Dailininkės gyvenimas įžiebia šviesius prisiminimus

Dai­li­nin­kės gy­ve­ni­mas įžie­bia švie­sius pri­si­mi­ni­mus

Į Vil­niu­je, Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je, su­reng­tą sos­ti­nės kur­šė­niš­kių klu­bo po­pie­tę su­si­rin­kęs bū­rys kul­tū­ros, me­no vei­kė­jų, iš Kur­šė­nų at­vy­ku­sių šio mies­to at­sto­vų pa­ger­bė šie­met mi­ru­sios mies­te prie Ven­tos gi­mu­sios dai­li­nin­kės, ke­ra­mi­kės Ge­no­vai­tės Ja­cė­nai­tės at­mi­ni­mą.

Su­si­rin­ku­sie­siems pa­ro­dy­ta fil­muo­ta me­džia­ga apie G. Ja­cė­nai­tę. Da­lis jos – iš 2008 me­tų ren­gi­nio Kur­šė­nuo­se, kai G. Ja­cė­nai­tei bu­vo su­teik­tas mies­to gar­bės pi­lie­čio var­das, da­lis – šie­met bir­že­lį, kai kur­šė­niš­kių de­le­ga­ci­ja lan­kė­si pas ją na­muo­se. Ta­da ji da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais. Ta­da ji vėl pa­sa­kė: „Vil­niu­je aš esu, bet gy­ve­nu Kur­šė­nuo­se“.

Po­pie­tė­je pri­sta­ty­ta G. Ja­cė­nai­tės kny­ga „Kas lie­ka šir­dy­je...“. Ja ke­ra­mi­kė dar spė­jo pa­si­džiaug­ti.

Ly­riš­ką nuo­tai­ką ren­gi­ny­je stip­ri­no dai­na­vu­sios, gro­ju­sios Kur­šė­nų me­no mo­kyk­los at­sto­vės.

Skar­džiu akor­du skam­bė­jo G. Ja­cė­nai­tę pa­ži­no­ju­sių­ žmo­nių pri­si­mi­ni­mai ir min­tys...

Al­gi­man­tas BRI­KAS

brikas@skrastas.lt

Ra­šy­to­jas, Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tis Vy­tau­tas KIR­KU­TIS:

– Ši­ta kny­ga ("Kas lie­ka šir­dy­je“, – A. B. pa­st.) at­si­ra­do Vil­niaus kur­šė­niš­kių klu­bo pre­zi­den­to Sta­sio Lips­kio rū­pes­čiu. Jis ne kar­tą lan­kė­si pas dai­li­nin­kę, tvar­kė teks­tus. Bu­vo pa­reng­tas vie­nas kny­gos va­rian­tas, ku­rį ji per­žiū­rė­jo, per­skai­tė, pa­tei­kė pa­siū­ly­mų. Ir išė­jo kny­ga, ku­ri jai bu­vo priim­ti­na.

Ra­šy­to­jas, pub­li­cis­tas, lei­dė­jas, Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tis Sta­sys LIPS­KIS:

– Vy­tau­tas Kir­ku­tis man skam­bin­da­vo: Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė, Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tė, ra­šo pri­si­mi­ni­mus.

Vie­ną kar­tą pa­skam­bi­nau jai, ant­rą, pa­skui te­ko su ja su­si­tik­ti, bū­ti pas ją na­muo­se. Kai jau bai­gi­nė­jau teks­tus, ją už­klu­po li­ga. Ji jau su­pra­to, kad jai skir­tos die­nos, sa­vai­tės, mė­ne­siai jau su­skai­čiuo­ti. Sup­ra­tau ir aš pa­ts, kad ji – sun­kiai ser­gan­ti. Pa­da­riau vis­ką, kad grei­tai, su­ma­ke­tuo­tu­me ir at­spaus­din­tu­me, kad ji dar pa­ma­ty­tų kny­gą.

Ji pa­ma­tė, bu­vo la­bai pa­ten­kin­ta, dar pa­gei­da­vo įdė­ti kai ku­rių dar­bų. Ruo­šė­me ant­rą­ją ti­ra­žo lai­dą.

Tie, ku­rie skai­tė rank­raš­čius ir kny­gą, vi­si la­bai gy­rė ne­pap­ras­tai šil­tą, nuo­šir­dų au­to­rės to­ną. Aš įpra­tęs vi­sa­da sa­vo nau­jas kny­gas da­lin­ti ge­riems bi­čiu­liams. Ir šią pa­do­va­no­jau bu­vu­siam eu­ro­par­la­men­ta­rui Jus­tui Pa­lec­kiui. Jis per­skai­tė vie­nu ypu, sa­ko, duok man Ja­cė­nai­tės te­le­fo­ną, – no­riu pa­dė­ko­ti. Jis pa­skam­bi­no, pa­dė­ko­jo.

