DAR VIENAS ATSISVEIKINIMAS

DAR VIENAS ATSISVEIKINIMAS

Sugrįžti į JAV daug metų skatino noras pasimatyti su senais nuoširdžiais bičiuliais, kurie leisdavo prisiliesti prie autentiškos tarpukario Lietuvos kultūros istorijos, literatūros, politikos. Tai žmonės, kurie kūrybos ir gyvenimo pamatus grindė prieškario Lietuvoje, o po istorinių kataklizmų, Stalino, Hitlerio kurtų apokalipsių jau Amerikoje tikėjo, siekė, rūpinosi, kūrė politinį-dvasinį kontekstą, kad Lietuvos laisvės byla būtų laimėta.

Stasys TUMĖNAS

Lietuva tapo laisva, deja, tie sugrįžimai į „antrąją Lietuvą“ pas senuosius išeivius tampa vis skaudesni, nes sugrįžęs nerandi tų, kurie iškeliauja į Amžinybę. Nebepadiskutuosiu su politologu prof. V. S. Vardžiu, poetu L. Andriekumi, Šiaurės Lietuvos žmonėmis A. Šešplaukiu-Tyruoliu (baigęs Linkuvos gimnaziją), rašytojais A. Balašaitiene (baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją), Henriku ir Stefanija (Bardauskaitė) Stasais (ilsisi Donelaičio kapinėse Šiauliuose).

Neseniai atskriejo liūdna žinia iš Čikagos – netekome dar vienos išeivijos šviesuolės – eidama 86-uosius metus Čikagos priemiestyje Lemonte mirė poetė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Zinaida Nagytė-Katiliškienė, kuri literatūros pasaulio žmonėms buvo žinoma kaip Liūnė Sutema. Viename savo eilėraštyje poetė rašė:

Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra

ir duosiu jai vardą

SUTEMA,

ir ji bus nepriklausoma

nuo dangaus ir žemės,

neperkama ir neparduodama,

ir ne pasaka –

Kai Didysis Magas

ranka debesį palies,

upelė Liūnė sroventi pradės,

nusinešdama visus paskendusius –

emigruosiu į šalį,

kuri vienąkart bus –

Poetė paskelbė straipsnių, recenzijų, vertimų iš vokiečių, latvių kalbų „Žiburiuose“, „Margutyje“, „Metmenyse“, „Dirvoje“, „Naujienose“, „Užuolankoje“. Dauguma straipsnių vertintojų akcentuoja jos jautrų lyrizmą, psichologines įžvalgas, egzistencinį žmogaus būties tragizmą, dvasinės ištvermės paieškas. Neatsitiktinai 2008 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija Liūnei Sutemai paskirta netikėtu, netradiciniu įvardijimu – „už dvasinės saugos poeziją“.

Nėra abejonės, kad Lietuva neteko vienos ryškiausių lietuvių moterų poečių, kurią galima būtų rikiuoti greta S. Nėries, J. Degutytės, J. Vaičiūnaitės. Tik dar tragiškesnė, vienišesnė, reiklesnė žodžiui. Žodis jai – lyg esencija, gyvenimo patirtis, netekčių įprasminimas ir paguoda. Lietuvos žemės po kojomis ji nejautė nuo 1944-ųjų, kai būdama septyniolikos pasitraukė į Vakarus nuo raudonojo maro. V. Kavolis Liūnę Sutemą priskyrė „bežemių kartai“. Pasak jo, tai „karta, praradusi žemę, praradusi naivų bradūnišką tikėjimą prigimties harmonija ir stiprybe, kuri meluotų, jei ji kalbėtų apie savo priklausomybę tam, kas žmogui duota.“

Gyvenimo vingiai

Liūnę Sutemą, kaip ir jos būsimąjį vyrą rašytoją Marių Katiliškį, vadiname Šiaurės Lietuvos žmonėmis. Jos biografai ateityje šifruos ne tik slapyvardžio semantiką, bet ir į gyvenimą atsineštus vardus. Radau pirmąjį būsimosios rašytojos įvardijimą – Zinaida Vera Nagytė. Kodėl tokie nelietuviški vardai?

