„Būsenose“ sutalpinta visa patirtis

„Bū­se­no­se“ su­tal­pin­ta vi­sa pa­tir­tis

„Bū­se­nos“ – tai pa­tir­ties, min­ties ir jaus­mų ke­lio­nė ho­ri­zon­to link, nie­kad tos li­ni­jos ne­priei­nant. Anot Izao­ko Niu­to­no – „aš tik ma­žas vai­kas, žai­džian­tis ant van­de­ny­no kran­to“.

Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas

Šių me­tų pra­džio­je iš­leis­ta 11-oji Alek­sand­ro Os­ta­šen­ko­vo fo­tog­ra­fi­jų kny­ga „Bū­se­nos“, de­di­kuo­ta fo­tog­ra­fo bro­lio dai­li­nin­ko Vik­to­ro Os­ta­šen­ko­vo at­mi­ni­mui. Kny­go­je pub­li­kuo­ja­mos 1981–2015 m. su­kur­tos fo­tog­ra­fi­jos. Pir­ma­sis pri­sta­ty­mas vy­ko Pa­ne­vė­žy­je, G. Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės bib­lio­te­ko­je, vė­liau kny­ga eks­po­nuo­ta Fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos sten­de Vil­niaus kny­gų mu­gė­je, pri­sta­ty­ta Vil­niu­je, „Pros­pek­to“ ga­le­ri­jo­je, ir ga­liau­siai Šiau­liuo­se, Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je. Dar lau­kia pri­sta­ty­mai Klai­pė­do­je ir Kau­ne.

Si­gi­ta IN­ČIŪ­RIE­NĖ

– Pas­ku­ti­nio jū­sų fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mo pa­va­di­ni­mas „Bū­se­nos“ tik­riau­siai at­spin­di ap­skri­tai jū­sų fo­tog­ra­fi­jos fi­lo­so­fi­ją?

– Tik­riau­siai taip ir yra. Gal kam nors at­ro­do, kad „Bū­se­nos“ – iliust­ra­ty­vus pa­va­di­ni­mas, per­ne­lyg ly­riš­kas, sen­ti­men­ta­lus. Ta­čiau ta­me pa­va­di­ni­me, to­je są­vo­ko­je tel­pa vi­sa ma­no pa­tir­tis. Iš da­bar­ti­nės sa­vo pa­tir­ties aukš­tu­mų ar gel­mių daug ką ga­liu ki­taip jaus­ti, ana­li­zuo­ti, in­terp­re­tuo­ti, ga­liu siū­ly­ti ki­to­kias min­tis. Gal­būt var­tant kny­gą ne­leng­va tai su­pras­ti.

Šiaip rei­kė­tų nu­va­žiuo­ti, pa­vyz­džiui, į tė­viš­kę, at­si­sės­ti prie sa­vo vai­kys­tės upės, žiū­rė­ti į van­de­nį, į mis­ti­nį žo­lių šo­kį, at­si­jung­ti nuo vi­so kas­die­nio ma­te­ria­laus šlamš­to, ten ta­da pra­de­di gir­dė­ti ir ty­lą, ir bū­ties gar­sus, ana­li­zuo­ti sa­vo jaus­mus, gy­ve­ni­mą, išė­ju­sius žmo­nes, jaus­mus.

„Bū­se­nos“ yra vi­so gy­ve­ni­mo narp­lio­ji­mas. Aiš­ku, tai as­me­niš­ka, kny­go­je yra jaut­rių nuo­ro­dų į sa­vo as­me­ni­nes te­ri­to­ri­jas ir jaus­mus, bet, kaip ži­nom, žmo­gus yra uni­ver­sa­lus, jis ki­tų pa­tir­tį su­ge­ba pri­tai­ky­ti sau. Ir šio­se fo­tog­ra­fi­jo­se kiek­vie­nas su­ras sa­vo gy­ve­ni­mo ati­tik­me­nį – gal ne to­kį pri­mi­ty­vų, ne to­kį pa­pras­tą, kaip siū­lo au­to­rius.

– Ras sa­vo bū­se­nų at­spin­dį?

– Taip, ras sa­vo bū­se­nų, sa­vo iš­gy­ve­ni­mų pri­tai­ky­mą ne sa­vo te­ri­to­ri­jo­se.

– Me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis jū­sų fo­tog­ra­fi­jas pri­ski­ria eg­zis­ten­ci­nio mąs­ty­mo lau­kui.

