Naujausios
Biografijos štrichai
Knygoje „Lietuvos bažnyčios Antano Krištopaičio akvarelėse“ dailininkas trumpai pateikia savo autobiografiją. Joje rašo: „Gimiau 1921 metų gegužės 21 dieną Valdomų kaime, Gruzdžių valsčiuje. Pradines klases lankiau Gruzdžiuose ir Valdomuose. Baigęs pradžios mokyklą, įstojau į Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją. 1941 metais buvau areštuotas ir devynis mėnesius praleidau Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime. Karui prasidėjus, buvau išvežtas į Staros Rusios kalėjimą. Frontui artėjant, išsiųstas į „Centralą“ – Gorkio miesto centrinį kalėjimą. 1943 metais nuteistas ir dešimčiai metų išvežtas į Gorkio srities lagerį Unžlagą. Pasibaigus bausmei, pagal naują įsakymą vėl siunčiamas į tremtį, po mėnesį ar du apsistojant Kirovo, Sverdlovsko, Novosibirsko ir Krasnojarsko kalėjimuose. 1956 metais išduodamas pasas, bet grįžti į Lietuvą nepatariama. Išvykau į Ulan Udę, kur operos ir baleto teatre dirbau dailininku dekoratoriumi. 1959 metais grįžau į Šiaulius. Čia pavyko įsidarbinti Šiaulių dramos teatre vyresniuoju dailininku dekoratoriumi. 1981 metais išėjau į pensiją“.
Ši trumpa, lakoniška autobiografija daug pasako apie jos autorių – kuklų, dalykišką žmogų. Pirmąsias dailės žinias Šiaulių berniukų gimnazijoje jam suteikė mokytojas, skulptorius Petras Aleksandravičius (1906–1997), vėliau tapęs Vilniaus dailės akademijos profesoriumi.
Grįžęs iš tremties Antanas nenorėjo, o gal ir negalėjo pasakoti už ką buvo nubaustas. Tik vėliau iš ne pirmų lūpų teko išgirsti, kad prieškario metais gabus jaunuolis nupiešė taiklų politinį šaržą, kuris buvo įvertintas dešimčia metų kalėjimo, o po to draudimu, kurį laiką, grįžti į Lietuvą.
Jis pats juokaudavo: „tremtyje išgelbėjo teptukas“. Dirbo lageryje įkurtame dailės ir tapybos įkurtame ceche, kur buvo liepiama daryti įžymių rusų dailininkų paveikslų kopijas. Pripažino, jog tai buvo gera, nors ir specifinė mokykla.
Kadangi pasibaigus bausmės laikui buvo „nepatariama“ grįžti į Lietuvą, Antanas pasirinko tuometinę Buriatijos sostinę, kur apie trejus metus 1953–1956 dirbo Ulan Udės operos ir baleto teatre. Įsidarbinęs šiame teatre dailininku dekoratoriumi, Antanas Krištopaitis sukūrė scenografiją 14 operų ir baletų. Po kalėjimo ir tremties tai buvo svarbus jo profesinio gyvenimo etapas, atvėręs galimybę grįžti prie kūrybinio darbo.
Šiaulių dramos teatras
1958 m. jis grįžo į Lietuvą, į Šiaulius. 1958–1982 m. Šiaulių dramos teatre dirbo vyresniuoju dailininku dekoratoriumi, dekoracijų cecho vedėju ir dekoravo daugiau kaip 120 spektaklių. Tarp sudėtingesnių ir įdomesnių A. Krištopaičio darbų Šiaulių dramos teatre išsiskyrė spektaklio „Santa Krus“ dekoracijos, kurias jis kūrė kartu su scenografe Joana Taujanskiene.
Teatre turėjo nuolatinę, pamėgtą vietą – tryliktos eilės pirmąją kėdę. Šio teatro aktorius Juozas Bindokas yra pažymėjęs, kad Antanas Krištopaitis peržiūrėdavo visus Šiaulių teatro ir gastrolių spektaklius, tačiau pastabų nei aktoriams, nei režisieriams neišsakydavo.