Z. Nagytė gimė 1927 m. Mažeikiuose. Jos tėvelis Augustinas Nagys (1892–1977) buvo geležinkelininkas. Į Mažeikius, besiplečiantį miestą prie Latvijos sienos, traukė darbo ieškotojai ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš Latvijos. Tarp jų buvo ir kalvis Ernestas Grundmanis, kurio duktė Antanina vėliau ir tapo A. Nagio žmona. Teko šeimai pasitraukti ir į Rusiją. Taigi nuo vaikystės Zinaida susidūrė su keliomis kalbomis. Poetė vėliau rašė: „Lietuvių kalbos išmokau su tėvu. Iš senelės ir motinos išmokau latvių ir vokiečių kalbos.“ Priminsiu, kad tėvas ją vadindavo „zenkiu“ (latv. zenisk – berniukas)...

Nors dar Zinaidos kūdikystėje – 1928 m. tėvas su šeima persikėlė į geležinkelio centrą– Radviliškį, poetė savo prisiminimuose dažnai minėdavo Mažeikių geležinkelio stotį, nes vaikystėje vasaras praleisdavo tėvo tėviškėje Buknaičiuose, kurie buvo kaip gimtieji mergaitės namai. Traukinių stotys, jų garsai, tie nuolatiniai klajonių palydovai, išliko poetei visą gyvenimą.

Neatsigręžk,

tave seka sena Mažeikių stotis –

šniokščia ir švilpia suodini garvežiai,

trinksi ir dunda vagonų ratai –

tau niekur nebereikia važiuot,

jau išvažiavai –

Klajonių gyvenimas Lietuvoje tęsėsi – šeima iš Radviliškio persikėlė į Kauną, vėliau į Skuodą (1932–1934), Šilutę (1935–1938), Kėdainius. Kėdainiuose Zinaida išvydo ir pirmosios sovietinės okupacijos padarinius – užkaltus vagonus, tremiamųjų į Sibirą ašaras.

1944 m. liepą, kai jai ką tik buvo suėję 17 metų, būsimoji poetė pasitraukė iš Lietuvos. Klausimas, ar taip reikėjo pasielgti, persekiojo ją visą gyvenimą. Poetė dažnai prisimindavo, kad nepaklausė tėvo ir neliko Lietuvoje: „Jaučiuosi dėl to kalta. Ir turbūt taip jausiuos tol, kol galėsiu Lietuvai kuo nors padėti.“

Liūnės Sutemos – emigrantės – kelias – tradicinis: Vokietijos Drezdenas, Austrijos Insbrukas, pabėgėlių stovyklos, studijos ir galutinis tikslas – JAV.

1947 m. poetė susipažino su būsimuoju vyru Mariumi Katiliškiu. Didžiumą gyvenimo metų poetė praleido Čikagos priemiestyje Lemonte, M. Katiliškio rankomis pastatytuose namuose.

Kai 2003 m. pirmą kartą viešėjau poetės namuose Lemonte, kur aptarėme atrastosios M. Katiliškio knygos „Seno kareivio sugrįžimas“ leidybos klausimus, namuose jautėsi dvasinė sauga, bylojanti ir menanti sustojusį laiką, kuris tarsi užkonservavo kelių dešimtmečių senumo įvykius, kada čia virė gyvenimas, kuriam dirigavo M. Katilliškis:

Mariau,

sakau ir sakau,

nežinau, ar tu girdi –

dabar užrašau,

skaityk –

tavo sodinti medžiai miršta

mirtim lėta –

Kūrybos bruožai

Rašyti Liūnė Sutema pradėjo 1941 m., paskatinta brolio poeto Henriko Nagio. Simboliška, kad pirmasis jos eilėraščių rinkinys, pasirodęs Čikagoje 1955 m., vadinosi „Tebūnie tarytum paukščiai“. 2006 m. Lietuvoje pasirodžiusi knyga vadinosi „Tebūnie“. Šie pavadinimų skirtumai – tai galimybė reflektuoti apie prarastas būsenas, prarastus artimuosius, išgryninto žodžio ieškojimus.