– Vir­gis kaip tik ve­dė kny­gos pri­sta­ty­mą Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je. Man bu­vo la­bai įdo­mu, kaip jis ana­li­zuo­ja ir kaip tiks­liai ak­cen­tuo­ja kai ku­riuos da­ly­kus, esu jam už tai dė­kin­gas. Ši fo­tog­ra­fi­jų kny­ga su­da­ry­ta kaip tam tik­ra mo­zai­ka, kaip iš at­ski­rų de­ta­lių su­ren­ka­mas pa­no, ku­ris va­di­na­mas Gy­ve­ni­mu. Gy­ve­ni­mas tam tik­ru lai­ku, tam tik­ro­je erd­vė­je, su jaut­riais epo­chos ženk­lais, ku­rie, at­si­ra­dę fo­tog­ra­fi­jo­je, kal­ba apie su­dė­tin­gą mū­sų gy­ve­ni­mą praei­ty­je ar da­bar­ty­je. Ma­tai, kaip kei­čia­si ne tik ženk­lai, bet ir kaip pa­ts kei­tie­si, kaip kei­čia­si ta­vo pa­tir­tis ir kaip ji rea­guo­ja į anks­tes­nę pa­tir­tį. Tuos su­dė­tin­gus ry­šius rei­kė­tų pa­jus­ti, pri­tai­ky­ti sau, iš­gy­ven­ti ir sau paaiš­kin­ti, ko­dėl jie to­kie.

– Kny­gos įva­de jūs lyg mo­zai­ką dė­lio­ja­te ir sa­vo min­tis.

– Man įva­do teks­tas ne­ga­li bū­ti for­ma­lus. Kaž­ka­da Ro­mual­das Ra­kaus­kas, ana­li­zuo­da­mas ma­no kny­gą „Mir­ties so­das“, ra­šė „Ne­mu­ne“, kad anks­čiau įžan­gi­nis žo­dis fo­tog­ra­fi­jų al­bu­me bu­vo for­ma­lu­mas, o Alek­sand­ras at­seit žiū­ri į tai rim­tai ir griau­na tą ste­reo­ti­pą. Aš iš tik­rų­jų ne­griau­nu, tai man yra na­tū­ra­lus da­ly­kas. Ra­šy­da­mas įva­dą, ban­džiau pa­siū­ly­ti, kaip su­vok­ti, pa­jaus­ti tą kny­gą, tar­si imp­re­sio­nis­ti­niais po­tė­piais ak­cen­ta­vau tam tik­rus man da­ly­kus. No­rė­čiau, kad skai­tan­tis ma­no pa­ra­šy­tą sa­ki­nį gir­dė­tų vė­jo gū­sį ar šla­me­sį, pa­jus­tų ki­to­kią bū­se­ną, aliu­zi­ją į tam tik­rus pra­ra­di­mus.

– Jū­sų kny­go­se pub­li­kuo­ja­mi ir me­no­ty­ri­nin­kų teks­tai. „Bū­se­no­se“ sa­vo min­ti­mis da­li­ja­si Ag­nė Na­ru­šy­tė ir To­mas Pa­be­dins­kas. Ar jums svar­bios jų in­terp­re­ta­ci­jos?

– Ma­lo­niai nu­ste­bi­no Ag­nė Na­ru­šy­tė, nors ji apie ma­no kū­ry­bą ra­šiu­si ne kar­tą. Ste­bi­na, kad ji tie­siog ske­nuo­ja ma­no kū­ry­bą. Šiek tiek ki­to­kia To­mo Pa­be­dins­ko in­terp­re­ta­ci­ja. Man la­bai įdo­mi ši fi­lo­so­fi­nė mo­ters ir vy­ro po­le­mi­ka – pa­ma­tai sa­vo kū­ry­bą iš šo­no ir ste­bie­si to­mis pro­tin­go­mis žmo­nių min­ti­mis.

– Įdo­mus kny­go­je fo­tog­ra­fi­jų pa­tei­ki­mo bū­das – jūs jas gru­puo­ja­te po­ro­mis, tar­si siū­lo­te jų dia­lo­gą.

– Kny­gos su­da­ry­mas vy­ko dve­jus me­tus, nes ieš­ko­jau tam tik­ros min­ties raiš­kos, ir ne kaž­ko­kios konk­re­čios, lėkš­tos. Man pa­čiam sun­ku įvar­dy­ti, kas tai yra. Gal­būt tai tar­si po­kal­bis su sa­vo pa­tir­ti­mi ir su sa­vo vi­di­niu bal­su ar su Aukš­čiau­siuo­ju... Kai il­gai bū­ni to­je bū­se­no­je ne­si­blaš­ky­da­mas, pra­de­di ma­ty­ti lyg ste­reo­vaiz­dą.