Autoportretai
Antanas yra pasakojęs, kad tremtinių portretų yra piešęs ir lageryje. Šiuos abrozdėlius nuteistieji siųsdavo namiškiams, nes fotoaparatų turėti buvo draudžiama. Tai paskatino Antaną piešti ir autoportretus. 1996 metais Šiaulių „Laiptų galerijoje“ buvo surengta išskirtinė A. Krištopaičio paroda, kurioje eksponuota net 60 jo autoportretų. Ši unikali ekspozicija oficialiai buvo įrašyta į Lietuvos rekordų knygą. Profesorius Vytenis Rimkus šią parodą vertino, kaip unikalią ekspoziciją.
Gandrai ir gandralizdžiai
Gandras A. Krištopaičiui buvo ir Lietuvos simbolis. Labai iškalbinga jo frazė: „Man gandras – gražiausias paukštis,“ todėl mielai juos piešė gandralizdžiuose. Šis pomėgis išliko ir kaip gyvas prisiminimas apie dailininko pastabumą. Jis buvo aktyvus Šiaulių kraštotyros draugijos narys. Draugija, be kitų išvykų, kasmet vykdavo į Tolminkiemį, kur tvarkydavo šventorių prie bažnytėlės, kurioje kunigavo Kristijonas Donelaitis. Vienoje tokių išvykų dalyvavo ir Antanas.
Tuometinėje Kaliningrado srityje buvo daug nuo karo likusių ir dar nepašalintų griuvėsių. Pravažiuodami ant vienų griuvėsių keliauninkai pamatė daug gandralizdžių. Dailininkas puolė prašyti, kad autobusą sustabdytų, nes norėjo nusipiešti šį vaizdą. Sustoti sustojo, tačiau laiko eskizui nebuvo – Tolminkiemyje reikėjo būti sutartu laiku. Nuo tada Antanas ilgai širdyje nešiojo gilią nuoskaudą dėl taip ir nenupiešto vaizdo.
Lietuvos kariai
Antaną Krištopaitį domino ir karinės uniformos. Nors pats kariškiu niekada nebuvo, Lietuvos karius jis mėgo tapyti ir piešti. Gerai išmanė karinės uniformos, kaip aprangos specifiką, puikiai žinojo karinius skiriamuosius ženklus, medalius ir ordinus, kuriais ypatingai domėjosi. Šio ciklo darbai šiandien gali būti vertinami ir kaip savitas istorinio laikotarpio liudijimas: uniforma, žmogaus laikysena ir detalės dailininkui tapo dokumentiškai svarbiu vaizdu.
Šiame straipsnyje nekalbėsime apie Antano darbų ciklus „Lietuvos malūnai“, „Lietuvos bažnyčios“, „Lietuvos medžiai“, kuriuos meno albumuose profesionaliai išanalizavo menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus.
Dailininkas Antanas Krištopaitis savo kūryboje vadovavosi viena esminė nuostata – išsaugoti tai, kas nyksta. Bažnyčios, malūnai, istoriniai medžiai, kaimo sodybos, gandralizdžiai, Lietuvos kariai, istorinių įvykių ir iškilių asmenybių vietos – visa tai jo akvarelėse tapo Lietuvos kultūrinės, istorinės ir gamtinės atminties dalimi.
Draugystė su Vyteniu Rimkumi
Antaną Krištopaitį su profesoriumi Vyteniu Rimkumi siejo ne tik draugystė, bet ir bendras domėjimasis kultūra, istorija bei kraštotyra. Šią draugystę lydėjo ir kasdieniškesni prisiminimai – Česlavos Rimkienės išskirtinio skonio kepiniai, bendri pokalbiai ir bendros išvykos.
