Dalinomės uoga per pusę

Autorės knyga – moteriškosios egzistencijos liudijimas, pagrindžiantis, koks gražus, jautrus, pažeidžiamas, bet kartu ir orus, slaptingas bei dvasinės stiprybės sklidinas yra Moters pasaulis: „Esu tik moteris. / Trapi. / Ir būti ja – nepavargau“.

„Ir perkando per / Pusę uogą / Viešpaties / Tarnaitė“ – „Pusėje uogos“ filosofuoja poetė Dalia. Kas ji tokia yra? Kokia ji moteris pati sau, vyrui, vaikams, mokiniams, draugams, pasauliui?

Bene didžiausias slėpinys iš visų pasaulio slėpinių yra Moteris, kurios laukinę prigimtį įtaigiai analizuoja psichoanalizės specialistė dr. Clarissa Pinkola Estes knygoje „Bėgančios su vilkais“. Tai neįkainojamos išminties, gilių įžvalgų chrestomatija apie įvairialypę Moters prigimtį ir meilės dovaną. „Tikri sielos vitaminai“ visoms moterims, atkirstoms nuo savo intuityviosios prigimties“. „Ji – tai intuicija, tai aiškiaregė, įdėmi klausytoja ir ištikima draugė. Ji skatina žmones išsaugoti skirtingų kalbų įvairovę, tobulai išmokti sapnų, aistrų ir poezijos kalbą. Ji šnabžda mums per sapnus, o išnykdama palieka moters sielos teritorijoje šiurkštų, kietą plaukų ir žemėtus pėdsakus. Tuomet moteris pagauna aistringas troškimas ją rasti, išlaisvinti ir pamilti. Ji – tai mintys, jausmai, sumanymai ir prisiminimai. Kaip ilgai buvome ją praradusios ir jau beveik pamiršusios. Ji – tai versmė, šviesa, naktis, tamsa ir saulėtekis... Ji – tai juoda, giliai į žemę įaugusi šaknis, maitinanti visas moteris“... (Clarissa Pinkola Estes)

Poetė Dalia eilėraštyje „La Lobos moteris“ svarsto: „Lemtį savo prisiėmiau oriai, / Tad La Loba amžiams likau“. Per sakmes, legendas, pasaulio tautų pasakas išjautusi, suvokusi, atradusi tą paslaptingą takelį į savo intuityviąją – archetipinę Moters prigimtį, Moteris išdrįso atsiverti skaitytojui.

Prieš mūsų akis išnyra pasiruošusi skrydžiui Moteris – Vilkė, kurioje slypi mistika, magija, paslaptys, neatskleista prigimtinė energija, neišnaudoti resursai. Per savistabą, moterišką intuiciją, po įvairių skaudžių gyvenimo patirčių eilėraščių Moteris prieina konkrečią išvadą: „Esu jungtis tarp praeities ir ateities, esu beribio kosmoso dalelė, siela nemirtinga“.

Kuo toliau skaitome, tuo giliau leidžiamės drauge su knygos autore į mitologinius, archetipinius kultūros sluoksnius. „Pramotė“ – dar vienas stiprus, galingas, baltiškąja mitologija persmelktas eilėraštis, kuriame minimos deivės Rėda, Lada, Galatėja ir biblijinė Ieva. Kaip galima savyje tiek daug sutalpinti – aprėpti savyje begalybę ir menkumą tuo pat metu? Eilėraščio autorė atsako, kad viskas įmanoma, kai iš tiesų myli ir esi mylima: „Būna, manęs nėra, bet mano kvapas / Įsigėręs į tavo odą, į namo sienas“. Jautru, asmeniška, asociatyvu, netikėta.

Meilės tema „Pusėje uogos“ yra esminė – raudona gija nusidriekianti per visus Dalios eilėraščius. Iš dalies jau galime numanyti, kas slypi pavadinime, kuomet su mylimuoju net uogą galima pasidalinti perpus: „Žinau, kad pasakos ne visos baigiasi laimingai, / Kad mėnuo, nors saulužę vedė, / Pas aušrinę iškeliavo, / Bet garbinu gyvenimą aistringai, / Skanauju meilę – pavasarinę sielą klevo... (iš eil. „Gurkšnis pasakos“).

Arba štai kitame eilėraštyje („Bučinys prieš miegą“) bučinys yra kaip drugelis, kaip ostija, kaip uoga tarp lūpų, kaip pažadas – jautru, subtilu, paprasta, lengva... „Berėmė“ Kristina įtaigiai perskaito „Kregždžių gyvenimus“ bei „Judo saldainį“, kuriuose mąstoma apie atšalusią aistrą, apie žodį, „kuris degina, bet ir pražudo“; svarstoma apie jaunimą, vengiantį prisiimti atsakomybę: „Šiuolaikiniai judai bučinio kratos“...