De­ja, jė­gos se­ko. Aš ste­biuo­si – rei­kia daug ko pa­si­mo­ky­ti iš Ge­no­vai­tės Ja­cė­nai­tės. Kad ir ži­no­da­ma klas­tin­gą li­gą, ži­no­da­ma sa­vo gy­ve­ni­mo baig­tį, ji ne­pap­ras­tai su­tvar­kė vi­są sa­vo kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą. Daug pa­veiks­lų ati­da­vė Ma­žei­kių mu­zie­jui, Kur­šė­nų mies­tui – uni­ka­lius pie­ši­nius. Et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­jus, pa­nau­do­jęs iš jos gau­tus pa­veiks­lus, iš­lei­do la­bai gra­žų al­bu­mą.

Iš­da­li­jo vi­są tur­tą. Pa­sa­kė: „Aš pa­si­lie­ku tik­tai pi­ni­gų lai­do­tu­vėms. Vi­so ki­to man jau ne­be­rei­kia“.

Va­sa­rą pa­skam­bi­nau. Pas­ku­ti­nį sy­kį ją lan­kiau Šven­to­jo Ro­ko li­go­ni­nėj, kai sun­kiai sir­go. Pas­kui dar bu­vo skam­bu­tis. Aš pa­kė­liau ra­ge­lį, ma­tau: Ja­cė­nai­tės te­le­fo­no nu­me­ris, bet šne­ka jau ne­be ji. Šne­ka ma­no bu­vu­si ko­le­gė Ki­no stu­di­jo­je, dai­li­nin­kė Fi­lo­me­na. Sup­ra­tau, kad jai pa­čiai sun­ku kal­bė­ti. Dar pa­kal­bė­jo­me su Ja­cė­nai­te, o ki­tą die­ną jos gy­vy­bė už­ge­so.

Tai­gi, vis­ką pa­da­rė­me, kad kny­ga išei­tų tuoj pat po lai­do­tu­vių.

Kai kal­bė­jo­mės su G. Ja­cė­nai­te, ji sa­kė: ant ma­no tė­vų ka­po Kur­šė­nuo­se yra gra­ži dai­li­nin­ko Kmie­liaus­ko skulp­tū­ra. Kur­šė­nuo­se su­ra­dau jos tė­vų ka­pą ir pa­ma­čiau, koks įspū­din­gas pa­mink­las. Ji sa­kė, kad ir ant jos bū­si­mo ka­po yra dai­li­nin­ko Kmie­liaus­ko skulp­tū­ra. Ir koks su­ta­pi­mas. Kai su­ti­kau ge­rą sa­vo bi­čiu­lį kur­šė­niš­kį ra­šy­to­ją Apo­li­na­rą Če­pu­lį, jis sa­ko: aš tu­riu teks­tą apie me­ni­nin­ką, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tą An­ta­ną Kmie­liaus­ką. Sa­kau, – ko lai­kai? Duok. Jis ati­da­vė. Iš­lei­dom kny­gą „Po­kal­biai prie mol­ber­to“.

Dai­li­nin­kas, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas An­ta­nas KMIE­LIAUS­KAS:

– Mes su Ge­no­vai­te Ja­cė­nai­te kar­tu vie­na­me kur­se mo­kė­mės il­gus me­tus. Pir­mo­ji pa­žin­tis bu­vo pir­mą die­ną, kai sto­jo­me į Dai­lės aka­de­mi­ją. Žiū­riu: mer­gai­tė pie­šia – akį ji nu­pie­šu­si vi­sai ša­lia vei­do. Aš pa­tai­siau. Nuo tos die­nos mes ta­po­me pa­žįs­ta­mi.

Man ji la­bai pa­dė­jo tuo, kad man daž­nai tek­da­vo da­ry­ti skulp­tū­ras, o da­rant ją iš ak­mens, rei­kė­da­vo pa­si­da­ry­ti pro­jek­tė­lį. Ji man duo­da­vo mo­lio, aš iš jo iš­lip­dy­da­vau, kaip skulp­tū­ra tu­ri at­ro­dy­ti, pa­skui ji man iš­deg­da­vo.

Esu pa­da­ręs jos tė­vams pa­mink­lą Kur­šė­nuo­se. Taip pat ir ten, kur ji pa­lai­do­ta, ma­no skulp­tū­rė­lė yra.

Šiaip jos dar­bai man la­bai įdo­mūs – ji la­bai meist­riš­kai, la­bai cha­rak­te­rin­gai at­vaiz­da­vo įvai­rius cha­rak­te­rius, ku­rie tu­ri ir tam tik­ro ža­vin­gu­mo, ir hu­mo­ro. Jei esa­te ma­tę, jos yra la­bai di­de­li pie­ši­mo es­ki­zai.