Vytenis Rimkus reikšmingai prisidėjo prie Antano Krištopaičio kūrybos įamžinimo ir populiarinimo. Profesoriaus dėka dienos šviesą išvydo trys puikūs meno albumai su dailininko darbais: „Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse“ (2007), „Lietuvos bažnyčios Antano Krištopaičio akvarelėse“, (2008), „Lietuvos medžiai Antano Krištopaičio akvarelėse“, (2008). Autoriaus žodis apie vaizduojamą temą ir profesoriaus Vytenio Rimkaus pastebėjimai apie pateiktas knygose akvarelių reprodukcijas, aprašyta ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, rusų kalbomis. Jųdviejų ryšys liko svarbus ne tik asmeninių prisiminimų, bet ir Šiaulių kultūrinės atminties požiūriu.
„Mėlynoji rožė“
Dr. Algirdas Mažuika, buvęs ilgametis šio klubo narys, straipsnyje „Mėlynosios rožės paslaptis“ („Šiaulių kraštas“, 2021 05 31) pasakoja, kad Šiaulių laikraštyje perskaitęs žinutę apie įkurtą masonų klubą, kurio pirmieji nariai buvo Vytenis Rimkus, Antanas Krištopaitis, Vincentas Danielius ir Vladas Mikalauskas. Paklaustas apie šį klubą, Antanas Krištopaitis paaiškino, jog klubas yra, tačiau tai tik masonų imitacija.
Klubui vadovavo Antanas. Įvairiomis progomis kolegoms jis dovanodavo savo ranka pieštus sveikinimus, kurių pirmame puslapyje akvarele visada būdavo pavaizduotas klubo simbolis – mėlyna rožė. Draugams Rusijoje sukurdavo dar originalesnius sveikinimus. Nupieštą sveikinimą įdėdavo į voką, ant voko nupiešdavo draugo portretą, smulkiomis raidėmis parašydavo jo vardą ir pavardę ir toks laiškas dideliame laiškų sraute visada sėkmingai pasiekdavo adresatą.
Iš pradžių klubo nariai rinkdavosi Šiaulių dramos teatro kavinėje. Į šiuos susitikimus užsukdavo įvairių profesijų žmonės, daugiausia teatro aktoriai ir darbuotojai. Tarp jų buvo Pranas Piaulokas, Juozas Bindokas, Sigitas Jakubauskas, Vladas Baranauskas, Vytautas Benokraitis, Vaclovas Tamašauskas, Silvija Povilaitytė, Nomeda Bėčiūtė, teatro archyvo tvarkytojas Rimantas Vaitiekūnas, butaforė Roma Jakubauskienė.
Prie staliuko prisėsdavo ir kariškiai, žurnalistas Vladas Mikalauskas, buvęs Šiaulių meras Kazimieras Šavinis, muzikai Vygintas Ališauskas ir Arijus Ivaškevičius, mokytojas Jonas Krivickas. Net penki iš čia paminėtų asmenų vėliau tapo Šiaulių miesto garbės piliečiais. Be išvardytų teatro moterų, arbatėlėse dalyvaudavo Č. Rimkienė, vėliau prisijungė ir Šiaulių universiteto docentė, poetė Eglė Prėskienienė.
Įdomiausia tai, kad, praėjus daug metų ir išretėjus šio klubo narių gretoms, tęsiant A. Krištopaičio sukurtą bendravimo tradiciją, iki šiol šeštadieniais prie kavos puodelio galima pamatyti Č. Rimkienę ir jos buvusią bendradarbę Lidiją Pranckienę, V. Rimkaus seserį Elžbietą Bagdonienę, profesorių Vaidotą Janulį, Petrą Kaminską, Vilių Puroną, J. Bindoką. Diskutuojame arba tiesiog kartu pasėdime prie kavos puodelio. Matyt, mus vis dar riša A. Krištopaičio ir V. Rimkaus dvasia bei bendri prisiminimai apie šiuos du iškilius žmones.
