Naujausios
Jos kūrybos paletė apima poezijos knygas „Ne/-Išėjusioji“ (2020 m.), „Tęsėja savo giminės“ (2021 m.), „Pusė uogos“ (2023 m.) ir „Dedikacijos“ (2024 m.), kurios atskleidžia ne tik talentą rašyti, bet ir gilią meilę žodžiui. Ji taip pat išleido almanachą „Alkana širdim gyvenimą matuoju“ (2015 m.), o jos kūryba buvo išspausdinta įvairiuose almanachuose, kurie ugdo literatūrinę kultūrą Lietuvoje: „Turiu, ko neturiu“ (2011m.), „Tyloje skęsta alkanos mintys“ (2013 m.), „Tu mano sielai suteikei sparnus“ (2013 m.), „Kur Vilbena, Kražantė“ (2015 m.), „Mes – vieversiai virš gimtosios žemės“ (2019 m.), „Apnuogintos širdies vizijos“, skirtas V. Mačernio 100-osioms g. m. (2021 m.), haiku almanache „Žinojimo lašai“ (2021m.), antologijoje „Tu esi manyje“ (2018 m.).
–
Įvertinimų gausa liudija apie Dalią kaip išskirtinę asmenybę: ji tapo Padėkos dienų 2019 m. ir 2023 m. nominante už savanorišką veiklą; laimėjo tarptautinį konkursą tautosakos tema „Giedok, volungėle, žydėk, sedulėle“; tapo respublikinio konkurso „Bijotai – mažoji kultūros sostinė 2022” laureate ir pelnė 24-osios literatūrinės Reginos Biržinytės premijos laureatės titulą (2021 m.); literatūriniame konkurse „Draustos knygos kelias“ už „Elegiją žodžiui“ poetė buvo apdovanota Bibliofilų klubo nominacija (2022 m. ); konkurse „Haiku Lietuvai“ apdovanota diplomu (2023 m.); specialiuoju diplomu apdovanota už straipsnį „Igno Viržinto individualusis stilius: valstietiškoji pasaulėvoka ir epinis pasakojimas romane „Gaidžio lauko trobelė“ (2024 m.) ir dar daugiau.
Pirmosios trys poetės Dalios Griškevičienės autorinės knygos tarsi persmelktos laukinės vilkės išminties, upės sraunumo, nuoširdaus atvirumo, jautraus intymumo, lyrinio subjekto išgyvenimų sūrumo, netikėtai vaizdingų metaforų, epitetų, simbolių, mitinių-mistinių erdvių, klodų, prasmių įvairialypiškumo. „Esu tik moteris. Trapi. Ir būti ja – nepavargau“ – tokia yra pirmojo eilėraščio paskutinė eilutė knygoje „Pusė uogos“, bene taikliausiai apibūdinanti poetę.
2024 metų gruodį gimė naujas Dalios Griškevičienės „kūdikis“ – 40-ies unikalių „Dedikacijų“ knyga, iliustruota švėkšniškės grafikės, dailininkės, fotomenininkės, tautodailininkės, poetės Violetos Astrauskienės. Subtilūs, įdomūs, giliai išjausti grafikės ir viršelių autorės profesionaliai, kruopščiai atlikti net 25 darbai! Knygos iliustracijas, renginiui įpusėjus, įdomiai apžvelgė dailininkas Kornelijus Užuotas.
Prisiminkime, ką gi reiškia dedikacija? Dedikacija (lot. dedicatio – paskyrimas) – įrašas ir parašas veikalo pradžioje arba poezijos žanras, savarankiškas kūrinys, kurį autorius skiria kam nors, aukštindamas jame adresatą. „Eilėraščiuose nėra aukštinimo ar šlovinimo, juose apjungti abu elementai – kiekvienas eilėraštis ar ciklas (D. Poškai, Žemaitei, J. Mekui) skirtas konkrečiam žmogui ar subjektui“. „Žanrinė vienovė nereiškia monotonijos – eilių stilistika skirtinga, kadangi teminis spektras labai platus: nuo XIX a. veikėjų iki nūdienos rašytojų ar gilinimosi į moters alter ego paieškas XXI a.“, – taip pati knygos autorė rašo įžangoje. Knyga pabaigiama Tomo Vyšniausko, poeto, literatūros kritiko, dedikacijų bei iliustracijų apžvalga.