Mu­zie­ji­nin­kas, dai­lė­ty­ri­nin­kas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus di­rek­to­rius Ro­mual­das BUD­RYS:

– Kur­šė­nai – ke­ra­mi­kos sos­ti­nė. Jei klau­sei Ge­no­vai­tės, iš kur ji – iš Kur­šė­nų. Man te­ko kar­tu su Ge­no­vai­te, kaip ir ma­no ko­le­gai pro­fe­so­riui Juo­zui Ada­mo­niui, stu­den­tiš­ką duo­ną krims­ti, se­no­sio­se stu­di­jo­se dirb­ti. Ge­no­vai­tę vi­si la­bai ge­rai pa­ži­no­jo­me, – to­kią jud­rią, sim­pa­tiš­ką že­mai­tę. Sa­ko, man mo­lį min­ky­ti ar kar­vę pa­melž­ti – nie­ko su­dė­tin­go. Tuo vis­kas ir pa­sa­ky­ta.

Ji bu­vo la­bai uni­ver­sa­lus žmo­gus. Jei­gu ati­džiai skai­tė­te pri­si­mi­ni­mų kny­gą – ji taip leng­vai pa­ra­šy­ta, toks žais­min­gas pa­sa­ko­ji­mas, at­ro­do, kad nie­ko ki­to jai ne­rei­kė­jo da­ry­ti – tik ra­šy­ti. Bet vėl blo­gai bū­tų – to­kiu at­ve­ju ne­bū­tų jos gra­žių, sim­pa­tiš­kų ke­ra­mi­kos kū­ri­nių, ku­rie pa­skli­dę ne­tgi Dai­lės mu­zie­jaus sau­gyk­lo­je. Ži­no­me, kad Ma­žei­kių mu­zie­jus pra­tur­tė­jo ko­lek­ci­ja, ir Kau­no mu­zie­ju­je yra jos kū­ry­bos. Pask­li­do ir į bu­tus.

Jos kū­ry­bos da­lis, kaip sa­ko­me, – Ge­no­vai­tės ja­cė­niš­ka. Jos fi­gū­rė­lės links­mos, žais­min­gos. Ir tas jos hu­mo­ras, pa­sa­ky­čiau, švel­nus, ne­kan­dus.

Ką ji da­rė, tai da­rė ne­pap­ras­tai pe­dan­tiš­kai, kaip pe­dan­tiš­kai pa­ra­šy­ti ir jos at­si­mi­ni­mai.

Dai­li­nin­kas ke­ra­mi­kas, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos pro­fe­so­rius Juo­zas ADA­MO­NIS:

– 1951 me­tais mes sto­jo­me į tuo­me­ti­nį Dai­lės ins­ti­tu­tą. Ta­po­me ke­ra­mi­kais. Iš Kau­no tai­ko­mą­ją dai­lę per­kė­lė į Vil­nių. Iš pra­džių ne­tu­rė­jo­me nei pa­tal­pų, nei kros­nių.

Ma­ne no­rė­jo pa­siųs­ti į Mask­vą, į Stro­ga­no­vo ins­ti­tu­tą. Jau at­si­svei­ki­no­me. Sė­do­me ant grin­di­nio, nu­si­fo­tog­ra­fa­vo­me. Pas­kui ma­no iš­vy­ki­mą at­šau­kė, to­dėl aš pa­si­li­kau kar­tu su Ge­nu­te – 50 me­tų. Te­ko ir mo­ky­tis, ir bend­rau­ti, įvai­rias už­duo­tis at­lik­ti. Kur tik mes ne­sa­me bu­vę. Ir pra­kti­kas at­lik­da­vo­me ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už jos ri­bų.

Ge­nu­tė – nuo­sta­bus žmo­gus. Tik­ra že­mai­tė. Iš jos tur­būt bū­tų išė­ju­si ne blo­ges­nė ra­šy­to­ja, nei ke­ra­mi­kė. Tai, ką ji yra pa­ra­šiu­si, la­bai ma­lo­nu skai­ty­ti.

Gra­žiau­si ir sun­kiau­si – so­vie­ti­niai me­tai. Bu­vo ne­leng­va, ypač kai man te­ko ei­ti pro­rek­to­riaus, ka­ted­ros ve­dė­jo pa­rei­gas. Rei­kė­jo tru­pu­tį ir la­vi­ruo­ti, kad iš­si­lai­ky­tu­me. Me­tus ne­da­vė pa­tal­pų jo­kių. Ko­ri­do­riu­je bū­da­vo­me.

Ša­liai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, ra­do­si pui­kūs ry­šiai su už­sie­niu.

Da­bar žiū­riu: kny­go­je – nuo­trau­ka, Ura­le Ge­nu­tė jo­ja ark­liais. Ji mė­go įvai­rias ke­lio­nes.

Ge­nu­tės cha­rak­te­ris bu­vo kie­tas, ar že­mai­tiš­kas, kaip čia pa­sa­kius. Ypač pa­ne­lėms jis ne­la­bai pa­tik­da­vo. Bent man ji bu­vo pui­ki. Su­tar­da­vo­me, pa­si­da­lin­da­vo­me pro­ble­mo­mis.

Aš bu­vau pas ją gal sa­vai­tė prieš mir­tį. Išei­nant ap­si­ka­bi­no, pa­bu­čia­vo į kak­tą...

Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja Lai­mu­tė VAR­KA­LIE­NĖ:

– Et­no­lo­gą Li­ber­tą Klim­ką su Ge­no­vai­te Ja­cė­nai­te sie­jo kū­ry­bi­nė drau­gys­tė. Jie, abu kur­da­mi vie­ną iš ka­len­do­rių, pel­nė Lau­ry­no Ivins­kio pre­mi­ją.

Et­no­lo­gas Li­ber­tas KLIM­KA:

– Sku­bė­da­mas į šią po­pie­tę, praė­jau Li­te­ra­tų gat­ve­le, žiū­riu – ten to­kių gra­žių at­mi­ni­mo len­te­lių... Įam­žin­ti kū­rė­jai, ku­rie čia dir­bo. Pui­ki tra­di­ci­ja. Atė­jo min­tis, kad ke­ra­mi­ki­nė plokš­te­lė su Ge­no­vai­tės Ja­cė­nai­tės var­du čia la­bai tik­tų. To­liau paė­jau – jos dirb­tu­vė. Smig­te­lė­jo man į šir­dį: ži­nau, kad tuo­se rū­siuo­se – jos de­gi­mo kros­nys dar te­bes­to­vi. Yra, kas pra­tęs jų gy­vas­tį.

Bal­ko­nė­lį tą pri­si­mi­niau – Ge­nu­tė ro­dė, kad ten stu­di­jų lai­kais gy­ve­no. Čia pat, Pi­lies gat­vė­je, – ke­li žings­niai.

Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja, jos Vil­niaus sky­rius, tu­rė­jo ke­lio­nių į gim­tą­ją Že­mai­ti­ją tra­di­ci­ją. Ji tę­sia­si po­rą de­šimt­me­čių. Tos ke­lio­nės bu­vo įspū­din­gos ir, man at­ro­do, vi­so­se jo­se da­ly­vau­da­vo Ge­nu­tė.

Jau­di­nan­tys bū­da­vo tie su­si­ti­ki­mai, ir tos ke­lio­nės ypa­tin­gos. Pas­kui lai­kai ge­rė­jo ir ge­rė­jo, tai mes au­to­bu­so ne­be­su­ge­bė­jo­me pa­si­sam­dy­ti. Tos ke­lio­nės ta­po eki­pa­žų iš­vy­ko­mis – ne­di­de­lė­mis gru­pe­lė­mis ke­liau­da­vo­me.

Neap­lei­džia min­tis, kad iš mū­sų tar­po išei­na to­kie žmo­nės ir pa­lie­ka tą ni­šą neuž­pil­dy­tą mū­sų kul­tū­ro­je, mū­sų vi­suo­me­nė­je. Žiū­riu į jau­ni­mą ir džiau­giuo­si jo dar­bais, bet vis kaž­ko trūks­ta. To­dėl apie Ge­nu­tės kū­ry­bą sa­kant, tai aš ne­ma­tau ki­to to­kio žmo­gaus, ku­ris taip aiš­kiai, taip gra­žiai, taip ta­len­tin­gai iš liau­dies kul­tū­ros pa­ro­dy­tų mū­sų pro­fe­sio­na­lio­sios kul­tū­ros taps­mą.

Jos – pro­fe­sio­na­lūs dar­bai, ir tie dar­bai yra že­mai­tiš­ki.

Jos kū­ri­niuo­se yra pa­vaiz­duo­tos mi­ti­nės bū­ty­bės. Jos yra iš mū­sų kryž­dir­bių sti­lis­ti­kos paim­tos. Tai la­bai gra­žu ir ža­vu.

Mū­sų tau­tos ta­len­tai... Kur­šė­nai čia su­bliz­ga. Juos pa­va­din­čiau že­mai­čių kul­tū­ros sos­ti­ne nuo­la­ti­ne – ne vien­kar­ti­ne, kaip da­bar įpras­ta. Vi­so­kių yra ta­len­tų. Ge­nu­tė kaip ra­šo... Man, be­je, ji pa­li­ko sa­vo ran­ka su­ra­šy­tus že­mai­tiš­kus pra­keiks­mus. Ret­sy­kiais sa­vo kal­bė­ji­muo­se pa­nau­do­ju vie­ną ki­tą. Ki­ti to­kie sū­rūs, kad ne­drįs­tu...

Ta­len­tai Kur­šė­nų že­mė­je la­bai ryš­kūs: Lau­ry­nas Ivins­kis, ir tau­to­dai­lė, tra­di­ci­niai ama­tai...

Kam mes su­kū­rė­me tau­ti­nę vals­ty­bę? Tam, kad tau­tos gy­vas­tis iš­lik­tų. Tau­tos gy­vas­tis – tai ir yra moks­las, me­nas, švie­ti­mas. Prio­ri­te­tai man ne­ke­lia jo­kių abe­jo­nių.

