Naujausios
Pagodojimas
Pavardę tarsi antrą odą
Davė tėvas. Pasirinkt
Negalėjau. Ir nenorėjau
Pakeisti. Nebuvo sūnų,
Galėjusių dalgę ant
Obelies užkabinti –
Nebuvo mažo žmogaus
Pėdučių, kasdien minančių
Giminės ženklą vienkiemio moly.
Mirštančios pavardės
Agonija...
Gyventi ir žinoti,
Kad liks namas,
Tvartas, dar sodas –
Jame, kol jaunos rankos
Neiškirs senos tvarkos,
Dar ieškos prieglobsčio
Tėvo esatis.
Valyti dulkes nuo besišypsančių
Veidų paveiksle
Ir suvokti, kad pavardė –
Tos pačios akys ir klausa,
Žinojimas, kur duona
Laikoma ir kaip kasvakar
Pienas šulinin įleidžiamas –
Regėjimas neturi
Senaties.
Tačiau mano vaikai
Dar baidė kregždes
Šelmeny ir lingavo
Svirties ritmu vasaros dienas.
Miesto vaikai
Žinojo, kaip kvepia šviežias
Šienas ir kaip graužia
Kaklą prakaitas – nors jie
Nešiojo kitą pavardę
Kaip naują rūbą –
Jų irgi niekas neklausė,
Ar tiko,
Tik ir jie dar girdi senos
Koklinės krosnies dūsavimus.
- – - – - – - – - – - – - – - – - – -
Tai gal, sakau, ne pavardė svarbu?
Namolio
vienkiemy
kartais
aukštesnė už dangų žolė
ir skaudžiai ramu
nes jau niekas nepraveria
vartų...
jau išdžiūvus
šulnis
ak saldi ta
žemaičių tartis
net gūdžiausioj nakty
randa kojos
vaikystės išmindžiotą
taką
kregždės suka
ratus
juk nekaltas
lietus
nebeatseka šuo
tavo kvapo
grįžta žodžiai
namo
skaudžiai žalias
želmuo
nemaitins to
išėjusio ir
nesugrįžusio
šitoks aukštas
dangus
prijaukino savus
kris mana
pasiryžusiems
gimti iš naujo
ir klysti
vėl kvatojas griežlė
ašarota žolė
vis bandau nepaslysti
svetimam man krašte
trapi kaip gėlė
dieve tėve maldauju
neleiski nuvysti
varnas vandenį
nunešė broliui
jau einu jau einu
trūkinėja tik kojos
lig kraujo
–––––––––-
šitoks vienišas kelias
namolio
Diemedis
Esu tas diemedis prie kelio.
Įaugę šaknys vienkiemio moly
Atlaiko ilgesį spalvotų kraštų
Atvirukuose – juos vaikystėje
Po mano skurdžiu pavėsiu
Dėliojo dvi mergaitės.
Būtent tas esu diemedis.
Iš vienkiemio, pagirdžiusio
Liaunas vaikystės šakeles
Vandeniu iš dvylikos nedažytų
Rentinių šulinio. Lingavau,
Bet nelūžau, apkvaitęs
Nuo vėjų ir metų siautimo,
Nuo tuštėjimo kiemo – vežė
Po vieną į aukštą kalnelį.
Tik užkliudžius kvepėjau aitriau.
Gal todėl, kad žemaitis?
Tebesu prie kelio. Diemedis tas.
***
Išdidžios ir gražios mano giminės moterys
Nėra patenkintos mano pasirinkimu.
Vienatvė, sako jos, silpnųjų dalia.
Iš padūmavusio portreto,
Oriai prisiglaudusi prie tėvuko,
Žvelgia niekad nesutikta močiutė.
Tiesus sklastymas tarsi nytis
Kerta rėmus ir prikausto źvilgsnį –
Jokio koketiškumo.
Tokia pat gilybė babytės,
Tos, su kuria dar grėbėm šieną, akyse.
Ir rūstis, tarsi perspėjimas –
Esi tęsėja mūsų giminės
La Lobos moteris
Esu moteris iš La Lobos urvų.
Gal dykynių. Gal kalno ertmių
Ar kanjonų, pabudintų riksmo,
Kurį vadinu aš laisvės daina.
Esu ta, kuri dvasią įpučia kūnui,
Pasiruošusi skrydžiui kaip vilkė,
Miesto spindesio neprijaukinta,
Užsiklojanti eglės motulės skara.
Esu moteris, renkanti kaulus, –
Tol dainuoju, kol apauga troškimais
Iš kūno ir kraujo ir tampa gyvi.
Įgijau daug veidų – ir valstietės,
Ir prekeivės su malkų maišu ant pečių.
Galit greitkely tyliai prašvilpti –
Nepamosiu – žinau, bus savi.
