, čia tik mano antropologinis žvilgsnis iš šalies, jie visi turi savo šeimas, savo burbulus, savo bendruomenes. Aš čia atvažiuoju, neturiu buities, noriu, kad būtų visi aplinkui, kartu, o jie visi dingsta. Tada pradedu organizuoti tinklinio žaidimus, pirmą kartą prie Prūdelio susirinkome žaisti tinklinio. Pasirodo, visi, kurie guodėsi, kad nemoka, moka žaisti. Bet tik baigiasi žaidimas ir vėl visi išsiskirsto.
Šis procesas, žinoma, negrįžtamas, turi savo ir gerų, ir neigiamų savybių. Tuo labiau, kad bendruomenei sukurti mes turime repeticijas. Repeticijos yra jų darbas, bet jiems smalsu ir kaip aš darau spektaklius, kaip aš iš aktoriaus persiverčiau į režisierių, ką aš galiu naujo jiems ir pasauliui parodyti. Kartu pereiname ir tam tikras įtampas.
O laukiamajame bendruomenė susirinko atsitiktinai. Kažkas nori išsiblaivyti, kažkas nori atsikratyti skausmo. Ir visus vienija pirmas žingsnis – ateiti į laukiamąjį. O kas jame vyksta, kartu ir ieškome.
Tiriame visas tas ligas, priklausomybes – ne tik nuo substancijų, bet ir nuo žmonių, nuo artimųjų, pavyzdžiui, nuo narcisistinių asmenybių. Visa tai jungia pervargimai, nemigos, o kai žmogus labai ilgai nemiega, lydi vaizdinės, garsinės haliucinacijos, mažų mažiausiai – sapninės. Ką bandome kartu daryti – ieškoti dramaturgijos. Erika Vizbaraitė, choreografė, sako: „Gal reikėjo pavadinti ne „Anoniminiai šokiai“, bet „Anoniminiai sapnai“, būtų tiksliau.“ Bet dabar tegul lieka.
– Ar aktoriai patys siūlė priklausomybių temas?
– Taip, siūlė ir baisiai bandė išvengti pokalbio apie substancijas. O aš norėjau egoistiškai daugiau ištraukti temų, kurios duoda išraiškos. Paprastai alkoholis, narkotikai keičia kūno plastiką, judėjimą, ne tik jų vartojimas, bet ir netekimas, abstinencija. Abstinencija sukelia vaizdinius ir nelogišką elgesį. Šiame spektaklyje mes turėsime iš pirmo žvilgsnio daug nelogiškų dalykų, bet jie ieškojimų būdu yra rasti būtent iš šitos logikos, kurią minėjau.
– Spektaklis įvardijamas kaip dokumentinė fikcija. Koks tai žanras?
– Neslėpsiu, dar pats nežinau. Man patinka, kad kažkas iš kolegų, kas padėjo su sklaida, įvardijo kaip dokumentinę fikciją ir aš bandau į tai pataikyti.
Ir prodiuseriai, ir teatras klausė, ką noriu daryti, ar tai bus grynai dokumentika, aktorių išpažintys? Kadangi aš jau kūriau tokį spektaklį („Mongolija“ – red. past.), šį kartą nenorėjau gryno dokumentalizmo, norėjau trauktis daugiau į fikcinį pasaulį. Dėl to šis naratyvas yra persipynęs.
– Į spektaklį įdėjote ir savo asmeninės patirties?
– Be abejo. Man atrodo, kad labiausiai priklausomas čia esu aš. Bent tai sau pripažinau. Vienu metu tas rokenrolas baigėsi tuo, kad supratau, jog jau kenčiu nuo priklausomybės ir turiu kreiptis į specialistus.
Kadangi menininkas iš visko pasidaro naudą sau, aš einu tuo pačiu keliu. Man labai įdomu, konsultavausi ir su psichiatrais, dirbančiais konsultacinėse klinikose, priklausomybių centre, išblaivinimo įstaigose, su Vilma Andrijauskiene, Gabija Laubner-Sakalauskiene, jos atvirai komunikuoja ir internete, televizijoje, kalbėdamos apie šitų dalykų nenaudą ir pavojų.