Poezija Liūnei Sutemai visada buvo kaip terapija: „Užuot ėjusi pas psichiatrą, aš rašau poeziją.“

Poetės kūrybinis palikimas – tik 9 knygos, tarp kurių išleidimo būdavo labai dideli tarpai. Poetė rašė: „Eilėraščius gimdau, kad galėčiau gyventi ir kvėpuoti. Eilėraščiai turi mane sukrėsti. Eilėraščiais išsikalbu, išsispjaudau.“

Liūnė Sutema savo kūryba parodė, kad tikroji poezija – ne stori rinkiniai, daugžodystė, vidinių žaizdų spjaudymas, o švytėjimas iš gelmių, kuris patraukia, sukrečia, verčia susimąstyti.

Lietuvos pilietė buvo širdimi

Šiandien politikai, teisininkai daug diskutuoja dėl dvigubos pilietybės įteisinimo.

JAV pažinojau du žmones, kurie neturėjo Amerikos pilietybės ir neprašė jos susigrąžinti Lietuvoje po 1990-ųjų. Tai žurnalistas Petras Petrutis ir Liūnė Sutema. Tokios kalbos juos žemino. Kodėl jie turi prašyti Lietuvos pilietybės, jei jie jos niekada neatsisakė ir saugojo prieškario Lietuvos pasą?

Liūnė Sutema 2008 m. neatvyko atsiimti Nacionalinės premijos į Vilnių. Ją poetei į Lemontą nuvežė ponia Alma Adamkienė. Į Lietuvą poetė negalėjo atvykti, nes neturėjo dokumentų, o sąmonėje ji visada buvo Lietuvos pilietė: „Niekada nenorėjau ir nepriėmiau Amerikos pilietybės, o dokumento, su kuriuo atvažiavau iš Vokietijos į Ameriką, galiojimas jau seniai baigėsi. Laikau save Lietuvos piliete.“

Ar gali būti pilietiškiau pasakyti žodžiai šiandienėje Lietuvoje, sklindantys iš tolimosios Amerikos:

Vai, kaip prašosi mūsų kalba

būt skalbiama,

kultuve velėjama,

vėjuje džiovinama,

kad nupūstų visa, kas svetima –

ir tada, tik tada

kalbama ir rašoma.

Ačiū, Dieve, kad niekas negali atimti tikėjimo prigimtinėmis vertybėmis ir žodžio galia. Tą rodo Didžiosios Lietuvos poetės Liūnės Sutemos gyvenimas ir kūryba.

Stasio Tumėno asmeninio archyvo nuotr.

TERAPIJA: Poezija Liūnei Sutemai visada buvo kaip terapija: "Užuot ėjusi pas psichiatrą, aš rašau poezija."

RANKRAŠTIS: Net Liūnės Sutemos laiškai stebina lakoniškumu ir minties išgryninimu. Laiškas S. Tumėnui.

Padėka Liūnei Sutemai. M. Katiliškio knygos „Seno kareivio sugrįžimas“ pristatymas Lemonte 2003 m.

JAV išleistos knygos:

Tebūnie tarytum pasakoj (1955);

Nebėra nieko svetimo (1962);

Bevardė šalis (1966);

Badmetis (1972 – V. Krėvės literatūrinė premija);

Vendeta (1981 – Lietuvos rašytojų draugijos premija);

Graffiti (1993 – JAV LB literatūros premija).

Lietuvoje išleistos knygos:

Poezijos rinktinė (1992);

Tebūnie (2006 – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija);

Sugrįžau (2009).