Esu ta, kurios atpažint neišmokot,
Nors veidą ir vardą daviau.
Moterystė ir meilė etikečių neturi –
Tokia kaina už teisę būti laisva.
Lemtį savo prisiėmiau oriai,
Tad La Loba amžiams likau.
***
Mano miestas tįso įkalnėje
Kaip iš rojaus išmestas žaltys.
Vyniojasi pakalnėn ir apkabina upę.
Nurimsta akimirkai, atvėsintas
Netikėtumo ir suradęs draugą.
Dabar jau dviese nebekreipia
Dėmesio į išsiklaipiusias gatveles
Ir lepinasi ramybe, sukurta judviejų.
Kažkur darda riedlentės ir mamos
Šaukia vaikus vakarienės – supas
Rūko laumės ir gundo ankstyvus
Meškeriotojus, malūno paslaptį saugo
Ir laukia mažiausiojo mano brolio,
Išėjusio laimės ieškoti – dėl nebylių
Ir kvailelių anuomet buvom ramūs.
Grįžta varpo aidas daugiabučių stogais,
Tie, išėję, tikrai nepareis – liks rymoti
Tik vienišas kryžius palei upę patręšęs.
Kaip kailis katės išlaižyti langų stiklai
Pakeliui į laukiančią ir palydinčią stotį.
Mažo miesto dalia – pastovėti šalikelėj
Didelio kelio ir aprišti šiltai skara vaikus
Čia savo duoną seniai suvalgiusius.
Žalčio išnara įkalnėj džius ir kvepės
Alyviniais rugpjūtis. Išlauki, sakau
Savo miestui – mus visus šita žemė
Apklostys
Vienatvės spalvų koliažas
Pilka
Ringuoju vienatvę
Kaip skalbinių virvę.
Tai per ilga –
Nėr kur dėtis,
Tai sudilus
Nuo laukimo,
Papilkėjus visa.
Keistas skonis
Vienatvės –
Tik išvažiavo
Žmogus,
O atrodo –
Šimtą metų nėra.
Raudona
Išleidžiu laisvėn
Pyktį savo –
Tie patys pažadai
Kartojas.
Senos istorijos
Spiralė trūkusi –
Gegutė piktdžiuga
Kvatojas,
Atnešus lašą
Vandenio,
Bet nusivalius
Mano sieloj kojas.
Balta
Ir balta turi
Penkiasdešimt
Atspalvių.
Latte ramybės,
Lango, įrėminusio
Mano veidą
Atsisveikinant,
Vakarojimo,
Susitaikius
Su savo anima,
Palengvėjimo
Atodūsio,
Suvokus, kad
Skirtumas tarp
Vakar ir šiandien
Yra – baltumas
Neblunka,
Žinau, kokia
Vienatvės kaina.
Juoda
Fizikai sako,
Juodos spalvos
Nėra – yra tik
Šviesos nebuvimas.
Gręžiuos į saulę,
Kad nekristų
Šešėlis į
Atmintį –
Tik nuo manęs
Priklauso
Kaip šviesiu
Kito žmogaus
Akyse.
Violetinė
Nuodėmės ir
Atgailos spalva –
Tik aš – ne
Marija Magdalietė.
Ištikimybė sau –
Toks archetipas,
Net veidrodį į kitą
Pusę apsuku.
Ir vaikštome po
Kambarius mes dviese –
Vienatvė. Ir aš.
Arba aš. Ir vienatvė –
Dėl įvairumo.
Purpurinė
Ak, Sulamita,
Nusiimk karūną –
Tu ne viena
Mokėjai laukti
Ir kentėti, pasiūlyti
Save kaip kekę
Vynuogių Viešpačiui,
Suaižiusiam
Tavo vienatvę.
Perimu tavo
Karūną kaip palikimą –
Ilgokai teks laukti
Jos verto.
Oranžinė
Vienatvė degina
Silpnuosius
Ir sukuria iliuziją
Karališko aiškumo
Ir trumpos ramybės.
Puošnios apgaulės
Skraistė deganti
Vilioja persukt
Laikrodį atgal nors
Dvidešimtį metų,–
Jei neradau tada,
Ko ieškau nepametus?
Mėlyna
Vilties ir dievo motinos
Spalva. Bet aš nesu
Kantri ir išganingai
Laukt nemoku,
Tik iš viršaus save
Mėlynai nudažiau.
Nugramdžius sluoksnių
Keletą pirštukai
Rašaluoti išryškėtų –
Maža mergytė dar
Nežino ir žinot nenori
Vienatvės kainos.
Žalia
Vienatvę renkasi
Stiprieji. Jie
Moka būt ne
Vieniši.
Kaip medis
Vidury laukų
Atlaiko jin ir jan
Pusiausvyrą.
Ir, svarbiausia,
Moka kalbėti
Tylėdami.