Iš esmės nemalonūs, skaudūs eilėraščių žmonių išgyvenimai neužgožia mažorinių vibracijų. Išlaikoma pusiausvyra tarp meilės temos (pvz., „Meilės ir vilties elegijos“) ir neapykantos, susvetimėjimo, išdavystės (pvz., „Senos tiesos“, „Nepasibeldei“), kur galima justi nemaža ore tvyrančių įtampų. Knygos autorė atsiriboja nuo visiško išgyvenimų autobiografiškumo. Tokiu būdu vietomis prasimuša į paviršių jautrus intymumas (pvz., „Ji šoko vieną vasarą“, „Tvarstis žodžiui“, „Negaliu valgyti ir kvėpuoti“, „Nebeieškau tavęs tavo žodžiuose“), tačiau esama ir nuasmenintų, lengvai atpažįstamų gyvenimo situacijų (pvz., „Diena pilka“, „Elegija išeinančiai vasarai“, „Nebyli išpažintis“). Iš, regis, beviltiškų situacijų eilėraščių Moteris randa viltingą išeitį: „Sudžiūvusi / Žibuoklė / Užrašų knygutėj / Mėlynai / Pražydo“ („Diena pilka, lietinga – visai kaip aš“).

Dalia yra gimusi po dvynių ženklu. Ne nuostabu, jog apie dvilypumą savyje ir mumyse lyrinis subjektas svarsto diptike „Visuomet laimi tas vilkas, kurį maitini“. „Esate patyrusi ir nuoskaudų, ir išdavystės kartėlį, tačiau, nepaisant visko, išliekate tiesi – „neprilenkta prie gyvenimo“. Kur tie atspirties taškai, iš kur toji stiprybė randasi kritinėmis akimirkomis?“ – teiraujuosi poetės. Ir susilaukiu eiliuoto atsakymo iš poetės Dalios lūpų:

Esu egzotiška. Kaip vaisius uždraustas

iš rojaus sodo –

Keliautojui miražas dykumoj.

Tik vaikas vejasi plaštakę – nepabodo

Kiekvieną rytą atsibusti tuštumoj?

Tu neragausi niekad skonio lūpų mano,

Nors džius iš troškulio gerklė.

Tegu kitiems bangelės sukas ramios-

Tau – traukianti verpetuosna srovė!

O gal pakviesti žaltį į pagalbą –

Pasidalintumėme nuodėmę perpus.

Tik neklausyk, ką žmonės kalba –

Jų daugelis išbarstė laimę, kaip žodžius.

Renginio vedėja – šiaulietė poetė, lituanistė Angelė Bražaitė originaliai pristatė autorės knygą, užmezgė šiltą, žaismingą dialogą su poete, knygos sutiktuvių klausytojams suteikdama galimybę pažinti kūrėją Dalią Griškevičienę, kaip intelektualią, talentingą, dvasingą, charizmatišką asmenybę, kuri viso renginio metu nestokojo ir subtilaus humoro.

Jaukų vakarą vainikavo sveikintojai: poetės artimieji, kurso draugai, kolegos, literatai. Autorę išradingai sveikino bičiuliai iš Joniškio „Audruvės”, Radviliškio „Jonvabalio”, Šiaulių „Verdenės”, „Menų šaltinio”, apskrities „Indrajos” klubų. „Audruviškis“ poetas Jonas Ivanauskas perskaitė autorei dedikuotą eilėraštį, o šiaulietė literatė Birutė Krikščiūnaitė perskaitė ir dovanojo savo kurtą akrostichą.

Vakaro Karalienę maloniai nustebino šiauliečių Gitanos ir Giedriaus Morkių muzikinė dovana – daina pagal Dalios Griškevičienės tekstą. Jautrius poezijos posmus, kuriuos skaitė poetė Dalia, jos sesuo Roma, draugė Daiva, „berėmė“ Kristina, rašytoja Vilija ir poetas Jonas, paįvairino talentingų merginų dueto dainos, kurtos Dalios žodžiais. Tai kelmiškės – J. Graičiūno ir Tytuvėnų gimnazijų mokinės – Airida Liškauskaitė ir Erika Petrauskaitė. Renginiui besibaigiant, knygos „Pusė uogos“ lyrinio subjekto nuotaikas, meninę kalbos išraišką taikliai apibūdino poetės bičiulė lituanistė Irena Vaičiulienė.

„Ragaudami“ Meilės lyriką perkeltine prasme susidarėme įspūdį apie tai, jog „moterystė ir meilė etikečių neturi“. Ponia Dalia tądien vilkėjo puošnią raudoną suknelę, plaukuose segėjo raudoną gėlę. Dauguma popietės viešnių ir svečių dėkojo gerbiamai poetei už puikią moteriškumo, elegancijos, tolerancijos, gyvenimo džiaugsmo pamoką.

Prie vaišių stalo dar buvo skanaujamas Dalios atsivežtas šviežutėlis tortas, kaimiški sūriai, kvapni arbata, kava ir, savaime suprantama, naminės vynuogės, avietės, šilauogės. Dalinomės uoga per pusę. Misija įmanoma!

