Naujausios
Pernai, rudenį atšventusi 85-ąjį gimtadienį, Šv. Kalėdų išvakarėse , pas Kūrėją išėjo Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivių klubo narė Aldona Veronika Koskienė. Ji buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio [LPS] Seimo narė ir Šiaulių Sąjūdžio tarybos seniūnė, atsistatydinusi iš šių pareigų pirma laiko. Mokytojų Sąjūdžio atstovė. Pedagogė už nuopelnus Atgimimo laikotarpyje apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Ilgus dešimtmečius mudvi siejo keista sąjūdinė draugystė: 1988–1990 metais buvome oponuojančiose stovykloje, o 2009-aisiais, įsikūrus Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivių klubui, tapome tarsi neišskiriamos, kaip ji sakydavo, “draugikės”.
Tai buvo neįtikėtino darbštumo žmogus. Likimas jai nepašykštėjo organizuotumo, kruopštumo genų. Jeigu, paprašyta atlikti kokį darbą, A. Koskienė trumpai tarstelėdavo “gerai”, nebereikėjo nė teirautis, kaip sekasi. Baigusi darbus mokykloje ir išėjusi į užtarnautą poilsį, pedagogė turėjo aibes įsipareigojimų. Ji buvo mokytojų senjorų organizacijos ir keletos klubų narė, mėgo dainuoti, lankė kultūrinius renginius, keliavo… Kai pakviesdavau į kokį neplanuotą Sąjūdžio pirmeivių klubo susitikimą ar išvyką, prašydavo: “Palauk, tuoj pažiūrėsiu į užrašų knygutę, ar tądien neužimta.”
Svarbiausi jai buvo artimiausi žmonės: šeima, anūkai, buvę mokiniai. Gana dažnai susitikusios vasarą kažkurioje Vilniaus gatvės bulvaro kavinėje pietaudavome, prisimindavome, kokios abi kovingos buvome Atgimimo pradžioje, planuodavome eilinę išvyką prie jūros. O ji vis vardindavo, kad važiuos į sodybą pas sūnų arba skubės į namus ruošti pietų užsuksiančiai anūkei Marijai ar buvusiam mokiniui Jonui. Ne kartą sakiau, kad ji galėjo su jais papietauti, o ji atsiliepdavo, kad ir manęs pasiilgo.
Vis prisimenu mūsų paskutiniąją poilsio vasarą Šventojoje. Gyvenome tokiame sename vėjo perpučiamame namelyje ir kai miegančiai atsargiai apkamšiau jos skaudamas kojas, kad nešaltų, išgirdau tylų: “O Sąjūdyje tu buvai visai kitokia…”
Kartais gyvenimo prireikia, kad pažintum žmogų. Tačiau visada lieka kas nors stebinančio… Tarkime, A. Koskienė buvo tokia krepšinio fanė, kad net “Žalgirio” arenos minią būtų perrėkusi. Abi užkimome Šventojoje stebėdamos televizijos transliaciją vietinėje užeigoje.
Aldonai Veronikai labai svarbi buvo istorinė atmintis. Dirbdama buvusioje 15-oje vidurinėje, ji vadovavo mokyklos muziejui. A. Koskienė, kruopščiai sutvarkė Atgimimo laikotarpio medžiagą ir dalį eksponatų perdavė Šiaulių „Aušros“ muziejui.
Ji niekada neatsisakė važiuoti į talkas prie Baltijos kelyje stovinčių 1989 – aisiais šiauliečių pastatytų akcentų.
Vieno jubiliejinio Sąjūdžio gimtadienio proga pedagogė kalbėjo:
“Žiūrint atgal į praeitį, prieš akis iškyla nepakartojamos akimirkos: LPS pirmasis suvažiavimas ir mitingas Gedimino aikštėje Vilniuje, kai mus, Sąjūdžio deputatus ir delegatus lydėjo žvakių kelias; Vasario 16-oji Kaune, kai žmonės su ašaromis sveikino LPS su neoficialiai paskelbta Vasario 16-osios švente; Baltijos kelias, kai grįžtant iš Talino, margavo minios žmonių, susikibusių rankomis, o mes mėtėme gėles. O Šiaulių mitingai ir akcijos, na, ir be galo triukšmingi mūsų, LPS Šiaulių Tarybos narių , susirinkimai! Ir klaidos, ir neišsipildžiusios viltys! „
Prieš kiekvieną renginį Vilniuje, kai formuodavau delegatų grupę, režisierius Gytis Padegimas niekada neklausdavo, ar Aldona važiuos. Jis tik linksmai pasidomėdavo: „Ar Aldona iškeps naminių bandelių?“ Ir mokytoja tų Gyčio skanėstų, tapusių legenda, visada kelionės krepšyje turėdavo...
A.Koskienė labai daug skaitė. Dažnai aptarinėdavome naujas knygas. Ji visada turėjo tvirtą nuomonę, o jai su maniške nesutapus, jau mokėjome ramiai diskutuoti. Mokytoja retai dalyvaudavo viešose diskusijose. Tačiau išsakomas mintis sustiprindavo autoritetų citatomis:
„Sąjūdis! Kas jis toks? Daugeliui žmonių jis – brangus, bet yra žmonių, kurie Sąjūdį sutapatina su asmenybėmis, su valdymo klaidomis. Norisi priminti LPS iniciatyvinės grupės nario Vaidoto Antanaičio pasakytus žodžius apie Sąjūdį: „Visuomenė privalo suprasti, kad Sąjūdis nėra įstaiga, galinti spręsti konkrečius gyvenimo reikalus, tuos, kuriuos sprendžia valstybinės įstaigos. Sąjūdis formuoja visuomenės nuomonę ir ją išreiškia, kad valstybinės įstaigos realizuotų iškeltas problemas.“
Vėliau pastarąsias sprendžiančia įstaiga tapo AT deputatų priimamieji. Aldona Koskienė buvo Romualdo Ozolo padėjėja-sekretorė. Ji viena arba kartu su signataru priiminėdavo Rėkyvos rinkiminės apygardos gyventojus asmeniniais klausimais. 2015 metais ant pastato, kuriame veikė Aukščiausiosios Tarybos deputato R. Ozolo priimamasis, tvirtinant atminimo lentą, rėkyviškiai atpažino svečių gretose buvusią moterį, pas kurią jie ateidavo spręsti ne respublikinio lygio, o vietinių problemų.
2023 metų gruodžio 19 dieną nustojo plakusi Aldonos Veronikos Koskienės širdis. Su ja atsisveikino artimieji, buvę kolegos, Sąjūdžio žmonės. Paskutinįjį kartą Atgimimo pirmeivę palydėjo Sąjūdžio Šiaulių skyriaus vėliava. Iš 40 – ties pirmosios Šiaulių Sąjūdžio tarybos narių pas Kūrėją jau išėjo DVYLIKA. Guodžia tai, kad TEN jie dar neturi kvorumo...
Užsidarė durys tarp šiapus ir anapus, kur nuo žemiškųjų bylų ir apkalbėjimų mus atskiria priimantis Dieviškasis teismas, prieš kurį stosime visi...
Prisiminkime šviesiai Aldonos Veronikos Koskienės būtį. O man jau trūksta bendražygės bei draugės, su kuria pokalbius telefonu visada pradėdavome trumpai: „Kaip gyveni?..“
Tiesiog išeinam.