Tik nemanau, kad turiu teisę kažką moralizuoti, todėl galiu tik kaip tyrėjas žiūrėti į šią problemą meninio tyrimo keliu.
– Spektaklyje svarbūs ne tik išgalvoti ar tikri pasakojimai, bet ir muzika bei choreografija?
– Trupė muzikuoja, labai nenorėjo, bet tenka visiems nors trupučiuką pamuzikuoti. Man įdomu, kai žmogus, kuris laiko save absoliučiai nemuzikaliu, vis tiek persilaužia ir dalyvauja bendrose muzikinėse improvizacijose. Kai kurie kūriniai yra eksperimentiniai, vienas, galiu išduoti, barokinis. Yra trupėje ir labai gerai grojančių žmonių, pavyzdžiui, Rusnė Navickaitė, labai muzikalus ir visapusiškas žmogus. Ir kiti jos kolegos, kurie galvoja, kad yra nemuzikalūs ir neplastiški, pasirodo, yra muzikalūs ir plastiški. Tuo labiau, kad ta neteisinga plastika šios temos atveju yra daug įdomiau, negu paruošta ir tvarkinga. Dėl to ir aktorių amžius yra nuo 25–26 iki 70 metų.
Bendrą garsinį dizainą sujungia Vytautas Leistrumas, o su judesiu susitvarkyti padeda puiki choreografė ir performerė Erika Vizbaraitė. Ji dirba su labai plačiu spektru – ir su aktoriais, ir su šokėjais, ir su performeriais, ir su žmonėmis, pavyzdžiui, sergančiais parkinsonu, kurie galvoja, kad yra pasmerkti, o šoka taip, kad oho!
– Ar šis spektaklis kitoks nei kiti Valstybinio Šiaulių dramos teatro repertuaro vaidinimai?
– Aš nemačiau viso repertuaro, bet jis tikrai bus kitoks. Jis man pačiam kitoks, skiriasi nuo spektaklių, kuriuose vaidinau ir režisavau. Bet aš ir stengiuosi sau kelti tokius uždavinius. Nors prieš tai spektaklis ir labai gerai pavyko, nesinori kartoti tų pačių dalykų. Tuo labiau, kad statydamas penktą savo režisūrinį darbą dar vis tiek jaučiuosi debiutantas ir mokausi dirbdamas kartu su žmonėmis, tai man yra didžiulė dovana, turint tokias puikias sąlygas, puikų teatrą, ramybę, tarnybinį butą už gatvės. Tiesiog tik norėk.
Dialogas, svajonė, gyvybė
– Minėjote, jog trupei kilo klausimas, kaip persivertėte iš aktoriaus į režisierių. Tad kaip ir kodėl?
– Neduos meluoti ir mano kursiokai, kurie čia yra keturi, D. Tamulevičiūtės mokykla buvo labai stipri savarankiško darbo analizės ir savirežisūros mokykla. Dėl to daugelis iš mano kursiokų daro ir savarankiškus kūrybinius darbus. Atrodo, baigėme ne vakar, bet vis dėlto tai yra vakarietiškas požiūris į žmogų, užsiimantį teatro menu. Pavyzdžiui, kas dabar studijuoja Šveicarijoje, Amerikoje, bet kur kitur teatro meną, nesiskirsto: aš aktorius, aš režisierius, aš šviesų dailininkas. Jie visi viską daro kartu, jų talentai pradeda ryškėti truputėlį vėliau.
Mes visą studijų laikotarpį režisavome vieni kitus, paskui – atsižvelgiant į aplinkybes. Aš visą laiką norėjau tai daryti, bet man per daug gerai sekėsi OK teatre, galbūt buvo patogu, jauku daryti tai, ką gerai moki, už ką esi giriamas. Kelionės, patys geriausi pasaulio tarptautiniai festivaliai – iš tikrųjų buvo 20 metų labai sėkmingo aktorinio darbo ir kitų režisierių stebėjimo.