Nepanašus ir panašus į kitus dailininkas
Antanas Krištopaitis buvo ganėtinai smalsus ir mobilus. Važinėdavo į kolekcionierių susirinkimus Rygoje, Tartu, Taline, kur savo kolekcijoms ieškodavo atvirukų su įžymių dailininkų darbų reprodukcijomis. Domėjosi karinėmis uniformomis, ieškodavo retų meno knygų. Kartais su juo važiuodavau ir aš, ieškodamas savo kolekcijai reprodukcijų aklojo įvaizdžio vaizduojamajame mene tema, nes interneto tuo metu dar nebuvo.
Teko kartu su Antanu dalyvauti Rimanto Vaitiekūno organizuojamose išvykose į Rygos operos ir baleto teatrą, klausytis operos ir žiūrėti baletą. Tais deficitų laikais pertraukų metu teatro bufete leisdavome sau prie puodelio kavos suvalgyti kelis nedidelius sumuštinius – vieną su „balta“, kitą su „raudona“ žuvimi, o kartą net su raudonaisiais ir tik kartą – su juodaisiais ikrais. Taip patirdavome sielos ir kūno šventę.
Daugelį metų Antanas važinėdavo į Maskvoje vykstančius naujų kino filmų festivalius, kur per dieną peržiūrėdavo ne vieną kino filmą.
Vyrauja nuomonė, jog dailės istorijoje dauguma tapytojų ir skulptorių mažai laikėsi tvarkos. Šį klausimą prisimenu todėl, kad Antanas savo buto tvarkai iš tiesų neskirdavo daug dėmesio. Kartais, išvykdamas, patikėdavo man buto raktus, įpareigodavo palaistyti gėles ir leisdavo, be išsinešimo, vartyti meno albumus, o atvirukų kolekcijoje – „ieškoti man rūpimų aklųjų“.
Vieną tokį kartą nutariau sutvarkyti įžymiojo senbernio butą. Nugaudžiau voratinklius, išvaliau langus, nukabinau papilkėjusias užuolaidas, kurias parsinešus namo išskalbė mano žmona Liuda, iššveičiau parketą, kuris atgavo pirmykštę spalvą, išvėdinau butą ir nekantriai laukiau grįžusio buto šeimininko reakcijos. Grįžęs Antanas tik piktai paklausė: „Tai ką, mano butas taip apleistas, kad reikėjo jį tvarkyti?“
Antanas niekada nenešiojo šalikų – nei žiemą, nei vasarą vaikščiodavo „pliku kaklu“. Matyt, Sibiras užgrūdino. Ypač mėgo odinius drabužius. Turėjo net kelias odines galifė kelnes, striukes, aulinius odinius batus. Mes, lyg sekdami jo pavyzdžiu, su kurso draugu Romanu Kaffemanu pasisiuvome ilgus odinius paltus. Prisimenu: einame trise Šiaulių, jau transportui uždaryta, Vilniaus gatve – abu su naujais odiniais paltais, o tarp mūsų Antanas, „visas odinis“: odinė striukė, kelnės ir, kaip visada, veidrodžiu blizgantys auliniai batai. Girdime vieną iš už mūsų einančių merginų būrelio garsiai sakant: „Žiūrėkit, kokie trys odiniai kadrai...“
Antanas buvo lepinamas moterų: dažnai mėgaudavosi Č. Rimkienės žymiaisiais kepiniais, mano žmonos Liudos šaltiena. Stebėdavosi: „Kaip jūs galite valgyti šaltieną su virtomis bulvėmis? Šaltiena – tik su juoda duona!“ Turgaus dienomis traukdavo į turgavietę: „Einu krapų“.
Gyveno Antanas virš Varpo gatvės arkos, buvusiame aktorės Potencijos Pinkauskaitės bute, kurio langai žvelgė į tuometinę „rusų mokyklą“ ir Vilniaus gatvę. Kadangi anais laikais laiptinių durys nebuvo rakinamos, jo laiptinę mėgo įvairūs nepageidaujami pašalaičiai. Ši aplinkybė privertė Antaną būti atsargų ir išradingą. Prieš ateidamas į svečius, turėdavau paskambinti iš Vilniaus gatvėje stovinčios telefono būdelės, kuri matėsi pro Antano virtuvės langą. Dviejų kapeikų monetos nemesdavau – tik surinkdavau laidinio telefono numerį. Nors su abonentu kalbėti negalėdavau, Antanas, išgirdęs skambutį be pokalbio, pažvelgdavo pro virtuvės langą ir matydavo, kas išėjo iš telefono būdelės. Pamodavo ranka. Atėjęs prie durų, pabeldęs sutartu beldimu ir atsakęs į klausimą „Kas ten?“, pasakydavau savo vardą. Taip patekdavau į butą.
