Dar labiau atskleistos bajorų Goesų asmenybės

Dar la­biau at­skleis­tos ba­jo­rų Goe­sų as­me­ny­bės

Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro or­ga­ni­zuo­to­je is­to­ri­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je, skir­to­je ar­tė­jan­čiam Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui, vi­suo­me­nei dar kar­tą pla­čiau pri­sta­ty­tos ba­jo­rų se­se­rų ir bro­lio Te­re­sės, Vik­to­ri­jos ir Sta­nis­lo­vo fon Goe­sų as­me­ny­bės, at­ver­ti jų švie­čiamosios, me­ce­na­tiš­kos, kul­tū­ri­nės ir vi­suo­me­ni­nės veik­los kon­teks­tai. Pri­si­min­tas gar­su­sis Med­vi­lio­nių dva­ras, ku­rio li­kęs tik „lukš­tas“, ta­čiau es­mė glū­di is­to­ri­jo­se ir pri­si­mi­ni­muo­se. Taip pat kon­fe­ren­ci­jo­je pri­sta­ty­tos dvi pa­ro­dos: gra­fi­kos ir fo­tog­ra­fi­jos, ku­rių vie­na iš au­to­rių ir vie­nas iš he­ro­jų – tos pa­čios gar­sios gi­mi­nės pa­li­kuo­nys.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Pa­ties ba­jo­ro pri­si­pa­ži­ni­mas

Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to moks­li­nė dar­buo­to­ja dr. Ol­ga Mas­tia­ni­ca sa­vo pra­ne­ši­me ban­dė at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kaip ba­jo­ras Sta­nis­lo­vas fon Goe­sas ta­po lie­tu­viu. 1913 me­tais pa­ties ra­šy­tuo­se ir lie­tu­viš­ko­je spau­do­je pub­li­kuo­tuo­se at­si­mi­ni­muo­se jis nu­ro­dė vi­du­je be­si­jau­čiąs lie­tu­viu, nors kil­mė ir vo­kiš­ka. Sta­nis­lo­vas fon Goe­sas api­brė­žė tau­ti­nę ta­pa­ty­bę pir­miau­sia kaip jaus­mą. Lek­to­rė pa­ste­bė­jo, kad at­si­mi­ni­mus jis ra­šė lie­tu­vių kal­ba, ir pa­kan­ka­mai tai­syk­lin­ga.

Na­muo­se ba­jo­rų tė­vai su vai­kais kal­bė­jo­si len­kų kal­ba, bet tar­pu­sa­vy­je bend­ra­vo lie­tu­viš­kai.

St. fon Goe­są do­mi­no Lie­tu­vos is­to­ri­ja, jis da­ly­va­vo Lie­tu­vos de­mok­ra­tų par­ti­jos, ku­ri ra­gi­no pri­si­dė­ti prie lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų kū­ri­mo, rė­mė vi­sų gy­ven­to­jų da­ly­va­vi­mą tvar­kant vi­suo­me­ni­nius rei­ka­lus, veik­lo­je. Ma­no­ma, kad di­de­lę įta­ką Te­re­sės ir Sta­nis­lo­vo fon Goe­sų lie­tu­vy­bei tu­rė­jo gre­ti­ma­me dva­re mo­ky­to­ja­vęs Po­vi­las Vi­šins­kis. Vo­kiš­ku­mo šei­mo­je li­ko tik pa­var­dė.

Se­se­rų vaid­muo

Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­to dok­to­ran­tė Da­lia Pau­liu­ke­vi­čiū­tė, la­biau gi­li­nu­sis į se­se­rų Te­re­sės ir Vik­to­ri­jos Goe­sai­čių vaid­me­nį XIX am­žiaus pa­bai­gos – XX am­žiaus pra­džios ju­dė­ji­mų kon­teks­te, pri­mi­nė su­dė­tin­gą to me­to mo­te­rų pa­dė­tį. Skir­tin­gai nei Sta­nis­lo­vas, Te­re­sė, nors ir ba­jo­rų duk­ra, rė­mė­si sa­viš­vie­ta, sa­va­ran­kiš­kai mo­kė­si iš kny­gų, jai ne­te­ko lan­ky­ti mo­kyk­los. Vis dėl­to vi­są gy­ve­ni­mą žin­gei­di ir stro­pi Te­re­sė su­ge­bė­jo ne tik pa­ti iš­si­la­vin­ti, bet ir dir­bo da­rak­to­re Med­vi­lio­ny­se slap­tai įsteig­to­je, 20 me­tų vei­ku­sio­je mo­kyk­lo­je.