Ge­nu­tę pa­va­din­čiau dos­nią­ja šir­di­mi. Ji tik­rai dos­niai sa­vo kū­ry­bos vai­sius da­li­no. Ir pa­mi­nė­tie­ji mu­zie­jai, ir et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­jus ga­vo se­ri­ją jos dar­bų, skir­tų se­na­jai bal­tų re­li­gi­jai ir mi­to­lo­gi­jai. Tai, pir­miau­sia, juo­do­sios ke­ra­mi­kos dar­bai. Jie dar džiu­gins ir atei­nan­čias kar­tas. To­kia kū­rė­jo da­lia, kad jo dar­bai tu­ri il­ges­nį gy­ve­ni­mą, ne­gu pa­ts gy­ve­ni­mas.

Ir nuo­lat pri­si­me­nu Ge­nu­tės rū­pes­tį gim­tai­siais Kur­šė­nais. Tas rū­pes­tis į at­si­mi­ni­mus aiš­kiai su­dė­tas. Be to, di­de­lis jos nuo­pel­nas, kad Kur­šė­nuo­se at­si­ra­do Tra­di­ci­nių ama­tų cent­ras. Ji dar man su­kda­vo gal­vą: nu­va­žiuok – ten toks svir­nas yra įdo­mus. Rei­kia jį pa­nau­do­ti kul­tū­ros reik­mėms.

Vy­tau­tas KIR­KU­TIS:

– Ge­no­vai­tė įro­dė, kad yra pui­ki, ta­len­tin­ga ra­šy­to­ja, ta­len­tin­ga ke­ra­mi­kė. Šią va­sa­rą te­ko lan­ky­tis Plun­gė­je, M. Ogins­kio rū­muo­se, vy­ku­sio­je pa­sau­lio že­mai­čių dai­li­nin­kų pa­ro­do­je. Jo­je bu­vo eks­po­nuo­ja­mas G. Ja­cė­nai­tės kū­ri­nys „Šim­ta­raš­tė juos­ta-ka­len­do­rius“, su­kur­tas 2014 me­tais.

La­bai sim­bo­liš­kas, me­ta­fo­riš­kas kū­ri­nys, ku­ria­me, man at­ro­do, at­si­sklei­dė vi­sas Ge­no­vai­tės gy­ve­ni­mas. Per tuos sim­bo­lius, per konk­re­čią juos­tą. Ta­čiau ta juos­ta tam­pa be­ga­ly­bės ženk­lu. Su­si­vy­nio­ja tar­si be­ga­ly­bė. Net iš to­liau sun­ku pa­sa­ky­ti, kad tai – ke­ra­mi­kos kū­ri­nys. Yra ir dau­gy­bė ženk­lų, ku­riuos ga­li­ma iš­šif­ruo­ti, ku­riuos ga­li­ma ma­ty­ti, ku­riuos ga­li­ma per­skai­ty­ti. Už ši­tą kū­ri­nį, kiek ži­nau, že­mai­čių dai­lės pa­ro­do­je au­to­rei ap­do­va­no­ji­mas įteik­tas, kaip už vie­ną ge­riau­sių ši­tos pa­ro­dos kū­ri­nių. Aš ma­nau, kad tai – vie­nas iš sim­bo­liš­kiau­sių kū­ri­nių pa­čios Ge­no­vai­tės kū­ry­bo­je.

Sta­sys LIPS­KIS:

– Pa­lai­do­jo­me G. Ja­cė­nai­tę. Kai­my­nė, ku­ri dir­ba Lie­tu­vos teat­ro, ki­no ir mu­zi­kos mu­zie­ju­je, pa­klau­sė, iš kur aš grįž­tu. Pa­sa­kiau. Ji ta­da pa­pa­sa­ko­jo ga­na įdo­mų epi­zo­dą. Sa­ko, G. Ja­cė­nai­tė prieš ke­le­tą sa­vai­čių pa­skam­bi­no į mu­zie­jų, sa­kė, kad ji jau ruo­šia­si išei­ti iš gy­ve­ni­mo. Ji iš ke­lio­nės po Vi­du­ri­nę Azi­ją tu­ri par­si­ve­žu­si įdo­mų inst­ru­men­tą. Jį no­ri pa­do­va­no­ti mu­zie­jui, bet pra­šo mai­nais – ar ne­ga­li mu­zie­jus įra­šy­ti vie­ną Vla­do Bag­do­no dai­ną? No­ri, kad ta dai­na skam­bė­tų jos šer­me­ny­se.

Mu­zie­jus to­kių dar­bų neat­lie­ka, bet, sa­ko, mes, su­jau­din­ti to­kio dai­li­nin­kės pra­šy­mo, įra­šė­me tą dai­ną ir jai ati­da­vė­me.

Vil­niaus že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Da­lia DIR­GĖ­LIE­NĖ:

– Ge­nu­tė – ne tik kur­šė­niš­kių bend­ri­jos, bet ir Vil­niaus že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos na­rė. 1989-ai­siais drau­gi­ja įsi­kū­rė ir ji bu­vo tarp įkū­rė­jų. Kiek­vie­na­me ren­gi­ny­je, eks­kur­si­jo­se da­ly­va­vo.

