
Naujausios
„Būsenose“ sutalpinta visa patirtis
„Būsenos“ – tai patirties, minties ir jausmų kelionė horizonto link, niekad tos linijos neprieinant. Anot Izaoko Niutono – „aš tik mažas vaikas, žaidžiantis ant vandenyno kranto“.
Aleksandras Ostašenkovas
Šių metų pradžioje išleista 11-oji Aleksandro Ostašenkovo fotografijų knyga „Būsenos“, dedikuota fotografo brolio dailininko Viktoro Ostašenkovo atminimui. Knygoje publikuojamos 1981–2015 m. sukurtos fotografijos. Pirmasis pristatymas vyko Panevėžyje, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, vėliau knyga eksponuota Fotomenininkų sąjungos stende Vilniaus knygų mugėje, pristatyta Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje, ir galiausiai Šiauliuose, Fotografijos muziejuje. Dar laukia pristatymai Klaipėdoje ir Kaune.
Sigita INČIŪRIENĖ
– Paskutinio jūsų fotografijų albumo pavadinimas „Būsenos“ tikriausiai atspindi apskritai jūsų fotografijos filosofiją?
– Tikriausiai taip ir yra. Gal kam nors atrodo, kad „Būsenos“ – iliustratyvus pavadinimas, pernelyg lyriškas, sentimentalus. Tačiau tame pavadinime, toje sąvokoje telpa visa mano patirtis. Iš dabartinės savo patirties aukštumų ar gelmių daug ką galiu kitaip jausti, analizuoti, interpretuoti, galiu siūlyti kitokias mintis. Galbūt vartant knygą nelengva tai suprasti.
Šiaip reikėtų nuvažiuoti, pavyzdžiui, į tėviškę, atsisėsti prie savo vaikystės upės, žiūrėti į vandenį, į mistinį žolių šokį, atsijungti nuo viso kasdienio materialaus šlamšto, ten tada pradedi girdėti ir tylą, ir būties garsus, analizuoti savo jausmus, gyvenimą, išėjusius žmones, jausmus.
„Būsenos“ yra viso gyvenimo narpliojimas. Aišku, tai asmeniška, knygoje yra jautrių nuorodų į savo asmenines teritorijas ir jausmus, bet, kaip žinom, žmogus yra universalus, jis kitų patirtį sugeba pritaikyti sau. Ir šiose fotografijose kiekvienas suras savo gyvenimo atitikmenį – gal ne tokį primityvų, ne tokį paprastą, kaip siūlo autorius.
– Ras savo būsenų atspindį?
– Taip, ras savo būsenų, savo išgyvenimų pritaikymą ne savo teritorijose.
– Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis jūsų fotografijas priskiria egzistencinio mąstymo laukui.
– Virgis kaip tik vedė knygos pristatymą Fotografijos muziejuje. Man buvo labai įdomu, kaip jis analizuoja ir kaip tiksliai akcentuoja kai kuriuos dalykus, esu jam už tai dėkingas. Ši fotografijų knyga sudaryta kaip tam tikra mozaika, kaip iš atskirų detalių surenkamas pano, kuris vadinamas Gyvenimu. Gyvenimas tam tikru laiku, tam tikroje erdvėje, su jautriais epochos ženklais, kurie, atsiradę fotografijoje, kalba apie sudėtingą mūsų gyvenimą praeityje ar dabartyje. Matai, kaip keičiasi ne tik ženklai, bet ir kaip pats keitiesi, kaip keičiasi tavo patirtis ir kaip ji reaguoja į ankstesnę patirtį. Tuos sudėtingus ryšius reikėtų pajusti, pritaikyti sau, išgyventi ir sau paaiškinti, kodėl jie tokie.
– Knygos įvade jūs lyg mozaiką dėliojate ir savo mintis.