Poezija

Da­lia Sta­sai­ty­tė-Griš­ke­vi­čie­nė

Ieškojimas savasties

I. Orfėjo rauda netekus Euridikės

Buvai mano balsas ir įkvėpimas,

Buvai mano moteris, deivė ir mūza.

Laimingiausios akimirkos pinas

Su skausmu netekties – aš palūžau

Be tavo rankų švelnumo ir juoko,

Be tikėjimo manimi ir mano daina -

Likau aklas kaip dieną apuokas,

Širdis aptemo, nupalšo kiekviena diena.

Tiesiu rankas ir gaudau šešėlį,

Ko, mylimoji, nuo manęs nusigręžei?

Tuščiam dainiaus glėby siaučia vėjas,

Ištarmė mano – kaip akmenų važis.

Klūpau prie pėdos – gal atsigėręs

Avinėliu virsiu ir kaklą noriai ištiesiu -

Paaukos kas nors, kančios neištvėręs,

Laimingas vėl tavo lūpas liesiu.

II. Vilko pilnatis

Neteko balso Orfėjas, ir laikas sustojo,

Kai Euridikė ištirpo prie slenksčio -

Delnus į dangų nukreipė, bet nekovojo,

Vos girdimai siela palūžusi inkštė.

Apsikabinti? Ar apraudoti? Gal pasėdėti

Galvą priglaudus – toks savas petys.

Pilnaties vilko niekam nereikia girdėti -

Skleidžias laukinė žmogaus prigimtis.

Kaip žolė tarp šaligatviu skubančių kojų,

Kaip sėkla balandos balandžio snape -

Sutarimą su savim ir pasauliu aukoja

Vienas ir vienišas vilkas sočiųjų mieste.

Vienatvės ir vienišumo sūnus

V. Mykolaičiui-Putinui

“Plazda chaose kurianti Dievo dvasia“

Eil. “Kūryba”

Ak, vienišas poete, praaugęs laiko dvasią,

Vis abejojęs, svarstęs, net sau bijojęs atsiverti.

Paklusęs meilės balsui, ar namuos ramybę rasi,

Gyvenimo vis blaškomas ir prisiimdamas pasirinkimo kaltę?

Neneigei Dievo ir būties trapumo – pats kūrėjas.

Chaotiškas dienų lėkimas ir žmonių istorijos nuvylė,

Tai pabandei akimirkoj dviejų aušrų pabūt sėjėju,

Nes supratai, kai kalba akys mylinčios, tai gelmės ir viršūnės tyli.

Ir sėjai žodį, ir tikėjimą žmogum laisvūnu dvasioj,

Akis į dangų kėlei ir saulėlydžio gaisais vienatvę malšinai,

Gamtoj nebuvo niekad nuobodu, o tarp žmonių retai tą rasi -

Todėl ir gyvenai iliuzija šviesos kaip tie margieji sakalai.

Ir tavo sieloje sutilpo sielvartas rūpintojėlio rudens naktį,

Sutilpo suvokimas, kaip sunku išlikti žmogumi -

Nenuteisei tu nieko, leidai dieviškajai meilei degti,

Lietuviškasis Fauste, amžiams palikai tos dvasios kuriančios sūnum.

Ne­nu­pieš­tas pa­veiks­las
Pa­si­da­lin­čiau su ta­vim ka­va –
Tik sie­nos ne­be­gir­di žings­nių ai­do,
Ba­lan­džio plunks­na, sklan­dan­ti ore,
It gat­vės dai­li­nin­kas pie­šia vei­dą.

Kam­pu­čiuos lū­pų – žo­džio tru­pi­nys,
Raukš­le­lių juo­ko nu­by­rė­jęs tin­kas –
Už nu­ga­ros – iš­vė­sęs ži­di­nys
Ir mo­ters pro­fi­lio ne­ryš­kus lin­kis.

To­dėl ir li­ko ne­ger­ta ka­va,
Nes žo­dis iš­tar­tas ne­ta­po kū­nu,
Be­ver­tė pa­vė­luo­ta at­gai­la –
Tik kar­tą lem­ta gim­ti die­vo sū­nui.

Pu­sė uo­gos
Pri­gė­rus mu­sė
Va­ka­rykš­tė­je
Tau­rėj ir
Vy­nuo­gė,
Per pu­sę dar
Ne­pa­da­lin­ta,
Vy­nuo­tų
Pirš­tų už­gau­ta,
Ne­beat­lai­kė
Smui­ko kvin­ta.
Ir per­kan­do per
Pu­sę uo­gą
Vieš­pa­ties
Tar­nai­tė,
Sa­lia­mo­nui
Pa­ve­dus
Užau­gin­ti
Uo­gie­no­ją,
O sa­vo pu­sę,
Krai­čiui pa­siė­mu­si,
Išė­jo,
Ne­pa­sa­kė – kur.
_ _ _ _ _ _ _ _
Ir te­bep­lau­na
Nu­teis­ta­jam
Ko­jas.