Maž­daug prieš de­šimt me­tų mes, kaip vi­sa­da, eks­kur­sa­vo­me į Že­mai­ti­ją. Grįž­da­mi iš eks­kur­si­jos, už­va­žia­vo­me į Re­na­vo dva­rą Ma­žei­kių ra­jo­ne. Bu­vo­me nu­ste­bin­ti: net dvie­jo­se sa­lė­se – Ge­nu­tės Ja­cė­nai­tės pa­ro­da. Per vi­są eks­kur­si­ją iš­ty­lė­jo, nors ži­no­jo, kad va­žiuo­si­me į Re­na­vo dva­rą, kad čia jos dar­bai. Tai – di­de­lis ne­ti­kė­tu­mas ir kar­tu pa­ro­do jos kuk­lu­mą, kad ne­pa­si­gy­rė iš anks­to.

Di­de­le da­li­mi jos dė­ka, pa­lai­ky­mu, ir aš ta­pau pir­mi­nin­ke, 20 me­tų ja iš­bu­vau.

Iš­va­ka­rė­se, prieš iš­ly­dint Ge­nu­tę Ana­pi­lin, tris va­lan­das ro­ka­vo­mės že­mai­tiš­kai. Ji pa­ro­dė jai pa­do­va­no­tą­ją juos­tą, pa­si­džiau­gė. Ji dar pa­pra­šė, kad ją pa­so­din­tų, pa­dė­jau at­si­sės­ti ant krės­le­lio. Tie­siog že­mai­tiš­ka stip­ry­bė. Taip sun­kiai sirg­da­ma, ji ši­to­kius dar­bus pa­da­rė – ir es­ki­zus pie­šė, ir kny­gą ra­šė. Ir nie­ka­da ne­bu­vo, kad pa­sa­ky­tų, jog jai – blo­gai. Vi­sa­da tei­rau­da­vo­si, kaip gy­ve­na­me mes, kaip – že­mai­čiai.

Kol jos ran­ke­lės dar dir­bo, tai į kiek­vie­ną ka­lė­di­nį va­ka­rą (o mū­sų ka­lė­di­niai va­ka­rai bū­da­vo iš­skir­ti­niai. Mums pro­fe­so­rius Li­ber­tas Klim­ka apie dan­gų ir apie že­mę pa­pa­sa­ko­da­vo) Ge­nu­tė at­neš­da­vo – jei jau Bež­džio­nės me­tai, tai be­ždžio­nė­les pa­do­va­no­da­vo. Ir kiek­vie­nas, at­ro­do, ne­di­de­lis dar­be­liu­kas, bet toks iš­raiš­kin­gas ir toks įspū­din­gas. Šie dar­be­liai da­bar – to­kie bran­gūs ir šil­do mus.

Iš­lei­do­me drau­gi­jos 20-me­čiui skir­tą lei­di­nį. Ge­nu­tė Ja­cė­nai­tė jam pa­ra­šė straips­nį dau­giau­siai apie Už­ga­vė­nes ir apie eks­kur­si­jas.

Už­ga­vė­nės Vil­niu­je pra­si­dė­jo nuo Ge­nu­tės. Ji bu­vo pa­da­riu­si li­či­nų (kau­kių – A. B.). Iš pra­džių že­mai­čiai su jo­mis pe­rė­jo per se­na­mies­tį. Nuo ta­da pra­dė­jo švęs­ti Už­ga­vė­nes vi­sa­me Vil­niu­je.

G. Ja­cė­nai­tės duk­te­rė­čia Ra­mu­nė ŽAL­PIE­NĖ:

– Aš gal būt se­niau­siai iš čia esan­čių pa­žįs­tu Ge­nu­tę – au­gau tie­siog kar­tu su ja. Ki­ti va­žiuo­da­vo iš mies­to į kai­mą va­sa­ros leis­ti, o aš va­žiuo­da­vau į „kai­mą“ – į Vil­nių. Ki­to­kio kai­mo ne­tu­rė­jau. La­bai daug die­nų pra­lei­dau Dai­lės aka­de­mi­joj. Bet man taip ir ne­ki­lo di­de­lis no­ras min­ky­ti mo­lį.

Kai vai­kai au­go­me, Ge­nu­tė mums bu­vo di­de­lis au­to­ri­te­tas. Aš bu­vau vy­riau­sia šei­mo­je tarp mū­sų, vai­kų. Jei­gu bro­lis ma­nęs ne­klau­so: „Aš Ge­nu­tei pa­sa­ky­siu“. Mat jei­gu pa­sa­ky­siu, tai bus la­bai blo­gai.

Kur­šė­nų mies­to se­niū­no pa­va­duo­to­ja Gied­rė KAR­KA­LIE­NĖ:

– Su Ge­no­vai­te Ja­cė­nai­te, 2008 me­tais iš­rink­ta Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­te, man te­ko bend­rau­ti tik te­le­fo­nu.

