Naujausios
Todėl ypač malonu lankytis grafikės dirbtuvėje viename iš Dubijos gatvės bendrabučių pusrūsių. Tiesa, gal pavadinimas „pusrūsis“ čia netinka, nes dirbtuvėje daug didelių langų ir viskas, buvo saulėta diena, nutvieksta saulės.
Vaivos pasiteirauju, ar vartoti žodį „dirbtuvė“, gal „studija“? Supratau, kad grafikė šito nesureikšmina, bet jai mieliau – „studija“. Šiauliečiams daililinakai labiau renkasi šį terminą. Keista, kad Vilniaus dailininkai dažniau kalba apie dirbtuves, net garsioji menotyrininko Vido Poškaus knyga vadinasi „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“. Aišku, „studija“ tarsi pakiliau.
Vaiva dirbo namuose, dalindamasi kūrybine erdve su vyru Dainium. Ilgai tai tęstis negalėjo, nes jie abu vos ten tilpo, tad dabar ten likęs Dainius, kuriam ir vienam ploto ten vos pakanka, o ji – jau dešimt metų šioje studijoje Dubijos gatvėje. Tiesa, kelerius metus dirbo profesoriaus Vytenio Rimkaus studijoje miesto centre.
Grafikė sako, jog Šiauliai kompaktiškas miestas – ir iš namų į studiją dviračiu atmina per 10 minučių.
Vaiva iš Šiaulių niekur išvykti neketinanti. Klausantis jos susidaro įspūdis, jog miestą ji prisijaukino. Netoli ir jos gimtinė – Kuršėnai, o po studijų Šiaulių universitete (2008 m. baigė bakalaurą, o 2013 m. magistrantūrą), šiame mieste ir liko. 2007 m. pusmetį studijavo grafiką Lodzėje, o ir šiaip pakeliavo po pasaulį gyvendama Anglijoj, Prancūzijoj ir Švedijoj. Prancūziją grafikė aplanko kiekvienais metais.
Iš studijų metų su meile ir pagarba prisimena dėstytoją profesorių Vaidotą Janulį, kuris tiesiog užkrėtė šilkografija. Būtent jam vadovaujant pasiekta ir magistrantūra.
Ieškodama netikėtumų grafikė darbavosi ir su kitomis technikomis, gilindavosi į monotipijas, perkėlimo technologijas, bet vis grįždavo prie šilkografijos. Gabi grafikė po studijų dėstė universitete ir darbavosi leidybos srityje.
Vaiva nuolat dalyvauja įvairiuose parodose ir meniniuose projektuose Lietuvoje bei užsienyje, yra surengusi 15 personalinių parodų, dalyvavusi per 80 grupinių, kurios pasiekė Vokietiją, Švediją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją, JAV... Nuo 2012 m. priklauso grafikos kūrėjų asociacijai „Graphic i Vast“ Švedijoje, o nuo 2014 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
2013 m. Vilniuje kasmetinėje grafikos parodoje laimėta trečioji premija, 2013 ir 2017 m. Šiaulių miesto savivaldybės Jaunojo menininko stipendija, 2014 m. gimtųjų Kuršėnų jaunimo apdovanojimų laureatė už kūrybinę veiklą ir Kuršėnų vardo garsinimą... O kur dar edukacinės stipendijos, o visų apdovanojimų ir neišvardinsi.
Grįžkim į Vaivos studiją, asketiška keturkampį kambarį – semiotinis kvadratas, kuris toliau lydės apžiūrinėjant grafikės darbus. Studija tarsi padalinta į kelias zonas. Darbastaliai išsirikiavę arčiau langų, be abejo, ten kur daugiau šviesos, nors jos studijoje, kaip minėta, pakanka, studijos kairėje surūšiuoti baigti darbai.
Prie sienos paremta nugarėle atsukta drobė. Pagal kraštuose nutekėjusiu dažus, supranti, kad kažkas tapyta.
„Pradėjote tapyti?“ – paklausiau.
„Pradėjau“, – atsakė, bet neparodė.
Ant durų plakatas: „Visi mes menininkai“. Visi jį pastebi. Trūksta studijoje tik poilsio erdvės. Tai pabrėžia grafikės darbštumą ir poilsį kitur, bet ne studijoje. Bent man pritrūko grafikos darbais nukabinėtų sienų.
Ant sienų nėra, tad traukiame iš krūvelių daugiau mažiau tvarkingai sudėstytus darbus, kilnojame, vartome, o jie – iš trijų ciklų: „Kitos vietos“, „Kitas laikas“ ir „Liminalus“. Paskutinis pavadinimas reiškia tarpinę būseną.
Eksperimentiniai Vaivos kūrybiniai ieškojimai prasidėjo nuo portretų, nes, anot grafikės, personažas gali pereiti į kitą terpę. Tas pats ir su laiku. Kiekvienas mūsų savaip suvokiame laiką, bet geriausiai, sako grafikė, tai galima perteikti per abstrakciją. Žvelgiant į Vaivos kūrinius, patenki į erdvę, kažkuriuo laiku, bet staiga atsirandi kitoje vietoje ir kitu laiku. Pavadinčiau visą tai „Stoties laiku“. Kažkas išvyksta, kažkas atvyksta ir lieka tik laikas, kuris jau paklūsta jaunai menininkei.