Ji įsi­jun­gė į stu­den­tų pa­ra­mos or­ga­ni­za­ci­ją „Ži­bu­rė­lis“. Nors ir ne­bu­vo jos stei­gė­ja, bet da­ly­va­vo vie­na­me pir­mų­jų su­si­rin­ki­mų Med­vi­lio­ny­se kar­tu su Fe­li­ci­ja Bor­tke­vi­čie­ne ir Gab­rie­le Petkevičaite–Bite. Te­re­sei mi­rus, pa­se­kė­jai įkū­rė jos var­do fon­dą, ku­ris skir­da­vo sti­pen­di­ją stu­den­tei mer­gi­nai, be­si­ruo­šian­čiai tap­ti pra­di­nės mo­kyk­los mo­ky­to­ja.

T. Goe­sai­tė mė­go vai­din­ti ir bu­vo ge­ra lie­tu­viš­kų va­ka­rų or­ga­ni­za­to­rė. Jai at­ro­dė la­bai svar­bi mo­te­rų eman­ci­pa­ci­ja, ji aiš­ki­no, kad ne­ge­rai yra vy­rams muš­ti žmo­nas.

Te­re­sės ir bro­lio Sta­nis­lo­vo po­li­ti­nės pa­žiū­ros iš da­lies iš­si­sky­rė, ji bu­vo ra­di­ka­les­nė, pri­klau­sė so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jai.

Vik­to­ri­ja Goesaitė–Gravrogkienė, anot dr. D. Pau­liu­ke­vi­čiū­tės, dau­giau lai­ko­ma se­sers ir bro­lio pa­gal­bi­nin­ke. Jos abi pa­sky­rė skly­pą Med­vi­lio­nių pra­džios mo­kyk­lai, o bro­lis Sta­nis­lo­vas – Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­jai.

Svar­bus pa­si­ti­kė­ji­mo as­pek­tas

Lek­to­rė iš Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to, dr. Zi­ta Me­di­šaus­kie­nė nuo dva­si­nių ir pa­ky­lė­tų da­ly­kų nu­kė­lė prie ma­te­ria­lių, nes St. fon Goe­so var­das sie­ja­mas ne tik su kul­tū­ri­ne, švie­tė­jiš­ka veik­la, bet ir su koo­pe­ra­ti­nio ju­dė­ji­mo Lie­tu­vo­je pra­džia.

XVIII am­žiu­je Ang­li­jo­je už­gi­mę koo­pe­ra­ty­vai Ru­si­jo­je pra­dė­jo kur­tis apie 1864–1865 me­tus. Pir­ma­sis mi­ni­mas Vil­niu­je įkur­tas koo­pe­ra­ty­vas su­si­bū­rė 1869 me­tais.

Nors po 1863 me­tų su­ki­li­mo dau­gu­ma vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų bu­vo už­draus­tos, val­džia į koo­pe­ra­ti­nį ju­dė­ji­mą žiū­rė­jo ga­na pa­lan­kiai, nes, anot dr. Z. Me­di­šaus­kie­nės, koo­pe­ra­ci­ja pa­dė­jo iš­lai­ky­ti ge­res­nį eko­no­mi­nį ly­gį, o tai reiš­kė, kad gy­ven­to­jai ga­lė­jo su­si­mo­kė­ti mo­kes­čius. Tie­sa, į koo­pe­ra­ti­nes bend­ri­jas sto­jo ne tik vals­tie­čiai, kaip bu­vo gal­vo­ta, bet ir dva­ri­nin­kai bei dva­si­nin­ki­ja, ku­rie bu­vo suin­te­re­suo­ti gau­ti tam tik­ras leng­va­tas.

Po 1905 me­tų Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo koo­pe­ra­ti­nių ju­dė­ji­mų kū­ri­mo­si pro­trū­kis. Jie mo­kė priim­ti ra­cio­na­lius spren­di­mus, spręs­ti kar­tu ko­lek­ty­vi­nes pro­ble­mas, ug­dė pa­si­ti­kė­ji­mą ki­tais vi­suo­me­nės na­riais. Šis as­pek­tas, anot pra­ne­šė­jos, la­bai svar­bus ir šiais lai­kais, so­cio­lo­gai sa­vo ty­ri­mų iš­va­do­se vis pa­brė­žia pa­si­ti­kė­ji­mo vie­nas ki­tu svar­bą.

