Naujausios
Negali be kūrybos
Sigitas Prancuitis rengiasi parodai „Laiptų galerijoje“, kurioje eksponuos naujesnius – tik šio tūkstantmečio (!) darbus. Šelmiškas šypsnys sušildo liūdnoką atsidusimą apie vis greičiau bėgantį laiką: paroda pavadinta „77“ – tokia brandi sukaktis atėjo praėjusį lapkritį. Tiek nedaug liko iki jubiliejaus, kuris šiek tiek gąsdina, nes vis sunkiau darosi grįžtant po tupinėjimo dirbtuvėse užkopti laiptais Aušros take. „Laimė, suoliukas vidury, galiu atsipūsti, – atvirauja pašnekovas. – Kažkodėl į butą ketvirtame aukšte užlipu lengviau. Gal dėl to, kad autobuse pailsiu, gal kad namie toks pat vienišius – mano Dainoros palikimas – katinėlis laukia.“
Svarstant kasdieninius amžėjimo nepatogumus ateina filosofiška mintis: „Juk mūsų karta ypatinga – ant dviejų skirtingų tūkstantmečių ribos, didelių pervartų liudininkė ir dalyvė. Gal dėl to ir aš toks – negaliu be kūrybos. Negaliu visą laiką vienodas būti. Eksperimentus, naujoves mėgstu. Kūryba man džiaugsmas didžiausias. Kasdien ateinu iš ryto, kol šviesu, stengiuosi padirbėti. Kai tapyti pabosta, asambliažą dėlioju ar kokį objektą pakrapštau. Nuo rudens dangus lyg marška apvilktas, kūrybai laikas trumpas, saulės mažai. Bet niekur nedings, ims šviesėti...“
Regėjimai išėjusiems atminti
Tokiu pavadinimu yra buvusi Sigito Prancuičio paroda „Laiptų galerijoje“. Atminti amžinybėn išėjusius Sigitui labai svarbu. Į dailininko dirbtuvę veda Atminimo alėja, skirta Anapilin išlydėtiems bičiuliams: V. Tribandžiui, E. Juchnevičiui, V. Zigmantui, D. Lukoševičiui, V. Toleikiui, V. Trušiui, R. Vilkauskui. Naujoje parodoje taip pat nemaža ekspozicijos dalis bus skirta atminčiai. Dailininkas rodo asambliažą „Raudona rožė“. Tą pačią dieną, vasario 8, vyks Algimanto Raudonikio dainų koncertas. „Mes žemiečiai, abu baigėme tą pačią mokyklą, Joniškio 1 vidurinę (dab. Joniškio „Aušros“ gimnazija), būtinai paskelbsiu per atidarymą, juk šios dainos žodžius žino kiekvienas, – sako S. Prancuitis. – Esu sukūręs nemažai darbų didelėms asmenybėms, kaip V. Kernagis, S. Geda, kt.“
Spalvos nepasirinksi, ji tiesiog yra
„S. Prancuitis tapo natiurmortus, portretus, asociatyvines kompozicijas, – rašoma Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus informacijoje. – Tai nėra „gryni“ žanrai – viename ir tame pačiame paveiksle galima atrasti visų žanrų elementų. Dailininko kūryboje esama dvilypumo, vidinio prieštaravimo, o tai sukelia ne tik pačių paveikslų vidinę įtampą, bet ir tam tikrą įtampą akistatoje su žiūrovu.“
Sigitas sako, kad tapymas jam tarsi meditacija, netikėtų dalykų gretinimai, filosofija, jausmų pasaulis.
Mane žavi prancuitiškai pilka žaluma. Lyg rūke paskendusios jo vaikystė pievos. Tačiau peizažų S. Prancuitis tapyti nemėgsta, o ta pilkšvai žalsva žemės spalva įsėdus taip giliai, kad vis tiek atgyja natiurmorto ar portreto fone.
Portretų yra nemažai nutapęs. Jam artimesni plačios sielos žmonės, kaip Vydūnas, Maironis, Zigmas Gėlė-Gaidamavičius, Matas Slančiauskas, Juozas Lukša-Daumantas, Barbora Žagarietė ir kt. Žmoną Dainorą jaunystėje tapė ne kartą, ir dukrą Agnę, paskui anūkus. Autoportretų yra daręs kelis. Pirmąjį tapė 2–3 kurse. „Dar su plaukais ir barzda ruda“, – akyse žybteli kibirkštėlės. Vilniaus dailės institute (dab. Vilniau dailės akademija) laisvai kūrybai mažai laiko būdavę, bet už tą autoportretą Sigitas apdovanotas kelione į Leningradą.
„Jau pritapiau šventųjų ir įžymių žmonių portretų, Žiemgalos šviesuolių ciklą padariau. Dabar labiau traukia konstruktyvios formos. Struktūriniai abstraktūs dalykai, gražiai sudėliotos formos įdomu, – pasakoja S. Prancuitis. – Natiurmortą paišau – mėgstu daug tuščios vietos palikti.“ Autorius rodo kelis natiurmortus: viename svogūniukai kaip gyvi, kituose – bulvės arba viliojančiai išsirietęs bananas. O fonas toks gilus, prancuitiškas – tikra poezija, be žodžių...