Didžioji dalis dedikacijų skiriama 18-ai asmenybių pagerbti, tarp kurių nemaža tautos šviesuolių, tokių kaip: D. Poška, S. Daukantas, Žemaitė, Šatrijos Ragana, I. Simonaitytė. D. Poškai skirtas net 7-ių dedikacijų ciklas su epigrafais. Apžvelgiama įvairialypė Poškos asmenybė: teisininkas, bajoras žemvaldys, rašytojas, kalbos puoselėtojas, žodyno, vertimų autorius, ąžuolinio namelio-knygynėlio – Baublio autorius. Už šią dedikaciją autorė pelnė pirmąją vietą šalies kūrėjų konkurse! Kiekvienas ciklo eilėraštis – tarsi atskiras herojaus gyvenimo tarpsnis. Pastarosiose dedikacijose pavartota keletas senovinės kalbos XVIII-XIX amžiais vartotų istorizmų, archaizmų, pvz.: Telšių paviete, išguldei neteisybę, neskausti, bursos sienos. Šiame ir kituose kūriniuose esama keletas lotyniškų posakių, pvz., alter ego, mea culpa, Alma Mater. Skaitytoją sužavi taiklūs epigrafai – citatos, paimtos iš rašytojų knygų. Septintoje dedikacijoje iš ciklo D. Poškai cituojamas užrašas ant kapo:
Žinok, ateivi, jog tas kapas yra
Tikro žemaičio ir garbingo vyro,
Kurs kalbą mūsų ištaisyti troško,
O pats vadinos Dionizas Poška.
Amerikietiškojo avangardo kino „krikštatėviui“ – J. Mekui knygos autorė paskyrė triptiką: „Jokios metafizikos“, „Pagodojimas apie aguoną“, „Medaus tikrumas“, kuris savo forma ir turinio esme akivaizdžiai „mekiškas“. Verta pasidžiaugti, jog viename iš kūrėjų konkursų už dedikaciją J. Mekui „Pašnekesiai su gėlėmis” autorei skirta 1 vieta.
Keletas eilėraščių skiriama tragiškos lemties kūrėjams vyrams, t.y. poetui, prozininkui, pedagogui kelmiškiui V. Kalvaičiui („Vakarai, kurie buvo“), kuris 1948 m. už dalyvavimą pogrindinėje veikloje buvo suimtas. Penkerius metus kalėjo griežto režimo stovyklose Komijos respublikoje. Dirbo šachtose, kirto sušalusią uolieną Intos elektrinės pamatams; klierikui K. Širvinskui („Žinojimas“), žuvusiam 21 m. amžiaus; jo motina Aldona Širvinskienė 2005 m. įsteigė K. Širvinsko vardo premiją, kuria paskatinami įvairių rajonų bei miestų literatai – respublikinio konkurso „Baltojo balandžio sugrįžimas“ nugalėtojai, o 2007 m. jo atminimui įkūrė labdaros ir paramos fondą „Baltasis balandis“, remiantį jaunuosius poetus ir kitus talentus; ekskunigui, rašytojui, poetui V. Mykolaičiui-Putinui („Vienatvės ir vienišumo sūnus“) cit.: „Lietuviškasis Fauste, amžiams palikai tos dvasios kuriančiu sūnum“; brutaliai nužudytam kunigui, kolekcininkui, poetui R. Mikutavičiui („Kol mirtis nenunešė“), cit.: „Tarne ir kūrėjau,/ kunige ir poete,/ Nusidėjėli ir atradėjau,/ Gyvojo Dievo vedinas/ Likai amžinybėje/ Žmogumi.“ ; V. Spudui („Neatsakytas klausimas“), mirė, būdamas vos 26 m., cit.: „Susitikt tave norėčiau vėlei/ Ties gimtosios Vadaksties krantais“. Mokytojui, palikusiam mokinei meilės eilėraštį, vėliau virtusį populiaria daina.