Pa­na­šiai ir su to­mis ma­no fo­tog­ra­fi­jo­mis. Per­žiū­rė­jau vi­sus sa­vo ar­chy­vus, ieš­ko­da­mas ati­tik­mens kiek­vie­nam kad­rui. No­rė­jau pa­siū­ly­ti kon­teks­tą, ku­ris ska­tin­tų žmo­gų per­kra­ty­ti vi­są sa­vo pa­tir­tį ir gal­būt su­pras­ti sa­ve, su­pras­ti, kas esi ir ką jau­ti. De­ja, ne­ga­liu pa­si­gir­ti, kad su­ti­kau daug žmo­nių, ku­rie ga­li tai „at­ra­kin­ti“. Da­bar, kai žmo­nės la­biau pa­si­nė­rę ne į dva­si­nius, o į ma­te­ria­lius da­ly­kus, ten­ka aiš­kin­ti ne tik kaip ku­ri, bet ir kaip gal­vo­ji, ko­dėl taip gy­ve­ni. Ma­nęs ne kar­tą klau­sė, ko­dėl taip tam­siai ma­tau gy­ve­ni­mą.

Tarp kit­ko, kny­go­je abu ša­lia vie­nas ki­to pa­tei­kia­mi kad­rai yra pri­tam­sin­ti. Jei jie bū­tų ryš­kūs, sa­va­ran­kiš­ki, tai bū­tų tie­siog dvi fo­tog­ra­fi­jos, o da­bar jie tam­pa lyg vie­na fo­tog­ra­fi­ja, ir iš dvie­jų gims­ta kaž­kas nau­ja.

– Nau­ja bū­se­na?

– Taip, iš tų bū­se­nų gims­ta kaž­ko­kia tre­čia.

– Daž­niau­siai fo­tog­ra­fuo­ja­te Šiau­lius, bet iš tie­sų jū­sų fo­tog­ra­fi­jo­se, ma­tyt, už­fik­suo­tas ne mies­tas, o jū­sų pa­ties bū­se­nos.

– Tarp kit­ko, ta min­tis pri­klau­so Ag­nei Na­ruš­y­tei. Ra­šy­da­ma teks­tą kny­gai „Ma­no mies­tui“, ji ra­šė, kad, ne­svar­bu, kur fo­tog­ra­fuo­čiau – Lon­do­ne, Pa­ry­žiu­je ar dar kur nors, vis tiek fo­tog­ra­fuo­ju tam tik­rą bū­se­ną. Jei ne­si tu­ris­tas, tai kaž­koks mies­to kam­pas ar de­ta­lė kal­ba apie tam tik­rą ta­vo pa­ties bū­se­ną. Nuo sa­vęs ne­ga­li nu­tol­ti, sa­vo bū­se­ną tem­pi į kaž­ko­kius už­sie­nius, į kaž­ko­kius už­kam­pius ir, jei­gu jau­ti har­mo­ni­ją su pa­čiu sa­vim, tai ją pa­ma­tai ir nu­fo­tog­ra­fuo­ji bet kur.

– Ar kas­dien fo­tog­ra­fuo­ja­te?

– Ži­no­ma, ne kas­dien. Anks­čiau pa­žįs­ta­mi, su­ti­kę ma­ne mies­te, daž­nai klaus­da­vo, ko­dėl be fo­toa­pa­ra­to. Bet juk skulp­to­rius ir­gi kas­dien ne­si­ne­šio­ja kal­to ar plak­tu­ko. Kai ku­rie ma­no, kad tai yra ne­rim­tas už­siė­mi­mas – vi­si da­bar fo­tog­ra­fuo­ja, kas čia ypa­tin­go? Svar­bu, ko­kią ni­šą kiek­vie­nas uži­ma ir ką no­ri sa­vo gy­ve­ni­mu pa­sa­ky­ti. Fo­toa­pa­ra­tas yra tik įran­kis. Aš iki šiol fo­tog­ra­fuo­ju ana­lo­gi­niu fo­toa­pa­ra­tu, man svar­bu už­rak­tą nu­spaus­ti tuo­met, kai iš­tirps­ti kaž­ko­kioj sa­vo bū­se­noj, kai su­pran­ti, kad juos­te­lė­je tu­rė­si kaž­ką dau­giau ne­gu vaiz­dą. Kar­tais ta pa­ti juos­te­lė fo­toa­pa­ra­te il­go­kai už­si­bū­na, nes ne­fo­tog­ra­fuo­ju šiaip sau, tai ne skait­me­ni­nis fo­toa­pa­ra­tas, kur ga­li pri­spaus­ti šim­tus vaiz­dų, pa­skui įkiš­ti į kom­piu­te­rį, at­rin­ki­nė­ti, trin­ti. Juos­ta gal­būt yra sak­ra­li­nis da­ly­kas: man tar­si kaž­kas pa­sa­ko, kad lai­kas, ir įvyks­ta kon­tak­tas – ir su sa­vi­mi, ir su dar kaž­kuo.