Žodžio filosofija
„Kūrinio pavadinimas kartais bedirbant ateina, stengiuos, kad arčiau poezijos būtų. Jis truputį intriguoja žiūrovą. Kai yra pavadinimas – tai įdomiau ir žiūrėti. Žadina protą, skatina atkoduoti ženklus. Tada žiūrovas irgi pradeda kurti. Jei žiūrovas nekuria, prastas paveikslas“, – sako autorius. Kad patikėtume, užtenka vos kelių pavadinimų: „Krūtų švytėjimas mėnesienoje“, „Mano protinių dantų desantas Raudonojoje jūroje“, „Šaukštai po pietų“ ir t.t.
Pasak Sigito, poezija anksčiau dažnai „užplaukdavo“. Trumpučiai haiku ar ketureiliai dar guli jo senoje užrašų knygelėje. Aktorius V. Baranauskas per parodų atidarymus Šiaulių universiteto galerijoje jų paskaitydavo. Vieną įsiminiau: „Negimusiam užgimti/ užgimusiam gyventi/ gyvenančiam pasenti/ pasenusiam numirti/ numirusiam atgimti.“ Deja, nevertina jų autorius, knygon sudėti nesiruošia. „Išsibarsto, gal tiek teverti“, – kuklinasi ir tvirtina, kad iki E. Juchnevičiaus jam, oi, kaip toli, nėra ko varžytis.
Menas gimsta iš žaidimo
Jei neskubėdamas žingsniuoji ežero gatve, akis būtinai užkliudys „Šabakštyno“ kieme išsirikiavusias įdomybes. Jau minėta Atminimo alėja su nuotraukom ir meniniais akcentais tęsiasi palei tvorą iki pat namo durų. Kiemelyje stūkso skulptūromis išpuoštas šulinys, medžiuose – iš kažkur atklydusios senovinės pietos.
Šioje aplinkoje naujai prabyla visokie buityje nebenaudojami daiktai: senas lygintuvas, metalinis dubuo ar koks sudilęs staliaus įrankis, net angelo sparnus primenantis kaulas ar radiatoriaus atplaiša. Jokių dažų, medienos impregnavimo. Išsaugotas natūralumas. Sakytum, tikras „žaliasis“ – nereikalingus daiktus prikelia naujam gyvenimui, paverčia meno objektais. Gyvybės jėgą simbolizuoja medelis, jau gerokai ūgiu aplenkęs savo sergėtoją – suirusį „ano laiko“ fotelį. Šiuolaikinio meno paroda po atviru dangumi. Tiesa, dėl permainingos žiemos darganų gerokai sumurusi.
Per tiek metų nemažai objektų, instaliacijų sukurta. Chaimo Frenkelio vilos parke buvo paroda. Dalis darbų ten ir liko, padovanojo. Nesyk eksponuota darbų Dailės galerijoje, mažytėje Šiaulių dailininkų sąjungos erdvėje S-IN. Reikia, kad žmonės pamatytų, kiekvienam kūrėjui šito reikia. Iki 70-mečio Sigitas buvo suskaičiavęs 1,5 tūkstančio darbų. Dabar nebeskaičiuoja. Nei fotografuoja savo kūrinių, nei kataloguoja. Pasak menininko, pasaulyje nieko nėra amžino ir jam patinkanti Jono Meko mintis: „Viskas laikina, reikia džiaugtis ir kurti. Kiekvienas daiktas yra gražus. Kol džiugina akį, kelia minčių ar priverčia šyptelti, tegu stovi.“
Vis dėlto S. Prancuitis apgailestauja, kad neišsaugotas nė vienas kūrinys iš V. Kinčinaičio organizuotų metalo laužo skulptūrų plenerų „Kontrapunktas“.
Menininkai labai mėgsta daiktų laisvę, todėl įdomu atskleisti juose slypintį grožį. „Man mieliausia asambliažą pasidaryti, – atvirauja dailininkas, – 2017 m. esu sukūręs Radijo ir televizijos muziejui nemažą asambliažų kompoziciją „Teleradio žinių miksažas“. S. Prancuitis pasakoja, kad daugiau asambliažo kūrėjų Šiauliuose neteko girdėti, bet savęs pradininku nelaiko. Gerardas Bagdonavičius buvo iš „guzikų“ Šiaulių peizažą sudėliojęs. Tai paskatino ir Sigitą pabandyti. Pirmąjį asambliažą sukūręs apie 1990 metus, vadinosi „Šabakštyno senos durys“. Eksponavo metinėje šiauliečių dailininkų parodoje. Sutiko kūrinį įvairiai. Deja, darbas po parodos atsidūrė šiukšlyne.
Pasak Sigito, asambliažo, kaip technikos, privalumas tas, kad čia laisvai džiazuoji. Tiek pačia technika, tiek medžiagomis. Geras asambliažas – tai struktūra, medžiagų dialogas. Tokio džiazo pagrindas yra skonis, supratimas, ką darai, akimirkos, amžinybės, laikinumo suvokimas, aišku, ir humoras. ,,Kurdamas asambliažus, eskizų nedarau, nes tai yra džiazas, nežinai, kuo viskas baigsis. Negaliu paaiškinti, kodėl tą ar kitą daiktą, medžiagą dedu ten ar ten, nes tai – kūryba.“
Jis savo kūrybą apibūdina paprastai: „Žaidžiu su daiktais, dėlioju, kol pasiekiu tam tikrą kompoziciją. O tapybai turiu temą ir sprendžiu klasikiniu būdu. Todėl mano asambliažai žaismingi, o tapyba – liūdnoka.“
Sigito Prancuičio darbų paroda „77“ „Laiptų galerijoje“ veiks iki vasario 24 d.