–-
Noriu trumpai apžvelgti ir dedikacijas, skirtas garsioms šalies švietėjoms, rašytojoms, poetėms, t.y.:
Šatrijos Raganai („Ragana su kasų vainiku“), cit.: „Šventąja ne veltui įvardijo tave –/Juodžiausiu negandos metu turėjai viltį“; G. Petkevičaitei – Bitei („Sielų gydytoja“), cit.: „Gydžiau aš kūnus – rūpėjo siela“; Žemaitei – diptikas („Siekusi orarykštės“ (eilėraštis) bei „Languotos skaros paslaptis“ (miniatiūra), cit.: „Buvai balsas bebalsių ir prislėgtų“, „Man ilgu! Man ilgu! Man ilgu!“ šaukei“, kur autorė originaliai lyginasi su Julija – per juodai baltus skaros langelius. Už dedikaciją „100 žodžių Žemaitei“ kūrybiniame konkurse poetės Dalios pelnyta 3 vieta, 2021 m.; I. Simonaitytei – triptikas („Nuo Ėvės iki Ievos“, „Ne ta pastogė“, „Nebaigta knyga“), cit.: „Esi Ėvės Ėtmė. Pavainikė –/Dėmė vokietėjančiam Memelande./ Išdidumu dangstei negalėjimą“; B. Baltrušaitytei („Neišsiųstas laiškas Birutei Baltrušaitytei“), cit.: „Ir suvokei, kad Lietuva pasauliui – žemės sauja“, „Atmintie, būk karti ir saldi,/ Leisk giedoti ir šviesą, ir ugnį“; E. Mezginaitei („Nesudeginta burė“), cit.: „Rašei apie baltą lino gyvenimą/ Ant medinio kasdieniško stalo“; Šiaulių žemės poetei J. Jovaišaitei („Žalčio lūšnos sergėtojai“), cit.: „Iš viduramžių burtų atklydus / Žodžio švieselę Žaltynėj degei/ ir tikėjai, jog liepoms pražydus/ Atmintim prakalbės pamatai“.
Toliau skaitome tarsi tylią išpažintį poetei R. Biržinytei („Išleidusi į laisvę širdį“), cit.: „Ieškojai giminingų sielų knygose ir atsitiktiniuose susitikimuose“. Kelmėje prabėgo beveik visas R. Biržinytės gyvenimas. Ji dirbo Žemaitės viešojoje bibliotekoje, nuveikė daug prasmingų darbų: kūrė savitus eilėraščius, subūrė poetų draugiją „Vieversys“, organizavo „Poezijos pavasarėlius“, tad pastaroji šventė išliko iki šiol. Dalia Griškevičienė gyveno kaimynystėje ir bičiuliavosi su Regina. Pernai iš keleto rankraščių buvo išleista R. Biržinytės poezijos knyga „Amžinasis sugrįžimas į mažą miestelį“. Prie knygos genezės daug prisidėjo ir D. Griškevičienė.
Skaitant knygą toliau, dedikacijos sąvoka praplečiama poetės savasties, tapatumo paieškomis, savitu požiūriu į giminės moteris, žemaičių žemės dukras, tokiose dedikacijose, kaip: „Pagodojimas apie aguoną“, „Medaus tikrumas“, „Mamai“, „Motinos meilei“, „Giminės moterims“, „Žemaitiškos žemės dukroms“.