Pra­dė­ju­si dirb­ti se­niū­ni­jo­je su­gal­vo­jau, kad rei­kia ap­ra­šy­ti vi­sus Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­čius.

Su­ma­niau, kad ši­to­je kny­go­je rei­ka­lin­gi au­tog­ra­fai. Man la­bai rei­kė­jo G. Ja­cė­nai­tės au­tog­ra­fo, bet ji – Vil­niu­je, o aš – Kur­šė­nuo­se. Pas­kam­bi­nau jai, pa­va­di­nau, kaip vi­sur ra­šo, – Ge­no­vai­te. Ji sa­ko: „Ne­va­dink Ge­no­vai­te – ne­pa­tin­ka man. Va­dink ma­ne Ge­ne, Ge­nu­te“.

Nuo pir­mų žo­džių – žmo­gaus šil­tu­mas, jau­ku­mas. At­ro­do, kad šim­tą me­tų jį pa­žįs­ti. Te­ko te­le­fo­nu ne kar­tą bend­rau­ti ir ta ši­lu­ma tie­siog pa­vei­kė ma­ne.

Tu­riu aš jos laiš­ką. Ja­me yra ke­lios min­tys apie kny­gą „Kas iš­lie­ka šir­dy­je...“ ir ke­lios – apie Kur­šė­nus.

„La­bai nu­džiu­gi­no­te ma­ne, kad ma­no my­li­mi Kur­šė­nai ma­ne pri­si­me­na. Taip, kaip nie­ka­da ne­pa­mirš­ta­ma sa­vo vai­kys­tės, taip aš Kur­šė­nuo­se kiek­vie­na­me sap­ne. Ži­no­ma, ma­no jau­nys­tės Kur­šė­nų ap­lin­ko­je. Gai­la, ne­be­ga­liu dirb­ti ma­no my­li­moj spe­cia­ly­bėj (per daug ran­kos ne­klau­so). Bet ką dar ga­liu, tuo ir už­sii­mu. Min­tis pri­ke­lia daug įvy­kių, ku­riuos te­ko per­gy­ven­ti. Bet tai la­bai ma­lo­nu ir aš sten­giuo­si juos vi­sus už­ra­šy­ti. Tie­sa, tie įvy­kiai yra to me­to lai­ko įspū­džiai. Bet ma­nau, net ir tai yra tik­ri fak­tai. Tai ir ka­ro pra­džia, mū­sų gim­na­zi­jos įkū­ri­mas ir vi­si tie, ku­rių dė­ka ji at­si­ra­do. O ra­šant vėl vis­ką per­gy­ve­nu, Tai­gi, Kur­šė­nuo­se aš la­bai daž­nai min­ti­mis.“

Vy­tau­tas KIR­KU­TIS:

– Mes džiau­gia­mės, kad Ge­no­vai­tės Ja­cė­nai­tės va­lia jos as­me­ni­nė bib­lio­te­ka ke­liaus į Kur­šė­nus, į Vy­tau­to Vit­kaus­ko bib­lio­te­ką. Tai gra­žus ges­tas mū­sų mies­tui, mū­sų kraš­tui. At­ke­liaus kny­gos, ku­rios pri­mins mū­sų kraš­tie­tę.

Rau­dė­nuo­se gy­ve­nan­ti Šiau­lių ra­jo­no kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Jo­vi­ta LU­BIE­NĖ:

– Kaip sa­kė am­ži­ną atil­sį Ge­nu­tė, Rau­dė­nai – be­veik Kur­šė­nai. Esu di­de­liai dė­kin­ga Die­vui, kad ją pa­ži­no­jau, kad su­ve­dė su ja.

Maž­daug prieš 15 me­tų Pe­da­go­gų pro­fe­si­nės rai­dos cent­re me­no­ty­ri­nin­kės Onu­tės Ver­sec­kie­nės ir pro­fe­so­riaus Li­ber­to Klim­kos dė­ka bu­vo įgy­ven­di­na­mas vie­nas pir­mų­jų et­no­kul­tū­ri­nių pro­jek­tų „At­vi­ru­mas ir tau­tiš­ko­ji vi­suo­me­nė“. Ta­me pro­jek­te G. Ja­cė­nai­tė bu­vo vie­na iš lek­to­rių. Ji sa­vo pa­pras­tu­mu, sa­vo gy­ve­ni­mo iš­min­ti­mi vi­siems mums do­va­no­jo stip­rų­jį su­pra­ti­mą, kad gy­ve­ni­mas yra la­bai pa­pras­tas ir la­bai leng­vas.

Pri­si­me­nu, pir­mą kar­tą at­va­žia­vus į Vil­nių, į to pro­jek­to pri­sta­ty­mą, kai Ge­nu­tė su­ži­no­jo, jog aš iš Rau­dė­nų, pri­puo­lė to­kia ma­ži­li­kė, čiu­po į glė­bį ma­ne ir sa­ko: „Tu – iš Rau­dė­nų, o aš iš Kur­šė­nų“.