Antanas buvo apsišvietęs, plačių interesų, pasižymintis aukšto kritinio mąstymo lygiu, žmogus. Gal todėl labai vertino to meto laikraštį rusų kalba „Argumentai ir faktai“, kuriame dažnai viena tema buvo pateikiami kelių, neretai priešingų nuomonių besilaikančių, autorių straipsniai. Daug metų prenumeravau šį savaitraštį, kurį perskaitęs atiduodavau Antanui. Šis jį perskaitęs ir išsikirpęs jį dominančius straipsnius, nunešdavo savo bendradarbiui R. Vaitiekūnui, kuris rasdavo ką perskaityti ir ką išsikirpti. Juokaudavome, jog tai – šimtaprocentinis laikraščio panaudojimas.
Anksčiau Antanas per dieną surūkydavo du pakelius „Primos“. Kai metė rūkyti, dar ilgai kišenėje nešiodavosi pakelį cigarečių: „Dėl ramumo širdies“. Net metęs rūkyti, savo namuose man leisdavo surūkyti vieną iš Maskvos jo parvežtą „Stoličnoje“ cigaretę. Sakydavo: „Man vis tiek dūmai skaniai kvepia“. Iki šiol neretai pagalvoju, kad jis galėjo mesti rūkyti, o aš – ne. Lyg ir gėda pasidaro...
Įvertinimas
Žemiečiai Gruzdžių centro skvere ant atminimo suoliuko pritvirtino kuklią lentelę su užrašu: „Antanas Krištopaitis – dailininkas, visuomenės veikėjas“.
Antanas Krištopaitis dalyvavo savo darbų parodose. Jo kūrinių yra įsigiję Telšių, Plungės ir Kretingos muziejai. Daugiausia – 645 paveikslai – saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Apie menininką buvo išleistos Vytenio Rimkaus knyga „Dailininkas Antanas Krištopaitis“ (1999) ir Ričardo Jakučio sudaryta knyga „Į vieną gyvenimą netelpantis: atsiminimai“ (2011).
Antanas Krištopaitis nebuvo užmirštas ir neliko nežinomu dailininku. Jo kūryba ir visuomeninė veikla buvo deramai įvertintos. 1997 m. jam skirta Mikelio premija už aktyvų dalyvavimą miesto kultūriniame gyvenime, kraštotyros darbe, istorinio ir architektūrinio paveldo fiksavimą. 2001 m. jis apdovanotas Pelikso Bugailiškio premija. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu 2003 m. jam suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas. 2007 m. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Antanui Krištopaičiui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių.
2011 m. gegužės 6 d., nesulaukęs artėjančio devyniasdešimtmečio, Antanas Krištopaitis atgulė jaukiose Gruzdžių kapinaitėse.
Tačiau jo kūryba liko. Likę akvarelių ciklai, užfiksuoti Lietuvos kraštovaizdžiai, bažnyčios, malūnai, istoriniai medžiai, kariškiai, gandrai ir kiti dailininko matyti bei išgyventi vaizdai šiandien kalba ne tik apie vieno žmogaus kūrybinį kelią. Jie liudija laiką, kurio daugelio ženklų šiandien jau nebėra. Todėl Krištopaičio patarimas „Pieškite, kaip yra“ skamba ir kaip jo paties kūrybos credo – ką matai fiksuoti ne apibendrintai, o dokumentiškai, tiksliai, kas dar gyva, tikra, tačiau gali būti prarasta.