Bet bū­na vis­ko, kar­tais išei­ni ir pa­rei­ni nė kar­to ne­nus­pau­dęs už­rak­to, nes pa­gal­vo­ji, kad tai jau yra nu­fo­tog­ra­fuo­ta, kad ne­ver­ta kar­to­ti pa­ties sa­vęs, kad jau kaž­ką pa­da­rei, ir da­bar tas už­rak­to pa­spau­di­mas bus tie­siog pa­kar­to­ji­mas ar­ba pra­stes­nis va­rian­tas.

– O ko rei­kia ge­rai fo­tog­ra­fi­jai?

– Aš net ne­ži­nau, kas yra ge­ra fo­tog­ra­fi­ja. Žiū­ro­vas ga­li pa­sa­ky­ti, kas yra ge­ra fo­tog­ra­fi­ja. Gal­būt ir fo­tog­ra­fas ga­li pa­sa­ky­ti: nu­fo­tog­ra­fa­vau mo­de­lį, ge­ras ap­švie­ti­mas, vė­jas plaiks­to rū­bus, bus gra­ži fo­tog­ra­fi­ja.

– Tarp ge­ros ir gra­žios yra skir­tu­mas.

– Ži­no­ma, yra. O ge­ra... Ne­ži­nau, ne­ga­li su­pras­ti, ar ge­ra. Tai yra ta­vo pa­tir­ties at­spin­dys. Tau ta­da to rei­kė­jo, tu no­ri kaž­ką iš­gy­ven­ti ir pa­sa­ky­ti, kaž­ką pa­lik­ti. Aš jau ne­be­tu­riu tos iliu­zi­jos, kad me­nas pa­keis pa­sau­lį – da­bar tur­būt ma­žai kas tuo ti­ki. Tie­siog gy­ve­ni taip, nes tau to rei­kia. Aš ne­ži­nau, ar to rei­kia ki­tiems. Pa­sau­lis kei­čia­si, ma­tyt, ma­žė­ja ne tik ku­rian­čių, bet ir su­pran­tan­čių kū­ry­bą, ieš­kan­čių klau­si­mų ir at­sa­ky­mų. Man at­ro­do, kad da­bar yra la­bai daug pa­vir­šu­ti­niš­kų, bra­vū­riš­kų, mo­men­ti­nių da­ly­kų, ku­rie di­de­liais sluoks­niais tie­siog ke­liaus į šiukš­ly­ną. O jei­gu tai taps nor­ma, mes la­bai ne­gra­žiai at­ro­dy­sim prieš atei­tį.

– Esa­te da­ly­va­vęs dau­gy­bė­je pa­ro­dų, iš­lei­do­te jau 11-ąją kny­gą. Fo­tog­ra­fui tai di­de­lis pri­pa­ži­ni­mas.

– Tai klau­si­mas, pri­ver­čian­tis pa­gal­vo­ti, kas tu esi, ką vei­ki ir ką siū­lai, ar bū­si su­pras­tas, ar ta­vo kū­ry­ba, ta­vo gy­ve­ni­mo bū­das yra įdo­mus ki­tiems. Aš ne­tu­riu vil­čių su­lauk­ti ma­si­nio su­si­ža­vė­ji­mo. Kaip sa­kiau, su­pran­tan­čių žmo­nių vis ma­žė­ja. Ne­ga­liu su­lai­ky­ti to pro­ce­so, bet gal ga­liu bent kiek pa­lai­ky­ti tą pul­są. Vi­tas Luc­kus sa­kė: „Aš siū­lau ki­tą pa­sau­lį.“ Aš siū­lau sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą. Toks ma­no po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą, į sa­vo pa­tir­tį, į praė­ju­sį lai­ką ir į atei­nan­tį lai­ką. Pa­ro­dos ir kny­gos gal­būt di­de­lio at­gar­sio ne­su­lau­kia, bet gal­būt kaž­kam tai įdo­mu.

At­si­me­nu, 1975 me­tais, bū­da­mas dar stu­den­tas, nu­va­žia­vau į Len­ki­ją ir, nuė­jęs į pa­ro­dą, pa­ma­čiau ant ta­py­bos dar­bo pri­kal­tus ba­tus. Da­bar tuo nie­ko ne­nus­te­bin­tum, gal net at­ro­dy­tų pri­mi­ty­viai, bet tuo me­tu ma­ne tai su­krė­tė. Ma­tyt, tai bu­vo kaž­koks sa­vo­tiš­kas pro­tes­tas. Ne­no­riu pa­sa­ky­ti, kad ma­no fo­tog­ra­fi­jos yra pro­tes­tas prieš ma­si­nį kul­tū­ros su­men­kė­ji­mą ar mąs­ty­se­nos su­vie­no­dė­ji­mą, nors gal ir ga­li­ma taip pa­sa­ky­ti. Tik da­bar man tai atė­jo į gal­vą. Bet šiaip ne­tu­riu to­kios už­duo­ties.

Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas. Bū­se­nos. 2012, 2014 m.

Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas. Bū­se­nos. 2014, 2015 m.