Ir tais lai­kais eik­vo­jo pi­ni­gus

Jo­niš­ky­je var­to­to­jų koo­pe­ra­ti­nė bend­ro­vė įsi­steig­ta 1904 me­tais ir nuo 1906 iki 1911 me­tų do­ku­men­tuo­se Sta­nis­lo­vas fon Goe­sas mi­ni­mas esąs val­dy­bos pir­mi­nin­kas. Kaip kū­rė­si ši bend­ro­vė, nė­ra ži­no­ma, bet ap­skri­tai Lie­tu­vo­je koo­pe­ra­ty­vai su­lauk­da­vo ne­ma­žai pa­si­prie­ši­ni­mo iš pre­ky­bi­nin­kų, ku­rie ne­no­rė­jo kon­ku­ren­ci­jos sa­vo par­duo­tu­vėms. Pa­vyz­džiui, yra ži­no­ma, kad Ža­ga­rė­je pra­dė­jus kur­ti koo­pe­ra­ty­vą, ne­tgi bu­vo ra­šo­mi pra­šy­mai ge­ne­ral­gu­ber­na­to­riui – ne­tvir­tin­ti jų suei­gos nu­ta­ri­mų.

1911 me­tai Jo­niš­kio koo­pe­ra­ty­vui bu­vo la­bai su­dė­tin­gi, nes Jo­niš­kį nu­siau­bė du gais­rai, per vie­ną jų su­de­gė net 200 na­mų ir krau­tu­vių, tarp ku­rių bu­vo ir koo­pe­ra­ty­vo par­duo­tu­vė. Te­ko sta­ty­ti nau­ją.

At­si­ties­ta ga­na grei­tai, nes 1913 me­tais koo­pe­ra­ty­vo apy­var­ta per­ko­pė 100 tūks­tan­čių rub­lių.

Pi­ni­gai vi­sa­da vi­lio­jo. Ir tais lai­kais nau­jas Jo­niš­kio koo­pe­ra­ty­vo va­do­vas, pa­kei­tęs St. fon Goe­są, išeik­vo­jo pi­ni­gus, ne­tei­sė­tai sko­lin­da­mas ir iš­ra­ši­nė­da­mas vek­se­lius drau­gi­jos var­du.

Koo­pe­ra­ty­vo lė­šas eik­vo­jo ir Žei­me­lio koo­pe­ra­ty­vo va­do­vas. Vė­liau jo pir­mi­nin­ku iš­rink­tas tas pa­ts ba­jo­ras Sta­nis­lo­vas fon Goe­sas su val­dy­ba dir­bo be at­ly­gi­ni­mo, kad su­val­dy­tų ki­lu­sią kri­zę.

Liu­di­jo pa­žan­gą

Kon­fe­ren­ci­jo­je dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas, Klai­pė­dos ir Lat­vi­jos uni­ver­si­te­tų moks­li­nis dar­buo­to­jas, pri­sta­tė Goe­sų šei­mos ge­nea­lo­gi­nius šal­ti­nius, ras­tus Lat­vi­jos vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­ve. Ži­no­ma, kad Goe­sai XII–XIII am­žiu­je ki­lo iš Por­tu­ga­li­jos, o XVI am­žiu­je pa­pli­to Fland­ri­jo­je, Kur­še, Aust­ri­jo­je, Lie­tu­vo­je.

Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­jaus dar­buo­to­ja, dr. Ra­sa Ber­ta­šiū­tė kal­bė­jo apie Med­vi­lio­nių dva­ro mo­li­nio po­nų na­mo ver­tę. Pa­sak lek­to­rės, Jo­niš­kio kraš­tas uni­ka­lus tuo, kad mo­li­niai pa­sta­tai, ku­rie kei­tė me­di­nius ir la­biau sau­go­jo nuo gais­rų pa­sek­mių, čia pra­dė­ti sta­ty­ti pa­ly­gin­ti la­bai anks­ti. Tai ro­do kraš­to pa­žan­gą, mo­der­nu­mą.