Dedikacijoje „Neprigijusiems namie vaikams“ apibendrinta prapramotė tarsi kalbina savo vaikaitį – miestietį, kosmopolitą, klajoklį, kuris gimtuose namuose visad yra laukiams, nes ir „akmuo savo žemėj švelnesnis“; „ir vanduo šuliny saldesnis“ .
Eilėraštyje „Kelmei“ poetė Dalia atiduoda duoklę savo mylimam miestui: „Kaukši mano kulniukai istoriją, ją/ Parašysiu šiandieną be žodžių“; „Grįšiu. Būsiu. Esu. Kaip šaligatvio plyta,/ Kantri, išrantyta, bedalė“.). Paskutinį eilėraštį, pavadintą „Metų magija – R.K.“ , poetė Dalia skiria visiems cirko magams ir konkrečiai vienam: „Pačiam stebuklu įtikėti reikia– /Nelengva atidavinėt kitiems save./Surasti raktą į žiūrovo širdį“. Kas Jis? Išlieka paslaptis, mįslė.
–-
„Dedikacijų“ autorė Dalia Griškevičienė meistriškai įvaldžiusi žodžio meną. Į kuriamą tekstą, kur reikia, „įberia“ žemių, druskos saują, „įspaudžia“ molio pėdą, nepaprastai jautriai perteikia aprašomos asmenybės esatį, pasak Vaižganto, ieško ir randa tokių „deimančiukų“, rubinų, topazų, kalnų krištolo skaidrumo brangakmenių, kurie sužiba, sutviska neregėtomis briaunomis, visiškai naujai.
Poetė tiesiog virtuoziškai valdo visas meninės raiškos priemones, stiliaus ir retorikos figūras, tokias kaip: retoriniai kreipiniai, sušukimai, klausimai, nutylėjimai. Pvz., dedikacijoje kunigui R. Mikutavičiui kiekviena strofa pradedama kreipiniu „Žmogau“. Metaforų gausa, įvairovė tiesiog stebina autorės išmone, kaip antai: „Tavųjų lūpų medus bejėgis pasaldinti ligos atkaklumą“ (R.Biržinytei); „Surišo gyvus ir mirusius lininėm gijom“ (V.Kernagiui); „Žodžio švieselę Žaltynėj degei“ (J.Jovaišaitei). Esama taiklių palyginimų, vaizdingų epitetų, išskaičiavimų, hiperbolių, litočių, paralelių, antitezių. Poetė kalbasi su kiekviena asmenybe vis kitaip, atskleisdama individualųjį autorių stilių, epochą, išskirtinumą, kitoniškumą, savitą indėlį į šalies kultūrą.
–-
„Dedikacijų“ sutiktuvėse aktorė Lina Bocytė jautriai, įtaigiai perskaitė 8 eilėraščius: D. Poškai, S. Daukantui, Žemaitei, J. Mekui, Kelmei, Neprigijusiems, Mamai ir Vytautui Kernagiui.
Dainų kūrėjai, šiauliečiai bardai Gitana ir Giedrius Morkiai popietę papuošė trimis dainomis, t.y., dvi dainos nuskambėjo D. Griškevičienės tekstais ir viena daina pagal J. Jovaišaitę. Įdomu tai, kad bardas iš Jurbarko Kęstutis Bastys jau yra sukūręs net 10 dainų pagal Dalios eilėraščius.
Taigi, ketvirtoji kelmiškės poetės D. Griškevičienės knyga, pavadinta „Dedikacijomis“, pradėjo skintis kelią į skaitytojų protus ir širdis. Pasak literatūrologo T.Vyšniausko, skaitytojai „išskaitys vieną kitą nežinomą istorinį faktą, galės grožėtis knygos iliustracijomis, spalvinga kalba, jautriu pokalbiu ir užgimstančia gilesne mintimi“. Palinkėkime knygai gero skrydžio per Lietuvą!