Ji ir Rau­dė­nuo­se yra bu­vu­si, su pro­fe­so­riu­mi L. Klim­ka. Pas ma­ne Jur­gi­nė­se.

Sei­mo na­rė kur­šė­niš­kė Ri­ma BAŠ­KIE­NĖ:

– La­bai švie­sūs pri­si­mi­ni­mai. Ge­ra kal­bė­ti apie mū­sų gar­sią ke­ra­mi­kę, pri­si­min­ti jos gra­žų no­mi­na­vi­mą Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­te, po­kal­bius su ja, ne­tgi gai­les­tį, kad kai pa­sku­ti­nį kar­tą va­žia­vo mū­sų de­le­ga­ci­ja, ne­be­sus­pė­jau at­vyk­ti. Bet min­ti­mis bu­vau kar­tu.

Ir to­liau da­ry­ki­te ypa­tin­gai švie­sius ir to­kius rei­ka­lin­gus dar­bus. Te­gul gims­ta kny­gos. Te­gul iš­lie­ka at­min­tis šir­dy­je, o kar­tu – žmo­nės iš­lie­ka gy­vi, nes kai apie juos kal­ba­me, kai apie juos ra­šo­me, jie gy­ve­na tarp mū­sų.

Au­to­riaus nuo­tr.

PRI­SI­MI­NI­MAI: Kny­go­je Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė pa­sa­ko­ja apie sa­vo vai­kys­tę ir jau­nys­tę Kur­šė­nuo­se, apie stu­di­jas bei dar­bą Lie­tu­vos dai­lės ins­ti­tu­te.

POIL­SIS: Prie Ge­no­vai­tės Ja­cė­nai­tės ka­po sve­čiai iš Kur­šė­nų pa­ger­bė jos at­mi­ni­mą.

VE­DĖ­JAI: Ren­gi­nį or­ga­ni­za­vo ir ve­dė Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­čiai Sta­sys Lips­kis (kai­rė­je), Vy­tau­tas Kir­ku­tis ir Šiau­lių ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja Lai­mu­tė Var­ka­lie­nė.

IN­TAR­PAS: Dai­nuo­ja Kur­šė­nų me­no mo­kyk­los at­sto­vės.

DO­VA­NA: Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­riui Ro­mual­dui Bud­riui įtei­kia­mas ke­pa­lė­lis kur­šė­niš­kės duo­nos ir Lau­ry­no Ivins­kio pre­mi­ja įver­tin­tas „2016 m. že­mai­tiu ka­len­duo­rios“.

KAL­BA: Kal­ba mu­zie­ji­nin­kas, dai­lė­ty­ri­nin­kas Ro­mual­das Bud­rys.

PO­KAL­BIS: Mu­zie­ji­nin­kas Ro­mual­das Bud­rys ir et­no­lo­gas Li­ber­tas Klim­ka su­si­ti­kę vėl ra­do abiems įdo­mių te­mų.

IS­TO­RI­JA: Dai­li­nin­ko ke­ra­mi­ko Juo­zo Ada­mo­nio pa­žin­tis su Ge­no­vai­te Ja­cė­nai­te pra­si­dė­jo maž­daug prieš pen­kias­de­šimt me­tų.

PRI­SI­MI­NI­MAI: Et­no­lo­gas Li­ber­tas Klim­ka pri­si­mi­nė su­si­ti­ki­mus bei ke­lio­nes su bend­ra­min­čiais.

DAR­BAI: Dai­li­nin­kas An­ta­nas Kmie­liaus­kas pa­da­rė pa­mink­lus, da­bar sto­vin­čius ka­pi­nė­se Vil­niu­je bei Kur­šė­nuo­se.

PAS­KA­TA: Vil­niaus že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Da­lia Dir­gė­lie­nė sa­ko, kad ir Vil­niu­je švęs­ti Už­ga­vė­nes pa­ska­ti­no G. Ja­cė­nai­tė.

VAI­KYS­TĖ: Kur­šė­niš­kė Ra­mu­nė Žal­pie­nė me­na, kad ato­sto­gas ji leis­da­vo ne kai­me, o sos­ti­nė­je.

ATEI­TIS: Sei­mo na­rė kur­šė­niš­kė Ri­ma Baš­kie­nė ska­ti­no ir ki­tiems vi­suo­me­nei la­bai rei­ka­lin­giems dar­bams.

TE­MA: Į po­kal­bį įsi­gi­li­nę Sei­mo na­rė kur­šė­niš­kė Ri­ma Baš­kie­nė ir iš Kur­šė­nų ki­lęs ar­chi­tek­tas Kons­tan­ti­nas Ja­kov­le­vas-Ma­tec­kis.

PA­ŽIN­TIS: Kur­šė­nų mies­to se­niū­no pa­va­duo­to­ja Gied­rė Kar­ka­lie­nė pa­sa­ko­jo apie sa­vo po­kal­bius te­le­fo­nu su ke­ra­mi­ke, mies­to gar­bės pi­lie­te, ku­rios at­mi­ni­mui skir­tas šis ren­gi­nys.