Galbūt klasikinis variantas – 2019 metais buvo tam tikra kūrybinė duobė. Sutikau kolegę, su kuria paskui įkūrėme VšĮ „Darbininkai“, prodiusuojame savo pačių ir kitų darbus. Su Edita Martinavičiūte susitikome atsitiktinai, užėjome kavos, jos pirmas klausimas buvo ne „kaip gyveni?“, o „ką norėtum dabar daryti“? „Ar turi ką nors stalčiuje, paviršiuje, ką norėtumei daryti, bet nedrįsti?“
Pasakiau, kad šiąnakt buvau išsitraukęs, tik nežinau, nuo ko pradėti, kurią poziciją užsiimti. Ar rašyti, nes tai jau dalis parašyto teksto, ar režisuoti, ar vaidinti – kažkaip galvoje netelpa. Ji sako: „Aš tau padėsiu, tu pradėk.“
Kai paskutinę savaitę prieš „Mongolijos“ premjerą mūsų sklaidos vadovė Stefanija Jorkšytė paklausė, „tai tu – režisierius, dramaturgas?“, sakiau, kad nerašykime „režisierius“. Autorius. Ji paprieštaravo, kad yra tam tikros taisyklės, žmonės turi žinoti, kas yra kas. Taip ir tapau režisieriumi susitarimo dėka. Iš vyresnių kolegų, iš kurių mokiausi, girdėjau frazę, kuri, man atrodo, yra viena svarbiausių režisieriui: valia juo būti. Pagrindinis dalykas. O toliau kryptingai mokytis bedirbant.
– Po premjeros Šiauliuose grįžtate į Vilnių?
– Taip. Dabar gal jau nuovargis jaučiasi, bet rugpjūtį pagalvojau, kad po šio darbo gal po kokio mėnesio su šiauliečiais norėčiau pradėti ką nors naujo ir visiškai kitokio, gal kokią klasikinę pjesę.
Net ir atranka neatskleidžia žmogaus pilnai, o dabar mes „susidirbome“, atsiskleidė nuostabios galimybės ir tada supranti, kokios pjesės čia galėtų atsirasti. Bet negali pradėti darbo, kaip režisierius, kada nori, nes turi pradėti nuo nulio: susirasti medžiagą, su kolegomis parašyti tai medžiagai paraišką, ją teikti, laukti atsakymo, tada pasižiūrėti, ką galima padaryti su turimais finansais. Pavyzdžiui, šis projektas – naujiena, koprodukcija, mažesnės nepriklausomos trupės gali rašyti kartu koprodukcijas, bet tai irgi yra specifinės paraiškos. 2026 metams Šiauliams nespėjome parašyti, bet idėją jau turiu.
– Esate sukūręs daug įsimintinų vaidmenų, kokiuose spektakliuose dabar vaidinate?
– Dabar liko du pakankamai nauji darbai teatre: Eglės Švedkauskaitės „Fossilia“ Nacionaliniame dramos teatre ir Nauberto Jasinsko „Chroma“ Jaunimo teatre. Abu režisieriai kūrė šiame teatre.
– Kokią matote dabartinio teatro misiją?
– Kurti ir nepasiduoti. Kurti kiek galima geriau, aštriau, švelniau – kiekvienas režisierius ir kiekvienas menininkas turi savo asmeninę misiją, meno vadovas sujungia repertuarą.
Man atrodo, Šiaulių teatras puikiai atlieka savo misiją šiame mieste, jis visą laiką buvo tam tikra kultūros ašis, židinys ir tai jaučiasi žiūrint spektaklius, matant žmones, kurie ateina į teatrą. Žinau šiauliečių, kurie, atsimenu, tik perskaito, kad yra naujas pavadinimas, iš karto perka bilietus. Teatro misija yra dialogas. Gyvybė. Svajonė.
– Kai pats tampate žiūrovu, ko tikitės iš teatro?
– Stengiuosi nieko nesitikėti. Aišku, yra profesinis filtras. Aš moku mėgautis svetimais pastatymais, galbūt tik stengiuosi atsiriboti – o atsiriboti padeda tai, kad žiūriu mažiau lietuviškos produkcijos, renkuosi tarptautinę „Sirenų“ programą, labai nuostabus festivalis yra „Naujasis Baltijos šokis“. Arba važiuoju kur nors pasižiūrėti – į Varšuvą, Berlyną, Rygą. Kai nepažįsti žmonių, nežinai kontekstų, lengviau užsimiršti ir nevertinti.