– Man įvado tekstas negali būti formalus. Kažkada Romualdas Rakauskas, analizuodamas mano knygą „Mirties sodas“, rašė „Nemune“, kad anksčiau įžanginis žodis fotografijų albume buvo formalumas, o Aleksandras atseit žiūri į tai rimtai ir griauna tą stereotipą. Aš iš tikrųjų negriaunu, tai man yra natūralus dalykas. Rašydamas įvadą, bandžiau pasiūlyti, kaip suvokti, pajausti tą knygą, tarsi impresionistiniais potėpiais akcentavau tam tikrus man dalykus. Norėčiau, kad skaitantis mano parašytą sakinį girdėtų vėjo gūsį ar šlamesį, pajustų kitokią būseną, aliuziją į tam tikrus praradimus.
– Jūsų knygose publikuojami ir menotyrininkų tekstai. „Būsenose“ savo mintimis dalijasi Agnė Narušytė ir Tomas Pabedinskas. Ar jums svarbios jų interpretacijos?
– Maloniai nustebino Agnė Narušytė, nors ji apie mano kūrybą rašiusi ne kartą. Stebina, kad ji tiesiog skenuoja mano kūrybą. Šiek tiek kitokia Tomo Pabedinsko interpretacija. Man labai įdomi ši filosofinė moters ir vyro polemika – pamatai savo kūrybą iš šono ir stebiesi tomis protingomis žmonių mintimis.
– Įdomus knygoje fotografijų pateikimo būdas – jūs jas grupuojate poromis, tarsi siūlote jų dialogą.
– Knygos sudarymas vyko dvejus metus, nes ieškojau tam tikros minties raiškos, ir ne kažkokios konkrečios, lėkštos. Man pačiam sunku įvardyti, kas tai yra. Galbūt tai tarsi pokalbis su savo patirtimi ir su savo vidiniu balsu ar su Aukščiausiuoju... Kai ilgai būni toje būsenoje nesiblaškydamas, pradedi matyti lyg stereovaizdą.
Panašiai ir su tomis mano fotografijomis. Peržiūrėjau visus savo archyvus, ieškodamas atitikmens kiekvienam kadrui. Norėjau pasiūlyti kontekstą, kuris skatintų žmogų perkratyti visą savo patirtį ir galbūt suprasti save, suprasti, kas esi ir ką jauti. Deja, negaliu pasigirti, kad sutikau daug žmonių, kurie gali tai „atrakinti“. Dabar, kai žmonės labiau pasinėrę ne į dvasinius, o į materialius dalykus, tenka aiškinti ne tik kaip kuri, bet ir kaip galvoji, kodėl taip gyveni. Manęs ne kartą klausė, kodėl taip tamsiai matau gyvenimą.
Tarp kitko, knygoje abu šalia vienas kito pateikiami kadrai yra pritamsinti. Jei jie būtų ryškūs, savarankiški, tai būtų tiesiog dvi fotografijos, o dabar jie tampa lyg viena fotografija, ir iš dviejų gimsta kažkas nauja.
– Nauja būsena?
– Taip, iš tų būsenų gimsta kažkokia trečia.
– Dažniausiai fotografuojate Šiaulius, bet iš tiesų jūsų fotografijose, matyt, užfiksuotas ne miestas, o jūsų paties būsenos.
– Tarp kitko, ta mintis priklauso Agnei Narušytei. Rašydama tekstą knygai „Mano miestui“, ji rašė, kad, nesvarbu, kur fotografuočiau – Londone, Paryžiuje ar dar kur nors, vis tiek fotografuoju tam tikrą būseną. Jei nesi turistas, tai kažkoks miesto kampas ar detalė kalba apie tam tikrą tavo paties būseną. Nuo savęs negali nutolti, savo būseną tempi į kažkokius užsienius, į kažkokius užkampius ir, jeigu jauti harmoniją su pačiu savim, tai ją pamatai ir nufotografuoji bet kur.
– Ar kasdien fotografuojate?
