Naujausios
Šių metų rugsėjo mėnesį, prasidedant gražiam, spalvingam rudeniui, Šiaulių dailės galerijoje vyko šiauliečio tapytojo Dalvio Udrio paroda, skirta autoriaus 60-ečiui. Jos metu ir sutariau aplankyti dailininką jo dirbtuvėje.
Darbai vijo darbus, reikalai reikalus, bet praėjus po parodos keletui mėnesių su fotografu Zenonu Medelyno privačių namų kvartalais judame į patį rajono galą. Suprantama, kad dailininkui parankiausia įsirengti dirbtuvę savo namuose, juo labiau, jei jie pakankamai dideli.
Pasitikęs dailininkas pirmiausiai mus lydi į kambarį pirmajame namo aukšte, kuriame stovi grafikos staklės: jis buvo grafikas, o tik vėliau atsidėjo tapybai, stakles palikdamas žmonai grafikei Jolitai, nors neatmeta, kad sulaukęs pensijos vėl grįš prie grafikos.
Ilgai čia neužsibūname ir kylame į namo antrąjį aukštą, jau į drobių, dažų pasaulį. Dirbtuvė nemenka, aukštoka, dvi nišos parankios saugoti nutapytus paveikslus. Tiesa, dirbtuvė susideda tarsi iš kelių, na, bent trijų dalių, gal todėl, kad stogas šlaitinis ir ji nevienodo aukščio.
Centre – molbertas ir atrodo tarsi altorius. Nors panašiai ir yra, juo labiau, kad tapytojas pats jį susikonstravęs. Dalvis sako, jog dirbtuvėje sunkiai betelpąs ir teks ieškoti dar didesnės, na, kaip antrosios, nes visiškai iš namų išsikraustyti nenorėtų.
Gimė tapytojas Kaune, tačiau tas pirmasis jo gyvenimo etapas toks trumputis, kad Dalvis neabejodamas save vadina šiauliečiu. Retas ir gražus jo vardas sudarytas iš tėvų vardų – Dalios ir Vyto.
Dalvį Udrį jo vyresnysis kolega Romanas Vilkauskas pavadino „BIX“ kartos dailininku. 1992 m. Dalvis Udrys baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, jame įgijo ir humanitarinių mokslų magistro laipsnį. Dirbo dailės mokytoju J. Janonio gimnazijoje, bet greitai jį pakvietė Šiaulių dailės mokykla, kurioje dirba iki šiol. 1995 m. tapo dailininkų sąjungos nariu.
Pirmoji paroda, prisimena, įvyko P. Višinskio bibliotekoje, po to – didžiulė „Laiptų galerijoje“. Tuomet jis rodė grafiką. Sako, kiek surengęs parodų jau ir nebesuskaičiuoja. Skaičiuoti sustojo ties 24, bet dabar jau būtų per 30. Ir tai ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Olandijoje, Švedijoje, Austrijoje, Italijoje. Štai šiais metais surengė parodą Vilniuje, Pylimo gatvės galerijoje, minėtą jubiliejinę parodą Šiaulių dailės galerijoje, dabar darbus išvežęs į dvi parodas. Neseniai vyko parodos Kuršėnuose, Kelmėje.
Klausiu, ar dažnai girdi pagyrimus už spalvas paveiksle, nes Dalvis puikus koloristas, kokių Lietuvoje reta. Džiaugiasi galėdamas suvaldyti spalvų chaosą, nors, sako, dažnai darbus pertapantis, nes įdėsi ne ten dvi spalvas ir visa kompozicija žus, ypač kai raudona spalva atsiranda kraštuose.
Dailininkas nesureikšminąs, ką apie jį rašo, kalba, apkalba, nes jau toks amžius, kad nusprendęs dirbti tik sau. Pagal garsųjį Kiplingo katiną irgi, sako, mėgstantis vaikščioti vienas. Niekaip neprisimena savo paveikslų pavadinimų, kartais net abejoja, ar vienas, ar kitas paveikslas išvis jį turi.
Nustembu dirbtuvėje pamatęs prizminius spausdintuvus. Sako, pats juos konstruoja ir šiaip visokiausių užsiėmimų susigalvoja. Pavyzdžiui, augina bites ir su jomis jis geriausiai jaučiasi.
Į tapybą Dalvis Udrys atėjo, kai vyko senųjų tapybos grandų paneigimas. Nesakysi, kad nepatiko Sauka, Sližys, bet jam norėjosi sekti dar dailininkų ankstesne karta, ypač, kai kažkas padovanojo Jono Švažo albumą. Džiaugiasi, kad dailės mokykloje ėmė dirbti mokytoju, kai čia mokytojavo Eduardas Juchnevičius, Sigitas Prancuitis, Rimantas Buivydas, Raimondas Trušys ir kiti Šiaulių dailės korifėjai.
Dabar madinga klausti, kokią knygą, muzikinį kūrinį, kino filmą pašnekovas mėgsta. Nustembu, kad Dalvis yra rytų muzikos fanas. Įjungia pasiklausyti. Šamaniniai garsai ramina, prisimenu, jog greičiausiai iš šios muzikos jėgų ir dvasinės ramybės sėmėsi garsieji „The beatles“.
Tibeto bei kai kurių kitų Rytų tautų meno kūriniai laikomi juos uždengus. Pakeli uždangą ir sušvyti grožis. Taip ir su Dalvio Udrio drobėmis: dedi ant molberto ir stebiesi spalvomis. Gal artimiausia Dalviui – abstrakcija, bet ir joje kartais gali įžiūrėti figūrą, gėles, butelius ar kažką kitko, reikalingo natiurmortui.
Jo vyresnieji kolegos E. Juchnevičius, S. Prancuitis rašė ir eilėraščius. Klausiu, gal ir jaunąjį kolegą jie tuo užkrėtė. Tiesiai šviesiai Dalvis neatsako, tad prisiminiau mūsų klasiko Lino Katino, kuris rašė eilėraščius, o vėliau atsidėjo tik tapybai, mintį: „Geras tas žmogus, kuris neberašo eilėraščių“. Tapytojų Lietuvoje mažiau nei poetų.