Nors Med­vi­lio­nių po­nų na­mo li­kęs tik „lukš­tas“, kai ku­rios de­ta­lės, pa­vyz­džiui, dai­lus kar­ni­zas, įdo­mus sie­nų tin­ka­vi­mo bū­das, ku­rio, pa­si­ro­do, bū­ta po­pu­lia­raus ir Šve­di­jo­je, liu­di­ja, kad tai reikš­min­gas sta­ti­nys.

„Lu­bos iš­kal­tos ba­la­no­mis. Da­bar ne­su­tin­ku sta­ty­bi­nin­kų, ku­rie tai su­ge­bė­tų pa­da­ry­ti“, – sa­kė dr. R. Ber­ta­šiū­tė. Ji pa­ste­bė­jo, kad ar­chi­tek­tū­ra yra kaip ženk­lų sis­te­ma, ko­mu­ni­ka­vi­mo prie­mo­nė.

Itin reikš­min­ga ne­ma­te­ria­lio­ji pa­vel­do ver­tė: ją su­pan­čios is­to­ri­jos ir pa­tir­tis, au­ten­tiš­ku­mas, tik­ru­mas, o jo iš­sau­go­ji­mui bū­ti­nos ži­nios ir en­tu­ziaz­mas.

Gar­si­na kraš­tą ir da­bar

Kon­fe­ren­ci­jos vie­na pa­grin­di­nių or­ga­ni­za­to­rių, Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Ilo­na Osi­po­va pri­sta­tė prie­šis­to­rę, ko­dėl im­ta­si ren­gi­nių cik­lo, per ku­rį vis gar­si­na­mas ba­jo­rų var­das. No­rė­ta, kad žmo­nės iš­girs­tų apie pla­tų ba­jo­rų Goe­sų veik­los kon­teks­tą.

O da­bar­ty­je šios gi­mi­nės pa­li­kuo­nys taip pat gar­si­na Jo­niš­kio kraš­tą. Tai pui­kiai iliust­ra­vo dvi pri­sta­ty­tos pa­ro­dos. Iš Jo­niš­kio ki­lu­si jau­na fo­tog­ra­fė Bri­gi­ta Po­vi­lio­nie­nė sa­vo nuo­trau­ko­se sa­vi­tu žvilgs­niu už­fik­sa­vo Goe­sų gi­mi­nės at­sto­vo Rai­mon­do Le­pars­ko dar­bus Jo­niš­kio kraš­te, čia esan­čio­se šven­to­vė­se. Ki­ta gar­sios gi­mi­nės pa­li­kuo­nė dai­li­nin­kė Ind­ra­ja Rau­do­ni­ky­tė at­ve­žė sa­vo gra­fi­kos dar­bų pa­ro­dą pa­va­di­ni­mu „Vi­sos jos Onos“, ku­rio­je pa­veiks­luo­se nu­pieš­tos gi­mi­nės mo­te­rys ir mer­gai­tės vi­sos tu­ri tą pa­tį Onos var­dą.

Or­ga­ni­za­to­rių nuo­tr.

­

Kon­fe­ren­ci­jos lek­to­riai (iš kai­rės) dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas, dokt. Da­lia Pau­liu­ke­vi­čiū­tė, dr. Oga Mas­tia­ni­ca, dr. Zi­ta Me­di­šaus­kie­nė, kal­bė­ję apie ba­jo­rų Goe­sų kil­mę, jų as­me­ny­bes, veik­los kon­teks­tus, ap­lan­kė ir Med­vi­lio­nių dva­ro pa­sta­tą.

Au­to­rės nuo­tr.

Dai­li­nin­kė Ind­ra­ja Rau­do­ni­ky­tė at­ve­žė sa­vo gra­fi­kos dar­bų pa­ro­dą, ku­rio­je pa­veiks­luo­se nu­pieš­tos gi­mi­nės mo­te­rys ir mer­gai­tės vi­sos tu­ri tą pa­tį Onos var­dą.

Iš Jo­niš­kio ki­lu­sios fo­tog­ra­fės Bri­gi­tos Po­vi­lio­nie­nės fo­tog­ra­fi­jo­se – sa­vi­tu žvilgs­niu už­fik­suo­ti Goe­sų gi­mi­nės at­sto­vo Rai­mon­do Le­pars­ko dar­bai, iš nuo­trau­kos žvel­gia ir jis pa­ts.