– Žinoma, ne kasdien. Anksčiau pažįstami, sutikę mane mieste, dažnai klausdavo, kodėl be fotoaparato. Bet juk skulptorius irgi kasdien nesinešioja kalto ar plaktuko. Kai kurie mano, kad tai yra nerimtas užsiėmimas – visi dabar fotografuoja, kas čia ypatingo? Svarbu, kokią nišą kiekvienas užima ir ką nori savo gyvenimu pasakyti. Fotoaparatas yra tik įrankis. Aš iki šiol fotografuoju analoginiu fotoaparatu, man svarbu užraktą nuspausti tuomet, kai ištirpsti kažkokioj savo būsenoj, kai supranti, kad juostelėje turėsi kažką daugiau negu vaizdą. Kartais ta pati juostelė fotoaparate ilgokai užsibūna, nes nefotografuoju šiaip sau, tai ne skaitmeninis fotoaparatas, kur gali prispausti šimtus vaizdų, paskui įkišti į kompiuterį, atrinkinėti, trinti. Juosta galbūt yra sakralinis dalykas: man tarsi kažkas pasako, kad laikas, ir įvyksta kontaktas – ir su savimi, ir su dar kažkuo.
Bet būna visko, kartais išeini ir pareini nė karto nenuspaudęs užrakto, nes pagalvoji, kad tai jau yra nufotografuota, kad neverta kartoti paties savęs, kad jau kažką padarei, ir dabar tas užrakto paspaudimas bus tiesiog pakartojimas arba prastesnis variantas.
– O ko reikia gerai fotografijai?
– Aš net nežinau, kas yra gera fotografija. Žiūrovas gali pasakyti, kas yra gera fotografija. Galbūt ir fotografas gali pasakyti: nufotografavau modelį, geras apšvietimas, vėjas plaiksto rūbus, bus graži fotografija.
– Tarp geros ir gražios yra skirtumas.
– Žinoma, yra. O gera... Nežinau, negali suprasti, ar gera. Tai yra tavo patirties atspindys. Tau tada to reikėjo, tu nori kažką išgyventi ir pasakyti, kažką palikti. Aš jau nebeturiu tos iliuzijos, kad menas pakeis pasaulį – dabar turbūt mažai kas tuo tiki. Tiesiog gyveni taip, nes tau to reikia. Aš nežinau, ar to reikia kitiems. Pasaulis keičiasi, matyt, mažėja ne tik kuriančių, bet ir suprantančių kūrybą, ieškančių klausimų ir atsakymų. Man atrodo, kad dabar yra labai daug paviršutiniškų, bravūriškų, momentinių dalykų, kurie dideliais sluoksniais tiesiog keliaus į šiukšlyną. O jeigu tai taps norma, mes labai negražiai atrodysim prieš ateitį.
– Esate dalyvavęs daugybėje parodų, išleidote jau 11-ąją knygą. Fotografui tai didelis pripažinimas.
– Tai klausimas, priverčiantis pagalvoti, kas tu esi, ką veiki ir ką siūlai, ar būsi suprastas, ar tavo kūryba, tavo gyvenimo būdas yra įdomus kitiems. Aš neturiu vilčių sulaukti masinio susižavėjimo. Kaip sakiau, suprantančių žmonių vis mažėja. Negaliu sulaikyti to proceso, bet gal galiu bent kiek palaikyti tą pulsą. Vitas Luckus sakė: „Aš siūlau kitą pasaulį.“ Aš siūlau savo gyvenimo būdą. Toks mano požiūris į gyvenimą, į savo patirtį, į praėjusį laiką ir į ateinantį laiką. Parodos ir knygos galbūt didelio atgarsio nesulaukia, bet galbūt kažkam tai įdomu.
Atsimenu, 1975 metais, būdamas dar studentas, nuvažiavau į Lenkiją ir, nuėjęs į parodą, pamačiau ant tapybos darbo prikaltus batus. Dabar tuo nieko nenustebintum, gal net atrodytų primityviai, bet tuo metu mane tai sukrėtė. Matyt, tai buvo kažkoks savotiškas protestas. Nenoriu pasakyti, kad mano fotografijos yra protestas prieš masinį kultūros sumenkėjimą ar mąstysenos suvienodėjimą, nors gal ir galima taip pasakyti. Tik dabar man tai atėjo į galvą. Bet šiaip neturiu tokios užduoties.
Aleksandras Ostašenkovas. Būsenos. 2012, 2014 m.
Aleksandras Ostašenkovas. Būsenos. 2014, 2015 m.